- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-903-116-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-81-2-00051-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Gražvydas Poškus, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- V. V.
- Civilinis ieškovas
- A. M.
- Advokatai
- Vaclovas Vaitkus
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 282 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam iš V. V. priteista 3120 Lt (trys tūkstančiai vienas šimtas dvidešimt litų) turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. nuteistas už tai, kad nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ir saugumo taisykles, dėl to žuvo žmogus, o būtent: 2011 m. lapkričio 1 d., apie 11 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu, pažymėtu (duomenys neskelbtini) numeriu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (0,8 promilių), važiuodamas dviračiu, būdamas eismo dalyvis ir privalėdamas išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti Kelių eismo taisykles ir jų laikytis, turėdamas būti atidus, numatyti galimas savo veiksmų pasekmes, kaip jas būtų galėjęs numatyti kiekvienas žmogus, vidutinišku rūpestingumu žiūrintis tiek į savo, tiek į kitų asmenų interesus, elgėsi neatsargiai, nepasirinko tinkamo dviračio vairavimo būdo bei greičio ir sukėlė pavojų kitam eismo dalyviui, pėsčiajai V. M. – atsitrenkė į išėjusią į kelio važiuojamąją dalį pėsčiąją V. M. ir ją partrenkė, dėl to nukentėjusiajai V. M. buvo padaryti sužalojimai: galvos smegenų kairės kaktinės ir kairės smilkininės skilčių sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo pusrutulio, pakauškaulio dešinės pusės ir kaukolės pamato dešinės užpakalinės duobės lūžis, žaizda pakaušyje ir 2011-11-17 dėl padarytų sužalojimų – galvos smegenų kairės kaktinės ir kairės smilkininės skilčių sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, pakauškaulio dešinės pusės ir kaukolės pamato dešinės užpakalinės duobės lūžio V. M. ligoninėje mirė. Tokiais savo veiksmais V. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių 5 punkto, 9 punkto, 65 punkto reikalavimus ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 282 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo priimti jam išteisinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Skunde V. V. nurodo, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė, todėl teismas, neteisingai ir vienašališkai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, netinkamai įvertino įvykusį nelaimingą atsitikimą. Pažymi, kad kelio važiuojamojoje dalyje, kuria ėjo pėsčioji, pėsčiųjų perėjos nebuvo, oro sąlygos ir matomumas buvo geri, todėl pėsčioji V. M. privalėjo laikytis Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 49 punkto, 51 punkto ir 52 punkto reikalavimų. Pabrėžia, kad minėtų taisyklių 49 punkte nurodyta, jog pėsčiajam leidžiama eiti per kelią „<...> tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms“.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismo medicinos ekspertai V. M. sužalojimų, atsirandančių susidūrus dviračiui ir žmogui, nenustatė, išskyrus griuviminę galvos traumą, atsitrenkus į kelio bordiūrą. Teigia, kad nukentėjusioji praradusi pusiausvyrą, o ne dėl susidūrimo su dviračiu griuvo skersai gatvės. Taip atsitiko todėl, kad nukentėjusioji grubiai pažeidė KET.
Anot nuteistojo, jis, žinodamas, kad eismo įvykio metu žuvus žmogui net ir iš nekalto vairuotojo yra priteisiama atlyginti nukentėjusiojo laidojimo išlaidas, iš žmogiškumo sutiko atlyginti žuvusios nukentėjusiosios sūnui dalį laidojimo išlaidų. Teigia, kad teismas tai neteisingai vertino kaip jo prisipažinimą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pažymi, kad jis jau 11 metų yra ŽIV nešiotojas ir neturi jokių galimybių atlyginti teismo priteistą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl V. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką
BK 282 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nevairuojant transporto priemonę padarytą transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių pažeidimą, jeigu dėl to žuvo žmogus ar buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata.
Pagal BK 282 straipsnio 1 dalį baudžiamosios atsakomybės subjektas yra nevairuojantis transporto priemonės eismo dalyvis, kurio pavojinga veika reiškiasi įvairių rūšių transporto eismo tvarką ir saugumą reglamentuojančių specialių teisės aktų pažeidimu. Transporto priemonę nevairuojančio asmens pažeidimas konstatuojamas nurodant, kuris norminis aktas ir koks jo reikalavimas pažeistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2011).
Nors apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. teigia nusikalstamos veikos nepadaręs, jo kaltė padarius BK 282 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą įrodyta jo paties parodymais bei kitais teisiamajame posėdyje ištirtais, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos įvertintais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais.
Nuteistasis V. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2011 m. lapkričio 1 d. su draugais gėrė alų. Jis galėjo išgerti 3 stiklines 0,8 laipsnių stiprumo alaus. Paskambinus draugui A. J. ir pakvietus atvažiuoti, jis iš pažįstamo asmens pasiskolino dviratį ir išvažiavo. Apie 12 val. važiuodamas (duomenys neskelbtini) jis pamatė pramintu takeliu einančią moterį. Moteriškei išėjus į gatvę, jis pristabdė, tačiau priekiniu dviračio ratu kliudė jos dešinę koją. Moteris atsisukusi bandė griebti už dviračio vairo, tačiau krito aukštielninka ant nugaros ir trenkėsi į šaligatvio kampą. Jis pristabdė todėl, kad moteris išeidama į gatvę neapsidairė. Tą kartą jam važiuojant dviračiu, jo neaplenkė nė vienas automobilis, iš priekio taip pat nevažiavo nė viena mašina. Moteris ėjo labai greitai, po dviračiu nepuolė, tačiau jis nespėjo pasukti dviračio vairo į kairę. Oras buvo geras. Nuteistasis taip pat nurodė sutinkantis atlyginti nukentėjusiajam 3120 Lt turtinę žalą (2 t. 41 b. l.).
Iš V. V. parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad pastarasis parodė vietą, kur jis pamatė moterį ir pristabdė dviratį, parodė vietą, kur į moterį atsitrenkė bei bordiūrą, į kurį ji atsitrenkė galva (1 t. 14–149, 152–157 b. l.).
Alkoholio kiekio matuoklio duomenys patvirtina, kad 2011 m. lapkričio 1 d. 12:08:28 V. V. buvo nustatytas 0, 80 promilių girtumas (1 t. 32 b. l.).
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad V. M. mirė nuo galvos smegenų kairės kaktinės ir kairės smilkininės skilčių sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, pakauškaulio dešinės pusės ir kaukolės pamato dešinės užpakalinės duobės lūžio. Sužalojimai atsirado kontaktuojant su kietu buku paviršiumi galbūt griuviminės traumos metu galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2011 m. lapkričio 1 d. (1 t. 120–123 b. l.).
Siekiant objektyviai nustatyti visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklaustas liudytojas P. S.. Liudytojas P. S. nurodė, kad lapkričio 1 d. jis, išėjęs iš už namo, pamatė už kito namo einančią V. M., kurią pažinojo, matė ir dviratininką. Po to išgirdo triukšmą. Priėjęs prie nukentėjusiosios V. M. matė, kad pastarajai iš pakaušio bėga kraujas. Po kurio laiko ji atsimerkė, dviratininkas jos atsiprašė. V. M. pasakė, kad pametė klausos aparatą, skubėjo į darbą, nepastebėjo dviratininko. Atsakydamas į prokurorės klausimus, liudytojas P. S. paaiškino, kad įvykio metu automobiliai gatve nevažiavo, moteris buvo keletą žingsnių išėjusi į gatvę, perėjos toje vietoje nėra. Kolegijos pirmininkui perskaičius P. S. paaiškinimą ir parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 21, 133–134 b. l.), pastarasis patvirtino, kad jo parodymai yra teisingi. Atsakydamas į kolegijos pirmininko klausimą, P. S. nurodė, kad nukentėjusioji buvo labai silpnos sveikatos, smulkaus kūno sudėjimo.
Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 5 punkte nurodyta, kad eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis. Šių taisyklių 9 punkte įtvirtinta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.
KET 65 punkte nurodyta, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus šių taisyklių 111 punkte numatytus atvejus. Važiuodamas kelkraščiu, dviračio vairuotojas neturi trukdyti ar kelti pavojaus pėstiesiems.
Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis V. V. pažeidė KET 5, 9 ir 65 punktų reikalavimus, ir būtent šie pažeidimai turėjo priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Duomenų, patvirtinančių apelianto skundo argumentą, kad V. M. nugriuvo ant važiuojamosios kelio dalies dėl to, kad prarado pusiausvyrą, o ne dėl to, kad jis į pastarąją atsitrenkė važiuodamas dviračiu, byloje nėra. Priešingai, byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad sužalojimai, dėl kurių V. M. mirė, padaryti V. V. pastarąją partrenkus dviračiu.
Kaip jau minėta, pats nuteistasis V. V. nurodė, kad nukentėjusioji po jo dviračiu nepuolė, tik greitai išėjo į gatvę, matomumas buvo geras, jis matė einančią pėsčiąją, matė, kad ji išeidama į gatvę neapsidairė, ir dėl to pristabdė dviratį. Taigi, akivaizdu, kad V. V., būdamas pakankamai atidus, esant palankioms važiavimo dviračiu sąlygoms, geram matomumui, turėjo ne tik galimybę pėsčiąją pamatyti laiku, bet ir galimybę atitinkamai reaguoti – pasirinkti tinkamą dviračio vairavimo būdą, sulėtinti greitį arba sustoti ir taip išvengti pėsčiosios patrenkimo. V. V. veikoje yra neatsargi kaltė, pasireiškianti nusikalstamu nerūpestingumu, kai kaltininkas nesuvokia daromos veikos pavojingumo, t. y. kad į važiuojamąją kelio dalį, prie kurios jis artėja, išėjo žmogus, ir dėl to reikia mažinti dviračio greitį ar jį stabdyti, nenumato, kad dėl jo veikos gali kilti pavojingi padariniai – jis neturės galimybės apvažiuoti žmogaus ar laiku sustabdyti dviratį ir užvažiuos ant žmogaus, tuo pastarajam padarydamas sveikatos sutrikdymą ar atimdamas gyvybę, nors turi ir gali tai suvokti, numatyti ir išvengti kilusių padarinių.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegijai nekyla abejonių dėl V. V. kaltės padarius BK 282 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Tenkinti nuteistojo skundą ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Nors apeliantas teisingai pažymėjo, kad pėstiesiems leidžiama eiti per kelią tik įsitikinus, jog eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių bei jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu, baigti eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad eiti saugu (KET 49, 51, 52 punktai), kartu atkreipiamas dėmesys, kad pėsčiųjų ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja neatleidžia asmens, važiuojančio dviračiu, nuo pareigos laikytis KET reikalavimų.
Dėl nuteistajam V. V. paskirtos bausmės
Nors skundu apeliantas prašo jį išteisinti, o paskirtos bausmės neginčija, kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, neblogindama nuteistojo padėties, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir V. V. neteisingai paskyrė bausmę.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas konstatavo, jog V. V. kaltu prisipažino, tačiau kartu padarė išvadą, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis nebuvo nuoširdus, savo kaltę pripažino tik iš dalies, nurodydamas, jog kalta yra pati nukentėjusioji.
Pažymima, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259/2009). Taigi, kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, pagal susiformavusią teismų praktiką, galima pripažinti atsakomybe lengvinančia aplinkybe tada, jeigu pastarasis savanoriškai pripažino jam inkriminuoto nusikaltimo objektyvias bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu ir tai padarė savo noru.
Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad nuteistasis V. V. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme savanoriškai pripažino objektyvias jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, prieš teisiamąjį posėdį atsiprašė nukentėjusiojo (1 t. 140, 143–144, 162–163 b. l., 2 t. 41 b. l.). Teisėjų kolegija mano, kad esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Be to, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir į pačios nukentėjusiosios neatsargumą – kad ji neapdairiai, neatsargiai, neapsižvalgiusi išėjo į važiuojamąją kelio dalį. Tačiau teismas į minėtas aplinkybes neatsižvelgė skirdamas apeliantui bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju rizikingas žuvusiosios V. M. elgesys taip pat pripažintinas nuteistojo V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. tai, kad V. V. padarė neatsargų nusikaltimą, nusikalto būdamas anksčiau teistas, neišnykus teistumui, yra ne kartą baustas administracine tvarka (1 t. 164–170, 171–172 b. l.), (duomenys neskelbtini) miesto seniūnijoje nusiskundimų dėl jo nėra gauta (1 t. 174 b. l.), taip pat atsižvelgusi į tai, kad yra viena V. V. atsakomybę sunkinanti ir dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus V. V. už padarytą nusikaltimą ne pačią griežčiausią BK 282 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, o alternatyvią bausmę – areštą, savo dydžiu artimą šios bausmės, skiriamos asmeniui už nusikaltimą, vidurkiui (už nusikaltimą skiriamos arešto bausmės vidurkis yra 52, 5 parų).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis pakeistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai nuteistajam paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas).
Dėl civilinio ieškinio
Skunde apeliantas nurodo, kad jis iš žmogiškumo sutiko atlyginti žuvusios sūnui dalį laidojimo išlaidų bei pažymi, kad jis jau 11 metų yra ŽIV nešiotojas ir neturi jokių galimybių atlyginti teismo priteistą žalą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų, išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė, kad jis yra ŽIV nešiotojas ir neturi jokių galimybių atlyginti teismo priteistą žalą, nėra pagrindas nepriteisti nukentėjusiajam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio1 punktu, 2 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendį pakeisti.
prisipažino padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi; rizikingas nukentėjusiosios V. M. elgesys.
V. V., pripažintą kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 282 straipsnio 1 dalį, nuteisti areštu 60 (šešiasdešimčiai) parų.
Bausmę paskirti atlikti areštinėje.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo V. V. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.