Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-701-460/2012

Teisėjas Egidijus Mickevičius (Proceso Nr. 2-06-3-01191-2011-7)

2012 m. gegužės 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Danguolės Martinavičienės, Erikos Misiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-2905-512/2011 pagal ieškovo A. B. patikslintą ieškinį atsakovui K. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo K. K. priešieškinį A. B. įmonei dėl skolos priteisimo bei ieškovo (apelianto) A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. galutinio sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2011 m. vasario 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį visiškai tenkino, priteisė ieškovui A. B. iš K. K. 32 900 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 32 900 Lt sumą nuo bylos iškėlimo 2011-02-03 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 493,50 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. 1, b. l. 18). 2011 m. kovo 7 d. atsakovas K. K. pateikė prieštaravimus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo priimto preliminaraus sprendimo (t. 1, b. l. 27–29).

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. gegužės 11 d. priėmė preliminarių sprendimą, kuriuo patenkino K. K. ieškinį ir ieškovui K. K. priteisė iš atsakovo A. B. įmonės 10 260 Lt skolos pagal paprastąjį vekselį, 253 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (10 513 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2011-05-10, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 957,70 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. 1, b. l. 88–89). Šios bylos buvo sujungtos (t. 1, b. l . 93).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje nustatyta, kad 2009-07-01 A. B. įmonė išdavė K. K. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį A. B. įmonė įsipareigojo besąlygiškai iki 2010-08-30 sumokėti atsakovui K. K. 12 500 EUR, t. y. 43 160 Lt sumą (t. 1, b. l. 33). Ieškovas A. B. atsakovui K. K. 2009 m. rugpjūčio 4 d. pervedė 3 500 Lt, 2009 m. rugpjūčio 12 d. – 1 500 Lt, 2009 m. rugsėjo 8 d. – 3 500 Lt, 2009 m. rugsėjo 17 d. – 2 000 Lt, 2009 m. rugsėjo 23 d. – 2 000 Lt, 2009 m. spalio 5 d. – 3 400 Lt, 2009 m. gruodžio 7 d. – 3 000 Lt, 2010 m. kovo 15 d. – 1 000 Lt, 2010 m. kovo 31 d. – 2 000 Lt, 2010 m. balandžio 28 d. – 2 000 Lt, 2010 m. balandžio 30 d. – 2 000 Lt, 2010 m. gegužės 28 d. – 1 000 Lt, 2010 m. birželio 2 d. – 1 000 Lt, 2010 m. liepos 7 d. – 3 000 Lt, 2010 m. liepos 29 d. – 2 000 Lt (t. 1, b. l. 7–11).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti ginčą dėl to, ar pinigai turi būti vertinami kaip ieškovo A. B. atsakovui K. K. suteikta paskola, ar priešingai, kaip ieškovo įmonės skolos K. K. sugrąžinimas.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, paskolos santykiams įrodyti ieškovas nepateikė rašytinės paskolos sutarties, nors pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt. Apeliantas teigia, jog vien tokia aplinkybė yra nepakankama teismo išvadai, kad ieškovas neskolino pinigų atsakovui, tačiau teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir savo nuomonę suformavo ir iš kitų svarbių aplinkybių.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors apeliantas teismo posėdyje nepripažino gavęs pinigų iš K. K., tačiau nepatvirtino ir tos ieškinio aplinkybės, kad K. K. kada nors būtų prašęs jo paskolinti pinigų, o jis būtų juos K. K. skolinęs, bei paaiškino, jog atsakovas „neprašė paskolinti; už autobusą čia pinigai“, „nedaviau jam jokių pinigų“ (2011-09-13 teismo posėdžio protokolas, t. l, b. l. 155–156). Taigi pats apeliantas teismo posėdyje netvirtina ir nenurodo, jog suteikė paskolą atsakovui (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

Panaši pozicija pateikta ir patikslintame 2011-09-23 ieškovo ieškinyje, kur pinigų pervedimą atsakovo sąskaiton ieškovas aiškiai neįvardijo kaip pinigų skolinimą, tačiau teigė, jog K. K. pervesti 32 900 Lt sietini su autobusų išperkamosios nuomos sutartimis ir šią sumą jis „tikėjosi galiausiai įskaityti į A. B. įmonės mokėjimus K. K. vadovaujamai įmonei UAB „BUS & AUTO Wem Baltija“ (t. 1, b. l. 163). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog aplinkybę, kad perdavė pinigus paskolos gavėjui, privalo įrodyti paskolos davėjas (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Taigi nesant paties ieškovo aiškaus ir vienareikšmiško pinigų skolinimo K. K. patvirtinimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, o teisėjų kolegija sutinka, kad paskolos sutartis tarp ieškovo A. B. ir atsakovo K. K. dėl 32 900 Lt sudaryta nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo (CK 6.871 straipsnis, CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad apeliantas, užuot atsiskaitinėjęs pagal savo įmonės sutartis už būtinų įmonės veiklai automobilių nuomą, būtų suteikęs 15 paskolų atsakovui, iš viso 32 900 Lt, net nepasirašęs su pastaruoju paskolos sutarties. Apeliantas nurodo, jog kiekvieno pavedimo suma buvo mažesnė negu 5 000 Lt, todėl negali būti taikomas CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta, jog paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas neteisingai supranta paskolos sudarymo formą. Paminėtas CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas yra bendroji rašytinių sandorių sudarymo forma. Paskolos sutarties formą reglamentuoja specialioji norma – CK 6.871 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt.

Teisėjų kolegijai neįtikinantis apelianto apeliacinio skundo teiginys apie tai, kad 32 900 Lt jis pervedė atsakovui pagal Autotransporto priemonės išperkamosios nuomos sutartis. Pastebėtina, kad pirmą kartą tokia apelianto gynybos taktika buvo iškelta praėjus 8 mėnesiams po civilinės bylos iškėlimo 2011-09-23 patikslintame ieškinyje (t. l, b. l. 162–165). Savo 2011-01-17 ir 2011-05-03 ieškiniuose bei 2011-03-23 atsiliepime į atsakovo prieštaravimus (t. 1, b. l. 3–4, 69–71, 48–49) ieškovas buvo aiškiai ir vienareikšmiškai nurodęs, jog ieškinio reikalavimus kildina iš paskolos sutarties, pagal kurią jis teigė paskolinęs atsakovui 32 900 Lt, per 15 kartų pervesdamas juos į atsakovo asmeninę sąskaitą banke. Minėtuose procesiniuose dokumentuose jokie ryšiai tarp apelianto ir UAB „BUS & AUTO Wern Baltija“ dėl Autotransporto priemonės išperkamosios nuomos sutarčių nė karto nebuvo paminėti. Jeigu 2009-07-01 vekselis būtų išduotas užtikrinant Autotransporto priemonės išperkamosios nuomos sutarčių vykdymą, manytina, jog apeliantas nebūtų ėmęs mokėti K. K. pagal vekselį pinigų tol, kol dėl tų sutarčių vykdymo neiškilo ginčų, tai yra kol pagal nuomos sutartis už išsinuomotas transporto priemones buvo atsiskaitoma. Tuo tarpu pagal vekselį K. K. asmeniškai pinigai buvo mokami jau po mėnesio, pradedant 2009-08-04, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl atsiskaitymo už autobusų nuomą tarp A. B. įmonės ir UAB „BUS & AUTO Wern Baltija“- tuo metu buvo kilę konfliktai. Be to, kritiškai vertintina ir tai, kad įsigyjant išperkamosios nuomos būdu du automobilius, įvertintus sutartyse 152 379 Lt ir 166 407 Lt, sutarčių vykdymą garantuojantis vekselis buvo išrašytas tiktai 12 500 EUR arba 43 160 Lt (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Negalima nepastebėti ir to, kad apeliantas visus 32 900 Lt pervedė ne į UAB „BUS & AUTO Wern Baltija“, bet į K. K. asmeninę sąskaitą, ir tas faktas taip pat patvirtina aplinkybę, jog pinigai buvo pervedami kaip grąžinimas skolos, kurią K. K. asmeniškai suteikė pagal A. B. įmonės 2009-07-01 išduotą vekselį. K. K. ir juridinio asmens UAB „Bus & Auto Wem Baltija" turtas atskirtas, ginčo laikotarpiu K. K. buvo nevienasmenis bendrovės akcijų paketo savininkas, ir byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad bendrovė būtų įgaliojusi K. K. priimti į jo asmeninę sąskaitą kokius nors bendrovei skirtus mokėjimus. Priešingai, pats apeliantas pateikė įrodymus, kad visus mokėjimus pagal Autotransporto priemonės išperkamosios nuomos sutartis jo įmonė sumokėjo būtent į UAB „BUS & AUTO Wem Baltija" sąskaitą banke (t. 1, b. l. 141–142; t. 2, b. l. 5–8).

Apelianto argumentai apie UAB „BUS & AUTO Wern Baltija" skirtų mokėjimų pervedimą į K. K. asmeninę sąskaitą atmestini ir dėl to, kad A. B. įmonė, kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savo 2011-03-24 ieškinyje nurodė, jog bendrovei „BUS & AUTO Wern Baltija" ji yra sumokėjusi už automobilių nuomą iš viso 177 751 Lt (tai yra neįskaitant 32 900 Lt pervestų asmeniškai K. K.), ir pati pridėjo banko pažymą, patvirtinančią tai, kad visi šie mokėjimai buvo atlikti iš A. B. įmonės sąskaitos į UAB „BUS & AUTO Wem Baltija" sąskaitą (t. 1, b. l. 141–142; t. 2, b. l. 5–6). Tai reiškia, kad ir pati A. B. įmonė kitoje byloje aiškiai pripažino, jog visus mokėjimus, skirtus UAB „BUS & AUTO Wern Baltija“, ji atliko ne K. K.. o bendrovei „BUS & AUTO Wern Baltija“ tiesiogiai, ir jokių mokėjimų į K. K. sąskaitą nesiejo su bendrovei skirtais mokėjimais ir neįskaitė į juos. Pažymėtina ir tai, jog dar prieš kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, A. B. įmonė 2010-12-27 nusiuntė bendrovei „BUS & AUTO Wern Baltija“ pranešimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ir šiame dokumente nebuvo jokių užuominų apie tai, kad dalį A. B. įmonės mokėjimų, skirtų UAB „BUS & AUTO Wern Baltija“ būtų gavęs K. K. asmeniškai (t. 2, b. l. 9–10). UAB „BUS & AUTO Wern Baltija“ savo 2011-01-25 atsakyme į pranešimą bei 2011-05-11 atsiliepime į ieškinį taip pat patvirtino gavusi iš A. B. įmonės būtent tokią įmokų už automobilių nuomą sumą, nors ir nepripažino privalanti šią sumą grąžinti A. B. įmonei, ir priešingai, nurodė, jog būtent A. B. įmonė jai skolinga 39 445 Lt (t. 2, b. l. 11–14). Taigi visi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dviejų įmonių – UAB „BUS & AUTO Wern Baltija“ ir A. B. įmonės tarpusavio atsiskaitymai niekaip nesusiję su A. B. (jo įmonės) ir K. K. finansiniais įsipareigojimais.

Atsiliepime teigiama, jog nesą įrodyta, kad K. K. realiai būtų perdavęs ieškovui ar jo įmonei 2009-07-01 vekselyje įvardytą pinigų sumą kaip paskolą, tačiau tokie įrodymai yra, tai: 1) vekselis, kuriame įsipareigojama sumokėti K. K. 12 500 EUR; 2) pinigų pervedimai į K. K. sąskaitą pripažįstant, kad paskola jam buvo suteikta (CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Apeliantas teigia, kad 2009-07-01 atsakovas K. K. negalėjo paskolinti apeliantui pinigų ir vekselis negalėjo būti pateiktas atsakovui, nes tą dieną atsiimant išsinuomotą autobusą K. K. nedalyvavo, ir šią aplinkybę esą patvirtinęs liudytojas K. Z.. Apeliantas šį liudytoją pakvietė ir paprašė teismo apklausti jį paskutiniame teismo posėdyje, tačiau liudytojas nepaneigė K. K. skolos reikalavimo pagrįstumo. Liudytojas negalėjo nurodyti tikslios datos, kada jis buvo atvykęs į Klaipėdą, jis tik nurodė, kad apžiūrint išsinuomotą transporto priemonę ir ją atsiimant bei pasirašant dokumentus K. K. nedalyvavo. Kokie tai buvo dokumentai – liudytojas tiksliai neįvardijo, paaiškindamas, kad pasirašomos „sutartys buvo kažkokios dėl autobuso pirkimo“, tačiau byloje esanti Autotransporto priemonės išperkamosios nuomos sutartis yra pasirašyta 2009 m. birželio 23 d. (t. 1, 137–138) (K. K. iš UAB „BUS & AUTO Wem Baltija" pusės galėjo sutartį pasirašyti ir anksčiau, nedalyvaujant liudytojui), o vekselį ieškovas savo įmonės vardu atsakovui išrašė ne tą dieną, bet 2009 m. liepos 1 d., ir tai patvirtina vekselyje įrašyta data.

Atkreiptinas dėmesys, kad pats ieškovas A. B. niekada neteigė, jog ant vekselio būtų ne jo parašas ar ne jo įmonės antspaudas. CPK 184 straipsnio nustatyta tvarka nepareiškė apie šio rašytinio įrodymo suklastojimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas neturėjo pagrindo priteisti atsakovui K. K. jo priešieškinyje reikalaujamą 10 260 Lt skolą iš ieškovo A. B., kadangi skolos reikalaujama pagal vekselį, išduotą A. B. įmonės, o ne jos savininko asmeniškai. Iš tiesų, atsakovas savo priešieškinį pareiškė A. B. įmonei (t. 2, b. l. 15–17). A. B. įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, už kurios prievoles jos savininkas atsako ir asmeniniu turtu. Individualioje įmonėje yra vienas savininkas, individualios įmonės savininkas turi šias teises: gauti individualios įmonės pelną; paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną savo asmeniniams poreikiams; paimti iš individualios įmonės turtą (Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies, 2–4 punktai, CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Be to, individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu (Individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai apeliantui sumokėjus 32 900 Lt atsakovui, laikytina, kad savo prievolę vykdant pervedimus asmeniškai A. B. pagal vekselį – grąžinti skolą, tinkamai vykdė ir A. B. įmonė.

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir remdamasis įrodymų visetu padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas K. K. pinigų neskolino, o būtent K. K. skolinga buvo ieškovo įmonė, kuri dalies skolos – 10 260 Lt negrąžino.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas priešieškinį skolą priteisė ne iš A. B. įmonės, kaip prašė atsakovas, tačiau iš A. B.. Pabrėžtina, jog teisingas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti naikinamas apeliacine tvarka vien formaliu pagrindu (CPK 328 straipsnis).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepadarė proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėtų turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl apeliacinis skundas atmestinas galutinį sprendimą patikslinant.

Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas patikslintinas jį pakeičiant ir nustatant, kad skola priteistina iš A. B. įmonės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Išlaidų už advokato ar jo padėjėjo teikiamas paslaugas atlyginimo tvarką reglamentuoja CPK 98 straipsnis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos rekomendacijos „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – Rekomendacijos), kurios nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas maksimalų dydį. Nurodytais aktais turi vadovautis teismas, nustatydamas priteistinas išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Atsakovas teismui pateikė įrodymus, jog patyrė 1 000 Lt išlaidų už teisines advokato paslaugas parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 56). Minėtos atsakovo patirtos išlaidos atitinka ir neviršija Rekomendacijos 8.11 punkte nustatytos maksimalios sumos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra teisinis pagrindas priteisti šias išlaidas iš apelianto atsakovui (CPK 93 straipsnio 1 dalis, Rekomendacijos 8.2 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. galutinį sprendimą pakeisti išdėstant:

panaikinti 2011 m. vasario 4 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. preliminarius sprendimus ir priimti galutinį sprendimą – ieškovo A. B. ieškinį atmesti, atsakovo K. K. priešieškinį tenkinti;

priteisti iš A. B. įmonės 10 260 Lt skolos, 253 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą – 10 513 Lt – nuo bylos iškėlimo teisme – 2011-02-03 – iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 315 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui K. K..

Priteisti iš apelianto A. B. įmonės 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui K. K. apeliacinės instancijos teisme.