- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-09
- Bylos Nr.
- 1A-556-498/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-1-01259-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Šibkovas (pirm.), Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika
- Nukentėjusysis
- E. J.
- Nuteistasis
- M. B.
- Advokatai
- Žilvinas Kalinauskas
Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-556-498/2015
Teisėjas Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-25-1-01259-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.; 2.4.7.;
2015 m. liepos 9 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, gynėjui advokatui Žilvinui Kalinauskui, nukentėjusiajai E. J.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015-03-20 nuosprendžio, kuriuo
M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL dydžio, t. y. 376,60 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 60 ct) dydžio bauda.
Bauda paskirta sumokėti per 2 mėnesius (skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 6801, o dokumentus, patvirtinančius baudos sumokėjimą, pristatyti Kauno apylinkės teismo baudžiamųjų bylų raštinės (kabinetas Nr. 120) tarnautojui.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.
Priteista iš M. B. nukentėjusiajai E. J. 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Priteista iš M. B. nukentėjusiajai E. J. 2,90 Eur (du eurus 90 ct) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Priteista iš M. B. 104,22 Eur (vieną šimtą keturis eurus 22 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiajai suteiktą antrinę teisinę pagalbą, įpareigojant M. B. nurodytą sumą sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas – 188659752, AB „(duomenys neskelbtini)“, įmokos kodas – 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 19 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini) viešoje vietoje - DNSB „(duomenys neskelbtini)“ buveinėje, įžūliu elgesiu – plūsdamasis necenzūriniais žodžiais ir grasindamas E. J., sakydamas „išnešiu tave kojomis į priekį“, tyčia sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai E. J. į mentę, padarydamas dešiniosios mentės srities sumušimus, sukėlusius jai fizinį skausmą, sugriebdamas nukentėjusiąją už palaidinės traukė link savęs, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2015-03-20 Kauno apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 284 str. 1 d., ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
M. B. skunde nurodo, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių konstatavimas reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Apeliantas skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, kurioje nurodoma, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas ir dėl to buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, kilusius padarinius, viešosios tvarkos specifiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-416/2013, Nr. 2K-335/2014, 2K-484/2014 ir kt).
Apeliantas skunde pažymi, kad tarp jo ir apklaustų liudytojų L. J., S. Ž., nukentėjusiosios E. J. buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija, kuri truko daugiau kaip metus. Jis nurodė, kad įsisenėjęs konfliktas tarp jo ir bendrijos administracijos darbuotojų (E. J., L. J.) buvo kilęs tiek dėl neįrengtos bendrijos teritorijos vaizdo stebėjimo sistemos, tiek dėl jo , kaip namo gyventojo, ignoravimo, atsisakant leisti susipažinti su bendrijos apskaitos dokumentais. Taip pat jis nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 19 d., apie 10.30 val., po eilinės vagystės iš jam priklausančio automobilio, į DNSB „(duomenys neskelbtini)" patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), jis atėjo, žinodamas, kad šiose patalpose yra E. J., L. J. darbo vieta ir kad būtent čia jas gali rasti bei išsakyti joms pretenzijas. M. B. skunde atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo metu liudytojos L. J. ir S. Ž. konfliktinę situaciją, kilusią tarp M. B. ir E. J., apibūdino kaip ginčą-barnį dėl neįrengtų bendrijos teritorijoje vaizdo stebėjimo kamerų. Skunde nurodoma, kad apklausiamos teismo posėdžio metu liudytojos L. J. ir S. Ž. nurodė, kad konfliktinė situacija, įvykusi 2014-09-19 tarp nuteistojo M. B. ir E. J., vyko trumpai. Šią konfliktinę situaciją stebėjo tik jos, kurioms buvo žinomos šio konflikto priežastys.
Apelianto skunde išdėstyta nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, jog M. B. būtų turėjęs tikslą demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar juos šokiruoti ir taip sutrikdyti visuomenės rimtį. Jei galimai ir buvo suduotas smūgis nuketėjusiajai viešoje vietoje, bet dominuojant asmeniniams motyvams (susiklosčius įtemptai konfliktinei situacijai), o ne norint parodyti savo viršenybę prieš nukentėjusiąją ir tokiu būdu pažeidžiant viešąją tvarką bei rimtį. Skunde pažymima ir tai, kad bendrijos darbuotojų darbo laikas yra nustatytas iki 14 val. S. Ž., apklausiama teismo posėdžio metu, nurodė, kad, į bendrijos patalpas atėjus M. B., ji jau buvo baigusi darbą.
Šalies argumentai
M. B. skunde nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, būtent nusikalstamos veikos motyvai yra esminis požymis, atribojantis viešosios tvarkos pažeidimą nuo tarpusavio asmeninių santykių aiškinimosi.
Dėl nuosprendyje padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie - grasinimais, kokie - patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Teismas, priimdamas nuosprendį, remiasi tik bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.
Skunde teigiama, kad tiek kaltinime, tiek nuosprendyje, nurodant, kad įžūlus elgesys pasireiškė necenzūrinių žodžių vartojimu ir jų nenurodant iš esmės, yra suvaržyta M. B. teisė į gynybą. Svarbu pažymėti tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas remiantis E. J. 2014-09-19 pareiškimu, kurį ji pateikė Kauno AVPK Žaliakalnio PK Žaliakalnio PN bei atliekant ikiteisminį tyrimą buvo apklausta keturis kartus. Nei pateiktame 2014-09-19 pareiškime-prašyme, nei apklausų metu E. J. nenurodė, kokiais necenzūriniais žodžiais M. B. plūdosi. To negalėjo nurodyti ir teismo posėdžio metu apklausiama liudytoja. Taip pat nurodoma, kad apklausta liudytoja L. J. nenurodė, kad M. B., atėjęs į DNSB „(duomenys neskelbtini)" patalpas, būtų plūdęsis necenzūriniais žodžiais. Teismo posėdžio metu liudytoja L. J. taip pat neįvardino žodžių, kurie, jos manymu, laikytini necenzūriniais ir kuriuos galimai išsakė M. B.. Liudytoja S. Ž. taip pat nenurodė, kad M. B. būtų vartojęs necenzūrinius žodžius. Apklausiama teismo posėdžio metu, S. Ž. taip pat negalėjo tiksliai ir aiškiai nurodyti, kokie žodžiai, jos supratimu, yra necenzūriniai ir kokius žodžius vartojo M. B. atėjęs į DNSB „(duomenys neskelbtini)" patalpas.
Skunde apeliantas daro išvadą, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir konstatuodamas, kad nuteistojo M. B. įžūlus elgesys pasireiškė necenzūrinių žodžių vartojimu, galimai turėjo galvoje žodį „Pakalikas". Minėtą žodį L. J. parodymais pavartojo M. B. jos atžvilgiu. Teismas dėl šio tariamai necenzūrinio žodžio nepasisakė, jo nevertino kaip įžūlaus elgesio išraiškos. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad žodis „pakalike" yra žodžio „pataikūnas" sinonimas. Tai yra šnekamosios lietuvių kalbos žodis.
Skunde teigiama, kad pateikta į bylą 2014-10-02 specialisto išvada Nr. G2552/14(02), atlikta tik remiantis ir fiksuojant nukentėjusiosios E. J. parodymus. Tai yra šiuo atveju ši specialisto išvada kaip įrodymas yra svarbi tik ta apimtimi, kiek yra užfiksuotos faktinės aplinkybės išsakytos specialistui pačios nukentėjusiosios. Pastaroji nurodė, kad skundžiasi dešinės rankos skausmu. Jokių galimo sužalojimo požymių (kraujosruva, nubrozdinimai) specialisto išvadoje nėra užfiksuota. Pateiktame teismui civiliniame ieškinyje nukentėjusioji nurodo, kad po patirto 2014-09-19 smūgio į dešinę mentę smūgio vietoje susiformavo kraujosruva. Šią aplinkybę patvirtino ir apklausiama teismo posėdžio metu. Atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad remiantis E. J. parodymais, duotais teismo posėdžio metu, kraujosruva, susiformavusi po patirto 2014-09-19 smūgio, lankantis pas šeimos gydytoją 2014-10-04 jau buvo.
2014-10-02 atliekant specialisto užduotį, specialistas, apžiūrėjęs E. J., nenustatė jokių sumušimo požymių, tame tarpe ir kraujosruvų sumušimo vietoje.
Skunde nurodoma, kad šios konkrečios bylos atveju liudytojoms ir specialistui, atlikusiam užduotį, apie sukeltą fizinį skausmą nukentėjusiajai yra žinoma tik iš pačios E. J. ir iš jos išsakytų vertinimų. Įvertinant E. J. parodymų dėl sukelto fizinio skausmo pasekmių nuoseklumą, atsižvelgiant į susiklosčiusius priešiškus santykius tarp kaltinamojo ir jos pačios, apelianto nuomone, negalima daryti neginčijamos išvados dėl šių parodymų objektyvumo, tuo pačiu objektyviai vertinti ir liudytojų parodymus, kuriais jie teigia, jog E. J. buvo sukeltas fizinis skausmas.
Nuteistais M. B. neginčija tos aplinkybės, kad sulaikė E. J. uždedamas ranką pastarajai ant peties, kai ši, neišklausiusi jo išsakomų pretenzijų, demonstratyviai apsisuko ir norėjo palikti DNSB patalpas. Tačiau jis nurodo, kad tai buvo ne smūgis ir ne siekis sukelti E. J. fizinį skausmą ar kaip kitaip sužaloti, o tik siekis sulaikyti, kad būtų išklausytas.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir konstatuodamas, jog nuteistojo M. B. veiksmai sukėlė E. J. fizinį skausmą, nepasisakė dėl šių aplinkybių ir nepašalino prieštaravimų pačios nukentėjusiosios parodymuose.
Skunde pabrėžiama, kad pirmos instancijos teismas, konstatavo, jog M. B. neteisėti veiksmai dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, pasireiškė tuo, kad pastarasis grasino E. J., sakydamas, kad: „Išnešiu tave kojomis į priekį". Apeliantas nurodo, kad teismo posėdžio metu E. J. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodydama, jog dar prieš atostogas kaltinamasis jai pareiškė, kad, jei po atostogų ji nieko nepadarys, jis išneš ją kojomis į priekį. Tai, kad šiuos galimai pasakytus žodžius M. B. išsakė 2014-09-19, t.y. įvykio dieną, E. J. nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu.
Šalies argumentai
M. B. taip pat nurodė, kad niekada nėra grasinęs fiziškai susidoroti su E. J.. Jei iki 2014-09-19 ir buvo išsakyti žodžiai apie išnešimą pirmyn kojomis, tai tik tame kontekste, kad šis postas (valdybos pirmininko) nėra amžinas - iki gyvos galvos- ir jei dirbs blogai, E. J. gali būti perrinkta. Apelianto skunde išdėstyta pozicija yra tokia, kad 2014-19-09 įvykio metu M. B. nėra sakęs, kad jis ketina E. J. išnešti pirmyn kojom. Tai yra kaltinamojo parodymai, duoti apklausiant jį teismo posėdžio metu, ir E. J. parodymai apie tai, kad 2014-19-09 M. B. nesakė, jog E. J. bus išnešta pirmyn kojom, patvirtina vieni kitus. Tai, kad 2014-19-09 M. B. eilinį kartą išsakė, jog dės visas pastangas, kad E. J. ir L. J. būtų atleistos iš užimamų pareigų, jis neneigia. Siekis nušalinti nuo pareigų - negali būti vertinamas kaip grasinimas BK 284 straipsnio dispozicijos kontekste.
Skunde nurodoma, kad esant konfliktiniams santykiams susiklosčiusiems tarp M. B. ir E. J., tiek E. J., tiek L. J. parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs, kadangi jie yra įtakojami M. B. ir E. J. bei L. J. tarpusavio santykių. Būtent šios aplinkybės, t.y. E. J. bei L. J. asmeninis neigiamas požiūris M. B. atžvilgiu, sąlygojo susiformavimą jų parodymų, nukreiptų prieš M. B..
Šalies argumentai
M. B. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio l dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 d., 3 p.). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, tuo pažeidė BPK nuostatas, įtvirtintas 305 straipsnyje, 20 straipsnyje. Teismas taip pat netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko darė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. B. atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorę prašiusią apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėją advokatą Žilviną Kalinauską prašiusį apeliacinį skundą tenkinti, sprendžia, kad M. B. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį yra įrodyta. Pripažindamas M. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu M. B. veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. M. B. apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. B. kaltės.
Baudžiamojo proceso kodekso (toliau -BPK) 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).
Nors nuteistasis M. B. neigia padarę BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau tokia nuteistojo pozicija vertinama kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes ji prieštarauja byloje surinktiems ir M. B. kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį M. B. atžvilgiu.
BK 284 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnio 1 dalyje dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius, realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-02 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014).
Iš M. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu duotų parodymų (t. 1, b. l. 136–137) matyti, jog jis kaltu neprisipažino, neprisipažino vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją E. J., ją plūdęs ir jai grasinęs, t. y. 2014 m. rugsėjo 19 d., apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje - DNSB „(duomenys neskelbtini)“ buveinėje, įžūliu elgesiu – plūsdamasis necenzūriniais žodžiais ir grasindamas E. J., sakydamas „išnešiu tave kojomis į priekį“, tyčia sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai E. J. į mentę, padarydamas dešiniosios mentės srities sumušimus, sukėlusius jai fizinį skausmą, sugriebdamas nukentėjusiąją už palaidinės traukė link savęs, o atvirkščiai – teigė, kad jis necenzūrinių žodžių nevartojo, nukentėjusiąją tik sulaikė uždėdamas ranką jai ant peties, ir toks jo elgesys negali būti siejamas su tyčiniais veiksmais. Šie nuteistojo teiginiai yra nepatvirtinti ir paneigti, o jo kaltę, viešojoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravus nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, ir sutrikdžius visuomenės rimtį bei tvarką ir patalpoje buvusių asmenų normalų darbą, patvirtina baudžiamojoje byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
Nuteistasis skunde teigia, kad frazę „išnešiu kojomis į priekį“ – jis pavartojo visai kita prasme, norėdamas pasakyti, kad pirmininkės postas ne amžinas, be to ne įvykio metu ir nurodo, kad tokios aplinkybės nebuvo paminėtos ikiteisminio tyrimo metu. Tokie nuteistojo teiginiai yra neteisingi ir nepagrįsti. Iš E. J. 2014-09-19 pareiškimo- prašymo (b.l.2) ir liudytojo apklausos protokolo (b.l. 14) matyti, kad ji jau pirminiame prašyme nurodė, kad M. B. minėtą frazę jai pasakė 2014-09-19 kilus konfliktui kabinete. Analogiškas aplinkybes, kad M. B. minėtą frazę pavartojo būtent konflikto metu nurodė ir liudytojos L. J. ir S. Ž. (b.l. 22,23, 99-101). Visuotinai žinoma, kad frazė „išnešti kojomis į priekį“ perkeltine prasme reškia mirtį, mirusio asmens išnešimą iš patalpos. Todėl akivaizdu, kad išsakydamas šią frazę E. J. adresu, reikalavimo dėl kurio kilo konfliktas kontekste, M. B. siekė įbauginti nukentėjusiąją.
Nuteistasis skunde teigia, kad jo ir nukentėjusiosios E. J. konfliktas vertintinas kaip kilęs iš asmeninių paskatų, kaltinamojo veiksmų motyvai, tikslas, jų atlikimo aplinkybės buvo nukreiptos ne į viešosios tvarkos pažeidimą, bet į nukentėjusiojo asmenybę, taip pat apeliantas nurodo, kad darbo laikas yra nustatytas iki 14 val. S. Ž., apklausiama teismo posėdžio metu, nurodė, kad, į bendrijos patalpas atėjus M. B., ji jau buvo baigusi darbą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar patalpos yra viešoji vieta, neturi reikšmės, ar jos buvo išsinuomotos, ar valdomos kitokiais teisėtais pagrindais, ir nesvarbu, kam jos nuosavybės teisėmis priklausė. Taip pat esminės reikšmės neturi, ar įmonėje tuo metu buvo darbo, ar pietų pertraukos laikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-278-511/2015). Šiuo atveju svarbu tai, kad ir pats nuteistasis, ir kiti asmenys įvykio metu turėjo galimybę netrukdomi patekti į bendrijos buveinę, joje tuo metu buvo ir šios bendrijos darbuotojai. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis nepagarbą aplinkiniams demonstravo viešoje vietoje. Atsakydama į argumentus dėl M. B. tikslo ir motyvo, teisėjų kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos motyvas ir tikslas yra būtinieji (ir įrodinėtini) nusikalstamos veikos požymiai, įeinantys į jos sudėtį tais atvejais, kai jie nurodyti BK specialiosios dalies straipsniuose, apibrėžiančiuose konkrečios nusikalstamos veikos požymius. 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nei veikos padarymo motyvas, nei tikslas nenurodyti. Taigi BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški, arba kitokie. Skunde akcentuotinas įsisenėjęs konfliktas tarp nukentėjusiosios E. J. ir M. B. nepateisina nuteistojo elgesio ir jokiu būdu nepaneigia M. B. kaltės.
Necenzūrinių žodžių vartojimas nėra būtinasis nusikaltimo numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje sudėties požymis. Taigi, baudžiamojoje byloje surinktų ir aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad kaltinamasis M. B. viešoje vietoje įžūliu elgesiu – plūsdamasis ir grasindamas nukentėjusiajai, sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai į mentę, sukeldamas jai fizinį skausmą, sugriebęs nukentėjusiąją už palaidinės traukė link savęs, tuo demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką bei normalų asmenų darbą.
Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti byloje esančia 2014-10-02 specialisto išvada Nr. G2552/14(02) (b.l. 12), kurioje E. J. konstatuotas dešiniosios mentės srities sumušimas ir pažymi, kad pirmos instancijos teismas minėtą išvadą pagrįstai vertino kaip įrodymą kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinio skundo motyvai dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo neturi reikšmės M. B. veiką kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendi yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti nėra jokio nei faktinio nei juridinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu
nutaria:
M. B. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.