Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovui V. P., ieškovo atstovei advokatei Rūtai Survilienei, atsakovams I. P., jos ir atsakovo S. P. atstovui advokatui Jaroslavui Los, atsakovams Ž. P., V. L. ir jų atstovui advokatui Dariui Jurgučiui, atsakovams A. J., G. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-20-548/2011 pagal ieškovo V. P. patikslintą ieškinį atsakovams S. P., A. J., I. P., G. M., V. L., Ž. P. dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymo bei atsakovų S. P., A. J., I. P., G. M., V. L., Ž. P. patikslintą priešieškinį dėl žemės sklypo dalių atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi tvarkos statiniais bei servitutų nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, įvertinęs šalių pateiktus žemės sklypo planų projektus, sprendė, kad atsakovų pateiktas planas, jų siekiai labiau atidalinti nekilnojamąjį turtą nepaliekant bendro naudojimo turto vienetų, yra racionalesnis, labiau atitinkantis abiejų šalių interesus, suteikiantis šalims galimybę geriau atidalintu turtu naudotis, jį valdyti ir disponuoti esant reikalui. Pagal ieškovo pateiktą plano projektą yra sprendžiami tik dviejų bendrasavininkių klausimai, nenurodyta kiekvieno bendraturčio dalis, nurodytas žemės sklypo plotas (10.3231 ha) neatitinka Nekilnojamojo turto Registrų centro duomenų, kuriuose ginčo žemės sklypo plotas yra 10.4000 ha. Atsakovų pateiktas žemės sklypo planas atitinka faktinę šalių naudojimosi žemės sklypu tvarką bei atitinka bendrasavininkių dalis, o tai užtikrins šalims ateityje išvengti konfliktų ir nesutarimų. Teismas, spręsdamas dėl žemės sklypo bei gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos nustatymo, padarė išvadą, jog atsakovų pasiūlytas projektas labiausiai atitinka teisingumo, protingumo, racionalumo, patogumo ir nuosavybės valdymo ir naudojimo teisės geresnio įgyvendinimo kriterijus ir mažiausiai pažeidžia šalių teises ir jų interesus. Teismas nustatė, kad atsakovės A. J. ir I. P. nuo vaikystės ir vėliau lankydavosi ir vasarodavo ginčo sodyboje, nes ten gyveno jų seneliai. Atsakovas S. P. 1/2 dalį paveldėjo po savo motinos mirties, jis ten užaugęs, taip pat ten jo deklaruota gyvenamoji vieta. Kito turto jis neturi. Ieškovas turi ne vieną jam priklausantį nekilnojamojo turto objektą, gyvena bei deklaravęs savo gyvenamąją vietą Vilniuje. Todėl pasirinkus ieškovo pasiūlytą gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos projektą, nebūtų išlaikyta interesų pusiausvyra ir atsakovui S. P. atitektų naudotis tik pagalbinėmis patalpomis. Teismas, tenkindamas patikslintą priešieškinio reikalavimą dėl servituto nustatymo, nustatė kelio servitutą, suteikiantį teisę atsakovams pravažiuoti ieškovo sklype „E“ esančiu keliu S ir S2 bei pravažiuoti per sklypą „D“, nes nustatė, jog mažiausiai nukentės šalių interesai, mažiausiai kils šalims nepatogumų nuosavybės valdyme.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2011-06-01 sprendimą ir vėl nustatydamas atsakovams S. P., I. P. ir A. J. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ginčo žemės sklypo 21950 kv.m. dalį, plane pažymėtą „A“, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau-CK) 4.80 straipsnyje įtvirtintą teisės normą, kuri numato, jog atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės pasikeičia bendro daikto teisinis rėžimas, t.y. suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai (žemės sklypai), kas šiuo konkrečiu atveju padaryta nebuvo, dėl ko teismas realiai nustatytą naudojimosi tvarką žemės sklypu neteisingai nurodė kaip atidalijimą. Teismo išvada, jog atsakovų pateiktas projektas buvo racionalesnis, yra neteisinga, nes nors pagal atsakovų pateiktą projektą ir sumažėjo bendraturčių skaičius, tačiau dalinamas daiktas - žemės sklypas ir toliau išliko bendrosios dalinės nuosavybės objektu. Ieškovui nuosavybės teise priklauso 52000/104000 dalys žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), iš viso 10,4000 ha ploto žemės sklypo, iš kurių 4.3900 ha žemės ūkio naudmenų ploto, 3.0000 ha ariamos žemės ploto, 0,4400 ha sodų ploto, 0.9500 ha pievų ir natūralių ganyklų ploto, 0.0700 ha kelių ploto ir 0.2100 ha užstatytos teritorijos, 5.7300 ha kitos žemės ploto. Patenkinus atsakovų patikslintą priešieškinį ir ieškovui priteisus nuosavybės teise 50950 kv.m. sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „E“, buvo pažeistas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principas, nes ieškovui paskirtoje žemės sklypo dalyje didžiąją dalį užima miškas bei kita nenaudojama žemės dalis. Ieškovas teismui nurodė, jog ateityje ketina žemės sklype ūkininkauti, verstis ekologine žemdirbyste, vystyti kaimo turizmo verslą, todėl patenkinus atsakovų patikslintą priešieškinį ieškovo interesams yra padaryta neproporcingai didelė žala. Be to, bylos nagrinėjimo metu liudytojų parodymais yra nustatyta, jog iki 2011-06-01 sprendimo priėmimo ieškovas naudojosi, rūpinosi, prižiūrėjo, investavo savo asmenines lėšas būtent į tą žemės sklypo dalį, kurią prašo ieškovui priskirti nuosavybės teise savo patikslintame ieškinyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-10-30 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006 yra nurodęs, kad „kai yra atidalijamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, teismas nagrinėdamas bylą privalo atsižvelgti į to bendraturčio, kuris faktiškai dirba žemę, interesus, jo pageidaujant žemės sklypo ribų išdėstymą“, kas šiuo atveju nebuvo byloje padaryta. Iš ieškovo pateikto UAB „Vinipeks“ 2010-09-03 žemės sklypo atidalijimo projekto yra visiškai akivaizdu, jog ginčo žemės sklypo plotas yra ne 10,4000 ha, kaip nurodė teismas, bet 10,3231 ha, dėl ko bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatytos visos svarbios ir teisingos faktinės bylos aplinkybės. Iš ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateikto 2010-07-20 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto akivaizdu, jog ir atsakovai sutinka, kad ginčo žemės sklypo plotas yra sumažėjęs iki 10,3231 ha.

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas ieškovui ir atsakovui S. P. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priteisti 2100 kv.m. sklypo dalis, plane pažymėta „D“, kiekvienam po 1050 kv.m., pažeidė CK 4.79 straipsnio 1 dalyje, 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas. Teismas realiai ne atidalino, bet nustatė žemės sklypo naudojimosi tvarką, todėl ieškovas ir atsakovas S. P. vis tiek liko bendrosios dalinės nuosavybės dalyviai ir valdo neatidalintą objektą (viso 0,2100 ha). Apelianto nuomone, teismas, nustatydamas ieškovui ir atsakovui S. P. naudojimosi žemės sklypu tvarką, pažymėtu indeksu „D“, pažeidė materialinę teisės normą ir priėmė neteisingą sprendimą, nes nenurodė, kuriomis nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis naudosis bendraturčiai.

Teismas, paskirdamas ieškovui naudotis svirnu ir tvartu, o atsakovui S. P. gyvenamuoju namu, pažeidė CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostatas. Bylos duomenimis nustatyta, jog gyvenamojo namo vertė yra 15.000 Lt, o ieškovui priskirto svirno ir tvarto bendra vertė yra tik 2.000 Lt. Be to nepagrįsti teisimo argumentai, jog atsakovas yra deklaravęs sodyboje gyvenamąją vietą, kito turto neturi. Iš atsakovo S. P. pateiktų teismui procesinių dokumentų matyti, jog atsakovas su šeima gyvena Kauno mieste, Rasytės g. 48-3. Atsakovas nuo to laiko, kai dalį gyvenamojo namo įsigijo ieškovas, nesirūpina turtu, neprisidėjo prie savo turto dalies remonto. Priešingai, gyvenamojo namo būkle rūpinosi ieškovas, jis atliko gyvenamojo namo kosmetinį remontą. Teismui priskyrus atsakovui S. P. naudotis didesnės vertės nei jam priklauso visu gyvenamuoju namu, o ieškovui paskirdamas menkavertį, praktiškai nenaudojamą nekilnojamąjį daiktą, kurio paskirtis yra tik pagalbinė, buvo nepagrįstai suteiktas prioritetas atsakovo S. P. interesams. Sutinkamai su CK 4.81 straipsnio 1 dalimi, naudojimosi tvarka turi būti nustatyta atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrosios nuosavybės teisėje, kas reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje. Tais atvejais, kai dalių adekvatumo taisyklės objektyviai neįmanoma laikytis ir dėl to bendraturčiams paskiriamos naudotis namo dalys, nevisiškai atitinkančios idealiąsias dalis, iškyla interesų pusiausvyros problema, kuri sprendžiama, taikant teisingo atlyginimo principą, kas šiuo ginčo atveju buvo pažeista.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atsakovams teisę pasinaudojus servitutu važiuoti ieškovui paskirtame sklype „E“ esančiu keliu S ir S2 bei pravažiuoti per sklypo „D“ vidurį, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2007 suformuotą praktiką, kuria vadovaujantis įvertinus tai, jog servitutu nustatomos teisės į svetimą daiktą, bendrosios dalinės nuosavybės atveju teisės naudotis paskirtomis žemės sklypo dalimis įgyvendinimui servitutas netaikytinas. Bendraturčiui galimybė tinkamai naudotis jam paskirta sklypo dalimi gali būti sudaroma tam tikrą sklypo dalį paliekant naudotis bendrai. Pagal atsakovų pateiktą atidalijimo projektą, kurį teismas visiškai tenkino, ieškovui priskirtu žemės sklypu, kurio indeksas „E“ bei indeksas „D“ nuolat naudosis atsakovai, nes kito būdo patekti į jiems priskirtus žemės sklypus jie neturi, dėl ko teismas negalėjo žemės sklypų „E“ ir „D“ priteisti ieškovui nuosavybės teise ir privalėjo palikti juos bendram naudojimui, nes toks priskyrimas neatitinka nuosavybės sąvokos materialinės teisės prasme.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovai – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sutinka su ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, sprendimą priėmė neišsiaiškinęs visų faktinių bylos aplinkybių, netinkamai vertindamas byloje pateiktus įrodymus, taip pažeisdamas ir procesinės teisės normas, dėl ko skundžiamas sprendimas yra neteisingas ir turi būti panaikintas. CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra, būtų priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, pirmiausia, netinkamai įvertino įrodymus, nustatydamas ginčo objektą, t.y. iš kokio tiksliai dydžio žemės sklypo turi būti atidalintos bandraturčiams priklausančios žemės sklypų dalys. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad žemės sklypo, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) plotas yra 104000 m² , nes toks yra nurodytas Nekilnojamojo turto registre. Su tokia teismo išvada būtų galima sutikti, jei byloje nebūtų pateiktas to paties specialisto parengtas to paties žemės sklypo kitas planas (b.l. 139, t. II), parengtas teisminiam nagrinėjimui, kuriame nurodyta, kad šio žemės sklypo plotas yra 103231 m² . Pastarasis planas parengtas pagal 2010 07 20 10,3231 ha žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą (b.l. 32-33, t. III), su kuriuo sutiko ir ieškovas, ir atsakovai, ir gretimų žemės sklypų savininkai. Kokiu pagrindu parengtas pirmasis (atsakovų pateiktas) planas, neaišku. Kad su 2010 12 28 parengtu 104000 m² ploto žemės sklypo plano (b.l. 45, t.II) duomenimis būtų sutikęs ieškovas, gretimų sklypų savininkai, duomenų nėra pateikta. Pirmosios instancijos teismas privalėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl nesivadovauja ieškovo pateiktu 103231 m ² ploto žemės sklypo planu, o pripažinęs, jog atidalijama turi būti ne iš tokio žemės sklypo, o iš kitokio dydžio, vadovaudamasis CPK 179 str. 1 d., siūlyti ieškovui patikslinti savo reikalavimus. To nepadaręs pirmosios instancijos teismas, ir dar netgi pripažinęs, kad ieškovo pasiūlymas neatitinka faktinių aplinkybių, iš esmės neužtikrino šalių procesinio lygiateisiškumo.

Teisėjų kolegija ydingu pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytą vertinimą, kad abiejų šalių pateikti atidalijimo projektai (planai) nėra geri. Teismas neturėtų vertinti, geras ar ne yra pateiktas atsidalijimo planas, jo pareiga nuspręsti, ar pagal pateiktą pasiūlymą yra įmanoma atidalinti bendratučių turtą taip, kad būtų išlaikyta tarp šalių interesų pusiausvyra, nebūtų pažeistos kitos šalies teisės. Pirmosios instancijos teismas pats pripažino, jog abiejų šalių pateikti pasiūlymai šalių interesų pusiausvyros optimaliai neišlaiko, nors tokio vertinimo motyvų nenurodė. Tai, kad teismas kilusiam ginčui išspręsti pasirinko atsakovų pateiktą projektinį pasiūlymą tik dėl to, jog šalys daugiau turto atidalijimo variantų, nėra teisingas ir protingas ginčo išsprendimo kelias. Teismas, pripažinęs, kad turto atidalijimas pagal visus pateiktus pasiūlymus nėra galimas dėl to, kad pažeis šalių teises , turi galimybę siūlyti šalims teikti kitus projektus, jiems to nepadarius, turi teisę atmesti ir ieškinį ir priešieškinį.

Pagrįstu teisėjų kolegija pripažįsta ir tą ieškovo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 4.80 str.), neatidalindamas ieškovo prašymu jam dalies iš 0,21 ha užstatytos teritorijos žemės sklypo, o visą šią sklypo dalį palikdamas ieškovo ir atsakovo S. P. bendrąja daline nuosavybe. Pabrėžtina ir tai, kad teismas net nemotyvavo, kodėl negalima atidalinti dalies ir iš šio žemės sklypo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nustatyta naudojimosi tarp bendratučių ieškovo ir atsakovo S. P. pastatais tvarka, pagal kurią ieškovas gali naudotis tik ūkiniais pastatais, o atsakovas S. P. visu gyvenamuoju namu yra akivaizdžiai nepagrįsta, pažeidžianti ieškovo teises. Ieškovas yra pastatų bendraturtis, todėl negalima jam uždrausti naudotis turima nuosavybe, o jei tai dėl ypatingų aplinkybių daroma, turėtų būti jam už tai teisingai atlyginta.

Pagrįstais teisėjų kolegija pripažįsta ir apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė klausimus dėl servitutų nustatymo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, jog servitutas gali būti nustatomas tik išimtinais atvejais, akcentavo CK 4.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad jis nustatomas tik tada, kai nenustačius servituto nebūtų įmanoma naudoti daikto normaliomis sąnaudomis pagal paskirtį. Tačiau kažkodėl teismas tuo pačiu sprendimu pats suformuoja tokius daiktus (žemės sklypus), kuriais neįmanoma naudotis be servitutų, kada akivaizdu, jog įmanoma ginčo žemės sklype suformuoti visiems savininkams žemės sklypus prie kelių, kas padarytų nereikalingus servitutus. Šios teismo sprendimo dalies taip pat negalima laikyti pagrįsta bei teisėta.

Kadangi apskųstasis Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 dienos sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįstas bei neteisėtas dėl netinkamo materialinės ir procesinės teisės normų taikymo, jis naikintinas. Padarytų pažeidimų, susijusių su galimu ieškovo teisių tikslinti reikalavimus pagal faktinį žemės sklypą neužtikrinimu, apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali, todėl bylą grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.