Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. Š. atskirąjį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovei R. Š., išvadą teikiančiai institucijai Telšių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikui priteisimo, santuokinio turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė

1. Nurodo, kad sūnui E. Š. (duomenys neskelbtini) sukako (duomenys neskelbtini) metukai. Berniukas labai myli tėtį ir yra prie jo prisirišęs, tačiau atsižvelgiant į vaiko amžių, jo fizinę bei psichologinę būklę, mano, kad vaikui šiuo metu yra labai svarbi mamos globa ir priežiūra. Visą laiką atsakovė rūpinosi vaiku ir pagal galimybes jį išlaikė, niekada vaikui netrūko atsakovės meilės ir dėmesio, sūnus pripratęs būti kartu, pasitiki mama, sūnų su mama sieja glaudus emocinis ryšys. Kai dar gyveno kartu su ieškovu, pats ieškovas retai rasdavo laiko augančiam sūnui bei neskirdavo berniukui pakankamai dėmesio ir savo laiko dalyvaujant E. auklėjime bei ugdyme.

2. Su ieškovu susitarė, kad bent jau laikinai sūnus lankys (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos ikimokyklinio ugdymo grupę, nes čia gyvena R. Š. tėvai ir pats ieškovas. Atsakovė visą dieną turi būti darbe, važinėjimas į (duomenys neskelbtini) atimtų daug laiko ir sąnaudų, todėl sūnus kol kas gyvena pas senelius. Tokiu būdu, dėl objektyvių priežasčių vaikas laikinai gyvena su tėvu, be to, tik nuo 2014-10-06. Pažymi, kad visą laiką lankė sūnų, pagal galimybes duodavo pinigų išlaikymui, su ieškovu susitarė, kad savaitgaliais sūnus bus su atsakove. Todėl teismui ieškovo pateiktas reikalavimas nustatyti vaiko gyvenamąja vietą su juo bei teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei buvo visiškai netikėti, nes dėl vaiko šalys buvo susitarusios geruoju. Mano, kad ieškovas siekia ateityje nustatyti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą su tėvu.

3. Šiuo metu, atsižvelgiant į ieškovo gaunamą atlyginimą, jis gali sūnui teikti didesnę materialinę paramą, negu atsakovė, nes atsakovės finansinės galimybės yra mažesnės. Be to, vaiko išlaikymo klausimą, bent jau kol bus nutraukta santuoka ir išspręsta dėl nuolatinės gyvenamosios vietos, šalys galėjo išspręsti geruoju, tačiau ieškovas to net nebandė daryti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš LITEKO duomenų matyti, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi, ieškovui R. Š. ir atsakovei R. Š. nustatytas šešių mėnesių terminas susitaikymui ir civilinė byla sustabdyta. Civilinės bylos sustabdymas neįtakoja atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimui.

Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais, 3 str. 1 d. numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Asmuo, prašantis pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pagal CPK 144–148 str. teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktus įrodymus ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas.

Pažymėtina, kad CK 3.65 str. yra speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/pakeitimo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko interesams konkrečioje byloje. Laikinas, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo taikymas yra tik laikinosios apsaugos priemonės, skirtos apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Šiuos teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės sudaro sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Dėl to, atskirojo skundo argumentai, kad ieškovas taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis galimai siekia nustatyti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą, yra nepagrįsti, kadangi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja šalių ginčo iš esmės. Pati apeliantė nurodo, kad šalių susitarimu buvo nustatyta laikina nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, kadangi apeliantė nuolat dirba, jos mama gali tik periodiškai padėti prižiūrėti vaiką, o auklės samdymui apeliantė neturi lėšų. Taigi, apeliantė neprieštarauja dėl laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, tik pažymi, kad šiam klausimui išspręsti nereikėjo kreiptis į teismą. Kadangi apeliantė neprašo nustatyti vaiko laikinosios gyvenamosios vietos su ja, iš esmės sutinka su dabartine laikina nepilnamečio vaiko gyvenamąja vieta, teismas atmeta apeliantės skundo dalį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kol bus išnagrinėta byla (CK 3.65 str. 2 d. 4 p.). Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Pažymėtina, kad abu tėvai, tiek motina, tiek ir tėvas, privalo teikti vaikams išlaikymą, o laikinas išlaikymas priteisiamas tam iš tėvų, su kuriuo faktiškai bylos nagrinėjimo metu gyvena vaikas. Teismas spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi preliminariai nuspręsti dėl laikino išlaikymo dydžio, kuris būtų proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrintų bylos nagrinėjimo metu būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Orientaciniu kriterijumi nustatant priteistino laikino išlaikymo dydį gali būti nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą, tačiau šis kriterijus privalo būti taikomas tik tuomet, jei tai leidžia nepilnamečio vaiko tėvų turtinė padėtis ir to reikia vaiko poreikiams užtikrinti. Apeliantė nurodo, kad jos finansinė padėtis yra prasta, ieškovas gauna didesnes pajamas, todėl turėtų daugiau prisidėti prie sūnaus išlaikymo. Apeliantės atlyginimas siekia vos 249,07 Eur (37 b. l.), tuo tarpu teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, įpareigojo atsakovę mokėti 86,89 Eur išlaikymo nepilnamečiui vaikui per mėnesį. Kadangi atsakovė geranoriškai pagal galimybes prisidėdavo vaiko išlaikyme, atsižvelgiant, kad atsakovė savaitgaliais pasiima sūnų, kad jai kainuoja kelionės norint aplankyti savo vaiką, teismas vertina, kad laikino išlaikymo suma turi būti mažinama iki 44 Eur per mėnesį.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu šeimos bylose, tačiau netinkamai įvertino atsakovės finansinę padėtį, todėl atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį priteisto laikino išlaikymo dalyje, todėl atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, o skundžiama teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo keistina iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį pakeisti.

Ieškovo R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), reikalavimui įvykdyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečio sūnaus E. Š., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą su tėvu R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), jo gyvenamojoje vietoje ir priteisti iš R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), laikiną materialinį išlaikymą sūnui E. Š., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančiam (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 44 Eur (keturiasdešimt keturis eurus) nuo 2014-10-30 iki teismo sprendimo priėmimo dienos.