Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje A. B., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), bedarbis, spec. vidurinio išsilavinimo, darbo biržoje registruotas, nevedęs, baustas administracine tvarka, teistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B., 2014 m. spalio 2 d., apie 17.35 val., viešoje vietoje, t. y. Vilniuje, Kalvarijų g. (duomenys neskelbtini), bendrabučio bendrame koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pribėgo prie S. N. ir sukėlė muštynes, kurių metu smogė nukentėjusiajam S. N. du smūgius kirvio pentimi į galvą, padarydamas dvi nedideles kirstines pakaušio srities žaizdas, kurios vertinamos nežymiu sveikatos sutrikdymu, taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

Nagrinėjamu atveju kaltinamasis A. B. savo kaltės nepripažino ir teismo posėdžio metu parodė, kad išties viešame namo koridoriuje nukentėjusiajam sudavė du smūgius kirvio pentimi į galvą, tačiau tai padarė gindamasis nuo paties nukentėjusiojo, kadangi šis pirmas jam sudavė smūgį į galvą ir ėmė jį smaugti. Teismo vertinimu, tokie kaltinamojo A. B. parodymai byloje dėl esminių bylos aplinkybių nėra nuoseklūs, be to, juos dalyje dėl būtinosios ginties paneigia, kartu ir smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį S. N. faktą patvirtina, kitų bylos įrodymų visuma. Dėl šios priežasties teismas vadovaujasi tik ta kaltinamojo parodymų dalimi, kuri atitinka kitus byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, o kitą jo parodymų dalį atmeta kaip versiją, pateiktą siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. B. tiek bylos tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad daugiabučio namo bendrame koridoriuje sudavė nukentėjusiajam du smūgius kirviu į galvą. Kirvis rastas įvykio vietoje ir apžiūrėtas 2014 m. gruodžio 8 d. apžiūros protokolu (b. l. 17-19). Šiuos faktus patvirtina ir nukentėjusiojo S. N. parodymai, kuris apklausiamas teisme parodė, kad įvykio dieną jis grįžo iš darbo, R. durys buvo atidarytos, girdėjosi keiksmažodžiai, todėl jis užtrenkė tas duris, gal per stipriai. Tada išgirdo atsidarančias duris, kaltinamasis A. B. basas išėjo į bendrą koridorių ir jis pajuto smūgį į galvą, atsisuko ir pamatė bei pajuto kaip kaltinamasis dar kartą jam trenkė ir pradėjo rėkti, kad pripjaus. Faktą, kad dėl šio smūgio nukentėjusiajam buvo prakirsta galva, buvo kruvina laiptinė patvirtino ir kiti byloje teismo posėdžio metu apklausti liudytojai, t. y. A. S., A. V., R. B., V. M.. Pastarieji liudytojai taip patvirtino, kad nepaisant to, jog paties įvykio nematė, tačiau iš S. N., kaltinamojo bei kitų asmenų žino, jog būtent A. B. sudavė nukentėjusiajam kirviu į galvą. Specialisto J. M. P. pateiktu 2015 m. vasario 25 d. S. N. medicininių dokumentų apžiūros protokolu nustatyta, kad tuoj po įvykio nukentėjusiajam nustatytos dvi nedidelės kirstinės pakaušio srities žaizdos, kurios padarytos ašmenis ar aštrią briauną turinčiu kertančių savybių daiktu (įrankiu) prieš kreipiantis medicininės pagalbos, sužalojimas atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą (b. l. 39). Taigi, pirmiau aptarti įrodymai sudaro pagrindą spręsti, kad būtent A. B. veiksmais, t. y. dviem jo padarytais smūgiais kirvio pentimi nukentėjusiajam į galvą (pakaušio sritį) buvo nežymiai sutrikdyta pastarojo sveikata. Tuo tarpu aplinkybę, kad konfliktas vyko bendro naudojimo koridoriuje, t. y. viešoje vietoje, patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja R. B., to neneigė ir pats kaltinamasis. Nors kaltinamasis A. B. teigė, kad tokius smurtinius veiksmus jis atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, t. y. gindamasis nuo nukentėjusiojo prieš jį panaudoto smurto, tačiau teismas tokią kaltinamojo versiją atmeta kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės apskritai nesudaro p-pagrindo išvadai, jog įvykio metu kilo būtinosios ginties situacija. Štai nukentėjusysis S. N. apklausiamas teisme parodė, kad jokių smurto ar smaugimo veiksmų jis prieš kaltinamąjį neatliko. Taigi, nukentėjusysis kategoriškai paneigė kaltinamojo A. B. teiginius, kad jis kaltinamajam sudavė bei jį smaugė. Tokie nukentėjusiojo parodymai proceso eigoje išliko nuoseklūs, kadangi tokias pačias aplinkybes jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Atkreiptinas dėmesys, jog net ir iš 2014 m. spalio 2 d. S. N. protokolo-pareiškimo dėl jo sužalojimo matyti, kad jis prašo dėl įvykio pradėti ikiteisminį tyrimą bei nurodo iš esmės analogiškas smurto aplinkybes (b. l. 3). Kartu pažymėtina, kad vertinant byloje surinktų įrodymų visumą matyti, jog priešingus kaltinamojo teiginius, t. y. nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusysis prieš jį neva smurtavo, paneigia ir kiti bylos įrodymai. Liudytojas V. M. teismo posėdžio metu parodė, kad jam, kaip policijos pareigūnui atvykus į įvykio vietą, kaltinamasis pirmiausia aiškino, kad nukentėjusysis pats atsitrenkė į durų staktą, vėliau važiojant į ligoninę aiškino, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo, skundėsi galvos skausmais, aiškino, kad gavo smūgį iš kumščio į pakaušio sritį, kažkur iš galo. Taigi, kaltinamasis atvykusiems pareigūnams pradžioje nenurodė, kad gynėsi nuo nukentėjusiojo, kuris jam sudavė smūgį, o tokia versija atsirado vėliau, jau vykstant į ligoninę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad policijos pareigūnams kaltinamasis pateikdamas versiją, kad iš nukentėjusiojo sulaukė smūgio, apskritai nenurodė fakto, jog buvo smaugiamas. Be to, jis pareigūnams nurodė, kad gavo smūgį į pakaušį, ikiteisminio tyrimo metu jau tvirtino, kad nukentėjusysis pirmiausia jam trenkė smūgį kumščiu į veidą – tarp antakių, atrodo trenkė dar kartą (b. l. 72), tuo tarpu teismo posėdžio metu konkliudentiniais veiksmais pademonstravo, kad sulaukė vieno smūgio neva į kairę galvos pusę. Kaltinamasis proceso eigoje nenuosekliai nurodė ir neva prieš jį atliktus nukentėjusiojo smaugimo veiksmus. Ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, kad nukentėjusysis jį apsikabino viena ranka per kaklą. Apklausiamas teisme jis iš pat pradžių teigė, kad nukentėjusysis stovėdamas iš priekio jį smaugė abiem rankomis, suėmė už kaklo, vėliau teismo posėdžio metu perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus tvirtino, kad nukentėjusysis jį smaugė gal ir delnais, o po to apsikabinęs bei konkliudentiniais veiksmais pademonstravo, kad tai darė viena ranka per alkūnės linkį. Teismo vertinimu, pagal tokias kaltinamojo pateiktas neva prieš jį panaudoto smurto aplinkybes jis iš esmės neturėjo objektyvios galimybės nukentėjusiajam suduoti du smūgius kirviu į pakaušio sritį. Teismo vertinimu kaltinamojo parodymų prieštaringumas ir nukentėjusiojo S. N. ir liudytojos R. B. parodymai, juos sugretinus ir susiejus į vieningą įvykių grandinę, leidžia spręsti, kad būtent nukentėjusysis nurodo tikrąsias jo sužalojimo aplinkybes. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis, tiek R. B. paaiškino, kad prie pastarosios naujojo buto pirmas priėjo būtent nukentėjusysis, tačiau jokio smurto ten naudojama nebuvo, o kilo tik žodinis konfliktas. R. B. teisme parodė, kad atėjęs nukentėjusysis S. N. žodžiu susiginčijo dėl kažko su kaltinamuoju ir išėjo iš kambario ir tik po to išėjo kaltinamasis. Pažymėtina, kad R. B. nurodė ir kitas gana reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. jog kai atėjo nukentėjusysis, ji su kaltinamuoju pietavo, kad ji buvo pasiskolinusi kirvį iš kaimyno, nes jos naujajame kambaryje reikėjo kabinti paveikslus, lempas, taigi šis įrankis buvo reikalingas ne senajame, o naujajame bute ir pasak liudytojos, jis buvo padėtas kaip ir visi įrankiai, ant šaldytuvo. Tokie liudytojos R. B. parodymai visumoje tik patvirtina, kad nukentėjusysis S. N. ne pirmas užpuolė kaltinamąjį A. B., o situacija klostėsi priešingai. Minėtos liudytojos R. B. parodymais nustačius, kad bute nukentėjusysis su kaltinamuoju konfliktavo žodžiu, kad kaltinamasis nusekė paskui išėjusį iš buto nukentėjusįjį, kad pakeliui dar paėmė su savimi kirvį, nors tuo metu pietavo su liudytoja ir nedirbo, todėl darbo įrankis jam iš esmės nebuvo reikalingas, be to, kirvis buvo reikalingas jam būtent tame bute kuriame jie ir buvo, spręstina, kad kaltinamasis A. B. jau išeidamas iš buto ir paimdamas kirvį turėjo tikslą smurtauti prieš nukentėjusįjį. Teismo vertinimu, pastarosios aplinkybės visiškai paneigia kaltinamojo A. B. versiją dėl kilusios būtinosios ginties situacijos. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tuoj po smurto panaudojimo kaltinamasis grįžo į liudytojos R. B. butą, tačiau ši liudytoja teisme parodė, kad jokių sužalojimo ant jo veido ar galvos nematė. Liudytojas V. M. parodė, kad kaltinamasis prašė vežti į ligoninę, jie nuvežė, tačiau ligoninėje negalėjo gydytojai susišnekėti su juo, jis nepasirašinėjo nieko, sakė, kad jam reikia tik fakto, kad jį nuvežė į ligoninę, ant kūno jokių sužalojimų jie nepastebėjo, tokie nenustatyti ir medikų. Šios aplinkybės BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teismo vidinį įsitikinimą tuo, kad nukentėjusysis jokio smurto prieš kaltinamąjį nenaudojo, priešingai, smurtą kirviu naudojo būtent kaltinamasis ir toks jo elgesys BK 284 straipsnio 1 dalies prasme vertintinas kaip įžūlus.

Teismas taip pat konstatuoja, kad A. B. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė viešoje vietoje. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje tokių asmenų buvo, ar ne. Šiame kontekste teismas pažymi, kad A. B. smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo Vilniuje, Kalvarijų g. (duomenys neskelbtini), bendrabučio bendrame koridoriuje, kuriame turi teisę, ir pagal byloje apklaustų liudytojų parodymus, nuolat lankosi visi čia gyvenantys asmenys bei jų svečiai, todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad veika padaryta neviešoje vietoje.

Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011 ir kt.). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad iš nukentėjusiojo S. N. parodymų matyti, jog dėl kaltinamojo jam suduotų kirviu smūgių koridoriuje kilo triukšmas, ir nors įvykio vietoje tuo momentu daugiau nieko nebuvo, tačiau tuoj į koridorių išėjo kaimynas V., kuris ir iškvietė policijos pareigūnus. Tai patvirtina ir byloje esantys BPC garso įrašai bei 2015 m. sausio 20 d. šių įrašų apžiūros protokolai (b. l. 9-13). Pažymėtina, kad ir liudytoja R. B. parodė, kad įvykio vietoje kilo didelis triukšmas, ji tai girdėjo savo kambaryje, jai pasirodė, kad ten susirinko daug jos kaimynų. Teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad dėl kaltinamojo A. B. veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, tarp jų ir asmeninių. Dėl asmeninių paskatų padaryta veika, kuria pažeidžiama viešoji tvarka, gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip viešosios tvarkos pažeidimas, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-445/2013). Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012). Taigi, nors A. B. paskatos smurtauti prieš nukentėjusįjį S. N. buvo asmeninės (dėl žodinio konflikto, taip pat dėl ankstesnių galimų nesutarimų), tačiau jis pasirinko viešą konflikto sprendimo būdą, viešoje vietoje, įžūliai smurtaudamas ir nors nesukonkretino jo veiksmų poveikio visuomenei, tačiau be abejonės bendrais bruožais numatė, kad viešoje vietoje atlikti smurtiniai jo veiksmai sutrikdys visuomenės rimtį ir tvarką. Kitaip tariant A. B. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Teismas šalina iš kaltinimo aplinkybę, kad A. B. nusikalstama veika pasireiškė ir necenzūrinių žodžių vartojimu. Tokios aplinkybės teismo posėdžio nepatvirtino nei kaltinamasis, nei liudytojai, nei nukentėjusysis. Teismo vertinimu, iš kaltinimo taip pat šalintina aplinkybė, jog A. B. nukentėjusiajam S. N. sužalojo kairės rankos riešą, kadangi pastaroji aplinkybė byloje grindžiama vien nukentėjusiojo parodymais, jos nepatvirtina jokie į bylą pateikti medicininiai dokumentai, pats nukentėjusysis teisme šio sužalojimo aplinkybių išsamiai paaiškinti negalėjo. Kita vertus, pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju esant kitoms nustatytoms aplinkybėms tai neturi jokios reikšmės kaltinamojo veikai kvalifikuoti.

Pirmiau aptartomis, teismo nustatytomis faktinėmis V. B. veikos aplinkybėmis jo veika kvalifikuotina kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Dėl A. B. skirtinos bausmės

Teismas, parinkdamas A. B. skirtinos bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas bei laisvės atėmimas iki dvejų metų. Parinkdamas kaltinamajam skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį teismas atsižvelgia į A. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – veika smurtinio pobūdžio, įvykdyta panaudojant pavojingą įrankį, padaryta iš esmės dėl menkavertės priežasties, pažeidžiant viešąją tvarką ir rodant nepagarbą aplinkiniams, tačiau nesukėlė rimtesnių sužalojimų nukentėjusiajam. Įvertinama ir tai, kad A. B. padarė nusikalstamą veiką spontaniškai, veikdamas tiesiogine tyčia, kuri padarinių atžvilgiu buvo neapibrėžta. Kartu atsižvelgiama ir į kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, iš kurių matyti, kad A. B. yra vyresnio amžiaus, nevedęs, anksčiau teistas, taip pat ir už viešosios tvarkos pažeidimą (b. l. 95-100), veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui, baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už viešosios tvarkos pažeidimus, veikos padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, už tokio pat pobūdžio teisei priešingą veiką (b. l. 102-106), nedirbantis, tačiau registruotas darbo biržoje (b. l. 101). Kartu įvertinami faktai, kad A. B. Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydytas (b. l. 86-87), Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinėje įskaitoje neįrašytas (b. l. 85). Kaltinamojo A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatytina viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tai patvirtina ir alkotesterio pažyma, kuria nustatytas A. B. 2.40 promilės neblaivumas (b. l. 89) bei nukentėjusiojo ir liudytojos R. B. parodymai. Konstatuotina, kad pirmiau paminėtų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, jog šioje byloje BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai negali būti pasiekti A. B. paskyrus BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltinamasis savo elgesio nekeičia, iš ankstesnių teistumų bei paskirtų švelnesnių bausmių bei administracinių nuobaudų išvadų nedaro, jos neturi teigiamos įtakos jo elgesiui, A. B. iš esmės paskirtų baudų nemoka (b. l. 102-105). Jo daromų teisei priešingų veikų pobūdis išlieka tapatus, netgi darosi pavojingesnis, kadangi paskutinei veikai daryti kaltinamasis panaudojo kirvį. Teismo vertinimu, pirmiau aptartų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį padės pasiekti tik su laisvės atėmimu susijusi bausmė – areštas, kurio dydis nustatytinas didesnis negu šios bausmės rūšies vidurkis, numatytas BK 49 straipsnio 3 dalyje. Teismo požiūriu, būtent tokia bausmė nagrinėjamu atveju atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei kaltinamojo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežta ar per švelni.

Kaltinamasis A. B. 2014 m. spalio 2 d., 17.54 val. buvo laikinai sulaikytas vadovaujantis BPK 140 straipsniu (b. l. 66), o 2014 m. spalio 3 d., 11.15 val. paleistas iš sulaikymo (b. l. 83), todėl šis laikotarpis vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, įskaitytinas į A. B. skirtinos bausmės laiką.

2014 m. spalio 3 d. A. B. paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 81-82), kuri paliktina iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos

Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 52,74 Eur dydžio civilinį ieškinį turtinei žalai už nukentėjusiojo S. N. gydymą atlyginti (b. l. 27-29), o nukentėjusysis S. N. byloje pareiškė 2000 Eur ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti (b. l. 42).

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintinas visiškai, nukentėjusiojo S. N. ieškinys dėl 2000 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti tenkintinas iš dalies.

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už pastarųjų veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Nagrinėjamu atveju byloje nustačius, kad kaltinamojo A. B. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam S. N. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, kaltinamasis turi atlyginti padarytą turtinę žalą už nukentėjusiojo gydymą. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 52,74 Eur dydžio turtinės žalos už nukentėjusiojo S. N. gydymą pagrįstas dokumentais (b. l. 29), todėl tenkintinas visiškai ir ši suma priteistina iš kaltinamojo.

Pažymėtina, kad nukentėjusiojo S. N. ieškinyje nurodoma, kad 2000 Eur turtinę ir neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad jam buvo sužalota galva, jis turėjo imti atostogas, pirkti vaistus, patyrė stresą. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis S. N. apklausiamas dėl civilinio ieškinio dydžio ir pagrįstumo paaiškino, kad dėl A. B. veikos prarado gerą darbą, kuriame būtų per tris savaites 3000 eurų uždirbęs, būtų patentą paėmęs, dabar dar ir galva svaigsta, šios sumos prašo ir už turtinę, ir už neturtinę žalą. Kaip jau minėta, civilinio ieškinio pagrįstumas ir dydis kartu su kitomis bylos aplinkybėmis įrodinėjamas pagal BPK taisykles, o tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalys). Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis patyrė kokią nors turtinę žalą dėl kaltinamojo A. B. padarytos nusikalstamos veikos. Nors nukentėjusysis teigė, kad jam teko pirkti vaistus, kad jis prarado darbą, kuriame būtų uždirbęs 3000 eurų, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų, nepateikti vaistų įsigijimo čekiai, nėra jokios informacijos apie jo atostogas, prarastą užsakymą, jo praradimo priežastis bei jo dydį pagrindžiančių įrodymų. Dėl šių priežasčių teismas atmeta nukentėjusiojo S. N. ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala, tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas nagrinėjamoje byloje nustatydamas nukentėjusiajam S. N. iš kaltinamojo A. B. priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti dydį, atsižvelgia į tai, kad žala padaryta tyčiniu nusikaltimu, smurtaujant ir panaudojant pavojingą įrankį, taip pat į kilusias pasekmes – nukentėjusysis dėl nusikaltimo patyrė skausmą, turėjo lankytis pas gydytojus. Kartu įvertintina ir tai, kad dėl nusikalstamų kaltinamojo veiksmų nukentėjusysis patyrė psichinį stresą, išgąstį ir susijaudinimą, kadangi tai logiška fizinės prievartos panaudojimo pasekmė. Siekdamas išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusio asmens teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų, teismas atsižvelgia ir į kaltinamojo turtinę padėtį bei jo galimybes dirbti. A. B. turtinė padėtis, jo paties teigimu bei bylos duomenimis, nėra gera, šiuo metu jis nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, tačiau yra registruotas darbo biržoje, duomenų, kad jis nedarbingas, byloje nėra. Pirmiau išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad 300 eurų nukentėjusiajam S. N. atlygintinos neturtinės žalos dydis labiausiai atitiks sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad toks neturtinės žalos dydis atitinka ir teismų praktiką bylose dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–453/2014, 2K–545/2014, 2K-540/2014, 2K-104-139/2015 ir kt.), kuriose buvo priteista nuo 115 iki 579 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktais, nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

CD laikmena su garso įrašu iš bendrojo pagalbos centro su dviem pranešimais dėl įvykio Kalvarijų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris apžiūrėtas kaip daiktas turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, surašant apžiūros protokolus ir prijungtas prie ikiteisminio tyrimo bylos (b. l. 8-13), paliktina saugoti kartu su byla.Įvykio vietoje rastas kirvis 2015 m. kovo 13 d. nutarimu perduotas saugoti į Vilniaus apskrities VPK Logistikos skyriaus centrinę daiktinių įrodymų saugojimo saugyklą kvitu BBB Nr. 1PK000655 (b. l. 21), grąžintinas jo teisėtam savininkui V. R., gyvenančiam (duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

A. B. (A. B.), pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam septyniasdešimties parų (70) arešto bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu į A. B. paskirtos bausmės laiką įskaityti jo laikinajame sulaikyme išbūtą laikotarpį nuo 2014 m. spalio 2 d., 17.54 val. iki 2014 m. spalio 3 d., 11.15 val. (vieną parą).

Iš A. B. priteisti Vilniaus teritorinei ligonių kasai penkiasdešimt du eurus ir 74 euro centus (52,74 Eur) už nukentėjusiojo S. N. gydymą.

Iš A. B. nukentėjusiajam S. N. priteisti tris šimtus eurų (300 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti:

CD laikmeną su garso įrašu iš bendrojo pagalbos centro su dviem pranešimais dėl įvykio Kalvarijų g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, palikti saugoti kartu su byla.Įvykio vietoje rastą kirvį, 2015 m. kovo 13 d. nutarimu perduotą saugoti į Vilniaus apskrities VPK Logistikos skyriaus centrinę daiktinių įrodymų saugojimo saugyklą kvitu BBB Nr. 1PK000655, grąžinti jo teisėtam savininkui V. R., gyvenančiam (duomenys neskelbtini).

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.