- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-04-18
- Bylos Nr.
- I-482-162/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01858-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Gumuliauskienė, Laimutė Jokubauskaitė, Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- S. R.
- Atsakovas
- Kretingos rajono savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 11.5.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Jokubauskaitės ir Vidos Stonkuvienės,
2014 m. kovo 31 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. R. 2014 m. kovo 5 d. patikslintą skundą atsakovui Kretingos rajono savivaldybės administracijai dėl Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (4.1.23)-D3-5983 panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja S. R. 2014 m. kovo 5 d. patikslintu skundu prašo:
1) panaikinti Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d sprendimą Nr. (4.1.23)-D3-5983, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos;
2) įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei S. R. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
Pareiškėja nurodo, jog 2013 m. spalio 25 d. atsakovui pateikė prašymą pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėjai bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovas 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu atsisakė išduoti garantinį raštą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja gyveno name, į kurį savininkui nuosavybės teisės buvo atkurtos 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120, t. y. iki 1997 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įsigaliojimo, todėl pareiškėjai valstybės garantija negali būti suteikiama. Pareiškėja su tuo nesutinka teigdama, jog tiek galiojant 1991 m. birželio 18 d. įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454, kuris šiuo metu negalioja, tiek įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, buvo nustatomos tam tikros garantijos savininkams natūra grąžintinų namų nuomininkams, tiek tokių namų savininkams. Pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2003 m. nutarimu pabrėžė šių santykių tęstinumą. Šį tęstinumą patvirtina pasikeitusius įstatymus įgyvendinantys teisės aktai, kuriuose savivaldybėms nustatyta pareiga apskaityti grąžintus gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena nuomininkai ir spręsti garantijų išdavimo klausimą pagal naują įstatymą. Taip pat akcentuoja, jog Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams yra kartu valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius garantijas nuomininkams savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises.
Mano, kad atsakovas turėjo spręsti klausimą dėl valstybės garantijų nuomininkams išdavimo, tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei vėliau, ir šiuo metu savivaldybė atsisako spręsti šį klausimą. Teigia, kad valstybės įsipareigojimas nuomininkams nėra įvykdytas, todėl turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėjos S. R. atstovas L. M. prašo patikslintą skundą tenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu.
Pareiškėja S. R. apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuota tinkamai, į teismo posėdį neatvyko.
Atsiliepimas
Atsakovo Kretingos rajono savivaldybės administracijos atstovė D. V. nesutinka su patikslintu skundu ir prašo jį atmesti atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu.
Atsakovas Kretingos rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodo, jog pareiškėja 2013 m. spalio 25 d. kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybės administraciją su prašymu, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, išduoti jai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Pareiškėjai 2013 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. (4.1.23)-D3-5983 buvo atsakyta, kad šis prašymas negali būti tenkintinas.
Nurodo, jog pareiškėja gyvena (duomenys neskelbtini), bute, kuris nuosavybės teise priklauso Kretingos rajono savivaldybei. Minėtame bute ji gyvena nuo 1988 m. gruodžio 31 d. Iki išnuomojant pareiškėjai minėtas gyvenamąsias patalpas, ji su šeima gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris buvo grąžintas reabilituotiems asmenims Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“, t. y. iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo 1997 m. liepos 9 d. Atsižvelgiant į tai, mano, jog pareiškėjai Atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos, todėl prašymas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti pareiškėjai garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, negali būti tenkintinas.
Mano, kad pareiškėjos ir Kretingos rajono savivaldybės teisinius santykius reglamentavo Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 30 d. iki 2000 m. liepos 12 d.). Minėto įstatymo 9 straipsnyje buvo numatyta, kad teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis piliečiai turi, kai yra bent viena iš šių sąlygų: jie nuomoja gyvenamąsias patalpas iš fizinių asmenų arba komercinėmis sąlygomis iš įmonių, organizacijų, taip pat gyvena buvusiems savininkams grąžintuose namuose (butuose) nepriklausomai nuo gyvenamosios patalpos dydžio. To paties įstatymo 10 straipsnyje buvo numatyta, kad piliečiai, turintys teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, gali nustatyta tvarka pasirinkti ir pasinaudoti viena iš šių paramos formų: 1) gauti kreditą lengvatinėmis sąlygomis arba subsidijas gyvenamajam namui ar butui pasistatyti arba nusipirkti; 2) išsinuomoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas, taikant savivaldybių reguliuojamus nuomos mokesčio tarifus.
Nurodo, jog pareiškėja yra išreiškusi valią išsinuomoti iš savivaldybės jai siūlomas gyvenamąsias patalpas, kadangi 1998 m. gruodžio 31 d. su pareiškėja buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis. Atsižvelgiant į tai mano, kad pareiškėjos reikalavimai yra nepagrįsti.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjai S. R. nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d sprendimo Nr. (4.1.23)-D3-5983 (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas), kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad pareiškėjai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus skundžiamą sprendimą, pareiškėja taip pat prašo įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei S. R. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. spalio 25 d. kreipėsi į Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorių, prašydama išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad neatlyginamai jai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Skundžiamu sprendimu Kretingos rajono savivaldybės administracija atsisakė išduoti garantinį dokumentą šiais argumentais. Sprendime nurodė, jog pareiškėja nuo 1998 m. gruodžio 31 d. gyvena (duomenys neskelbtini), Kretingos rajone, bute, kuris nuosavybės teise priklauso Kretingos rajono savivaldybei. Iki išnuomojant jai minėtas patalpas, S. R. su šeima gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris buvo grąžintas reabilituotiems asmenims Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“, t. y. iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo 1997 m. liepos 9 d. Įvertinus minėtas aplinkybes, atsakovas konstatavo, jog S. R. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos tiek, kiek tai susiję su valstybės garantijų išdavimu, negali būti taikomos, todėl pateiktas prašymas Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad jai neatlygintinai bus suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, negali būti tenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl teisės į valstybė garantiją asmenims, iškeldintiems iš savininkams grąžinto namo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359), Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas (1998 m. birželio 16 d. Nr. VIII-792), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinta Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarka, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintas Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumas, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašas.
Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. gegužės 9 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ nurodyta, kad pareiškėjos S. R. šeima gyveno A. K. Lazdininkų kaime priklausančiame name. Byloje esančia medžiaga nustatyta, jog Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“ 10 punktu nusprendė K. (K. šeimai ir A.) natūra grąžinti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, t.y. pastatus, kuriuose gyveno pareiškėjos šeima. Iš Kretingos rajono Darbėnų apylinkės viršaičio 1992 m. birželio 16 d. rašto Nr. 81, kuriame nurodytas gyvenamųjų patalpų poreikis nuomininkams, gyvenantiems grąžintinuose buvusiems savininkams namuose Darbėnų apylinkėje, 13 eilutės matyti, kad J. R. su šeima pageidauja gauti komunalinį butą. 1998 m. gruodžio 21 d. S. R. ir V. R. pasirašė pasižadėjimą, kuriuo sutiko atlaisvinti gyvenamąsias patalpas, priklausančias buvusiam savininkui. Pareiškėja ir V. R. (V. R. mirė 2010 m. rugpjūčio 9 d.) sutiko nuomoti iš Kretingos rajono savivaldybės jiems siūlomas gyvenamąsias patalpas ir gavę sprendimą per 10 dienų išsikelti iš užimamų patalpų. Kretingos rajono mero 1998 m. gruodžio 31 d. potvarkio Nr. 627 „Dėl Darbėnų miestelyje pastatyto gyvenamojo namo 12 butų paskirstymo ir jų išnuomojimo“ 3 punktu Darbėnų seniūnijos seniūnas įpareigotas sudaryti ir pasirašyti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis tame tarpe ir su S. R. dėl dviejų kambarių 58,04 kv. m. bendro ploto buto, esančio (duomenys neskelbtini). 1998 m. gruodžio 31 d. su pareiškėja buvo sudaryta nuomos sutartis, kuria pareiškėjai S. R. ir jos šeimos nariams 1998 m. gruodžio 31 d. Kretingos rajono mero potvarkio Nr. 627 pagrindu neterminuotam naudojimui buvo išnuomotas dviejų kambarių 58,04 kv. m. bendro naudingo ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kretingos rajone.
Taigi iš minėtų faktinių aplinkybių matyti, kad iki išnuomojant pareiškėjai patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ji su šeima gyveno name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris buvo grąžintas reabilituotiems asmenims Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120, t. y. iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo 1997 m. liepos 9 d. (minėta, toliau – ir Atkūrimo įstatymas).
Gyvenamųjų patalpų pareiškėjai ir jos šeimai suteikimo metu Atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359, byloje aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 1999 m. birželio 2 d.) 20 straipsnio 1 dalis numatė, jog kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kuriuose gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Vyriausybės nustatyta tvarka perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys šiame įstatyme nurodytais būdais. Iki šio laiko savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus. To paties straipsnio 3 dalis nustatė, jog savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas išduoti garantinį dokumentą, patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlyginamai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, tada savivaldybė privalo pagal Vyriausybės nustatytą tvarką ir sąlygas kompensuoti kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu neatlygintinai skirti žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Nuomininkas, kuriam buvo suteiktos kitos gyvenamosios patalpos arba sumokėta kompensacija kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti, privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas per 6 mėnesius, o jei jam buvo neatlygintinai skirtas žemės sklypas gyvenamajam namui statyti – per 1 metus. Pažymėtina, jog minėta Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalies nuostata tiek, kiek ji siejasi su minėtos nuostatos įgyvendinimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimu pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Vėliau, t. y. Atkūrimo įstatymo 1999 m. gegužės 13 d. redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 1999 m. birželio 2 d., 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad institucija, priimanti sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Valstybės garantijas, jų įvykdymą, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas. Taigi, pakeitus Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 3 dalį, valstybės garantijos, jų vykdymas, teisės ir pareigos buvo nustatytos būtent Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatyme (toliau – ir Kompensacijų įstatymas).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas teigia, kad Atkūrimo įstatymo nuostatos pareiškėjai negali būti taikomos, kadangi gyvenamasis namas Lazdininkų kaime buvo grąžintas reabilituotiems asmenims Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1989 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 120 „Dėl konfiskuoto turto grąžinimo reabilituotiems asmenims“, t. y. iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo 1997 m. liepos 9 d.
Pareiškėja iš savininkui natūra grąžinamo gyvenamojo namo išsikraustė galiojant aptartoms Atkūrimo įstatymo normos, kurios saugojo pareiškėjos teises, o savivaldybei įstatymo leidėjas imperatyviai nustatė atitinkamas pareigas. Kartu pažymėtina ir tai, jog savivaldybei tinkamai įvykdžius pareigą, t. y. pareiškėjai suteikus kitą gyvenamąją patalpą, pareiškėja dar kartą tokių patalpų reikalauti negalėtų, o ir Atkūrimo įstatymo nuostatos dar kartą nebebūtų taikomos, kadangi jose numatyta savivaldybės pareiga jau būtų įvykdyta. Todėl šioje byloje svarbu nustatyti, ar savivaldybė įvykdė šią pareigą ir dėl to šiuo metu pareiškėja nebegali reikalauti atsakovą dar kartą įvykdyti Atkūrimo įstatyme nustatytos pareigos – suteikti kitas gyvenamąsias patalpas ir išduoti garantinį dokumentą. Atsakovas teigia, jog ši pareiga buvo įvykdyta tinkamai, t. y. pareiškėja yra išreiškusi savo valią išsinuomoti iš savivaldybės jai siūlomas patalpas ir su pareiškėja 1998 m. gruodžio 31 d. buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įgyvendinimo tvarka ir sąlygos) (akto redakcija, galiojusi nuo 1998 m. spalio 1 d. iki 1999 m. lapkričio 18 d.) 124 punkte buvo nustatyta, jog kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kur gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutartį (šios tvarkos 6 priedas) perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys Atkūrimo įstatyme nurodytais būdais. Iki tol savininkui draudžiama nutraukti nuomos sutartį su savivaldybe ir draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus. Įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 126 punkte nustatyta, kad savivaldybė privalo išduoti garantinį raštą nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame name, jo dalyje, bute (šios tvarkos 7 priedas), patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Garantiniame rašte nurodoma gyvenamųjų patalpų vertė, apskaičiuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, jis turi apie tai informuoti savivaldybę raštu. Tokiais atvejais savivaldybė kompensuoja kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu siūlo apskrities viršininkui suteikti neatlygintinai naują žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Savo pageidavimą nuomininkas taip pat pateikia raštu.
Kompensacijų įstatymo (1998 m. birželio 16 d. įstatymas Nr. VIII-792, įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1998 m. liepos 8 d. iki 1999 m. birželio 2 d., t.y. redakcija, galiojusi gyvenamosios patalpos nuomos sutarties su pareiškėja sudarymo metu) 9 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkui kitos gyvenamosios patalpos neatlygintinai nuosavybėn suteikiamos, kitų gyvenamųjų patalpų ar žemės sklypo gyvenamajam namui statyti įsigijimo išlaidos kompensuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka pagal Vyriausybės parengtą programą, kuri sudaroma atsižvelgiant į miestų, rajonų savivaldybių pateiktus duomenis, o minėto straipsnio 6 dalis numatė, kad nuomininkas, kuriam suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, privalo patuštinti turėtas gyvenamąsias patalpas. Kompensacijų įstatymo (2012 m. lapkričio 13 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2409, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) 9 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą (toliau – valstybės garantija). To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti <...> arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke. Savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo nuomininkai pareiškia raštu per mėnesį nuo savivaldybės administracijos direktoriaus pranešimo gavimo dienos. Jeigu nuomininkai per šį laiką nepareiškia savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, išduodama šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta garantija. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis nustato, jog valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką.
Kaip matyti iš minėto teisinio reglamentavimo, Kompensacijų įstatymas tuo metu, kai pareiškėja sutiko nuomotis iš Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomas gyvenamąsias, neapibrėžė valstybės garantijos sąvokos, taip pat nebuvo nurodyta kokiu būdu nuomininkams suteikiamos gyvenamosios patalpos ar kitaip su jais atsiskaitoma. Tik vėlesniais Kompensacijų įstatymo pakeitimais buvo apibrėžta valstybės garantijos sąvoka bei nurodyta kokią valstybės garantiją gali įgyti nuomininkai, gyvenantys savininkams grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog garantinis dokumentas, toks koks yra nurodytas šiuo metu galiojančio Kompensacijų įstatymo (2012 m. lapkričio 13 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2409, aktuali nuo 2012 m. lapkričio 24 d.) 9 straipsnio 5 dalyje, pareiškėjai nebuvo išduotas. Tačiau kartu pabrėžtina ir tai, jog nesilaikius formalių valstybės garantijos išdavimo procedūrų, t. y. neišdavus tokio valstybės garantinio dokumento, koks yra apibrėžtas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje (2012 m. lapkričio 13 d. įstatymo redakcija Nr. XI-2409, aktuali nuo 2012 m. lapkričio 24 d.), dar neleidžia daryti išvados, jog faktiškai tokia valstybės garantijos suteikimo procedūra iš viso nebuvo pradėta vykdyti ar valstybės garantija nebuvo išduota, kadangi tuo metu, kai pareiškėjai buvo pasiūlytos gyvenamosios patalpos, valstybės garantijos išdavimo procedūros teisės aktuose nebuvo nustatytos. Valstybės garantijų išdavimo tvarka vėliau buvo sureguliuota ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintu Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumas, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 3 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2000 m. liepos 13 d. iki 2001 m. kovo 10 d.), jeigu sprendimai grąžinti gyvenamąjį namą, jo dalį, butą natūra priimti iki šios tvarkos įsigaliojimo, tačiau nuomininkams gyvenamosios patalpos nesuteiktos, institucija, priėmusi sprendimą grąžinti gyvenamąjį namą, jo dalį, butą natūra, nustato nuomojamų patalpų preliminarinę vertę, kaip nurodyta šios tvarkos 5 punkte, tada praneša nuomininkui, jog reikia pasirinkti garantiją (pagal šios tvarkos 1 priedą), ir ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo šios tvarkos įsigaliojimo užbaigia nuomininkų apklausą dėl garantijos pasirinkimo (pagal šios tvarkos 2 priedą). Pažymėtina, jog šiuo metu galiojančiame Aprašo 4 punkte (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 20 d.) nustatyta, kad jeigu sprendimai grąžinti natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus priimti iki Atkūrimo įstatymo 2, 10, 12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 101-4542) įsigaliojimo dienos, tačiau juose gyvenantiems nuomininkams garantijos neišduotos, savivaldybės administracija apklausia nuomininkus dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal šio Aprašo 3 ir 4 priedus. Vertinant minėto Aprašo 3 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2000 m. liepos 13 d. iki 2001 m. kovo 10 d.) akivaizdu, jog šio teisės akto nuostatos turėjo būti taikomos tik tuo atveju, jeigu nuomininkams gyvenamosios patalpos nesuteiktos. Šiuo metu galiojančio Aprašo 4 punkte (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 20 d.) nustatyta, kad jeigu grąžinamuosiuose natūra gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, gyvenantiems nuomininkams garantijos neišduotos, savivaldybės administracija apklausia nuomininkus dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal šio Aprašo 3 ir 4 priedus. Taigi minėtas reglamentavimas taikomos tik tuo atveju, jei nuomininkai gyvena grąžinamuosiuose natūra gyvenamuosiuose namuose.
Byloje aptartais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja sutiko nuomoti iš Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomas gyvenamąsias patalpas ir šiuo metu name, kuris buvo grąžintas reabilituotiems asmenims, nebegyvena. Pareiškėja nebuvo iškeldinta tol, kol jei nebuvo suteiktos neatlygintinai kitos gyvenamosios patalpos, t. y. buvo įgyvendintos Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies (1998 m. birželio 16 d. įstatymas Nr. VIII-792, įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1998 m. liepos 8 d. iki 1999 m. birželio 2 d.), Įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 124 punkto nuostatos. Vadinasi, minėto Aprašo nuostatos šiuo metu pareiškėjai nebėra taikomos. Pareiškėjai sutikus iš Kretingos rajono savivaldybės jai siūlomas gyvenamąsias patalpas išsinuomoti, laikytina, jog faktiškai valstybės garantija pareiškėjai buvo suteikta, t. y. pareiškėja su tokia siūloma valstybės garantija sutiko, jos neginčijo, dėl ko neteko teisės dar kartą prašyti išduoti valstybės garantiją. Tokią išvadą analogiškoje byloje yra padaręs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-2631/2012, kuriame nurodė, kad suteikus šeimai, gyvenančiai grąžintame name kitas gyvenamąsias patalpas, toks veiksmas pripažintinas valstybės garantijos vykdymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime taip pat konstatavo, kad asmuo, pasirašydamas buto nuomos sutartį, iš esmės išreiškė savo valią ir pasirinko kitą gyvenamąją patalpą ir apsigyveno nuomojamuose patalpose. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjas, pasirinkęs kitą gyvenamąją patalpą, neturi teisės pasirinkti kitos rūšies valstybės garantijos, kadangi jis neatitinka Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 4 punkto reikalavimų, nes jis po kitos gyvenamosios patalpos suteikimo jau nėra grąžintino savininkui namo nuomininkas.
Nagrinėjamoje byloje nustačius, jos pareiškėja S. R. sutiko su pasiūlymu iš Kretingos rajono savivaldybės nuomotis gyvenamąsias patalpas, 1998 m. gruodžio 31 d. sudarė su savivaldybe nuomos sutartį, pagal kurią jai bei šeimos nariams neterminuotam naudojimui suteiktas 86 971 Lt vertės dviejų kambarių 58,04 kv. m. ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), bei išsikraustė gyventi į minėtas gyvenamąsias patalpas, sprendžiama, kad pareiškėja, neturi teisės pasirinkti kitos rūšies garantijos, o atsakovas yra įvykdęs tuo metu galiojusiuose teisės aktuose jam nustatytas prievoles.
Skundžiamas Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d sprendimas Nr. (4.1.23)-D3-5983 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o reikalavimas dėl jo panaikinimo netenkintinas.
Pareiškėja nagrinėjamoje byloje taip pat prašo įpareigoti Kretingos rajono savivaldybės administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, reikalavimus bei teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją, patvirtinančią, kad natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei S. R. bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos.
Nustačius, jog Kretingos rajono savivaldybės administracijos 2013 m. lapkričio 7 d sprendimas Nr. (4.1.23)-D3-5983 teisėtas ir pagrįstas, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą S. R. neatlygintinai suteikti kitas gyvenamąsias patalpas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos S. R. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.