Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-401-64/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2.; 1.2.27.1.; 1.2.27.5.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.2.; 2.3.6.3.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2010 m. lapkričio 17 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. laisvės atėmimu 1 metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. bausmes subendrinus apėmimo būdu, A. B. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta 2009-12-11 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, A. B. galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d., 66 str., 63 str. 9 d., į atliktą bausmę A. B. įskaičiuotas laikino sulaikymo laikas nuo 2009-04-01 iki 2009-04-03 ir visa pagal 2009-12-11 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį atlikta bausmė.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti T. D. ir G. P. , tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2009-04-01 apie 19.30 val. (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) bute, būdamas neblaivus, trikdydamas viešąją rimtį, nevykdydamas teisėto policijos pareigūnų reikalavimo, aktyviais veiksmais vengdamas sulaikymo - smūgiuodamas ir bandydamas suduoti į veidą valstybės tarnautojui - (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) kuopos (duomenys neskelbtini) būrio (duomenys neskelbtini) T. B. , grasindamas minėtam pareigūnui susidorojimu, po ko tarnybiniame automobilyje, stovėjusiame (duomenys neskelbtini) ties (duomenys neskelbtini) namu, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, aktyviais veiksmais vengdamas sulaikymo – galva nenustatytą skaičių smūgių smūgiuodamas į automobilio durelių stiklą, tokiu būdu pasipriešino valstybės tarnautojui - (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) kuopos (duomenys neskelbtini) būrio (duomenys neskelbtini) T. B. .

Be to, jis 2009-04-01 apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) bute, išplūsdamas įvairiais įžeidžiančiais necenzūriniais žodžiais, įžeidė savo pareigas atliekantį valstybės tarnautoją - (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) kuopos (duomenys neskelbtini) būrio (duomenys neskelbtini) T. B. .

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo ištyrus byloje esamus įrodymus, panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti nesant byloje jokių konkrečių jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Nurodo, kad teismas rėmėsi vien nukentėjusiojo parodymais, nors Lietuvos Aukščiausiasis teismo nutarime aiškiai nurodyta, kad teismas negali nuteisti remiantis vien nukentėjusiojo parodymais. Taip pat nurodo, kad teismas peržiūrėdamas kompaktinę plokštelę su vaizdo įrašu nustatė, kad šis vaizdo įrašas negali paneigti jo kaltės, tačiau filmuotoje medžiagoje nėra užfiksuota, kad būtent jis koneveikė pareigūnus bei jiems priešinosi ir nevykdė jų teisėtų reikalavimų. Teigia, kad teismas negali remtis filmuotoje medžiagoje girdimais garsais ir pagal tai spręsti, kad jis koneveikia pareigūnus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos prasmę, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320-388 psl.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga vertinant įrodymus – jie turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 d. numatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendyje išdėstyti įrodymai atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 286 str. ir 290 str.

Pagrindinis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas jo kaltę grindė vien tik nukentėjusiojo parodymais. BPK 301 str. numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Minėto straipsnio 2 dalies nuostata draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, o šių asmenų parodymais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atvejų, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Byloje nėra duomenų, kad visiems byloje pripažintiems nukentėjusiesiems ar liudytojams būtų taikytas anonimiškumas, todėl BPK 301 str. 2 d. nuostata, jog apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti vien nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas parodymais, jei jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, netaikoma. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais: nuteistųjų T. D. ir G. P., nukentėjusiųjų D. B., T. B., A. B., liudytojų A. K., A. M., N. I., R. D., I. M., V. K. bei byloje esančiais rašytiniais duomenimis: apžiūros protokolu, specialisto išvada, akistatos protokolu, pateiktoje kompaktinėje plokštelėje vaizdo įrašu. Taigi, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį BPK 301 str. nuostatų nepažeidė.

Asmens veika gali būti pripažinta nusikalstama tik tuo atveju, jei joje yra tam tikros baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikalstamos veikos sudėčiai pirmiausia priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties, t. y. veika negali būti pripažinta nusikalstama.

BK 286 str. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui r kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam pareigūnui. Pagal BK 290 str. baudžiamąja tvarka atsako asmuo, kuris įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Byloje nustatyta, kad į įvykio vietą atvykę nukentėjusieji D. B., T. B., A. B. yra policijos pareigūnai, pagal teismų praktiką policijos pareigūnas yra prilyginamas valstybės tarnautojui (BK 230 str. 1 d.) ir jie įvykio metu vykdė savo pareigas.

Nukentėjusieji ir liudytojai teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie laikytini nuosekliais ir išsamiais, dėl ko nei pirmosios instancijos teismas, nei teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti. Taip pat nenustatyta priežasčių, dėl ko nukentėjusieji ar liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ar turėtų priežastį apkalbėti nuteistuosius. Nesant duomenų apie nukentėjusiųjų ir liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai pripažintini tinkamais grindžiant apelianto kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nukentėjusysis D. B. parodė, kad „atvykus patruliams A. B. pradėjo keiktis, grasino, kad užmuš, T. B. su A. K. jį įspėjo, kad nutrauktų neteisėtą veiklą ir jį bandė sulaikyti, tačiau A. B. priešinosi, bandė jam suduoti, bet T. B. smūgio išvengė“. Papildomai apklausiamas nukentėjusysis D. B. parodė, kad A. B. įžeidinėjo, priešinosi, įžeidinėjo „ką jūs mentai norit, asilai, žąsinai“, buvo išsakyti keiksmažodžiai. Nukentėjusysis T. B. parodė, kad jis bandė sulaikyti A. B., „bandė jam uždėti antrankius, A. B. viena ranka kažkur įsikibo ir nesileido uždėti antrankių <...>, <...> iš buto išvedė A. B., jis priešinosi, muistėsi, bandė ištrūkti, keikėsi necenzūriniais žodžiais, pasodintas į tarnybinį automobilį galva daužė automobilio durelių stiklą, buvo ištisi keiksmažodžiai ir necenzūriniai žodžiai“. Taip pat nukentėjusysis T. B. parodė, kad A. B. bandė jam ranka suduoti į veidą, bet jam nepasisekė, pasitraukė ir smūgio išvengė. Šių nukentėjusiųjų parodymus, jog A. B. priešinosi policijos pareigūnui ir jo atžvilgiu išsakė necenzūrinius žodžius ir tokiu būdu įžeidė valstybės pareigūną, patvirtino liudytoja apklausta N. I., kuri parodė, kad A. B. buvo labai agresyvus, keikėsi ir šūkavo, liudytojas A. K. parodė, kad kartu su D. B. bandė sulaikyti A. B., tačiau jiems T. D. neleido, su T. B. sulaikė A. B. , jį nuvedė į tarnybinį automobilį, vedamas jis muistėsi. Šių asmenų parodymai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo T. B. parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai – tai kito nukentėjusiojo D. B., liudytojų N. I. ir A. K. parodymai. A. B. atliko aktyvius veiksmus – bandė suduoti smūgį nukentėjusiajam T. B. bei grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – susidoroti su pareigūnu, kas atitinka BK 286 str. dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. nereikalauja tam tikrų pasekmių (pasipriešinti valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui taip, kad kaltininkas išvengtų sulaikymo), užtenka tik atlikti vieną iš BK 286 str. dispozicijoje numatytų veiksmų - panaudoti fizinį smurtą arba grasinti tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Byloje nustatyta, kad A. B. tokius veiksmus atliko, todėl jis privalo atsakyti už savo neteisėtus veiksmus.

BK 290 str. numatyta nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia viešu arba neviešu valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Pagal teismų praktiką viešas įžeidimas reiškia, kad kaltininkas, atlikdamas einančio pareigas nukentėjusiojo atžvilgiu nepadorius veiksmus, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Asmens įžeidimas gali būti padaromas bet kokiu būdu: žodžiu, raštu, fotografijomis, tam tikrais veiksmais ir pan. Įžeidimas laikomas padarytu viešai, kai nukentėjusiojo garbės arba orumo žeminimą matė ar girdėjo bent vienas trečiasis asmuo, tai gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, bet ir kiti valstybės tarnautojai ar viešojo administravimo funkcijas atliekantys asmenys, kurių akivaizdoje padaromas įžeidimas. Šio nusikaltimo sudėtis, kaip ir BK 286 str. numatyto, yra formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento, šio nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką – piktinosi, tylėjo, iškvietė kitus pareigūnus, išėjo iš valstybės tarnybos ar kt., bet kurie dėl to atsiradę padariniai yra už nusikaltimo sudėties ribų ir veikai kvalifikuoti reikšmės neturi. Tiriant tokio pobūdžio bylas yra svarbu nustatyti tai, kad nusikaltimo motyvas parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų, įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų ėjimą. Byloje nustatyta, kad A. B. policijos pareigūną įžeidžiančius necenzūrinius žodžius išsakė nevykdydamas teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, vengdamas sulaikymo, todėl A. B. išsakyti žodžiai BK 290 str. prasme laikytini įžeidžiančiais savo pareigas atlikusių nukentėjusiųjų atžvilgiu. Be to, pateiktame vaizdo įraše matyti, kaip keli asmenys priešinasi policijos pareigūnams ne tik žodžiais, bet ir aktyviais veiksmais, taip pat buvo išsakyti ir necenzūriniai žodžiai. Pastebėtina, kad byloje esantis vaizdo įrašas nėra pakankamai kokybiškas, jame užfiksuotas ne visas nuteistųjų sulaikymo momentas, o tik fragmentas, kada nuteistasis T. D. stovi ir ant rankų laiko vaiką, filmuota buvo ne visą laiką, todėl pateiktas vaizdo įrašas nepaneigia A. B. kaltės pasipriešinus policijos pareigūnui ir įžeidus savo pareigas ėjusį policijos pareigūną. Nors iš pateikto vaizdo įrašo negalima nustatyti, kuris iš nuteistųjų kokius necenzūrinius žodžius pasakė, nes įvykio vietoje buvo žmonių spūstis, tačiau tas vaizdo įrašas nepaneigia, kad iki pradedant filmuoti nuteistasis A. B. neišsakė policijos pareigūnus įžeidžiančių žodžių, nesipriešino sulaikomas policijos pareigūnui, kaip nuosekliai ir išsamiai parodė nukentėjusieji ir liudytojai.

Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis A. B. atliko aktyvius veiksmus - smūgiuodamas ir bandydamas suduoti į veidą valstybės tarnautojui T. B., grasindamas minėtam pareigūnui susidorojimu, pasipriešino policijos pareigūnui bei šį policijos pareigūną įžeidžiančiais necenzūriniais žodžiais įžeidė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. B. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 286 str., 290 str.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. B. atžvilgiu rėmėsi ne vien nukentėjusiojo T. B. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, BPK 301 str. nuostatų nepažeidė. Taigi, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, A. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. atmesti.