- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-06
- Bylos Nr.
- I-1159-142/2010
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Halina Zaikauskaitė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- UAB „Skuba“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Advokatai
- Andžej Stankevič
- Kategorijos
- 70.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio, Liudmilos Zaborovskos ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Skuba“ atstovui advokatui Andžejui Stankevič, viešame teismo posėdyje nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB “Skuba” skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, nagrinėjamas atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundas dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 01 18 sprendimo Nr. S-13(7-391/2009) panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-01-18 sprendimą Nr.S-13 (7-391/2009) ir palikti galioti VMI prie FM 2009-10-05 sprendimą Nr.69-279 (b. l. 1 – 89).
Skunde paaiškina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009-07-01 patikrinimo aktu Nr.204-3 UAB „Skuba“ (toliau – Bendrovė) apskaičiavo 7 789 994 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 3 658 630 Lt šio mokesčio delspinigių, 211 869 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 120 710 Lt šio mokesčio delspinigių, 222 631 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų, 1 295 Lt įmokų į Garantinį fondą ir 723 Lt šių įmokų delspinigių, taip pat sumažino 45 917 Lt Pelno mokesčio ir 590 Lt Socialinio mokesčio.
VMI prie FM, išnagrinėjusi minėtą patikrinimo aktą ir Bendrovės pastabas, savo 2009-10-05 sprendimu Nr.69-279 patvirtino minėtąjį VMI prie FM patikrinimo aktą ir nurodė Bendrovei sumokėti į biudžetą 7 789 994 Lt PVM, 3 658 630 Lt šio mokesčio delspinigių, 211 869 Lt GPM, 120 710 Lt šio mokesčio delspinigių, 222 631 Lt VSD įmokų, 1 295 Lt įmokų į Garantinį fondą, 723 Lt šių įmokų delspinigių, taip pat skyrė 2 336 998 Lt PVM baudos, 63 561 Lt GPM baudos, 111 316 Lt VSD įmokų baudos ir 389 Lt įmokų į Garantinį fondą baudos, taip pat patvirtino sumažintą 45 917 Lt Pelno mokestį ir 590 Lt sumažintą Socialinį mokestį.
Žemesnės instancijos teismas
Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2010-01-18 sprendimu Nr.S-13 (7-391/2009) panaikino VMI prie FM 2009-10-05 sprendimo Nr.69-279 dalį dėl 7 685 594 Lt PVM, 3 657 295 Lt šio mokesčio delspinigių, 2 305 678 Lt šio mokesčio baudos, 115 925 Lt GPM delspinigių ir 689 Lt įmokų į Garantinį fondą, likusioje dalyje – dėl 104 400 Lt PVM, 1 335 Lt šio mokesčio delspinigių, 31 320 Lt šio mokesčio baudos, 211 869 Lt GPM, 4 785 Lt šio mokesčio delspinigių, 63 561 Lt šio mokesčio baudos, 222 631 Lt VSD įmokų, 111 316 Lt šių įmokų baudos, 1 295 Lt įmokų į Garantinį fondą, 34 Lt šių įmokų delspinigių, 389 Lt šių įmokų baudos, taip pat dėl 45 917 Lt sumažinto Pelno mokesčio ir 590 Lt sumažinto Socialinio mokesčio pakeitė VMI prie FM 2009-10-05 sprendimo Nr.69-279 dalį į sprendimą pavesti VMI prie FM atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas su Komisijos sprendimu nesutinka ir mano, kad Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas.
I skundo dalyje pasisakoma dėl Komisijos sprendimo dalies, kuria panaikinta VMI prie FM 2009-10-05 sprendimo Nr.69-279 dalis dėl 7 685 594 Lt PVM, 3 657 295 Lt šio mokesčio delspinigių, 2 305 678 Lt šio mokesčio baudos.
Toliau VMI prie FM skunde nurodoma, kad tarp VMI prie FM ir Komisijos nėra ginčo dėl minėtų faktinių bylos aplinkybių, ginčas kilęs dėl nevienodo teisės normų, reglamentuojančių ginčo santykius, suvokimo ir taikymo. Šiam teiginiui pagrįsti VMI nurodo MGK sprendimo motyvus. VMI prie FM nuomone, Komisijos išvados neatitinka tikrojo teisės normų, reglamentuojančių ginčo santykius, turinio, kas sąlygoja skirtingą teisės normų interpretavimą ir taikymą ginčo santykiuose. Toliau paaiškina įstatymų nuostatas. Paaiškina, kad atsižvelgiant į skirtingas PVM įstatymo redakcijas, tikslinga atriboti du laikotarpius – iki 2004-04-30 ir nuo 2004-05-01. Pirmuoju laikotarpiu 0 PVM tarifas galėjo būti taikomas, jei prekės „eksportuotos“, antruoju – „tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Bendrijų teritorijos“.
Daro išvadą, kad Komisija ir atsakovas skirtingai interpretuoja teisės akto PVM įstatymo sąvoką „eksportuotos“ – Komisijos nuomone visos fiziškai už Lietuvos Respublikos muitų teritorijos išgabentos prekės laikomos eksportuotomis, Atsakovo nuomone – vadovaujantis suformuota teismų praktika eksportuotomis gali būti pripažįstamos tik tos prekės, kurios išgabentos konkretiems prekių gavėjams, nurodytiems eksporto deklaracijose.
Nuo 2004-05-01 tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Bendrijų teritorijos.
Tai reiškia, kad 0 proc. PVM tarifo taikymui išgabenant prekes iš EB teritorijos būtina:
1) įvykęs tiekimas, t. y. prekių perdavimas kitam asmeniui, perleidžiant teisę disponuoti šiomis konkrečiomis prekėmis kaip jų savininkui, ir
2) prekės, kurių atžvilgiu yra įvykęs tiekimas, yra išgabenamos iš EB teritorijos ir jų fiziškai nebėra EB.
Šias sąlygas yra suformulavęs ir ETT (taikytina tiekimams, įformintiems nuo 2004-05-01). Be to, ETT sprendimuose bylose 2007-09-27 Nr.C‑409/04 bei 2008-02-21 Nr.C-271/06 taip pat yra konstatavęs, kad kai nėra įvykdytos eksportui už Europos Bendrijos ribų taikytino 0 proc. PVM taikymo sąlygos, tačiau apmokestinamasis asmuo dėl pirkėjo pateiktų suklastotų eksporto įrodymų, net veikdamas kaip rūpestingas ir apdairus prekybininkas, negalėjo apie tai žinoti, t. y. buvo sąžiningas, papildomai PVM nuo šių sandorių jam neturi būti apskaičiuojamas. Taigi nustačius, kad aukščiau nurodytos sąlygos nebuvo tinkamai įvykdytos, vertintinas mokesčių mokėtojo sąžiningumas.
Teigia, kad Komisija skundžiamame sprendime neatsižvelgė ir nenagrinėjo visų minėtų teisės aktuose nustatytų ir privalomai vertintinų sąlygų aspektų ginčijamų sandorių kontekste.
Todėl kyla neaiškumas dėl to, ar Komisija nepagrįstai nesusiaurina 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygoms teisės aktų nustatytų reikalavimų. Komisija neakcentavo to, kad realiai eksportuotos prekės turi būti konkrečios prekės, kurių atžvilgiu yra įvykęs pardavimas (tiekimas), ir kad būtent dėl šio tiekimo prekės yra eksportuojamos (joms įforminama eksporto procedūra ir jos realiai išgabenamos), t. y. nėra įvykusių jokių kitų tarpinių pardavimo sandorių po šio tiekimo iki jų išgabenimo. Be to, Komisija, atlikusi teisės aktų nuostatų analizę, prekių eksportavimą sieja išimtinai tik su eksporto procedūros įforminimo užbaigimu, o ne su realiu prekių išvežimu iš tiekėjo valstybės ir EB.
Paaiškina, kad Komisija ir atsakovas skirtingai interpretuoja teisės akto – PVM įstatymo sąvoką „išgabentos prekės“. Komisijos nuomone visos fiziškai už Lietuvos Respublikos muitų teritorijos išgabentos prekės laikomos išgabentomis PVM įstatymo prasme ir tam pagrįsti pakanka BAD – čiųjų egzempliorių. Atsakovo nuomone, surinkus pakankamai įrodymų, kad prekės nebuvo patiektos ir išgabentos konkretiems eksporto deklaracijose nurodytiems prekių gavėjams, prekės negali būti pripažįstamos išgabentomis PVM įstatymo prasme.
Taip pat atsakovas pažymi, kad vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 118 str. mokesčių administratorius turi teisę pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtoją, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui pirminio patikrinimo metu ir kurios gali turėti įtakos patikrinimo rezultatams. Bendrovės PVM už laikotarpį nuo 2002-11-01 iki 2003-09-30 buvo patikrintas Vilniaus AVMI (patikrinimo pažyma Nr.04-03-24-161). Patikrinimo metu nebuvo žinomos aplinkybės, kurios nurodytos Vilniaus teritorinės muitinės 2006-09-29 rašte Nr.2B-18.8/09-33724 dėl nusikalstamos veikos. Šios informacijos pagrindu buvo išsiųsti paklausimai Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos valstybių kompetentingoms institucijoms bei 2008 – 2009 metais gauta informacija, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma ankstesnio patikrinimo metu. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 118 str., Bendrovės PVM patikrinimas už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2003-09-30 atliktas pagrįstai.
Skundo II dalis „Dėl Komisijos sprendimo dalies dėl sandorių su K. V. ind. įm. „Galagama“. Paaiškina, kad patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė laikotarpiu nuo 2003-09-01 iki 2006-09-30 buhalterinėje apskaitoje apskaitė tarpininkavimo paslaugų įsigijimo už 654 900 Lt (t. sk. PVM – 99900 Lt) iš K. V. įmonės „Galagama“ (toliau – Įmonė „Galagama“) ūkines operacijas.
Apibendrinus faktus, daroma išvada, kad ūkinės operacijos vyko ne tomis aplinkybėmis, kurios atvaizduotos apskaitos dokumentuose, t. y. buvo paslėptas tikrasis ūkinių operacijų turinys - Bendrovės pagal 2003-09-01 sutartį sumokėtas Įmonei „Galagama“ komisinis atlyginimas už laikotarpį nuo 2003-09-01 iki 2006-09-30 yra Bendrovės prezidento padėjėjo K. V. darbo užmokestis - K. V. gautos pajamos, susijusios su darbo santykiais.
Mokėdama Įmonei „Galagama“ komisinį atlyginimą, Bendrovė siekė mokestinės naudos – siekė išvengti gyventojų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų ir įmokų į Garantinį fondą mokėjimo.
Remiasi MAĮ 10 str., 69 str. 1 dalimi. Paaiškina, kad šios teisės normos (turinio viršenybės prieš formą principo) taikymo esmė yra atkurti iškreiptas aplinkybes, lemiančias apmokestinamo objekto dydį bei mokesčio subjektą. Pažymi, kad MAĮ 69 str. 1 dalyje įtvirtintas mokesčių apskaičiavimo būdas (metodas).
Komisija skundžiamame sprendime dėl šio epizodo pasisakė, kad būtent mokestinės naudos siekio ir realumo VMI prie FM visapusiškai neištyrė. Komisijos nuomone, mokestinės naudos siekis gali būti pripažintas tuomet, kai nustatoma pati mokestinė nauda, vertinant sandorius retrospektyviai. Tačiau būtent patikrinimo metu ir nustatyta, kad vieninteliu tokių sandorių tikslu ir buvo išimtinai tik mokestinės naudos siekimas, kuris pasireiškė tuo, kad išmokėdama faktiškai su darbo santykiais susijusias pajamas Bendrovė patyrė mažesnes mokestines prievoles, nei jai priklausytų pagal įstatymus. Ši mokestinė nauda aiškiai išreikšta, tiksliai apskaičiuota patikrinimo akte, todėl Komisijos sprendimo motyvas, kad VMI prie FM netyrė mokestinės naudos siekio, yra visiškai nepagrįstas.
Daro išvadą, kad Komisija ir atsakovas skirtingai interpretuoja teisės akto – MAĮ 69 str. nuostatas. Komisijos nuomone, jei sandorių vienintelis tikslas yra mokestinės naudos siekimas, turi būti tiriamos ir pagal tokius sandorius gautų lėšų panaudojimo faktinės ir teisinės aplinkybės. Atsakovo nuomone, nustačius, kad sandorių vienintelis tikslas yra mokestinės naudos siekimas, tai jau yra pagrindas mokesčius apskaičiuoti neatsižvelgiant į tokius sandorius.
Skundo III dalis.
Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad Bendrovė 2005 m. gegužės mėn. buhalterinėje apskaitoje atvaizdavo prekių - turbinų - įsigijimo už 9204 Lt (t. sk. PVM – 1404 Lt) iš UAB „ILC agentūra“ (kodas 300025946) ūkinę operaciją pagal šios įmonės vardu įformintą 2005-05-25 PVM sąskaitą faktūrą NSJ Nr.00029. Pagal šią PVM sąskaitą faktūrą Bendrovė sumokėjo UAB „ILC agentūra“ 9204 Lt grynaisiais pinigais.
Nustatytos ir kitos faktinės aplinkybės, susijusios su šia skundo dalimi. Atsakovas analizuoja teismų praktiką, teisės taikymo klausimus ir daro išvadas.
Nurodo, kad Komisija ir atsakovas skirtingai interpretuoja teisės akto – PVM įstatymo 64 str. nuostatas- ir teismų praktiką šiuo klausimu. Komisijos nuomone, nepakanka įrodyti, kad prekės buvo įsigytos ne iš apskaitos dokumentuose nurodytų subjektų, turi būti tiriamas ir Bendrovės sąžiningumas. Atsakovo nuomone, nustačius, kad prekės įsigytos ne iš apskaitos dokumentuose nurodytų subjektų, PVM atskaita ir leidžiami atskaitymai negalimi.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo.
Teisme 2010 06 17 gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos įgalioto atstovo prašymas administracinę bylą nutraukti.
Prašyme paaiškina, kad dėl visų mokestiniame ginče nagrinėtų klausimų dėl mokesčių apskaičiavimo, dėl su jais susijusių sumų dydžio 2010 06 03 tarp ginčo šalių buvo pasirašytas susitarimas Nr. 210-12. Atsakovas paaiškina, kad pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Dėl to atsakovo atstovas nurodo, kad administracinė byla nutrauktina, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 101 str. 1 p. Atsakovas, pateikdamas prašymą, vadovaujasi ir ABTĮ 52 straipsniu ir paaiškina, kad atsisako pateikto skundo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas UAB „Skuba“ (toliau – ir pareiškėjas) pateikė šioje byloje atsiliepimą į skundą (b. l. 94-145), kuriame prašo atmesti atsakovo skundą ir palikti galioti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 01 18 sprendimą Nr. S-13(7-391/2009).
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą nutraukti administracinę bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Taip pat remiasi tuo, kad pareiškėjas su Valstybine mokesčių inspekcija prie finansų ministerijos 2010 06 03 pasirašė susitarimą Nr. 210-12 dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio. Remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi ir paaiškina, kad šiuo atveju mokesčių mokėtojas prarado teisę ginčyti susitarime nurodyto mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė bylą nutraukti.
Motyvuojamoji dalis
Administracinė byla nutraukiama Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Atsižvelgiant į tai, kad skundą teismui padavė mokesčių administratorius – Valstybinė mokesčių inspekcija prie finansų ministerijos, t. y. atsakovas, kuris, vadovaudamasis ABTĮ 52 straipsniu, atsisakė paduoto skundo reikalavimų, byla turi būti nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu. Nors šiuo atveju skundą padavė asmuo, kurio procesinė padėtis lieka ta pati, kuri buvo mokestinio ginčo metu – atsakovas (ABTĮ 32 straipsnio 3 dalis), tačiau nėra pagrindo išvadai, kad tokiu atveju atsakovas neįgyja pareiškėjo teisių, kurios numatytos ABTĮ 52 straipsnyje, kadangi jame kalbama apie skundo (prašymo) atsisakymą, o šiuo atveju skundą padavė atsakovas. Taigi, atsakovas, pats padavęs skundą teismui, turi teisę atsisakyti skundo (prašymo) reikalavimų bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Įstatymas tokiais atvejais nenumato jokių sąlygų ar apribojimų (išskyrus ABTĮ 56 str. 2 d. numatytus atvejus, o šis atvejis nepriklauso tokių kategorijai), kurioms esant teismas turėtų priimti sprendimą nagrinėti bylą iš esmės, todėl byla nutraukiama. Kaip nurodo bylos šalys, šiuo atveju ginčo sprendimas yra neįmanomas ir dėl to, kad tarp mokestinio ginčo šalių 2010 06 03 buvo pasirašytas susitarimas (b. l.182-186). Tokiu atveju pagal MAĮ 71 straipsnio nuostatas tolimesnis ginčas dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų negalimas. Tačiau atsakovui neatsisakius skundo, bylą nutraukti kaip siūlo proceso šalys pagal ABTĮ 101 str. 1 p. nuostatas galimybės nebūtų. Tai būtų tik pagrindas skundui atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 105 – 106 straipsniais, 101 straipsnio 3 punktu, 149 straipsniu
nutaria:
administracinę bylą pareiškėjo UAB “Skuba” skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, priimtą nagrinėti teisme pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 01 18 sprendimo Nr. S-13(7-391/2009) panaikinimo, nutraukti.
Nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu per 7 dienas nuo jos priėmimo ir paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.