- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-19
- Bylos Nr.
- I-8908-473/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03318-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant pareiškėjui R. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti 10 000 Lt žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL). Pareiškėjas skunde (b. l. 2-6) nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad buvo laikomas LAVL pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, blogai vėdinamoje patalpoje. Patalpose jautėsi drėgmė, sklido nemalonus kvapas, ant sienų buvo užsiveisęs grybelis. Be to, pats būdamas nerūkantis, buvo laikomas toje pačioje palatoje kartu su asmenimis, kurie rūkė. Dėl to buvo pažeistos jo teisės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, nacionalinėje teisėje, patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovas į posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Atsiliepimu į skundą (b. l. 17-21) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ligoninėje yra teikiamos stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos, tai yra nepertraukiamas procesas, o atvykstančiųjų asmenų skaičiui ligoninė neturi įtakos, atsisakyti priimti atvykusiųjų taip pat negali. Taip pat turi laikytis asmenų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į jų susirgimus ir pan. Ligoninėje yra įrengtas teisės aktuose numatytas kamerų inventorius, būtiniausi baldai, jie nuolat atnaujinami, remontuojami. LAVL yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas-higienos pasas, patvirtinantis, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d., Ligoninės patalpose yra draudžiama rūkyti, informacija apie šį draudimą yra iškabinta Ligoninės patalpose, todėl Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Šioje byloje neįrodyta, kad LAVL darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti. LAVL veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio bei patirtos neturtinės žalos, todėl, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei. Taip pat atsiliepimu prašo taikyti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjas nurodė, kad žalą patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2006-01-01.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 str. numatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas atsiliepimu prašo skundui taikyti CK 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388-14; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860-13; 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 str. 8 d. numatytas trejų metų senaties terminas. Kaip buvo minėta, pareiškėjas skundžia laikymo sąlygas LAVL
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą LAVL netinkamomis sąlygomis nuo 2006-01-01, skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014-07-02 (b. l. 1-6). Pritaikius ieškinio senaties terminą, žala nepriteisiama, jeigu ji buvo patirta iki 2011-07-01. Nuo šio momento pareiškėjas buvo laikomas LAVL 2011-07-08 – 2011-07-20, 2011-09-21 – 2011-10-05, 2011-11-04 – 2011-11-11, 2013-12-04 – 2013-12-11, 2014-01-03 – 2014-01-08, 2014-04-09 – 2014-04-18, viso – 65 paras.
Neturtinę žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, pagal CK 6.271 str. 1 d., privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 str., kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje P. prieš Graikiją).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Akivaizdžiai netinkamos kalinimo sąlygos yra vertinamos kaip objektyviai darančios neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT 2008-11-18 sprendime byloje S. prieš Lietuvą). Europos Žmogaus teisių teismas savo praktikoje ne kartą nustatė Konvencijos 3 str. pažeidimą panašiose bylose dėl nuteistiesiems ir suimtiesiems skiriamos minimalios asmeninės erdvės reikalavimo pažeidimo (žr. pvz., 2007-06-19 sprendimas byloje Ciorap prieš Moldovą, nr. 12066/02 19; Kalashnikov prieš Rusiją, nr. 47095/99 ir kt.). Pagal šio teismo praktiką, atsakovo atsakomybės nepašalina atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymų vietų perpildymo bei tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius. Valstybės ribotos finansinės galimybės užtikrinti tinkamas laisvės atėmimo ar suėmimo vykdymo sąlygas, šiuo atveju nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės (EŽTT 2005-01-18 sprendimas byloje Kehayov prieš Bulgariją, nr. 41035/98; 2006-02-02 sprendimas byloje Iovchev prieš Bulgariją, nr. 41211/98).
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ketvirtoji straipsnio dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio ketvirtoji dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Šio teisinio reguliavimo ir bylos faktinių aplinkybių kontekste LAVL kamerų tipo palata yra bendroji gyvenamoji patalpa kurioje gydymosi laikotarpiu gyveno pareiškėjas kartu su kitais asmenimis.
Šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo laikomasi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto reikalavimų tenka atsakovui. Pareiškėjas skunde teismui nurodė konkrečias aplinkybes ir argumentus, kuriais jis pagrindė savo teiginius, kad buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad buvo priešingai nei teigia pareiškėjas.
Aplinkybė, kad palatos yra vėdinamos, LAVL bendrojo naudojimo patalpose yra iškabinti draudžiantys rūkyti užrašai ir ženklai nėra pakankama priemonė užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims būtų sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Šios aplinkybės nepašalina pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiaisiais. Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, nenulėmusiomis objektyviai pamatuojamą kalinio fizinės ar psichinės būklės pablogėjimą. Nerūkančio asmens laikymas kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais Teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai administracinėse bylose Nr. A146-115/2012, Nr. A756-1160/2012, Nr. A146-2701/2012, Nr. A556-1386/2012). Todėl pareiškėjo, kaip nerūkančio asmens buvimas vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis, sukėlė jam nepatogumų, diskomfortą, nes buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas daro išvadą, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL visumos pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir jam priteistinas patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Tačiau teismas pasisako, kad pareiškėjo prašoma priteisti pinginė kompensacija neproporcinga jo patirtai žalai. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką panašiose bylose, už vieną mėnesį laikymo netinkamomis sąlygomis LAVL priteistina 200-600 Lt žalos atlyginimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-790/2013, 2014 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2043-13; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1702/2013; 2013 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-114/2013 ir kt.). Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį taip pat atsižvelgtina į pareiškėjo patirtos neturtinės žalos mastą ir trukmę, tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi praėjus ypač ilgam nuo jo nurodomo teisių pažeidimo pradžios – apie 8 metams. Be to, atsakovės atstovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad patalpų priežiūrai yra sudaryta sutartis su įmone, pagal kurią yra teikiamos kenkėjų naikinimo paslaugos (b. l. 48-58), kad patalpos remontuojamos patvirtina pateikti remonto darbų priėmimo aktai (b. l. 63-78). Atsakovės atstovė pateikė jai išduotą Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 leidimą-higienos pasą (b. l. 40), licenciją verstis sveikatos priežiūros veiklą (b. l. 39). Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti 10 000 Lt žalos atlyginimą tenkinamas iš dalies.
Atsižvelgiant į išdėstyta, teisinių santykių reglamentavimą, susijusią teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad per skundžiamą laikotarpį (2011-07-08 – 2011-07-20, 2011-09-21 – 2011-10-05, 2011-11-04 – 2011-11-11, 2013-12-04 – 2013-12-11, 2014-01-03 – 2014-01-08, 2014-04-09 – 2014-04-18) pareiškėjas 65 paras buvo laikomas LAVL pažeidžiant jo teisę į orumą, nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl jam priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas, žalos dydį įvertinant 1000 Lt (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 5 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str.1 p., 127 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1000 Lt (tūkstantį litų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.