- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-07-03
- Bylos Nr.
- 1A-59-175-2009
- Teisminio proceso Nr.
- 20-2-193-2004
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Arvydas Stankus, Jonas Furmanavičius
- Nuteistasis
- P. K., V. K.
- Nukentėjusysis
- K. K.
- Advokatai
- Artūras Bauža, Albertas Romualdas Gidra
Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-59-175/09
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. liepos 3 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Arvydo Stankaus, Jono Furmanavičiaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, Rūtai Baltušninkaitei, Dianai Zadrauskaitei, Vaidai Pupšytei, Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjams advokatams Albertui Romualdui Gidrai, Ričardui Girdziušui, nuteistiesiems P. K. , V. K. , nukentėjusiojo atstovui advokatui Artūrui Baužai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų P. K. , V. K. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo
P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. (LR BK 2000-10-26 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
V. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. (LR BK 2000-10-26 redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš P. K. ir V. K. solidariai priteista 494306 (keturi šimtai devyniasdešimt keturi tūkstančiai trys šimtai šeši) litai nukentėjusiojo K. K. (K. K. ) naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. K. ir V. K. nuteisti už tai, kad 2003 m. gegužės mėnesio pabaigoje, tikslesniu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, veikdami bendrininkų grupe, siekdami padaryti didelę žalą, suklastojo tikrus dokumentus - du Vokietijos piliečio K. K. vardinius blankus su juose buvusiais originaliais K. K. parašais bei vardiniais antspaudais, kuriuose vokiečių ir lietuvių kalbomis adatiniu spausdintuvu atspausdino tekstą apie tai, kad P. K. ir V. K. grąžino K. K. paskolą - 308775 Lt ir kad dėl šios paskolos K. K. P. K. ir V. K. pretenzijų neturi ir ateityje neturės, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje (LR BK 2000-10-26 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2006-02-11).
Be to, kaltinamieji P. K. ir V. K. pasikėsino sukčiauti, o būtent: turėdami tikslą išvengti didelės vertės turtinės prievolės - 308 775 Lt grąžinimo Vokietijos piliečiui K. K. pagal 2002-04-18 paskolos sutartį P. K. 2003-05-27 Kauno apygardos teismui, esančiam Kaune, Mickevičiaus g. 18, civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė žinomai suklastotus tikrus dokumentus - du Vokietijos piliečio K. K. vardinius blankus su juose buvusiais originaliais K. K. parašais bei vardiniais antspaudais, kuriuose vokiečių ir lietuvių kalbomis adatiniu spausdintuvu atspausdinta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, jog P. K. ir V. K. grąžino K. K. paskolą - 308 775 Lt ir kad dėl šios paskolos K. K. P. K. ir V. K. pretenzijų neturi ir ateityje neturės, tačiau prievolės neišvengė, nes Kauno apygardos teismas 2004-02-18 neįsiteisėjusiu teismo sprendimu sustabdė civilinę bylą dėl to, kad vienos iš šalių veiksmuose yra nusikaltimo požymių, t.y. P. K. ir V. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis P. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2008 m. spalio 20 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Skunde nurodo, jog teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas, netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, vadovaujantis išimtinai prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko apeliacinės instancijos teismo turi būti panaikintas.
Apeliantas skunde teigia, jog iki šio momento neaišku apie kokią LR BK (kaip reikėtų suprasti 300 str.) 2000 m. spalio 26 d. redakciją kalbama skundžiamame nuosprendyje, kadangi nei tokios LR BK, nei LR BK 300 straipsnio, redakcijos nėra ir niekada nebuvo. Iki šio momento galiojo dvi BK 300 straipsnio dispozicijos redakcijos: 1) nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 11 d.; 2) nuo 2006 m. vasario 11 d. iki šio momento. Nei pagal vieną iš jų jis nėra nuteistas skundžiamu pirmos instancijos teismo nuosprendžiu, kas, apelianto supratimu, jį daro neteisėtu ir nepagristu.
Apeliantas nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje nėra ištirti įrodymai. Priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmos instancijos teismas tik nurodė, jog nukentėjusysis K. K. teigia, kad 1998 ar 1999 m. jis davė P. K. du savo firmos blankus, kurie buvo jo pasirašyti, bet neužpildyti ir jis tai darė dėl to, kad prireikus P. K. galėtų juos suklastoti, tai yra surašyti K. K. vardu, kad šiam nereikėtų važiuoti iš Vokietijos į Lietuvą. Jokių kitų tai patvirtinančių įrodymų baudžiamojoje byloje nėra. Netgi priešingai, bylos nagrinėjimo metu atsakydamas į jo klausimus nukentėjusysis K. K. taip ir negalėjo nurodyti jokių jo verslo ar kitokių santykių su juo, kurių įgyvendinimui P. K. būtų galėję prireikti vardinių K. K. blankų su jo parašu.
Skunde apeliantas tvirtina, jog nuosprendyje Kauno m. apylinkės teismas nurodė, jog iš 2006-10-19 lingvistinės - gramatinės ekspertizės akto, kuri padaryta paties nukentėjusiojo K. K. iniciatyva ir už jo asmenines pinigines lėšas, matyti, jog nurodytuose 2003-05-21 patvirtinimuose lietuvių ir vokiečių kalbomis yra elementarių ir grubių klaidų, kurių negalėjo padaryti K. K. , kadangi jis kalba vokiečių kalba kaip gimtakalbis, dėl ko darytina išvada, jog vokiečių kalba surašytas patvirtinimas yra verstas iš lietuvių kalbos. Kaip šis ekspertizės aktas patvirtina būtent jo kaltę, taip pat visiškai neaišku, kadangi nei jis pats, nei jo žmona, vokiečių kalbos nemoka.
Be to, skunde nurodo, kad 2008 m. spalio 20 d. nuosprendyje Kauno m. apylinkės teismas mini ir tai, kad K. K. nuo 2000 m. pakeitė savo firmos rekvizitus ir pradėjo naudoti naujus blankus, kas, teismo nuomone, taip pat turėtų patvirtinti jo kaltę. Tokia teismo pozicija pagrįsta vien tik nukentėjusiuoju pripažinto K. K. parodymais, kurie nepatikrinti jokiomis kitomis Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis (BPK 20 str. 4 d.).
Apeliantas skunde nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu apklausta ekspertė R. R. patvirtino, jog 2002-12-13 data, kaip atskaitos taškas ekspertizės akte nurodyta vadovaujantis vieninteliu K. K. pateiktu laisvuoju pavyzdžiu, tai yra 2002-12-13 įgaliojimu K. K. išduotu advokatui R. Lignugariui. Susipažinus su nurodytu 2002-12-13 įgaliojimu, akivaizdu, kad jis realiai neleidžia įgaliotiniui, tai yra advokatui, atlikti jokių įgaliojime nurodytų veiksmų, kadangi pagal tuo metu galiojusias teisės normas tam buvo būtinas notariškai patvirtintas įgaliojimas, ko negalėjo nežinoti patyręs advokatas R. Lignugaris. K. K. 2008-06-03 teismo posėdyje nurodė, jog šis įgaliojimas buvo skirtas atstovauti jo interesus šioje baudžiamojoje byloje, dėl K. apgaulės. Jeigu vadovautis tokia nukentėjusiojo pozicija, tai ir ji patvirtina, jog nurodytas įgaliojimas buvo surašytas ne 2002-12-13, kaip jame nurodyta, bet vėliau, kadangi dar 2008-03-26 teismo posėdyje K. K. vienareikšmiškai patvirtino, kad į advokatą R. Lignugarį dėl K. apgavystės jis kreipėsi po to, kai sužinojo apie Kauno apygardos teismui jo pateiktus patvirtinimus lietuvių ir vokiečių kalbomis dėl skolos grąžinimo, todėl tai galėjo būti ne anksčiau kaip 2003-05-27, ką neginčijamai patvirtina Kauno apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga.
K. K. bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog ir 2002, ir 2003 m. vykdė aktyvią ūkinę – komercinę veiklą netgi su įmonėmis veikiančiomis Lietuvoje, nustatyta tvarka teikė duomenis oficialioms institucijoms, atsakingoms už individualios veiklos ir mokesčių mokėjimo kontrolę, dėl ko visiškai aišku ir suprantama, jog iš nurodytų įstaigų buvo visai nesudėtinga išreikalauti K. K. pasirašytus ir antspaudu patvirtintus oficialius dokumentus, surašytus iki 2003 m. spalio mėnesio, t.y. iki lyginamųjų pavyzdžių paėmimo, bet to ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas BPK nustatyta tvarka nepatikrino ir K. K. nurodytos versijos apie blankų pasikeitimą ir neužklausė Vokietijos įgaliotos institucijos, kiek nurodytu metu K. K. turėjo sąskaitų, kokius jis teikė blankus oficialioms Vokietijos institucijoms ir pan., aklai tikėdamas K. K. dėstomomis aplinkybėmis, kas, pasak apelianto, leidžia pagrįstai manyti, jog šią bylą nagrinėjęs Kauno miesto apylinkės teismas buvo šališkas.
Apeliantas tvirtina, kad K. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme patvirtino, kad nei P. K. , nei V. K. jokių pinigų pagal 2002-04-18 paskolos sutartį neperdavė. Tai reiškia, kad negavę pinigų pagal nurodytą paskolos sutartį Karaliai neįgijo ir prievolės jų grąžinti. Todėl lieka neatsakyta į klausimą, kokios turtinės prievolės šiuo atveju jis bandė išvengti, jeigu vadovaujantis K. K. parodymais, pagal 2002-04-18 sutartį jokios prievolės neįgijo, nes K. K. jokių pinigų neperdavė. Taigi, vertinat nurodytas aplinkybes, P. K. yra nuteistas už pasikėsinimą išvengti turtinės prievolės pagal 2002-04-18 paskolos sutartį, nesant nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje dalyko, t.y. pačios piniginės prievolės.
Šalies argumentai
Taip pat skunde nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismas nusprendė civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisė iš jo ir V. K. solidariai 494306 Lt nukentėjusiojo K. K. naudai. Nei iš ko susideda tokia pinigų suma, nei kodėl priteista būtent tokia pinigų suma, jeigu buvo kaltinamas pasikėsinęs išvengti 308775 Lt turtinės prievolės, nėra aišku.
Nuteistoji V. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi inkriminuotų nusikaltimų ji nepadarė, jos dalyvavimas juose neįrodytas, yra netinkamai pritaikytas įstatymas, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl kaltės, veikos įrodytumo iš esmės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstas išvadas, jas pagrindė prielaidomis, nepatikimais ir prieštaringais ikiteisminio tyrimo metu paviršutiniškai tirtais duomenimis, remiantis vien tik nukentėjusiojo bei liudytojo J. M. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais, visiškai atmesdamas ir ignoruodamas teisminio nagrinėjimo metu duotus jos, bei vyro, liudytojų parodymus. Kauno m. apylinkės teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo neobjektyviai, tendencingai ir vienpusiškai. Nuosprendis surašytas vien tik iš kaltinamojo akto. Apeliantė tvirtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme ji neprisipažino padariusi jai inkriminuotus nusikaltimus. Vienpusiškai ir neįtikinamai byloje yra akcentuojamos vienos aplinkybės, visiškai nematant kitų. Apeliaciniame skunde ji pakartoja teisminio nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes apie tai, kad ji pažįsta K. K. , kad šis jiems paskolino pinigų, kad sekančią dieną pas notarą buvo įforminta paskolos sutartis, ir kad vėliau jie šiuos pinigus K. K. „Lukoi“ degalinėje grąžino, o šis padavė jiems pakvitavimus lietuvių ir vokiečių kalbomis, patvirtinančius, kad paskola grąžinta.
Apeliantės įsitikinimu, ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas paviršutiniškai, neobjektyviai: ekspertizei atlikti nebuvo išreikalauta laisviesiems pavyzdžiams pateikti papildomų dokumentų, buvo apsiribota vienu įgaliojimu, neišreikalauti iš „Lukoil“ degalinės video įrašai. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis 2003-11-28 ekspertizės aktų Nr. 11-2727, 11-2976 išvadomis. Apeliantė nesutinka su tuo, kaip ir pagal kokius dokumentus buvo atlikta ekspertizė. Ji tvirtina, kad 2002-12-13 įgaliojimas advokatui Lignugariui, surašytas ant paprasto popieriaus, notariškai nepatvirtintas, tik su K. K. uždėtu antspaudu, neturintis jokios įstatyminės galios, kadangi nepatvirtintas notaro, nors tuo metu galioję įstatymai to reikalavo, pateiktas kaip laisvas pavyzdys ekspertams ir dėl to ekspertai buvo suklaidinti ir pateikė išvadą, kad 2003-05-21 patvirtinimuose antspaudai nėra atspausdinti laikotarpiu nuo 2002-12-13 iki 2006-10-06. Ekspertai netyrė, kada buvo surašytas 2002-12-13 įgaliojimas, nes ne jis buvo tiriamasis dokumentas, todėl laikė, kad jis surašytas jame nurodyta data, t.y., 2002-12-13, nors, pasak apeliantės, tikėtina, kad 2003-10-06 civilinės bylos nagrinėjimo teismo posėdžio išvakarėse buvo pakeistas antspaudo rašalas, surašytas įgaliojimas 2002-12-13 data ir antspauduotas, vėliau tuo pačiu antspaudu su tuo pačiu rašalu 2003-10-06 teismo posėdyje buvo paimti spaudo pavyzdžiai. Be to, pagal šį įgaliojimą advokatas Lignugaris nei vieno veiksmo neatliko ir negalėjo atlikti, todėl apeliantė kelia klausimą, kam šis įgaliojimas buvo reikalingas.
Skunde tvirtinama, jog teismas nuosprendyje, remdamasis 2006-10-19 lingvistinės-gramatinės ekspertizės aktu, darė prielaidas, kad surašyti paskolos grąžinimo pakvitavimai lietuvių ir vokiečių kalbomis ir juose esamos gramatinės klaidos, nebūdingos asmeniui, kurio gimtoji kalba yra vokiečių ir, kad K. K. negalėjo išvardintų klaidų padaryti, nes vokiečių kalba K. K. kalba kaip gimtakalbis. Tačiau teismas nepasisakė, kad K. K. gyveno Lietuvoje, o tik vėliau išvyko į Vokietiją. Taip pat teismas visiškai nepasisakė apie liudytojo A. R. P. , dirbančio notaru, duotus parodymus. Jo duoti parodymai iš esmės prieštarauja jo sudarytai 2002-04-18 paskolos sutarčiai tarp K. K. ir jos bei jos vyro. Paklausus K. K. , ar jis skaitė šią sutartį prieš pasirašant, jis atsakė, kad taip. Tuo tarpu liudytojas A. R. P. nurodė, kad skolintojas norėjo, kad sutartyje būtų nurodyta 494306 Lt suma, tačiau notarui pareiškus, kad jam reikės sumokėti notarinį mokestį, nurodydamas sumą K. K. sumažino paskolos sumą, nes neturėjo pinigų sumokėti notaro mokestį. Tuo tarpu sutartyje nurodyta, kad sutarties sudarymo išlaidas moka paskolos gavėjai, t.y. ji ir jos vyras. Šis liudytojas nurodė iš ko susideda ši 308775 Lt suma, t.y. iš trijų pasirašytų paskolos raštelių tarp skolintojo K. K. ir jos vyro. Tačiau notaras šių paskolos raštų nepareikalavo iš K. K. , kad jis atiduotų juos notarui, kurie privalėtų būti sunaikinti, ir taip sudarė K. K. galimybę dvigubai praturtėti, kadangi nors jie ir grąžino paskolą, tačiau dabar K. K. pagal paskolos raštus per teismą gali vėl išieškoti antrą kartą tą pačią pinigų sumą. Teismas, nesuprantama kuo remiantis, iš jos ir jos vyro priteisė civilinį ieškinį K. K. naudai 494306 Lt. Tuo tarpu Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje (šiuo metu sustabdytoje) civilinėje byloje ieškovo K. K. pareikštas ieškinys 308775 Lt sumai.
Skunde nurodoma, kad teismui nekilo abejonių, kad 82 metų amžiaus K. K. gali prisiminti, kas buvo 1998 metais, kokiais dokumentais jis disponavo, kur juos laikė. Teismui nekilo klausimas, kodėl K. K. prisimena, kad 1998 metais jos vyrui davė tik du blankus su parašu ir antspaudais, o nevieną, penkis ar dešimt ir daugiau. Atsakymas aiškus, kad ant dviejų blankų buvo pasirašyti pakvitavimai. Advokatui paklausus K. K. , ar jis dalyvavo apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą ir kokius parodymus davė, jis kategoriškai neigė, kad jokiame teisme nedalyvavo ir jokių parodymų nedavė. Ilgai jam buvo aiškinama, kad jis dalyvavo teisme. Tačiau ir toliau jis neigė. Tai kaip galima vertinti šio senyvo žmogaus atmintį, jei jis neprisimena, kad yra jo paties užvesta civilinė byla apygardos teisme, kurioje jis kaip ieškovas buvo apklaustas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ji nuteista pagal LR BK 300 str. 2 d. (LR BK 2000-10-26 redakcija) - tokios 2000-10-26 redakcijos įstatyme nėra ir niekada nebuvo.
Apeliantės tvirtinimu, joks apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas, kadangi jis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais, išvedžiojimais, teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Šių išvadų nepatvirtina jokie įrodymai, išnagrinėti teismo posėdyje, be to, teismas neatsižvelgė į esmines bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas.
Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjai prašo jų apeliacinius skundus tenkinti.
Nuteistųjų P. K. ir V. K. apeliaciniai skundai tenkintini. Nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. V. K. ir P. K. išteisinami neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d., ir nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1d., 182 str. 2 d. (BPK 329 str. 1 p.).
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, atlikus įrodymų tyrimą ir dar kartą ištyrus tuos pačius ir naujus įrodymus, kolegija daro išvadą, kad šie įrodymai nepatvirtina, kad P. K. ir V. K. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Nuteistieji V. K. ir P. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek visų teisminio nagrinėjimo metu vykusių apklausų metu pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka kaltais neprisipažino.
P. K. vykusių apklausų metu parodė, kad jis 1996-1997 m. susipažino su K. K. ir pradėjo su juo bendradarbiauti. K. K. jam paskolindavo pinigų arba pats pigiau nupirkdavo Vokietijoje prekių, kurias perduodavo P. K. , kad šis jas brangiau parduotų. Kiek jam buvo K. K. paskolinęs pinigų, jis visuomet juos grąžindavo. 2002 m. jis nusprendė dalyvauti „Sopart“ programoje ir jam reikėjo pinigų žemės pirkimui. Jis paprašė K. K. , kad šis jam paskolintų pinigų. 2002 m. balandžio mėnesį pas jį į namus atvyko K. K. ir atvežė 308 775 Lt, kuriuos jis buvo prašęs paskolinti. Kai K. K. jam paskolino minėtus pinigus, kitą dieną, jis kartu su savo žmona V. K. ir K. K. nuvyko pas notarą, kad įformintų paskolos sutartį. 2002-04-18 pas notarą R. P. įformino sutartį, kad K. K. jam ir jo žmonai V. K. paskolino 308775 litus. Paskolą jie turėjo grąžinti per 10 metų. Vėliau jis prašė K. K. , kad šis pateiktų dokumentus, rodančius, kaip jis įvežė pinigus į Lietuvą, kadangi šie dokumentai buvo reikalingi mokesčių inspekcijoje, tačiau K. K. minėtų dokumentų taip ir nepateikė. Vėliau K. K. padavė jį į teismą dėl skolos grąžinimo, todėl jis, pasitaręs su advokatu, nutarė skolą grąžinti. 2003 m. gegužės mėnesį, iš pažįstamo J. M. sužinojo, kad gegužės 17 d. į Lietuvą atvyksta K. K. . Telefonu susitarė su K. K. susitikti „Lukoil“ degalinėje, esančioje autostradoje (duomenys neskelbtini), taip pat susitarė, kad grąžins K. K. 308 775 litus, o K. K. parašys dokumentus, kad iš jo ir žmonos gavo visus pinigus, kad neturi pretenzijų. 2003-05-21 apie 14 val. jis su žmona V. K. minėtoje degalinėje susitiko su K. K. , kuris buvo atvykęs su J. M. raudonos spalvos automobiliu „Audi 80“. K. K. atsisėdo į jo automobilį ir jis su žmona grąžino šiam 308 775 Lt, o K. K. jam padavė du pakvitavimus, kurių vienas buvo parašytas lietuvių kalba, o kitas vokiečių kalba. Pakvitavimai jau buvo užpildyti, parašyti ant firminių K. K. blankų ir jo pasirašyti, antspauduoti. Atsiskaičius su K. K. , P. K. jam dar pasakė, kad vakare važiuos pas savo motiną, todėl užsuks į J. M. namus su juo pasikalbėti. Tą pačią dieną P. K. paskambino J. M. ir paklausė, ar grįžo K. K. bei pasakė, kad vakare dar užsuks. 2003-05-21 apie 21-22 val., grįždamas iš savo motinos, P. K. užsuko į J. M. namus, nes norėjo pasikalbėti dėl procentų, nors sutartyje procentai nebuvo aptarti. Pakalbėjęs su K. K. išvažiavo ir nuo to karto daugiau su juo susitikęs nebuvo. Kol dar draugiškai bendravo su K. K. , tai iš jo niekada nebuvo gavęs tuščių jo blankų su jo atspaudais bei parašais. Kad K. K. blankai, kuriuose buvo surašyti pakvitavimai, yra negaliojantys, P. K. nežinojo. Pats jis pakvitavimų neklastojo, t.y. neįrašė tekstų vokiečių ir lietuvių kalbomis. Be to, jis pasirašydavo įvairius dokumentus, kurie buvo reikalingi K. K. buhalterinei apskaitai.
Iš esmės analogiškas aplinkybes patvirtino ir nuteistoji V. K. . V. K. parodė, kad su K. K. santykiai buvo draugiški, tačiau ji su juo bendravo nedaug. K. K. paskolino jos vyrui ir jai pinigų, kadangi jie ruošiesi pirkti žemės. Kitą dieną nuvykę pas notarą įformino paskolos sutartį. K. K. žadėjo pateikti pinigų atkeliavimo į Lietuvą dokumentus, bet taip ir nepateikė. Būdavo, kad jie pasirašydavo su K. K. sutartis, bet pinigų negaudavo. Pinigus pagal notaro patvirtintą paskolos sutartį pasitarę su advokatais jie grąžino K. K. degalinėje. K. K. padavė jiems pakvitavimus lietuvių ir vokiečių kalbomis.
Tuo tarpu nukentėjusiojo K. K. parodymai yra visiškai priešingi nuteistųjų P. K. ir V. K. parodymams. Nukentėjusysis K. K. parodė, kad 1994 m. jis susipažino su P. K. , kuris tuo metu prekiavo su Rusija alumi ir kitais maisto produktais. Jis kelis kartus yra pervedęs P. K. pinigų. Viso pervedė 275000 markių. Pas notarą jie turtėjo pasirašyti paskolos sutartį dėl 280000 markių grąžinimo, tačiau, kadangi neturėjo pakankamai pinigų apmokėti už notaro paslaugas, notaras perrašė sutartį 308775 Lt sumai. 308775 Lt sumos jis niekada nebuvo perdavęs K. Notarui parodė paskolos sutartis, kuriose atsispindėjo P. K. skola K. K. ir 2002-04-18 sutartyje buvo užfiksuota visa K. skola jam. K. K. nurodė, kad ankstesnių paskolų sutarčių ir raštelių originalų K. jis neatidavė, kadangi P. K. nepareikalavo šių dokumentų originalų. Supratęs, kad P. K. vengia mokėti pinigus pagal sutartį, jis pradėjo reikalauti, kad šis grąžintų pinigus. Jis kreipėsi į teismą dėl 280000 markių skolos. Jam būnant Šakiuose pas J. M. , apie 18 val. paskambino P. K. , J. M. šiam pasakė, kad turi svečių iš Vokietijos, tada P. K. pasakė, kad vakare atvažiuos pakalbėti. Atvažiavęs jis klausė, kodėl reikalaujama grąžinti pinigus. K. K. grįžus į Vokietiją, paskambino advokatas Lignugaris ir pasakė, kad skola grąžinta, atsiuntė sutarties nuorašus. Su advokatu Lignugariu jis neturėjo kitų reikalų, išskyrus civilinę bylą dėl paskolos grąžinimo. Po advokato skambučio jis prisiminė, kad 1996 m. buvo davęs P. K. tuščius blankus su savo parašais ir antspaudais, kurie šiuo metu jau yra negaliojantys, kad P. K. galėtų įrašyti į juos, jog K. K. išsiuntė 100000 markių, tačiau P. K. jų neužpildė, kadangi jis iš P. K. to nepareikalavo. Nukentėjusysis tvirtino, kad degalinėje su kaltinamaisiais nebuvo susitikęs. Sutartys su Karaliais buvo rašomos ranka.
Išdėstyti parodymai rodo, kad nuteistieji P. K. ir V. K. pateikė vienokią įvykių versiją, tuo tarpu nukentėjusysis K. K. nurodo visiškai kitokias įvykių aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas P. K. ir V. K. parodymus atmetė, kaip neatitinkančius faktinių bylos aplinkybių, o savo išvadas dėl P. K. ir V. K. kaltės pagrindė nukentėjusiojo K. K. parodymais; 2003-11-28 ekspertizės aktu, kuriame užfiksuota, kad lyginamajam tyrimui pateiktuose 1997-1999 m. laikotarpio 5-se dokumentuose esantys vardiniai K. K. atspaudai yra atspausti vienu ir tuo pačiu antspaudu, bet kitais dažais, nei lyginamajam tyrimui pateiktame 2002-12-13 įgaliojime esantis atspaudas ir eksperimentiniai atspaudų pavyzdžiai, paimti 2003-10-06 teismo posėdyje, patvirtinimuose apie skolos grąžinimą esantys atspaudai nėra atspausti laikotarpiu 2002-12-13 - 2003-10-06, o anksčiau nei nurodytas laikotarpis, blankai išspausdinti lazerinio spausdinimo būdu, o patvirtinimų tekstas-adatiniu spausdintuvu.
P. K. ir V. K. kaltę teismas taip pat grindė 2006-10-19 lingvistinės – gramatinės ekspertizės aktu, kuriame konstatuota, kad tiriant 2003-05-21 patvirtinimus vokiečių ir lietuvių kalbomis nustatyta, jog vokiečių kalba rašytame patvirtinime yra klaidų, kurios yra gramatinės, elementarios ir grubios, yra ir formulavimo klaidų. Asmeniui, kurio gimtoji kalba yra vokiečių, tokios klaidos nebūdingos. Klaidų vokiškame tekste yra daug ir tai patvirtina, kad tekstą rašė ne gimtakalbis. Kai kurios klaidos padarytos dėl to, kad patvirtinimas vokiečių kalba parašytas darant vertimą iš kitos kalbos, šiuo tiriamuoju atveju verčiant lietuvių kalba surašytą patvirtinimą. Atlikta kalbinės kompetencijos ekspertizė patvirtino, kad K. K. akto tiriamojoje dalyje išvardintų klaidų negalėjo padaryti, nes vokiečių kalba K. K. kalba kaip gimtakalbis. Sprendžiant iš vokiečių kalba surašytame patvirtinime esančių klaidų darytina išvada, kad pirminis patvirtinimo tekstas buvo parašytas lietuvių kalba. Be to, teismas rėmėsi liudytojo J. M. parodymais, kad K. K. pas jį viešėdamas 2003-05-17 – 2003-05-22, iš namų buvo išvykęs tik vieną kartą.
Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, remiantis šiais parodymais padaryti kategorišką išvadą, kad būtent V. K. ir P. K. suklastojo patvirtinimus apie paskolos grąžinimą ir žinodami, kad skolos K. K. negrąžino, pateikė suklastotus dokumentus teismui, siekdami išvengti didelės vertės turtinės prievolės, negalima. Byloje yra daug neaiškumų, byloje esantys įrodymai yra prieštaringi, nepatvirtina vienas kito, šie prieštaravimai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pašalinti, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka jų taip pat nepavyko pašalinti.
Nukentėjusysis K. K. teigė, kad P. K. buvo davęs du savo firmos blankus, kurie buvo jo pasirašyti, bet neužpildyti, ir jis tai darė tam, kad P. K. prireikus galėtų juos surašyti K. K. vardu, kad šiam nereikėtų iš Vokietijos važiuoti į Lietuvą. Tuo tarpu tiek P. K. , tiek V. K. šį faktą kategoriškai neigė. Jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad K. K. tikrai P. K. davė pasirašytus tuščius savo firminius blankus, byloje nėra.
2003-11-28 ekspertizės aktas ir eksperčių paaiškinimai teisiamajame posėdyje faktiškai patvirtina tik tai, kad firminiai blankai yra atspausdinti lazeriniu spausdintuvu, o patvirtinimų tekstai – adatiniu spausdintuvu, bei tai, kad patvirtinimuose, lyginamajam tyrimui pateiktuose 1997- 1999 m. laikotarpio 5-se dokumentuose esantys vardiniai K. K. atspaudai yra atspausti vienu ir tuo pačiu antspaudu, bet kitais dažais, nei lyginamajam tyrimui pateiktame 2002-12-13 įgaliojime esantis atspaudas ir eksperimentiniai atspaudų pavyzdžiai, paimti 2003-10-06 teismo posėdyje. Patvirtinimuose apie skolos grąžinimą esantys atspaudai nėra atspausti laikotarpiu 2002-12-13 - 2003-10-06, o anksčiau nei nurodytas laikotarpis. Tačiau šie įrodymai visiškai nepatvirtina, kad P. K. ir V. K. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Juo labiau, kad įtarimų kelia ir lyginamajam tyrimui pateiktas dokumentas. Įgaliojime advokatui R. Lignugariui nurodyta jo sudarymo data yra 2002-12-13. Tačiau pagal tuo metu galiojusius įstatymus advokatas pagal tokį įgaliojimą jokių įgaliojime nurodytų veiksmų K. K. vardu nebūtų galėjęs atlikti, kadangi jis nebuvo notariškai patvirtintas. Be to, pats nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad su advokatu R. Lignugariu jis neturėjo kitų reikalų, išskyrus civilinę bylą dėl paskolos grąžinimo. Advokatas R. Lignugaris su pareiškimu dėl skolos iš P. K. ir V. K. pagal 2002-04-18 paskolos sutartį į teismą kreipėsi 2003-02-19, atstovavimo sutartis dėl skolos išieškojimo iš P. K. ir V. K. tarp K. K. ir advokato R. L. buvo pasirašyta 2003-01-24. Abejones dėl 2002-12-13 įgaliojimo sudarymo datos galėtų pašalinti tik advokatas R. Lignugaris, tačiau jis negali būti apklausiamas, kadangi buvo nukentėjusiojo atstovas (LR BPK 80 str. 3 d. 3 p.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, remiantis 2003-11-28 ekspertizės aktu negalima spręsti V. K. ir P. K. kaltės klausimo.
2006-10-19 lingvistinės-gramatinės ekspertizės aktas patvirtina tik tą aplinkybę, kad vokiečių kalba rašytame patvirtinime yra elementarių gramatinių, formulavimo klaidų, kad asmeniui, kurio gimtoji kalba yra vokiečių, tokios klaidos nebūdingos, ir kad klaidų vokiškame tekste yra daug, todėl padaryta išvada, kad tekstą rašė ne gimtakalbis. Atlikta kalbinės kompetencijos ekspertizė patvirtino, kad K. K. šių klaidų negalėjo padaryti, nes vokiečių kalba jis kalba kaip gimtakalbis. Padaryta išvada, kad pirminis patvirtinimo tekstas buvo parašytas lietuvių kalba. Vertinant šį ekspertizės aktą taip pat negalima daryti kategoriškos išvados, kad V. K. ir P. K. suklastojo patvirtinimus apie skolos grąžinimą, kadangi, kaip jau anksčiau minėta byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad Karaliai turėjo tuščius K. K. pasirašytus blankus. Be to, reikia atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad K. K. daug metų gyveno Lietuvoje ir tik vėliau išvyko gyventi į Vokietiją.
Tai, kad V. K. ir P. K. padarė veikas, už kurias yra nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, nepatvirtina ir liudytojo J. M. parodymai. Negalima daryti išvados, kad jie patvirtina nukentėjusiojo K. K. parodymus apie tai, kad K. K. viešnagės 2003-05-17 – 2003-05-22 Lietuvoje metu iš J. M. namų buvo išvykęs tik pas M., ir kad su K. nebuvo susitikęs. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, apklaustas liudytoju J. M. parodė, kad nuo 2003-05-17 iki maždaug 2003-05-23 pas jį namuose viešėjo vokietis K. K. . K. K. turėjo galimybę naudotis jo automobiliu bet kuriuo paros laiku, neprašydamas leidimo, raktelius ir dokumentus galėjo pasiimti kada tik norėdavo. K. K. viešnagės metu kartais važiuodavo kartu su juo į darbovietę, kartais likdavo namuose. Jei K. K. būdavo namuose, jie susitikdavo tik vakare. K. K. jam sakė, kad buvo išvykęs tik vieną kartą pas M. Grįžęs iš Lietuvos į Vokietiją, K. K. prašė jo parašyti raštą apie tai, ką jis būdamas Lietuvoje veikė. Parašytas raštas K. K. iš pirmo karto netiko, reikėjo kelis kartus perrašyti. J. M. patvirtino, kad jo parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo teisingi, juos davė tokius, kiek jam buvo žinoma iš K. K. žodžių, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, jis juos tik papildo pagal užduodamus klausimus. K. K. kalbėjo ir rašė lietuviškai. K. K. prašė jo parašyti paskolos raštelius, bet realiai jis pinigų negaudavo, tie rašteliai buvo reikalingi jo buhalterijai. Apylinkės teismas, remdamasis pagrinde liudytojo J. M. parodymais, kad K. K. viešnagės metu iš namų vienas išvažiavęs buvo tik vieną kartą, padarė išvadą, kad K. K. nebuvo susitikęs su K., ir kad šie jam paskolos negrąžino. Tačiau apklausus liudytoją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, jis parodė, kad taip sakė tik remdamasis K. K. žodžiais, tačiau jis tiksliai negalėjo pasakyti, kiek kartų K. K. buvo išvažiavęs, ir su kuo jis galėjo susitikti, kadangi K. K. J. M. automobiliu galėjo naudotis neprašydamas leidimo, išvykti galėdavo kada tik norėdavo. O be to, J. M. nežinodavo, ką K. K. veikia dieną, kadangi jie susitikdavo tik vakare. Taigi, K. K. turėjo realią galimybę 2003-05-21 14 val. „Lukoil“ degalinėje susitikti su K. ir atsiimti paskolintus pinigus bei atiduoti jiems patvirtinimus apie paskolos grąžinimą.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė iškelti liudytojui J. M. baudžiamąją bylą dėl melagingų parodymų davimo, tačiau šis prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Liudytojo J. M. parodymai iš esmės nesiskyrė nuo jo ankstesnių parodymų, kaip kad jis nurodė apeliacinės instancijos teisme, dabar jo parodymai šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių, kadangi jis juos papildė pagal užduodamus klausimus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme to nebuvo klausta. Todėl apeliacinės instancijos teismas nemano, kad liudytojo J. M. parodymai yra melagingi. Be to, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).
Liudytojo A. R. P. parodymai iš dalies patvirtina tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiojo parodymus, kadangi tiek nuteistieji, tiek K. K. neneigė, kad pas notarą buvo patvirtinta paskolos sutartis. Liudytojas A. R. P. nurodė, kad jis patvirtino 2004-02-18 paskolos sutartį, pagal kurią K. K. P. K. ir V. K. paskolino 308775 Lt. A. R. P. nurodė, kad pinigai jo akivaizdoje nebuvo perduoti, kad paskolos sutartį sudarė ankstesnės skolos. Be to, liudytojas parodė, kad paskolos suma turėjo būti didesnė, tačiau nei paskolos davėjas, nei gavėjai neturėjo pakankamai pinigų apmokėti už notaro paslaugas, todėl paskolos suma buvo sumažinta. Taigi, šie liudytojo parodymai patvirtina tik tą faktinę aplinkybę, jog buvo sudaryta paskolos sutartis ir kad pinigai jo akivaizdoje nebuvo perduoti, jie jau buvo išmokėti anksčiau. Liudytojas taip pat nurodė, kad paskolos raštelių jis nereikalavo, nematė, kad nukentėjusysis juos būtų atidavęs paskolos gavėjams. P. K. ir V. K. taip pat nurodė, kad paskolų raštelių iš K. K. negavo, kad raštelių jiems neatidavė, neneigė ir pats K. K. . Vadinasi, K. K. pasinaudodamas paskolos rašteliais, galėtų iš K. reikalauti, kad jie grąžintų ir paskolos rašteliuose nurodytas skolas. Taigi, A. R. P. parodymai patvirtina tik pačios paskolos sutarties faktą, ko nei vienas proceso dalyvis neginčija, tačiau jais remiantis negalima spręsti kieno, t.y. nuteistųjų ar nukentėjusiojo parodymai yra teisingi.
Skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismas nusprendė nukentėjusiojo K. K. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisė iš P. K. ir V. K. solidariai 494306 Lt nukentėjusiojo K. K. naudai. Apeliantai teisūs tvirtindami, kad nei iš ko susideda tokia pinigų suma, nei kodėl priteista būtent tokia pinigų suma, nuosprendyje nenurodyta. Atkreiptinas dėmesys, kad V. K. ir P. K. buvo kaltinami ir nuteisti skundžiamu nuosprendžiu už tai, kad pasikėsino išvengti 308775 Lt turtinės prievolės, todėl visiškai neaišku, kodėl nukentėjusiojo naudai buvo priteista 494306 Lt. Skundžiamo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio priteisimo yra visiškai nemotyvuota.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Jau buvo nurodyta, kad šioje byloje yra daug prieštaravimų, byloje esantys įrodymai nepatvirtina vienas kito, taigi remiantis jų visetu negalima padaryti kategoriškų išvadų dėl P. K. ir V. K. kaltės. Kaip jau buvo nurodyta, įrodinėjimo našta negali būti perkelta nei kaltinamajam, nei nuteistajam. Tuo tarpu įrodymų, patvirtinančių V. K. ir P. K. dalyvavimą klastojant patvirtinimus apie paskolos grąžinimą, šioje byloje nesurinkta. Kadangi nenustatyta, jog V. K. ir P. K. suklastojo patvirtinimus apie paskolos grąžinimą, byloje nėra objektyvių duomenų, paneigiančių jų parodymus apie tai, kad paskolą K. K. jie grąžino, negalima tvirtinti, jog jie, siekdami išvengti turtinės prievolės, Kauno apygardos teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), pateikė žinomai suklastotus tikrus dokumentus – du Vokietijos piliečio K. K. vardinius blankus su juose buvusiais originaliais K. K. parašais bei vardiniais antspaudais, kuriose vokiečių ir lietuvių kalbomis buvo atspausdinta tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad P. K. ir V. K. grąžino K. K. paskolą - 308775 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, byloje esančių prieštaravimų pašalinti nepavyko, apkaltinamąjį nuosprendį kolegija naikina ir priima naują, išteisinamąjį nuosprendį. V. K. ir P. K. išteisinami neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. (LR BK 2000-09-26 redakcija), ir nenustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d.
Tiesa, teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje V. K. ir P. K. veiką kvalifikavo pagal BK 300 str. 2 d. (LR BK 2000-10-26 redakcija). Nurodydamas BK 300 str. 2 d., teismas akivaizdžiai suklydo, kadangi 2000-10-26 BK redakcijos nebuvo, tuo metu galiojo Lietuvos Respublikos BK 2000-09-26 redakcija. Tai laikoma rašymo apsirikimu, padarytu, nuosprendžio rašymui naudojant technines priemones. Todėl nuteistųjų apeliacinių skundų teiginiai apie Lietuvos Respublikos BPK pažeidimus ir netinkamą BK normų pritaikymą nuteisiant juos pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. (LR BK 2000-10-26 redakcija) atmestini, juo labiau, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo vertindamas įrodymus nusprendė V. K. ir P. K. išteisinti.
Priimant naują, išteisinamąjį nuosprendį, iš naujo sprendžiami ir kiti Lietuvos Respublikos BPK 307 str. 6 d. išvardinti klausimai. Kadangi V. K. ir P. K. išteisinami, vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., nukentėjusiojo K. K. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas. Naikinamos V. K. ir P. K. paskirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
P. K. ir V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
P. K. ir V. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) išteisinti, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
P. K. ir V. K. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinius pasižadėjimus neišvykti panaikinti.
Nukentėjusiojo K. K. (K. K. ) civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.