Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo :

A. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 18 straipsnio 6 dalyje, 214 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos 1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija) ir 178 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas pagal BK 18 straipsnio 6 dalį ir 214 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams ir 625 Lt. (5 MGL dydžio) bauda, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu aštuoneriems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant prie griežčiausios bausmės pridedant švelnesnę bausmę ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams ir 625 Lt. (5 MGL dydžio) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su 2005 m. birželio 10 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė A. J. paskirta laisvės atėmimas trylikai metų ir 625 Lt.(5MGL dydžio) bauda.

A. V. ir R. K. atžvilgiu baudžiamasis procesas pagal BK 18 straipsnio 6 dalį ir 214 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija) nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams (BPK 3 str. 1 d. 2 p.).

Tuo pačiu nuosprendžiu iš A. J. priteista nukentėjusiajam V. B. 290 litų turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad jis su R. K. , kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, veikdami kaip padėjėjai grupe iš anksto susitarusių asmenų su dviem asmenimis, kurių atžvilgiu bylos išskirtos, savavaldžiavo V. B. atžvilgiu.

A. J. ir R. K. 2001 m. vasario 23 d., apie 17 val., bendrininkaudami su dviem asmenimis, kurių atžvilgiu bylos išskirtos, savavaldžiavimo tikslu Kauno rajone, Vilkijos girininkijoje, prie garažų įkalbėjo nukentėjusįjį V. B. įsėsti į A. V. , vairuojamą automobilį „Nissan Primera“, žadėdami parvežti į namus, esančius Vilkijoje ir ten pasikalbėti. Tačiau veikdami kaip savavaldžiavimo padėjėjai prieš nukentėjusiojo valią jį atsivežė prie (duomenys neskelbtini), esančio Kauno rajone, Ramučiuose, priklausančio A. V. , kur nukentėjusiajam išlipus iš automobilio jį prievarta nuvedė į name esančias A. V. suteiktas garažo patalpas, kur jų laukė du asmenys, kurių atžvilgiu bylos išskirtos. Šie du asmenys bei A. V. savavaldžiaudami, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė savo tikrą teisę, kuri buvo pripažįstama, bet nerealizuojama, panaudodami fizinį smurtą – suduodami smūgius beisbolo lazda bei metaliniu strypu į įvairias kūno sritis V. B. , spardydami jį kojomis, stumdydami, badydami šakėmis - reikalavo kad V. B. atsisakytų 4000 Vokietijos markių, kurias R. M. buvo skolingas V. B. . Reikalavo, kad V. B. grąžintų 1000 Vokietijos markių skolą A. V. ir 1500 Vokietijos markių skolą V. V. , kaip garantą už paminėtų reikalavimų įvykdymą reikalavo perduoti lengvąjį automobilį „Audi 80“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). A. J. ir R. K. , bendrininkaudami su dviem asmenimis, kurių atžvilgiu bylos išskirtos, veikdami kaip padėjėjai grupe iš anksto susitarusių asmenų savavaldžiavimo tikslu tęsdami savavališkus nusikalstamus veiksmus, pasinaudodami dėl fizinio ir psichinio smurto palaužtu V. B. pasipriešinimu, automobiliais „Nissan Primera“, „Opel Vectra“, „Jeep Cherookee“ nuvežė V. B. iki garažo, esančio Kauno raj., prie Vilkijos girininkijos, kur, V. B. automobiliui „Audi 80“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl techninių kliūčių negalint važiuoti, asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, paėmė šio automobilio vokiškus registracijos dokumentus.

A. V. , kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, veikdamas iš anksto susitarusių asmenų bendrininkų grupe su A. J. , R. K. bei dviem asmenimis, kurių atžvilgiu bylos išskirtos 2001 m. vasario 23 d., apie 17 val., savavaldžiavimo tikslu Kauno rajone, Vilkijos girininkijoje, prie garažų įkalbėjo nukentėjusįjį V. B. įsėsti į A. V. , vairuojamą automobilį „Nissan Primera“, žadėdami parvežti į namus, esančius Vilkijoje ir ten pasikalbėti. Tačiau savavaldžiaudamas prieš nukentėjusiojo valią jį atsivežė prie namo (duomenys neskelbtini), esančio Kauno rajone, Ramučiuose, priklausančio A. V. , kur nukentėjusiajam išlipus iš automobilio A. J. , A. V. ir R. K. tuo metu eidami šalia lydėjo vedamą V. B. , kurį prievarta nuvedė į name esančias A. V. suteiktas garažo patalpas, kur jų laukė du asmenys, kurių atžvilgiu bylos išskirtos. A. V. bei šie du asmenys savavaldžiaudami, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė savo tikrą teisę, kuri buvo pripažįstama, bet nerealizuojama, panaudodami fizinį smurtą – suduodami smūgius beisbolo lazda bei metaliniu strypu į įvairias kūno sritis V. B. , spardydami jį kojomis, stumdydami, badydami šakėmis, A. V. nukentėjusįjį V. B. pastūmus bei įspyrus - reikalavo kad V. B. atsisakytų 4000 Vokietijos markių, kurias R. M. buvo skolingas V. B. . Taip pat reikalavo, kad V. B. grąžintų 1000 Vokietijos markių skolą A. V. ir 1500 Vokietijos markių skolą V. V. bei kaip garantą už paminėtų reikalavimų įvykdymą reikalavo perduoti lengvąjį automobilį „Audi 80“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). A. V. , A. J. ir R. K. , bendrininkaudami su dviem asmenimis, kurių atžvilgiu bylos išskirtos, savavaldžiavimo tikslu tęsdami savavališkus nusikalstamus veiksmus, pasinaudodami dėl fizinio ir psichinio smurto palaužtu V. B. pasipriešinimu, automobiliais „Nissan Primera“, „Opel Vectra“, „Jeep Cherookee“ nuvežė V. B. iki garažo, esančio Kauno raj., prie Vilkijos girininkijos, kur V. B. automobiliui „Audi 80“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl techninių kliūčių negalint važiuoti, asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, paėmė šio automobilio vokiškus registracijos dokumentus.

A. J. nuteistas ir už tai, kad 2001 m. vasario 23 d., apie 17 val. automobilyje „Nissan Primera“, kuriuo nuo Vilkijos girininkijos garažų į Kauno raj. esančius Ramučius buvo vežamas V. B. , siekdamas atimti galimybę nukentėjusiajam V. B. išsikviesti pagalbą, atvirai pagrobė jam priklausantį mobilaus ryšio telefoną „NOKIA 5110“, tuo padarydamas V. B. 250 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, A. V. ir R. K. , kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, bei nuteistasis A. J. prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo A. J. bei asmenų kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas A. V. ir R. K. gynėjai prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Įvertinęs byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, teismas pagrįstai nustatė, kad A. V. , veikdamas iš anksto susitarusių asmenų (bendrininkų) grupe su A. J. ir R. K. , veikusiais kaip padėjėjai, bei dar su dviem asmenimis, kurių atžvilgiu bylos išskirtos, 2001 m. vasario 23 d., apie 17 val., savavaldžiavimo tikslu Kauno rajone, Vilkijos girininkijoje, prie garažų įkalbėjo nukentėjusįjį V. B. įsėsti į A. V. , vairuojamą automobilį „Nissan Primera“, žadėdami parvežti į namus, esančius Vilkijoje ir ten pasikalbėti. Tačiau savavaldžiaudami, prieš nukentėjusiojo valią, jį atsivežė prie namo Liepų g. Nr. 9, esančio Kauno rajone, Ramučiuose, priklausančio A. V. , kur nukentėjusiajam išlipus iš automobilio A. J. , A. V. ir R. K. tuo metu eidami šalia lydėjo vedamą V. B. , kurį prievarta nuvedė į name esančias, A. V. suteiktas, garažo patalpas, kur jų laukė du asmenys, kurių atžvilgiu bylos išskirtos. A. V. bei šie du asmenys savavaldžiaudami, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, vykdė savo tikrą teisę, kuri buvo pripažįstama, bet nerealizuojama, panaudodami fizinį smurtą – suduodami smūgius beisbolo lazda bei metaliniu strypu į įvairias kūno sritis V. B. , spardydami jį kojomis, stumdydami, badydami šakėmis, A. V. nukentėjusįjį V. B. pastūmus bei įspyrus - reikalavo kad V. B. atsisakytų 4000 Vokietijos markių, kurias R. M. buvo skolingas V. B. . Reikalavo, kad nukentėjusysis V. B. grąžintų 1000 Vokietijos markių skolą A. V. ir 1500 Vokietijos markių skolą V. V. . Kaip garantą už paminėtų reikalavimų įvykdymą reikalavo perduoti lengvąjį automobilį „Audi 80“ (kėbulo Nr. WAUZZZ89ZJA167326). A. V. , A. J. ir R. K. , bendrininkaudami su dviem asmenimis, kurių atžvilgiu bylos išskirtos, savavaldžiavimo tikslu, tęsdami savavališkus nusikalstamus veiksmus, pasinaudodami dėl fizinio ir psichinio smurto palaužtu V. B. pasipriešinimu, automobiliais „Nissan Primera“, „Opel Vectra“, „Jeep Cherookee“ nuvežė V. B. iki garažo, esančio Kauno raj., prie Vilkijos girininkijos, kur V. B. automobiliui „Audi 80“ (kėbulo Nr. WAUZZZ89ZJA167326) dėl techninių kliūčių negalint važiuoti, asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, paėmė šio automobilio vokiškus registracijos dokumentus. Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiais savo veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija), o A. J. ir R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 18 straipsnio 6 dalyje ir 214 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija).

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. J. ir R. K. pareikšti kaltinimai pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, o A. V. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį iš esmės buvo grindžiami tik nukentėjusiojo V. B. parodymais, ką apeliaciniame skunde nurodo ir prokuroras. Tačiau, kolegijos nuomone, apygardos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo parodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad jie nenuoseklūs. Todėl nėra teisinio pagrindo vien nukentėjusiojo parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį ir remiantis vien tik šiais parodymais konstatuoti, kad iš nukentėjusiojo V. B. buvo prievartaujamas turtas.

Nuosekliai išanalizavus šios baudžiamosios bylos eigą bei įvertinus visose bylos tyrimo stadijose nukentėjusiojo V. B. duotus parodymus, galima daryti pagrįstą išvadą, kad jie prieštaringi ir nenuoseklūs. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2001 m. vasario 24 d., 4 val. 30 min. Kauno rajono PK iš Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės gautas pranešimas, kad 2001 m. vasario 24 d., dėl galvos sumušimo ir durtinės žaizdos dešiniajame žaste, medicininės pagalbos kreipės V. B. , kuris nurodė, jog netoli namų buvo sumuštas keturių nepažįstamų vyriškių (t. 1, b. l. 18). 2001 m. vasario 26 d. šioje baudžiamojoje byloje pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiojo V. B. 2001 m. vasario 24 d. pareiškimą, kuriame nukentėjusysis parodė, kad 2001 m. vasario 23 d. jį sumušė iš matymo pažįstami asmenys Albertas, Jaška, Plikas, Feliksas, R. M. . Daugiausia mušė R. M. ir V. V. , pravarde Feliksas, bet prisidėdavo ir kiti. Visus šiuos asmenis jis yra matęs dirbdamas Vokietijoje pas R. M. . Sumušė dėl to, kad jis primindavo R. M. apie jam (V. B. ) nesumokėtus 4000 Vokietijos markių už atliktą automobilių remontą, reikalavo atsisakyti šios skolos. Mušė tol, kol jis neiškentęs pasakė, jog jam niekas neskolingas bei pripažino, kad jis pats skolingas A. V. – 1000 Vokietijos markių, o V. V. – 1500 Vokietijos markių (t. 1, b. l. 19). Iš esmės tokius pat parodymus, nukentėjusysis davė ir 2001 m. vasario 27 d., tačiau parodė, kad jį mušė tik R. M. ir V. V. (t. 1, b. l. 162-166). Atliekant teismo medicinos ekspertizę, nukentėjusysis tvirtino, kad jį sumušė du iš matymo pažįstami asmenys (t. 1, b. l. 155-156). Apklausiamas 2001 m. vasario 28 d. nukentėjusysis jau parodė, kad prieš jį smurtavę asmenys reikalavo ne tik atsisakyti skolos R. M. ir pripažinti skolas A. V. ir V. V. , bet ir reikalavo mokėti duoklę dėl to, kad užsiima automobilių remonto verslu (t. 1, b. l. 169). Remiantis pastaraisiais nukentėjusiojo V. B. parodymais R. K. , A. Š. , A. J. , R. M. , V. V. ir A. V. buvo pateikti kaltinimai prievartavus iš nukentėjusiojo V. B. turtą (BK 273 str. 2 d., 1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija) ir byla perduota nagrinėti Kauno rajono apylinkės teismui. Įtariamųjų R. M. bei A. J. atžvilgiu baudžiamosios bylos atskirtos.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis V. B. dar kartą pakeitė parodymus ir parodė, kad dirbant Vokietijoje pas R. M. , pastarasis jam davė savo automobilį Mazda važinėti į darbą. Tačiau vieną vakarą grįždamas iš darbo jis nesuvaldė automobilio ir jį sudaužė. Nenorėdamas dirbti Vokietijoje ir atlyginti padarytą žalą jis grįžo į Lietuvą. Lietuvoje jį suradę R. M. su A. V. , R. K. , V. V. , A. J. iš jo reikalavo pinigų būtent už sudaužytą automobilį, jokios kalbos nebuvo apie kokią nors duoklę už tai, kad jis remontuoja automobilius (t. 3, b. l. 162). Tokias aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir 2001 m. lapkričio 5 d. Kauno rajono apylinkės teismui pateiktame pareiškime (t. 3, b. l. 144-145). Kauno rajono apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, 2001 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu pripažino A. V. , V. V. , A. Š. ir R. K. kaltais prievartavus iš nukentėjusiojo V. B. turtą (BK 273 str. 2 d., 1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija). Nukentėjusysis V. B. padavė 2002 m. sausio 8 d. apeliacinį skundą prašydamas pakeisti nuosprendžio dalį dėl V. V. nuteisimo pagal BK 273 straipsnio 2 dalį ir jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, o nuosprendžio dalį dėl R. K. , A. V. ir A. Š. nuteisimo pagal BK 273 straipsnio 2 dalį panaikinti ir juos išteisinti. Nukentėjusysis šiame apeliaciniame skunde dar kartą patvirtino, kad buvo R. M. skolingas už sudaužytą automobilį Mazda, bei teigė jog R. M. jam yra sakęs, kad šio automobilio pirkimui pastarojo draugai V. V. ir A. V. buvo davę atitinkamai 1500 ir 1000 Vokietijos markių (t. 4, b. l. 8-9). Kauno apygardos teismas 2002 m. vasario 26 d. nutartimi panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 21 d. nuosprendį dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (t. 4, b. l. 25-28). Antrą kartą nagrinėdamas baudžiamąją bylą Kauno rajono apylinkės teismas 2002 m. birželio 17 d. nuosprendžiu V. V. nuteisė dėl savavaldžiavimo (BK 214 str. 1 d., 1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija), o A. V. ir R. K. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 273 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija). Kartu Kauno rajono apylinkės teismas 2002 m. birželio 17 d. nutartimi kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl nukentėjusiojo V. B. melagingų parodymų davimo bei melagingo pranešimo apie nusikaltimą (t. 4, b. l. 110). Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroras 2002 m. liepos 5 d. apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismo prašė panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2002 m. birželio 17 d. nuosprendį ir R. K. , A. V. bei V. V. pripažinti kaltais pagal BK 273 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija), dėl turto prievartavimo iš nukentėjusiojo V. B. . Nukentėjusysis V. B. vėlgi pateikė 2002 m. liepos 10 d. atsikirtimą į Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, kuriame dar kartą išdėstė savo poziciją dėl R. K. , A. V. bei V. V. pateiktų kaltinimų prievartavus iš jo turtą. Šiame atsikirtime nukentėjusysis vėl patvirtino, kad buvo R. M. , A. V. ir V. V. skolingas tam tikrą pinigų sumą už sudaužytą automobilį ir šie asmenys, kartu su A. J. ir R. K. 2001 m. vasario 23 d. iš nukentėjusiojo reikalavo gražinti jų asmeninius, į šį automobilį investuotus, pinigus. Jokios kalbos apie duoklės mokėjimą už tai, kad nukentėjusysis verčiasi automobilių remontu, nebuvo. Nukentėjusysis atsikirtime taip pat nurodė, kad teismas minėtų asmenų atžvilgiu priėmė teisingą sprendimą ir jis neturi šiems asmenims jokių pretenzijų, bei prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti (t. 4, b. l. 121-122). Kauno apygardos teismas 2002 m. rugsėjo 3 d. nutartimi atmetė Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą. Be to, Kauno apygardos teismas, remdamasis būtent tokiais pakeistais nukentėjusiojo V. B. parodymais 2003 m. vasario 26 d. nuosprendžiu nuteisė A. J. , kurio atžvilgiu byla buvo išskirta, pagal BK 18 straipsnio 6 dalį ir 214 straipsnio 2 dalį.

Kaip jau minėta, vadovaujantis Kauno rajono apylinkės teismas 2002 m. birželio 17 d. nutartimi, nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl melagingų parodymų davimo bei melagingo pranešimo apie nusikaltimą. Atlikus ikiteisminį tyrimą baudžiamoji byla buvo perduota Kauno rajono apylinkės teismui, teismas 2003 m. kovo 31 d. nuosprendžiu V. B. pripažino kaltu dėl melagingų parodymų davimo bei melagingo pranešimo apie nusikaltimą (t. 7, b. l. 155-156). Iš šio nuosprendžio matyti, kad nukentėjusysis su nuosprendžiu sutiko, kaltu padaręs šias nusikalstamas veikas visiškai prisipažino, t. y. pripažino, kad jo pirminiai parodymai buvo melagingi. Tačiau sulaikius kaltinamąjį R. M. , kurio atžvilgiu baudžiamoji byla buvo išskirta, nukentėjusysis V. B. prokuratūrai pateiktame 2004 m. balandžio 26 d. pareiškime nurodo, jog pirminiai jo parodymai yra teisingi, o juos pakeitė dėl psichinio poveikio, įkalbėtas, kad duotų kaltinamiesiems naudingus parodymus. Šiame pareiškime nukentėjusysis dar kartą pakeitė parodymus ir vėl parodė, kad jokios avarijos Vokietijoje nepadarė bei, kad iš jo buvo prievartaujamas turtas dėl jo verslo, reikalaujama atsisakyti skolos (t. 7, b. l. 161-167).

Remdamasis šiais, antrą kartą pakeistais nukentėjusiojo parodymais, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2006 m. gruodžio 29 d. surašė tris išvadas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių tyrimo, kuriomis Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pasiūlė:

1. panaikinti 2002 m. birželio 17 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, o A. V. ir R. K. išteisinti pagal BK 273 straipsnio 2 dalį;

2. panaikinti 2003 m. vasario 26 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal BK 18 straipsnio 6 dalį ir 214 straipsnio 2 dalį;

3. panaikinti 2003 m. kovo 31 d. nuosprendį, kuriuo V. B. pripažintas kaltu pagal BK 291 straipsnio 1 dalį ir 293 straipsnio 2 dalį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. sausio 31 d. nutartimi šiuos nuosprendžius panaikino ir bylas perdavė iš naujo tirti prokuratūrai (t. 8, b. l. 85-88). Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pastarojoje nutartyje nesprendė paminėtų asmenų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimo, tik konstatavo, kad yra teisinis pagrindas atnaujinti tyrimą byloje.

Kauno apygardos prokuroras atlikęs papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus bylą perdavė Kauno apygardos teismui kaltindamas R. K. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, A. J. pagal 24 straipsnio 6 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį, o A. V. , pakeitus teisme kaltinimą, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Apygardos teismas priėmė šioje byloje 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendį, kuriuo perkvalifikavo šiems asmenims ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotas nusikalstamas veikas ir A. J. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 18 straipsnio 6 dalyje ir 214 straipsnio 2 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, o A. V. ir R. K. atžvilgiu baudžiamąjį procesą pagal BK 18 straipsnio 6 dalį ir 214 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija) nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams.

Kolegija konstatuoja, kad iš nukentėjusiojo parodymų nėra visiškai aišku, kodėl jis praėjus tokiam ilgam laiko tarpui vėl keičia parodymus. Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis V. B. savo parodymų pakeitimą aiškino tuo, kad prieš pirmą teismo posėdį jam V. V. grasino ir dėl to jis parodymus pakeitė kaltinamųjų naudai. Vėliau, praėjus ilgam laiko tarpui jis suprato, jog turi būti išaiškinta tiesa, be to įkalbėjo tiesą sakyti tėvai, todėl vėl pakeitė parodymus. Iš byloje esančio nukentėjusiojo V. B. ir R. M. pokalbio stenogramos matyti, jog V. B. bijo, kad jo antrą kartą nenuteistų už melagingų parodymų davimą (t. 7, b. l. 186-187). Iš šio pokalbio turinio nesusidaro įspūdis, kad nukentėjusysis būtų įbaugintas ir dėl to galėtų pakeisti parodymus. Be to, šis pokalbis įrašytas 2004 m. birželio 1 d., t. y. po to, kai nukentėjusysis jau keletą kartų buvo keitęs parodymus bylą nagrinėjant Kauno rajono apylinkės teisme. Išskyrus nukentėjusiojo V. B. parodymus, iš esmės jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad iki pirmo bylos nagrinėjimo nukentėjusiajam buvo grasinama, byloje nėra. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusysis ir anksčiau keitė parodymus dėl psichinės prievartos, o tai, kad nukentėjusiajam buvo grasinama, patvirtino jo tėvai G. ir V. B. . Tačiau kolegija pastebi, jog šie liudytojai iš esmės tik patvirtina faktą, kad nukentėjusiajam buvo skambinama ir prašoma pakeisti parodymus, buvo įteikti lapai su parodymais kuriuos reikėjo pakeisti. Tačiau iš šių liudytojų parodymų neaišku kas skambino, kokio pobūdžio buvo grasinimai ir ar jie iš tikro buvo, be to nėra duomenų, kad tokie lapai jam buvo įteikti (t. 9, b. l. 112). Konstatuotina, kad tokie nukentėjusiojo V. B. parodymų keitimo motyvai nėra įtikinami. Kolegijos nuomone, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad nukentėjusysis parodymus pakeitė dėl psichinio poveikio, o ne dėl to, kad bijojo būti antrą kartą nuteistas už melagingų parodymų davimą, ką iš dalies patvirtina, aukščiau minėto pokalbio tarp nukentėjusiojo ir R. M. įrašo stenograma. Todėl, nėra pagrindo neabejotinai spręsti, kad nukentėjusiajam buvo grasinama.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš aukščiau aptartų aplinkybių, t. y. daugkartinio nukentėjusiojo V. B. parodymų keitimo nesant tam įtikinamo paaiškinimo, matyti, jog nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs ir vien tik jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. K. ir A. J. būtų pripažinti kaltais pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, o A. V. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį dėl turto prievartavimo, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai R. K. ir A. J. veiksmus kvalifikavo pagal BK 18 straipsnio 6 dalį ir 214 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija), o A. V. – pagal BK 214 straipsnio 2 dalį (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija). Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas šių asmenų padarytoje veikoje teisingai nustatė savavaldžiavimo sudėtį bei pagrįstai nusprendė, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina kaltinime inkriminuoto turto prievartavimo sudėties (BK 181 str.).

Apygardos teismas nustatė ir aiškiai argumentavo, kodėl kaltininkų veika atitinka BK 214 straipsnyje numatytą savavaldžiavimo (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija), o ne turto prievartavimo pagal BK 181 straipsnį, sudėtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. V. , padedamas R. K. ir A. J. reikalavo, kad V. B. atsisakytų 4000 Vokietijos markių, kurias R. M. buvo skolingas V. B. , bei reikalavo, kad V. B. grąžintų 1000 Vokietijos markių skolą A. V. ir 1500 Vokietijos markių skolą V. V. , ne išgalvotais motyvais, o jų manymu, turėdami pagrindą, nes nukentėjusysis V. B. sudaužė automobilį Mazda į kurį pinigus buvo investavę R. M. , V. V. ir A. V. . Bylos duomenys patvirtina, jog V. B. 2000 m. Vokietijoje dirbo pas R. M. . Ten jis remontavo vogtus automobilius. Vokietijoje nukentėjusysis važinėjo R. M. jam duotu automobiliu Mazda, kuris buvo pirktas už A. V. ir V. V. pinigus. Aplinkybę, kad automobilis Mazda buvo pirktas už šių asmenų pinigus, patvirtina A. V. (t. 9, b. l. 109) bei liudytojo R. M. (t. 9, b. l. 178-179) parodymai. Šie liudytojai parodė, kad Vokietijoje važiuodamas automobiliu Mazda nukentėjusysis V. B. padarė avariją ir sudaužė automobilį. Po šios avarijos jis išvyko į Lietuvą. Aplinkybę, kad iš V. B. pinigai buvo reikalaujami ne šiaip sau, o būtent už Vokietijoje autoįvykio metu sudaužytą automobilį, patvirtina nukentėjusiojo tėvo V. B. parodymai (t. 9, b. l. 111-112). Pastebėtina, kad nukentėjusysis keletą kartų keitė parodymus bei parodė, kad išties sudaužė automobilį Mazda, už jį pats buvo skolingas ir iš jo buvo reikalaujama grąžinti skolą. Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo V. B. parodymai dėl nenuoseklumo verčia abejoti ta jų dalimi, kuria neigiama, kad jis yra skolingas už automobilio sudaužymą. Pastebėtina ir tai, kad nors Vokietijoje autoavarija, kurią pagal liudytojų ir kaltinamųjų parodymus padarė V. B. , nebuvo registruota, tačiau byloje nustatyta, kad nukentėjusysis nelegaliai dirbo pas R. M. Vokietijoje, kur remontuodavo vogtus automobilius. Kad R. M. tuo metu turėjo savo vardu automobilį Mazda Vokietijoje patvirtina automobilio pasas ir jo pirkimo sutartis (t. 4, b. l. 60-65). Taigi, kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog dėl kaltinamųjų ir V. B. nusikalstamos veiklos nusikalstamo pobūdžio Vokietijoje galimas autoįvykis ir nebuvo registruotas. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad iš byloje esančios informacijos matyti, jog nėra galimybės patikrinti Vokietijoje užregistruotų įvykių, kurie įvyko anksčiau nei 2000 m. rugpjūčio 9 d. (t. 7, b. l. 180). Dėl šios aplinkybės negalima kategoriškai atmesti A. V. ir R. M. parodymų, jog minėtas autoįvykis galėjo būti ir anksčiau.

Aukščiau aptariant nukentėjusiojo V. B. parodymus, konstatuota, kad jie nenuoseklūs ir vien jais grįsti kaltinimą pagal BK 181 straipsnį nėra pagrindo. Pastebėtina, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo pradžioje tvirtino, kad iš jo buvo prievartaujamas turtas už jo automobilių remonto verslą. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis iš tikro vertėsi automobilių remonto verslu. Pats nukentėjusysis apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad turėjo patentą verstis šiuo verslu, tačiau byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų, nepateikta jokių pajamų deklaracijų, kas paliudytų jog jis išties vertėsi automobilių remonto verslu. Juolab, kad apytiksliai tuo laikotarpiu nukentėjusysis su R. M. ir A. V. buvo pažįstami ir kartu dirbo Vokietijoje. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, kad iš nukentėjusiojo galėjo būti prievartaujamas turtas dėl jo verslo.

Pagrįstų abejonių kelia ir nukentėjusiojo V. B. parodymų dalis, kurioje jis teigia, kad iš Vokietijos išvažiavo, kai suprato, kad atvaromi tvarkyti vogti automobiliai. Tokius nukentėjusiojo parodymus apeliacinės instancijos teisme paneigė A. V. , kuris parodė, kad su V. B. dirbo kartu Vokietijoje, remontavo vogtus automobilius ir V. B. tai žinojo. Tokius A. V. parodymus pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojas R. M. , kuris parodė, kad V. B. pas jį atvyko dirbti jau žinodamas, kad teks tvarkyti vogtus automobilius ir dirbo kartu su A. V. (t. 9, b. l. 178). Tai, kad buvo verčiamasi vogtais automobiliais patvirtina ir A. V. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad jis Vokietijoje buvo teistas už automobilių vagystes. Atsižvelgiant į tai, kad buvo užsiimama nelegalia veikla iš kurios negali atsirasti teisėti darbo santykiai, kartu kyla abejonių ar apskritai galėjo R. M. būti skolingas nukentėjusiajam V. B. darbo užmokestį, kurio būtų reikalavęs atsisakyti. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad R. M. būtų turėjęs oficialų verslą Vokietijoje. Pats nukentėjusysis V. B. nebandė jokiais oficialiais bei teisėtais būdais atgauti tariamai už darbą nesumokėtus pinigus, byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad tokia skola buvo bei kuriais remiantis nukentėjusysis būtų galėjęs teisėtai reikalauti grąžinti tariamą skolą. Taigi, nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl A. V. , A. J. , R. K. bei kiti įvykyje dalyvavę asmenys, būtų turėję reikalauti, kad nukentėjusysis V. B. atsisakytų R. M. skolos. Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, jog net ir tokiu atveju, jeigu būtų nustatyta, kad nukentėjusysis V. B. nesudaužė R. M. , A. V. ir V. V. priklausančio automobilio, iš esmės nepasitvirtintų kaltinime inkriminuotas turto prievartavimo požymis – reikalavimas atsisakyti 4000 Vokietijos markių skolos, nes byloje nėra neginčijamų duomenų, kad tokia skola apskritai buvo.

Kolegijos nuomone, A. V. , R. M. , A. J. bei nukentėjusiojo V. B. prieštaringi parodymai, apie tarpusavio įsiskolinimus, bei padarytų nusikalstamų veikų pobūdį negali būti vertinami, kaip pagrindas inkriminuoti A. V. A. J. ir R. K. šioje byloje turto prievartavimą. Prokuroras apeliaciniame skunde tvirtina, kad kaltinimai A. V. , R. K. ir A. J. prievartavus iš nukentėjusiojo V. B. turtą, grindžiami ne tik paties nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais. V. B. parodymus patvirtina akistatų, parodymų patikrinimo vietoje bei parodymo atpažinti asmenis protokolai, V. B. ir G. B. parodymai, įvykio vietos apžiūros metu paimti ir apžiūrėti daiktai, teismo medicinos ekspertų išvados dėl kūno sužalojimo masto ir laiko padarymo, rašytiniai dokumentai iš užsienio valstybės dėl tariamo autoįvykio aplinkybių. Kolegija konstatuoja, kad šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Visų pirma pastebėtina kad, tiek V. B. , tiek ir G. B. parodymai, apie sūnaus darbą, apie tai, jog jų sūnus niekam nebuvo skolingas bei, kad jis nepadarė jokios avarijos iš esmės yra netiesioginiai ir kelia pagrįstų abejonių. Kolegijos nuomone, mažai tikėtina, kad sūnus versdamasis neteisėta veikla pasakotų su neteisėta veikla susijusias aplinkybes savo tėvams, o jei ir pasakotų, tai abejotina ar pastarieji duotų apie tai parodymus. Be to, prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai iš esmės patvirtina tik faktines įvykio aplinkybes, t. y. kad nukentėjusysis buvo nuvežtas į A. V. garažą, ten prieš jį buvo naudojamas fizinis smurtas. Šios faktinės bylos aplinkybės apygardos teismo nuosprendyje pripažintos. Tačiau prokuroro paminėti įrodymai jokiu būdu nepatvirtina priežasčių dėl kurių prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas smurtas. Iš esmės iš bylos medžiagos nėra galimybės neginčijamai ir visiškai objektyviai nustatyti naudoto smurto priežasties. Tiek nukentėjusysis, tiek kaltinamieji fizinio smurto priežastis nurodo skirtingai ir nėra galimybių jų visiškai atmesti ar patvirtinti. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. p. nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šioje byloje kaltinamųjų parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, šių prieštaravimų, nesant kitų nenuginčijamų įrodymų ir išnaudojus visas galimybes pašalinti nepavyko, todėl vadovaujantis aukščiau minėtu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimu, apygardos teismas pagrįstai visas abejones vertino kaltinamųjų naudai.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau paminėtos aplinkybės patvirtina, jog A. V. , R. K. ir A. J. (pastarieji veikdami kaip padėjėjai) pagrįstai manė turintys teisę reikalauti iš V. B. , kad būtų atlyginta jo dėl autoįvykio metu sudaužyto automobilio Mazda padaryta žala, tačiau pasirinko neteisėtą būdą spręsti iškilusius teisinius santykius. Apygardos teismas padarė teisingą išvadą, kad padaryta veika negali būti kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 d. Pagal pastarąjį straipsnį padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama kaip turto prievartavimas tuomet, kai asmuo, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo, ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą. Konstatuotina, kad šiuo atveju nėra vieno iš BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementų „neturint teisinio pagrindo“. Taigi, šiuo atveju A. V. , R. K. ir A. J. padarytai veikai pagrįstai pritaikytas BK 214 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija) numatyta nusikalstama veika, t. y. savavaldžiavimas, kuris reiškia savavališką ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuojamos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymą, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. A. V. , padedamas R. K. ir A. J. realizavo savo bei asmenų, kurių atžvilgiu tyrimas atskirtas, tariamą teisę į žalos dėl sudaužyto automobilio atlyginimą, tačiau tai padarė neteisėtai, tai yra panaudodami nukentėjusiojo V. B. atžvilgiu fizinę prievartą. Todėl šie A. V. veiksmai atitinka BK 214 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija) numatytą savavaldžiavimo sudėtį, R. K. ir A. J. veiksmai atitinka BK 18 straipsnio 6 dalyje ir BK 214 straipsnio 2 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įst. Nr. I-551 redakcija) numatytą padėjimą savavaldžiauti ir šioje dalyje dėl veikos kvalifikavimo abejonių nekyla, kas nepagrįstai ginčijama prokuroro apeliaciniame skunde.

Prokuroras apeliaciniame skunde vertindamas nukentėjusiojo parodymus nurodo, kad nuosprendyje privalu motyvuoti dėl kokios priežasties teismas tiki dalimi nukentėjusiojo parodymų, o kita dalimi netiki. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas nuosprendžio dalyje, kurioje pasisakoma dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, išsamiai aptarė nukentėjusiojo parodymus bei pateikė jų analizę. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nukentėjusiojo parodymų dalį apie faktines bylos aplinkybes, t. y. darbą Vokietijoje, nukentėjusiojo vežimą į A. V. garažą, smurtavimą prieš nukentėjusįjį, vertino kaip patikimą, nes šią parodymų dalį patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tuo tarpu parodymų dalį, kurioje įvardijamos smurtavimo priežastys, t. y. tariamas reikalavimas atsisakyti skolos, pripažinti skolą A. V. ir V. V. bei reikalavimas mokėti duoklę, vertino kaip nenuoseklią ir nepatvirtintą kitais bylos duomenimis. Todėl kolegijos nuomone, šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Teismas vertindamas šiuos parodymus BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.