Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2018-07-12 · Civilinė byla Nr. e2-21527-728/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-07-12
Bylos Nr.
e2-21527-728/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Regina Eltermanienė
Atsakovas
O. G.
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMAS U Ž AKIŲLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 12 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Regina Eltermanienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo užarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „NEO Finance“ ieškinį atsakovei O. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „NEO Finance“ prašė teismo priteisti iš atsakovės 278,34 Eur skolos, 24,37 Eur mokėjimo palūkanų paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos, 15,33 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 278,34 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos 2018-05-23 iki visiško kredito grąžinimo dienos, 0,81 Eur sutartinių palūkanų skaičiuojamų nuo termino švykdyti prievolę 2017-10-28 iki kreipimosi į teismą dienos, 18,97 Eur tarpininkavimo mokesčio, 60,23 Eur administravimo mokesčio, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, 15 Eur žyminį mokestį, 105 Eur patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovei ieškinys su priedais įteiktas tinkamai, asmeniškai pasirašant įteikimo pažymoje. Kadangi atsakovė nepateikė tinkamai įforminto atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą 14 dienų terminą, o ieškovas pareiškė prašymą priimti sprendimą už akių, yra visi Civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y., įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atliko formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą ir padarė išvadą, kad, pasitvirtinus ieškovo pateiktų dokumentų turiniui, būtų pagrindas ieškinį tenkinti.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 2 dalimi, teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad šalys 2017-07-27 sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. K523852636 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovas, veikdamas kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, atsakovei suteikė 300 Eur dydžio kreditą 24 mėnesių laikotarpiui, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti 50,16 Eur palūkanas, 20,65 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 65,71 Eur administravimo mokesčio iki 2019-07-27 mokant periodinėmis įmokomis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai (Civilinio kodekso 6.886 straipsnis).

Ieškovas ieškinyje nurodo, kad atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl 2018-04-18 pranešimais ieškovas Sutartį nutraukė. Duomenų, kad atsakovas iki kreipimosi į teismą būtų atsiskaitęs su ieškovu, byloje nėra (Civilinio proceso kodekso 12, 178 straipsniai).

Pagal Civilinio kodekso 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Civilinio kodekso 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Civilinio kodekso 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (Civilinio kodekso 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

Kadangi byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų ginčijusi sutarčių sąlygas, kreditų suteikimo faktą ar kredito sutarčių nutraukimo neteisėtumą, taip pat nėra įrodymų apie gauto kredito grąžinimą, vadovaujantis aukščiau nurodytomis teisės normomis, ieškovei iš atsakovės priteistina 278,34 Eur negrąžinto kredito pagal kledito sutartį, 24,37 Eur pelno palūkanų, 15,33 procento mokėjimo palūkanas už negrąžintą 278,34 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo 2018 m. gegužės 23 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos pagal kredito sutartį, 0,81 sutartines palūkanas skaičiuojant nuo 2017 m. spalio 28 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos pagal kredito sutartį.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 18,97 Eur tarpininkavimo mokesčio. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tarpininkavimo mokesčio dydis. Vartojimo kredito bendrųjų sąlygų 1.28 punkte numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei (ieškovei) ir kuris apskaičiuojamas Sutarties 5.3 punkte numatyta tvarka. Minėtame 5.3 punkte numatyta, jog tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas tokia tvarka: tai yra specialiosiose sąlygose numatytas procentinis dydis nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju specialiosiose vartojimo kredito sąlygose nėra nurodytas joks tarpininkavimo mokesčio procentinis dydis, pagal kurį toks mokestis turėtų būti apskaičiuojamas, todėl nėra aišku kaip šiuo atveju jis buvo paskaičiuotas ir ar jis buvo paskaičiuotas tinkamai. Be to, iš minėto vartojimo kredito bendrųjų sąlygų 1.28 punkte esančio mokesčio apibrėžimo (sąvokos) nėra aiški tokio mokesčio paskirtis. Pažymėtina, kad tarpininkavimo mokesčio sąvoka yra tapati 1.30 punkte nurodytai administravimo mokesčio sąvokai, t. y. tam, jog tai yra mokesčiai mokami bendrovei, tačiau vartotojui nėra nurodyta už ką jis privalės sumokėti kredito davėjai tokį mokestį. Tarp šalių susiklosčiusius santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas (toliau – ir VKĮ) numato, jog tam tikri asmenys gali teikti vartojimo kredito tarpininko paslaugas ir už tai gauti atitinkamą atlyginimą, tačiau ieškovė nurodo, jog veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, kreditus teikia savo vardu, todėl ji neatitinka VKĮ 2 straipsnio 23 punkto apibrėžimo. Pagal VKĮ 253 straipsnio 6 dalį tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų (ne grąžintinų) įmokų. Įvertinus vartojimo kredito bendrųjų sąlygų 5.3. punkte numatytą tarpininkavimo mokesčio paskaičiavimo metodą darytina išvada, kad pastarasis neatitinka VKĮ 253 straipsnio 6 dalyje numatyto atlyginimo skaičiavimo būdo, todėl nėra aišku, kokia yra atsakovui paskaičiuoto tarpininkavimo mokesčio paskirtis. Pažymėtina ir tai, kad vartojimo kredito bendrųjų sąlygų 5.2 punkte nurodyta, jog vartojimo kredito gavėjas privalo kiekvieną mėnesį mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas, sutarties administravimo mokestį ir komisinį mokestį. Tarpininkavimo mokesčio, kaip mėnesinės kredito grąžinimo įmokos dalies, bendrose sąlygose nėra numatyta.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, ir vartotojas (atsakovas), būdamas silpnesniąja sutarties šalimi dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių, sutarties sudarymo metu turėjo ribotas galimybes tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, pripažintina, kad verslininkas (ieškovė) įgijo nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Pagal Civilinio kodekso 6.2284 straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, todėl remiantis išdėstytu, o taip pat įvertinus ir tai, jog ieškovės prašomo priteisti tarpininkavimo mokesčio paskirtis ir apskaičiavimo tvarka nėra aiški, todėl yra visiškai neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, teismas vartojimo kredito sutarties sąlygas dėl tarpininkavimo mokesčio atsakovui taikymo pripažįsta nesąžiningomis ir todėl negaliojančiomis, o reikalavimą dėl tokio mokesčio priteisimo atmeta kaip nepagrįstą.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 60,23 Eur sutarties administravimo mokesčio. Kaip jau minėta, šio mokesčio sąvoka atitinka tarpininkavimo mokesčio apibrėžimą ir yra numatyta vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.30 punkte. Taigi atsakovui nebuvo nurodyta (paaiškinta) ir šio mokesčio paskirtis, tačiau šiuo atveju iš mokesčio pavadinimo spręstina, jog tai yra mokestis skirtas padengti kredito davėjo išlaidas, susijusias su kredito suteikimu, kredito grąžinimo dalimis priežiūra ir administravimu, todėl ir nesant tinkamo šio mokesčio apibrėžimo, konstatuotina, jog tokio mokesčio buvimas galėjo būti numatytas vartojimo kredito sutartyje ir galėjo būti suprantamas eiliniam, specialių teisinių žinių neturinčiam, vartotojui.

Pažymėtina, jog administravimo mokesčio dydis specialiosiose sąlygose nėra numatytas, o bendrųjų sąlygų 5.4. punkte numatyta, kad jis apskaičiuojamas taip: 1,2 procento per mėnesį nuo Vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus priskaičiuotą komisinį mokestį ir yra ne daugiau nei 30 eurų per mėnesį. Kas yra komisinis mokestis, nei Specialiosiose sąlygose, nei Bendrose sąlygose, nėra nurodyta. Atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau, konstatuotina, kad sąlyga dėl administravimo mokesčio mokėjimo yra visiškai neskaidri ir nesąžininga vartotojo atžvilgiu, nes vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis, negali / negalėjo numatyti, koks mokestis jo atžvilgiu bus taikomas, atitinkamai ir ši sąlyga pripažintina negaliojančia, o reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Be to, iš bendrųjų vartojimo kredito sutarties sąlygų 5.4 punkto matyti, jog jame šalys sulygo, kad vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui yra taikoma nuolaida ir jis yra lygus nuliui; vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, sutarties administravimo mokesčiui nuolaida nebetaikoma vadovaujantis 5.14 punktu, kuriame nustatyta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, sutarties administravimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau kaip 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Tai reiškia, kad administravimo mokestis šiuo konkrečiu atveju yra mokamas tik atsakovui pažeidus sutarties nuostatas, todėl darytina išvada, kad jis yra tam tikra netesybų forma. Kitaip tariant, prievolė mokėti šį mokestį atsiranda tik kaip pažeidimo pasekmė. Specialiosios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo kredito teisinius santykius, yra nustatytos VKĮ, pagal kurio 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi, todėl nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl administravimo mokesčio priteisimo negalėtų būti tenkinamas ir šiuo pagrindu.

Taip pat pažymėtina, jog nors vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.8. punkte numatyta, jog specialiosiose sąlygose yra nurodoma bendra vartojimo kredito kaina (vartojimo kredito mokestis), apimanti visas išlaidas, įskaitant palūkanas, komisinį mokestį, administravimo mokestį ir bet kuriuos kitus su vartojimo kreditu susijusius mokesčius, nagrinėjamu atveju bendra vartojimo kredito kaina specialiosiose sąlygose nėra nurodyta ir negalėjo būti aiški ir suprantama vartotojui. Tuo tarpu iš ieškiniu prašomų priteisti sumų matyti, kad bendra vartojimo kredito kaina – 382,72 Eur yra didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą – 278,34Eur, todėl ji neatitinka VKĮ 21 straipsnio reikalavimų (21 straipsnio 2 dalies 2 punktas), atitinkamai nesant kitų nustatytų pagrindų jos nepriteisti visa apimtimi, ji turėtų būti mažinama šiuo pagrindu (VKĮ 21 straipsnio 3 dalis).

Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą.

Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 303,52 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018-06-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, kai ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai.

Nagrinėjamu atveju patenkinta 79,31 proc. ieškinio reikalavimų. Dėl to ieškovui priteistina Eur bylinėjimosi išlaidų 95,17 Eur ((15 Eur žyminis mokestis + 105 Eur advokato pagalbos išlaidų) x 79,31 proc.) (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo nepriteistinos, kadangi neviršija 3 Eur dydžio (Teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ , Civilinio proceso kodekso 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 285 - 288 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio Vartojimo kredito sutarties Nr. K523852636 Bendrosios ir Specialiosios dalies sąlygas, susijusias su tarpininkavimo ir administravimo mokesčių apibrėžimu ir paskaičiavimu.

Priteisti iš atsakovės O. G., a. k. (duomenys neskelbtini) 278,34 Eur (du šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus 34 ct) skolos, 24,37 Eur (dvidešimt keturis eurus 37 ct) mokėjimo palūkanų paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos – 2018-05-23, 15,33 proc. mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 278,34 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos 2018-05-23 iki visiško kredito grąžinimo dienos, 0,81 Eur (0 eurų 81 ct) sutartinių palūkanų skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę 2017-10-28 iki kreipimosi į teismą dienos 2018-05-23, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 303,52 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018-06-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 95,17 Eur (devybniasdešimt penkis eurus 17 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „NEO finance“, į. k. 303225546, naudai.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo turi būti nurodoma: teismo, priėmusio sprendimą už akių, pavadinimas; šalies, paduodančios pareiškimą, pavadinimas; aplinkybės, liudijančios neatvykimo į parengiamąjį ar teismo posėdį ir nepranešimo teismui iki posėdžio priežasčių svarbumą arba atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento nepateikimo per nustatytą terminą priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, pagrindžiantys šias aplinkybes; aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes, taip pat visi kiti šalies reikalavimai, argumentai ir įrodymai, susiję su byla; pareiškimą paduodančios šalies prašymas; prie pareiškimo šalies pridedamos medžiagos sąrašas; pareiškimą paduodančios šalies parašas ir pareiškimo surašymo data, žyminio mokesčio kvitas. Kartu su pareiškimu turi būti pateikti visi šalies turimi įrodymai, susiję su byla, ir pareikšti prašymai teismui padėti išreikalauti turinčius bylai reikšmės įrodymus, kurių šalis pati negali gauti.

Papildomai paskelbti apie sprendimo už akių priėmimą viešai, specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt ir, nepavykus kopijos įteikti paštu, skaičiuoti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikimo terminą nuo viešo paskelbimo dienos.

Ieškovas sprendimą gali apskųsti per 30 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, paduodant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Regina Eltermanienė