- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-23
- Bylos Nr.
- 1A-5-72-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-2-00195-2009-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Sušinskienė, Sigitas Bagdonavičius
- Kaltinamasis
- G. M.
- Advokatai
- Mykolas Vytautas Kazlauskas
Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Teisminio proceso Nr. 1-50-2-00195-2009-4
Procesinios prendimo kategorija 2.4.6.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU Baudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-59
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Nijolės Sušinskienės ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Astai Railaitei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Činčikienei, išteisintajam G. M., gynėjams advokatams Mykolui Vytautui Kazlauskui, R. K., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros antrojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroro Giedriaus Jasulaičio apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 235 str. 1 d. ir BK 236 str. 1 d., jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.)
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 236 str. 1 d., kad 2009 m. birželio 4 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros tarnybinėse patalpose, esančiose Panevėžyje, Kauno g. 58, surašydamas pareiškimą, pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą bei melagingai įskundė Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį – R. T., kaip padariusią nusikalstamą veiką, tai yra, kad R. T. suklastojo jam priklausančių žemės sklypų, kurių kadastrinis numeris 6644/0002:350 ir 6644/0002:351, 2006-04-25 žemės sklypo nuomos sutartis, dėl to Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00086-09 pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 1 d., ir R. T. buvo pradėta persekioti.
Taip pat, G. M. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 235 str. 1 d., kad Panevėžio rajono policijos komisariato, esančio Panevėžyje, Beržų g. 46, patalpose, būdamas įspėtas baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00086-09 dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str. bei pasirašęs už tai, 2009 m. birželio 12 d. apklausiamas kaip liudytojas davė žinomai melagingus parodymus, o būtent nurodė, kad R. T. suklastojo jam priklausančių žemės sklypų, kurių kadastrinis numeris 6644/0002:350 ir 6644/0002:351, 2006-04-25 žemės sklypo nuomos sutartis, kai jis pats nurodytose sutartyse pasirašė kaip žemės nuomotojas.
Apeliaciniu skundu Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros antrojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroras Giedrius Jasulaitis prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 16 d. nuosprendį, kuriuo G. M. išteisintas, ir jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį: G. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 str. 1 d., ir skirti 15 MGL (1950 Lt) dydžio baudą, pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d., ir skirti 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 3 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir G. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 25 MGL (3250 Lt) baudą. Teigia, kad teismo nuosprendyje išdėstytos išvados, kad G. M. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 235 str. 1 d. ir BK 236 str. 1 d. sudėčių, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas išteisinantį nuosprendį iš esmės grindė išteisintojo G. M. parodymais, nepagrįstai nesiremdamas nukentėjusiosios R. T., liudytojų P. K., V. K., I. S., R. S., A. I. S., D. J., R. P. parodymais, 2009-09-24 specialisto išvada Nr. 11-2104. Nesutinka su teismo išvadomis, kad žemės nuomos sutarčių pasirašymas įvyko nevisiškai aiškiomis aplinkybėmis, o R. T., P. K. ir V. K. parodymai dėl ginčitinų žemės nuomos sutarčių pasirašymo aplinkybių yra skirtingi. Nurodo, kad kaip tik nukentėjusiosios R. T., liudytojų P. K. bei V. K. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme dėl esminių detalių, t. y. sutarčių pasirašymo laiko, vietos, kitų aplinkybių nesiskyrė, jų parodymus patvirtina ir specialisto išvada, kitų liudytojų - I. S., R. S., A. I. S. parodymai, kad R. T. nuomojosi žemės sklypus iš G. M. bei dirbo nuomojamoje žemėje. Tuo tarpu, teismas, padaręs išvadą, kad minėtų asmenų parodymai skirtingi, nenurodė jokių jų parodymų neatikimų. Todėl mano, kad teismas nukentėjusiosios R. T., liudytojų P. K. ir V. K. parodymus turėjo įvertinti kaip nuoseklius, kategoriškus ir patikimus, nes P. K. ir V. K. yra tiesioginiai įvykio liudytojai, matę, kaip G. M., atvykęs pas juos į namus, pasirašinėjo su R. T. žemės nuomos sutartis, o G. M. parodymus įvertinti kritiškai bei juos atmesti. Taip pat teismas nenurodė, kodėl besąlygiškai tiki G. M. ir remiasi jo parodymais.
Nesutinka su teismo išvada, kad G. M. galėjo sąžiningai klysti. Teigia jog vien ta aplinkybė, kad sutarčių pasirašymo iniciatorius buvo P. K., buvo neįvertinta kitų aplinkybių atžvilgiu ir negali būti pagrindu daryti išvadą, jog G. M. galėjo sąžiningai klysti. Teismas neįvertino G. M. parodymų, jog jis apskritai neigia buvęs pas R. T. namuose, ją matęs, kad jo parašai sutartyse yra suklastoti. Taip pat neatsižvelgė į nukentėjusiosios R. T. parodymus, kad G. M. pats pasirašė sutartyse ir abu buvo nuvykę į „Registrų centrą“. Be to, G. M. parodymai, kad jis žemės nuomos sutartis sudarė su P. K., o ne su jo dukra R. T., prieštarauja P. K. parodymams, kad jis jokių rašytinių sutarčių su G. M. nebuvo sudaręs. Teismas, nenurodęs jokių motyvų, šiuos prieštaravimus įvertino išteisintojo naudai. Nurodo, kad nors G. M. ir teigė 2004 m. su P. K. sudaręs žemės nuomos sutartį ir joje abu pasirašę, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad specialiuose blankuose žemės nuomos sutartys buvo pasirašytos 2006-04-25. Prokuroro nuomone, esant šioms aplinkybėms G. M. negalėjo nežinoti, kad žemės nuomos sutartys nesuklastotos, nes pats dalyvavo jas surašant bei jose pasirašė. Žinodamas, kad sutartys nesuklastotos, G. M. negalėjo manyti, kad R. T. suklastojo sutartis ir negalėjo būti įsitikinęs, kad ji yra kalta dėl tariamo nusikaltimo. Žinodamas, kad sutartys nesuklastotos ir R. T. jų neklastojo, G. M., kreipdamasis į prokuratūrą, tyčia, specialiai apkaltino R. T. nebūto nusikaltimo padarymu ir siekė tai daryti. Be to, teismas darydamas prielaidą, kad G. M. galėjo sąžiningai klysti, neatsižvelgė ir į tai, kad jis pats apie tokios klaidos galimybę net neužsiminė. Priešingai, G. M. visą laiką tvirtino, kad pas R. T. nebuvo ir su ja jokių sutarčių nesudarinėjo, kad žemės nuomos sutartys ir jose esantys parašai yra suklastoti. Nurodo, kad nuosprendis priimtas neišsamiai ir šališkai įvertinant įrodymus, nevertinant jų viseto, o įvertinant tik pavienius duomenis. Išteisinantis nuosprendis priimtas nepaneigus byloje surinktų kaltinančių įrodymų, pagrįstas nekritiškai įvertintais išteisintojo G. M. parodymais ir nemotyvuotu kaltinančių įrodymų atmetimu. Teismas nenurodė, kodėl rėmėsi prieštaringais G. M. parodymais ir kodėl atmetė nuoseklius, tarpusavyje sutampančius nukentėjusiosios R. T., liudytojų P. K. ir V. K. parodymus, kuriuos patvirtina ir kiti objektyvūs įrodymai – specialisto išvada. Tai, prokuroro nuomone, sudaro prielaidas konstatuoti abejotinų, prieštaravimus keliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių mano, kad G. M. dėl kaltinimų pagal BK 236 str. 1 d. ir BK 235 str. 1 d. išteisintas nepagrįstai.
Teismo posėdyje prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjai advokatai prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį, baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė pakankamai išsamius argumentus, pagrindžiančius teismo išvadą, jog išteisintasis G. M. nepadarė jam inkriminuotų veikų, numatytų BK 235 str. 1 d. ir BK 236 str. 1 d.
Apeliaciniu skundu prokuroras iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teigia, kad teismo išvados, jog G. M. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 235 str. 1 d. ir BK 236 str. 1 d., sudėčių paremtos pavienių duomenų analize, o ne įrodymų visetu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Pagal BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmę bylai išspręsti teisingai. Kalbant apie konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimą visumoje, paminėtina, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 str. 5 d. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia prokuroras, priimtas išteisinantis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, spręsdamas G. M. kaltumo klausimą ir priimdamas sprendimą jį išteisinti, be jo paties parodymų, rėmėsi ir kitais byloje surinktais įrodymais – nukentėjusiosios R. T., liudytojų P. K., V. K., I. S., R. S., A. I. S., D. A., R. P. parodymais, reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, specialisto išvada ir įvertino jų visetą. Byloje nėra duomenų, kad paminėti įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytą tvarką. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymų vertinimas paremtas visų bylos įrodymų analize, teismo nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 str. nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.
Nors prokuroras apeliaciniame skunde ir teigia, kad byloje yra pakankamai įrodymų pripažinti G. M. kaltu pagal BK 235 str. 1 d. ir BK 236 str. 1 d., tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nenustatytas vienas iš nusikaltimų – melagingo įskundimo bei pranešimo apie nebūtą nusikaltimą ir melagingų parodymų davimo - elementų, be kurio negalima atsakomybė pagal BK 235 str. 1 d. ir BK 236 str. 1 d., būtent nenustatyta G. M. tiesioginė tyčia melagingai įskųsti bei pranešti apie nebūtą nusikaltimą ir duoti melagingus parodymus, todėl jis negali atsakyti pagal BK 235 str. 1 d. ir BK 236 str. 1 d.
BK 235 str. 1 d. ir BK 236 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia. Šių nusikaltimų subjektas turi suvokti, kad įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pateikia žinomai tikrovės neatitinkančias žinias apie konkretaus asmens tariamai padarytą nusikalstamą veiką ar duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Tačiau baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 str. 1 d. atsirasti negali būti tegul ir objektyvios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio ar kitas aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl sąžiningai klydo duodamas parodymus.
Išteisintasis G. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad žemės nuomos sutarčių su R. T. jis niekada nebuvo sudaręs, kad sudarytos žemės nuomos sutartys bei jose esantys parašai yra suklastoti. Išteisintojo teigimu, jis žemės nuomos sutartį buvo sudaręs tik su P. K.. G. M. parodė, kad 2004 m. P. K. atvažiavus pas jį į namus, žmona ( G. M.) ranka užpildė P. K. atsivežtą žemės nuomos sutartį, kurioje abu su V. K. pasirašė ir kiekvienas pasiėmė po tokios sutarties egzepliorių, sutarties jie niekur neregistravo. Tiksliai negali pasakyti, kokiam laikotarpiui buvo išnuomojęs žemę, gal 3-5 metams. P. K. nemokant sutartyje numatytų 150 Lt už hektarą, 2006 m. nuvažiavo pas jį į namus. Iš P. K. sužinojęs, kad jis žemės daugiau nebesinuomos ir negavęs jokių žemės nuomos pinigų, su juo (P. K.) susipyko ir žodžiu nutraukė sutartį. Buvusios sudarytos žemės nuomos sutarties jam P. K. negrąžino, o savo turėtos sutarties jis neišsaugojo. Savo žemių daugiau niekam nebuvo išnuomojęs. 2009 m. deklaruodamas žemę sužinojo, kad ją jau yra deklaravusi R. T.. Būdamas įsitikinęs, kad su R. T. jis niekada nėra turėjęs sutartinių santykių, kreipėsi į prokuratūrą. Išteisintasis G. M. paaiškino, kad jis tik norėjo išsiaiškinti tiesą, o ne ką nors tyčia apkaltinti dėl nusikaltimo. Aplinkybę, kad išteisintasis G. M. buvo išnuomojęs žemę P. K., patvirtino nukentėjusioji R. T., liudytojos V. K., R. S., D. A. bei R. P.. Tuo tarpu liudytojas P. K. teisiamajame posėdyje neigė buvęs su G. M. sudaręs žemės nuomos sutartį bei iš jo nuomojęsis žemę. Liudytojo P. K. teigimu, žemę iš G. M. nuomojosi jo dukra R. T.. Liudytojas P. K. parodė, kad 2006 m. paskambino G. M. ir jam atvykus pas juos į namus, dukra R. T. sudarė su G. M. žemės nuomos sutartis. G. M. tris kartus už žemės nuomą vežė pinigus, tačiau išteisintasis juos paėmė tik du kartus, trečią kartą liepė atvežti žemės nuomos sutartis. Nukentėjusioji R. T. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2006 m. dvi žemės nuomos sutartis su G. M. sudarė savo namuose. Tiksliai nepamena, ar pats G. M. pas juos į namus atvažiavo, ar jį atvežė tėvas P. K.. G. M. su savimi turėjo visus reikalingus dokumentus, įskaitant ir žemių sklypų žemėlapį. Sutartis ji užpildė savo ranka ir juose abu su G. M. pasirašė, jokių parašų neklastojo. Po sutarčių sudarymo kartu su G. M. nuvažiavo į „Registrų centrą“, kur užregistravo žemės nuomos sutartis. Minėtos liudytojos teigimu, pinigus už žemės nuomą G. M. veždavo jos tėvas P. K.. Trečiais metais G. M. atsisakė paimti pinigus, reikalavo grąžinti sutartis. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad R. T. dvejus metus po sutarties su G. M. sudarymo jam už žemės nuomą mokėjo pinigus. Teisiamajame posėdyje apklaustos liudytojos I. S., R. S., A. I. S. patvirtino mačiusios R. T. dirbančią G. M. žemėje. Iš 2009-07-14 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad nukentėjusioji R. T. pateikė dvi 2006-04-25 tarp jos ir G. M. sudarytas žemės sklypų nuomos sutartis. Tuo tarpu tokių sutarčių G. M. neturėjo, jis jų kopijas gavo tik iš „Registrų centro“, kai iškėlė klausimą dėl jų teisėtumo. 2009-09-24 specialisto išvadoje Nr. 11-2104 (09) ir 2011-03-09 ekspertizės akte Nr. 11-2976(10) konstatuota, kad 2006-04-25 žemės sklypų sutartyse dėl 1,7 hektarų žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 6644/0002:351, nuomos ir dėl 1,12 hektarų žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. 6644/0002:351, nuomos, prie skilčių „Šalių parašai: Nuomotojas“, įrašus „G. M.“ įrašė bei pasirašė pats G. M.. Taigi aptarti įrodymai patvirtina, kad dviejų sklypų žemės nuomos sutarčių pasirašymų iniciatoriumi buvo P. K., jis skambino G. M., rūpinosi dėl susitikimo laiko, dėl piniginių reikalų. Atsižvelgusi į tai, kad bylos įrodymais nustatyta, jog sudarant žemės nuomos sutartis bei vykdant sutartinius santykius, G. M. daugiausia bendravo su P. K., kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad žemės nuomos sutartis su R. T. G. M. galėjo pasirašyti manydamas, kad jas sudaro su P. K.. Be to, iš 2006-04-25 tarp G. M. ir R. T. sudarytų žemės nuomos sutarčių matyti, kad jos buvo sudarytos penkeriems metams, t. y. iki 2011-04-25. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad G. M. jau 2008 m. pateikė paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauti. Tokią pat paraišką pateikė ir 2009 m. Iš to seka, kad išteisintasis G. M. tiek 2008 m., tiek ir 2009 m. deklaruodamas savo žemes buvo įsitikinęs, kad jų nėra niekam išnuomojęs. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad G. M. kreipėsi į prokuratūrą manydamas, kad R. T. suklastojo žemės nuomos sutartis, davė byloje parodymus būdamas įsitikinęs, kad R. T. yra kalta dėl tariamo nusikaltimo, o ne dėl to, kad norėjo ją tyčia apkaltinti dėl nusikaltimo, žinodamas, jog ji to nepadarė, t. y. sąžiningai klydo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenustatė G. M. motyvo apkaltinti R. T. nebūto nusikaltimo padarymu bei duoti melagingus parodymus, tokio motyvo apeliaciniame skunde nenurodė ir prokuroras. Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išteisinančio nuosprendžio išvados, kad neįrodyta G. M. tiesioginė tyčia melagingai įskųsti R. T. ir pranešti apie nebūtą nusikaltimą bei duoti melagingus parodymus. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra motyvuota ir teisėjų kolegija, net ir papildomai atlikusi įrodymų tyrimą, nenustatė pagrindo ją paneigti.
Atsižvelgiant į visa tai, prokuroro apeliacinis skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-03-16 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo G. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 235 str. 1 d. ir BK 236 str. 1 d., atmestinas, kadangi nepadarytos nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Darytina išvada, jog apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros antrojo (Nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroro Giedriaus Jasulaičio apeliacinį skundą atmesti.