- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-30
- Bylos Nr.
- ATP-797-319/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-02259-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Rimas Švirinas
Kauno apygardos teismo teisėjas Rimas Švirinas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013-06-07 nutarimo jo administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K., vykdantis individualią žemės ūkio veiklą, nesiėmė visų veiksmų ir neužtikrino, kad A. G. ir Č. G. nuo 2013 m. vasario 21 d. iki 2013 m. vasario 27 d. jo ūkyje (duomenys neskelbtini) kaime, Kauno rajone būtų leidžiama dirbti tik teisės aktų nustatyta tvarka: pasirašius su jais darbo sutartis, apie jų priėmimą pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, t. y. leido jiems nelegaliai dirbti, tuo A. K. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. 1 d. 1 p., 99 str. 3, 6 d., bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau- ATPK ) 41³ str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismo 2013-06-07 nutarimu A. K. nubaustas pagal ATPK 41³ str. 1 d., 3 000 Lt bauda. Tokį sprendimą teismas priėmė padaręs išvadą, kad byloje yra pakankamai A. K. kaltę pagal ATPK 41³ str. 1 d. įrodančių duomenų, o atsižvelgęs į byloje numatytas aplinkybes, taikė pažeidėjo atžvilgiu ATPK 30¹ str. 1 d. ir paskyrė mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali.
Šalies argumentai
Skundu A. K. prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir administracinę bylą nutraukti. Skunde jis nurodo, kad jo kaltė grindžiama ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis, neteisingai užrašant jo paties parodymus. Apeliantas tvirtina, kad A. G. ir Č. G. jo ūkyje nedirbo. Pirmą dieną jie nieko nedarė, antrą dieną jis aprodė jiems kaip ir ką reikės daryti, tačiau pamatė, kad jie nieko nesugeba, todėl pasakė, kad į darbą nepriims ir darbo sutarties nesudarys. Jie paprašė leisti pernakvoti, jis sutiko, vasario 23 d. apeliantas anksti ryte vėl išvažiavo į Kauną, o grįžęs A. G. ir Č. G. jo ūkyje jau nebuvo. Skunde teigiama, kad nutarime neteisingai nurodoma, jog jis negalėjo nurodyti šių asmenų išvykimo dienos, nes konkrečiai dieną nurodė. Neneigia, kad jie buvo atvažiavę pas jį dėl darbo, tačiau iš tikrųjų jie pas jį nedirbo, darbinių santykių dar nebuvo, buvo tik tariamasi dėl darbo. Apeliantas teigia nesuprantąs, kodėl buvo patikėta A. G. ir Č. G., o ne jo nurodyta versija. Darbo inspektoriaus A. P. parodymai negali būti laikomi įrodymu, nes jie išvestiniai iš A. G. ir Č. G. parodymų, ir negali būti laikomi patikimais. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, byloje nenustatyta. Pati A. G. pripažino, kad skambino apeliantui ir reikalavo pinigų. A. K. įsitikinimu, tokių asmenų parodymai negali būti laikomi neabejotinu įrodymu ir jų pagrindu pripažinti jį kaltu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas nutarimas paliekamas galioti.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nelegaliu darbu laikomas darbas, esant DK 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą. DK 99 str. 3 d. suformuluota įsakmi taisyklė, nustatanti, kad darbdaviui yra draudžiama leisti dirbti darbuotojui, jei su juo darbo sutartis nėra sudaryta raštu arba darbo sutartis nėra pasirašyta darbdavio, arba jo įgalioto asmens, arba darbo sutartis nėra pasirašyta darbuotojo; darbo sutartis nėra registruota darbo sutarčių registravimo žurnale.
Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010-06-04 įsakymu Nr. V-243, 17 p. nurodyta, kad apie priimtą į darbą asmenį pranešimą VSDFV skyriui privaloma pateikti apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžios dieną. Pagal ATPK 41³ str. 1 d. atsakomybė už nelegalų darbą numatyta darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai įdarbintą asmenį.
Iš bylos medžiagos matyti, kad darbo sutartis su A. G. ir Č. G. sudaryta nebuvo, pranešimas VSDFV Kauno skyriui apie jų įdarbinimą taip pat nebuvo nepateiktas. Institucijos, surašiusios administracinės teisės pažeidimo protokolą, atstovas paaiškino, kad buvo užregistruotas A. G. ir Č. G. skundas, kitą dieną jie patys atvyko į darbo inspekciją, parašė paaiškinimus, kad nelegaliai dirbo pas ūkininką A. K. nuo vasario 21 dienos iki vasario 27 dienos, kad melžė karves, tvarkė mėšlą. Aiškinantis jų nurodytas aplinkybes, buvo iškviestas A. K., kuris paaiškino, kad tie žmonės pas jį gyveno, bet nedirbo. Teisme ir apeliaciniame skunde jis nuosekliai tvirtina, kad jokių darbo santykių tarp jo ir A. G. bei Č. G. susiklostę nebuvo, kad jie tik norėjo dirbti pas jį ūkyje, tačiau realiai nedirbo. A. G. ir Č. G. nuosekliai ir analogiškai parodė, kad vasario 20 dieną jie pagal skelbimą paskambino A. K. dėl darbo, sutarė, kad kitą dieną t.y. vasario 21, jie jau atvažiuos pradėti dirbti. Važiuojant į A. K. ūkį, šeimininkas pasakojo, ką reikės dirbti, sakė mokės po 20 litų į dieną, maitins ir suteiks kur gyventi. Tą pačią dieną po pietų kartu su A. K. ėjo šerti gyvulių, jis parodė, kaip ką reikės jiems daryti. Kitą dieną jie taip pat dirbo jiems nurodytus darbus. Taip A. K. ūkyje dirbo nuo vasario 21 dienos iki 27 dienos. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad šių liudytojų parodymų nuoseklumas, detalus dirbtų darbų nupasakojimas, pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido juos laikyti teisingais ir laikyti įrodymais grindžiant pažeidėjo kaltę. Be to, ir pats A. K. neneigė, kad jo ūkyje A. G. ir Č. G. buvo ir dirbo, tačiau jis jų atliktą darbą interpretavo savaip - vertino kaip netinkamą, nenorėjo jų samdyti, ir dėl šios priežasties jis nesutinka su tuo, kad A. G. ir Č. G. buvimas jo ūkyje ir bandymas dirbti gali būti laikomas tikru darbu. Apeliaciniame skunde teisingai pastebėta, jog A. K. savo parodymuose konkrečiai nurodė, nuo kada iki kada A. G. ir Č. G. buvo jo ūkyje, nors skundžiamame nutarime nurodytos kitos aplinkybės, tačiau šiuo atveju svarbus paties darbo fakto patvirtinimas, o apklaustų asmenų – pažeidėjo ir liudytojų parodymų prieštaravimai dėl darbo trukmės pažeidimo įrodymui reikšmės neturi.
Nurodyti bylos duomenys patvirtina, kad A. G. ir Č. G. A. K. ūkyje atliko darbus: prižiūrėjo gyvulius, tvarkė inventorių, todėl pagrįstai laikytina, kad jie realiai ten dirbo, bet faktiniai darbo santykiai įstatymo nustatyta tvarka įforminti nebuvo. A. K., būdamas šio ūkio savininkas, nesiėmė jokių priemonių, kad darbo teisiniai santykiai būtų tinkamai įforminti, nors pagal galiojančius įstatymus tą privalėjo padaryti, todėl daroma išvada, kad pažeidėjas teisingai nubaustas už nelegalų darbą, t.y. pagal ATPK 41³ str. 1 d.
Nuobauda apeliantui paskirta teisingai ir pagrįstai. Skirdamas A. K. nuobaudą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pažeidimo padarymo aplinkybes, į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę, ir įvertinus šias aplinkybes visumoje, padarė teisingą išvadą, jog įstatyme numatyta minimali skirtina bauda akivaizdžiai neatitiktų protingumo kriterijų, dėl ko A. K. atžvilgiu pritaikė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. 1 d. nuostatas ir skyrė mažesnę nuobaudą.
Įvertinus visas nustatytas ir aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, todėl jis paliekamas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
A. K. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2013-06-07 nutarimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.