- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-23
- Bylos Nr.
- P-438-26-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02141-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Veslava Ruskan
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- A. J.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka A. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui A. J., dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir VMI prie FM) skundu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. S-167(7-116/2010) dalį, kuria panaikinta atsakovo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalis dėl nurodymų sumokėti 326 657 Lt PVM, 153 089 Lt PVM delspinigių, 32 666 Lt PVM baudos ir šioje dalyje pareiškėjo skundas grąžintas atsakovui nagrinėti iš naujo, ir šioje dalyje palikti galioti atsakovo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. 68-86.
Nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI, ir Inspekcija) atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) už 2003 m. ? 2007 m. laikotarpį bei valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų už 2004 m. ? 2007 m. laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą, surašė 2009 m. lapkričio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-95, kuriame priskaičiavo sumokėti į biudžetą 47 758 Lt (mokėtina suma 43 860 Lt) GPM, 14 293 Lt GPM delspinigių, 345 374 Lt PVM, 164 751 Lt PVM delspinigių, 4 986 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 4 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudos. Inspekcija, išnagrinėjusi patikrinimo aktą ir pareiškėjo pastabas dėl jo, 2010 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-15 patvirtino patikrinimo aktą, nurodė sumokėti jame priskaičiuotas sumas bei skyrė 4 386 Lt GPM ir 34 537 Lt PVM, t. y. 10 proc. baudas. VMI prie FM 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. 68-86 Inspekcijos sprendimą patvirtino. Komisija 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. S-167 (7-116/2010) patvirtino atsakovo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalį dėl nurodymų sumokėti 47 758 Lt GPM, 14 293 Lt GPM delspinigių, 4 386 Lt GPM baudos, 15 254 Lt PVM, 9 860 Lt PVM delspinigių. 1 525 Lt PVM baudos, 4 986 Lt VSD įmokų bazinei pensijai, 2 493 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos, 4 020 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, 2 010 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai; panaikino atsakovo 2010 m. balandžio13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalį dėl nurodymų sumokėti 3 463 Lt PVM, 1 802 Lt PVM delspinigių, 346 Lt PVM baudos; panaikino atsakovo 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalį dėl nurodymų sumokėti 326 657 Lt PVM, 153 089 Lt PVM delspinigių, 32 666 Lt PVM baudos ir šioje dalyje pareiškėjo skundą grąžino atsakovui nagrinėti iš naujo. Teigė, kad su Komisijos sprendimo dalimi nesutinka ir manė, kad Komisija netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Pažymėjo, kad pareiškėjas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Zarolita“ išnuomojo transformatorines pastotes, elektros energijos tiekimo (kabelinius) tinklus. Teigė, kad transformatorinės pastotės, elektros energijos tiekimo (kabeliniai) tinklai yra nekilnojamieji pagal prigimtį daiktai, tačiau savo esme yra įrengimų visuma, skirta elektros energijos tiekimo paslaugoms teikti, t. y. nuomoti ne pastatus kaip tokius, o tuose pastatuose esančią elektros energijos tiekimo įrengimų visumą. Pažymėjo, kad Komisija skundžiamoje sprendimo dalyje nurodė, jog šiuo atveju nuomojami ne tik įrengimai, bet ir patalpos, bei nėra galimybių nustatyti, kurią pareiškėjo teiktų nuomos paslaugų dalį sudarė patalpų nuoma. Su tokia Komisijos pozicija nesutiko, manė, kad ji yra nepagrįsta, iškreipia materialinių teisės normų taikymą, prieštarauja susiformavusiai Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktikai. Nurodė, kad šiuo atveju paslaugos teikimo sandorį sudarė keletas sudėtinių elementų (patalpų, įrengimų nuoma ir kt.), kurie buvo glaudžiai susiję ir objektyviai ekonominiu požiūriu sudarė visumą (ETT byla C-41/04, C-251/05 ir kt.). Manė, kad, remiantis ETT praktika byloje C-400/98, svarbu įvertinti, koks tai yra sandoris, t. y. išskirti dominuojantį to sandorio elementą ir, atsižvelgiant į tai, nustatyti, kokia yra teikiama paslauga. Kad nustatyti dominuojantį elementą, reikia atsižvelgti, koks yra sandorio tikslas. Teigė, kad šiame mokestiniame ginče labai svarbi ETT išsakyta pozicija dėl kelių sandorių apmokestinimo PVM tikslais kaip vieno sandorio. Nurodė, kad pareiškėjas sudarė nuomos sutartis dėl transformatorinių pastočių ir kabelinių elektros energijos tiekimo tinklų nuomos paslaugų, t. y. tikslas nuomoti ne pačius pastatus kaip tokius, o įrengimus, susijusius su elektros energijos perdavimu, paskirstymu ir pardavimu. Pažymėjo, kad minėtų patalpų nuoma yra neatsiejama nuo jose esančių įrengimų nuomos, todėl elektros energijos tiekimo sistemos įrengimų nuomą šiuo atveju laikė dominuojančia patalpų nuomos atžvilgiu. Nurodė, kad šių sandorių tikslas yra įrengimų (transformatorių, elektros skaitliukų ir pan.), bet ne patalpų nuoma, todėl manė, kad PVM tikslais turi būti laikoma, kad buvo sudaryti įrengimų nuomos sandoriai.
Atsiliepimas
Pareiškėjas A. J. atsiliepimu į skundą, kurį papildė prašė atsakovo skundą atmesti.
Nurodė, kad pagal penkias nuomos sutartis UAB „Zarolita“ yra išnuomavęs jam priklausantį materialųjį turtą ? transformatorines pastotes. Teigė, kad pastotės yra kapitalinės konstrukcijos stacionarūs statiniai, turintys visus būtinus identifikavimo duomenis ? Valstybės įmonės Registrų centras suteiktus unikaliuosius numerius, nurodytą naudojimo paskirtį, bendrąjį arba užstatytąjį plotą, priskirtą žemės sklypą, suteiktą adresą ir kt., o už šį turtą yra reikalaujama sumokėti nekilnojamojo turto mokestį. Pažymėjo, kad pastotės yra priskiriamos statinių, bet ne įrengimų kategorijai, nes įrengimams nėra suteikiami identifikavimo duomenys. Nurodė, kad visa įranga, įrengta pareiškėjo nuomojamose pastotėse yra savo prigimtimi kilnojamieji daiktai. Manė, kad atsakovas akivaizdžiai painiojo sąvokas: „daiktas“, „statinys“, „įrengimai“, tuo prieštaraudamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymams, Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, o taip pat Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 18 daliai, kuriuose yra apibūdinama nekilnojamojo daikto sąvoka. Teigė, kad atsakovo nuorodos į ETT praktiką su šia byla neturi nieko bendra ir tėra tik klaidinantys samprotavimai. Nurodė, kad atsakovas savavališkai įvedė apmokestinamo objekto sąvoką „įrengimų visuma“, kuri nėra užfiksuota jokiuose teisės aktuose. Manė, kad atsakovas neteisingai ir nepagrįstai pritaikė PVMĮ 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, pareiškėjo gautas nuomos pajamas apmokestindamas PVM. Pažymėjo, kad VMI prie FM pretenzijos už nesumokėtą „įrengimų visumos“ nuomos PVM mokestį yra nepagrįstos, nes pareiškėjas niekuomet nevykdė „įrengimų“ ar „įrenginėjimo“ veiklos, juo labiau tokios veiklos nenuomavo. Rėmėsi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos paaiškinimais ir nurodė, kad atsakovas, šiurkščiai pažeisdamas lietuvių kalbos taisykles, aiškina PVM įstatyme naudojamo termino „įrengimas“ reikšmę, kuri ši esmės neturi nieko bendro su pareiškėjo vykdoma veikla, nes jis nei „įrengimo“, nei jokio kito savo veiksmo nenuomoja.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į skundą nurodė, kad palaiko atsakovo skundo argumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d sprendimu atsakovo VMI prie FM skundą patenkino ir Komisijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. (S-167(7-116/2010) dalį, kuria panaikinta VMI prie FM 2010 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. 68-86 dalis dėl nurodymų sumokėti 326 657 Lt PVM, 153 089 Lt PVM delspinigių, 32 666 Lt PVM baudos ir šioje dalyje pareiškėjo skundas grąžintas atsakovui nagrinėti iš naujo, panaikino.
Įvertinęs teisės aktų normas, reglamentuojančias nekilnojamųjų daiktų nuomą, byloje nustatytas aplinkybes, jog A. J. nuomoja bendrovei „Zarolita“ transformatorines pastotes ir kabelinius elektros energijos tiekimo tinklus elektros energijai tiekti, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju transformatorinės pastotės, elektros energijos tiekimo (kabeliniai) tinklai yra nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį. Rėmėsi ETT praktika bylose Nr. C-41/04, C-251/05, Nr. C-349/96, Nr. C-41/04. Nurodė, kad Komisija nepagrįstai išskaidė sudėtinį sandorį į dvi dalis, kadangi paslaugos teikimo sandorį sudaro keletas sudėtinių elementų (patalpų, įrengimų nuoma ir kt.), kurie yra glaudžiai susiję ir objektyviai ekonominiu požiūriu sudaro sudėtinį sandorį, jo negalima skaidyti, nes transformatorinė pastotė be elektros energijos tiekimo tinklų veikti negali, būtent taip šie nekilnojamieji daiktai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad Komisija nepasisakė apie sudėtinį sandorį, šio sandorio tikslą, todėl konstatavo, kad jos padaryta išvada yra nepagrįsta, iškreipia materialinių teisės normų taikymą, prieštarauja susiformavusiai ETT praktikai. Sutiko su mokesčio administratoriaus pozicija, kad pareiškėjas sudarė nuomos sutartis dėl transformatorinių pastočių ir kabelinių elektros energijos tiekimo tinklų nuomos paslaugų, t. y. tikslas nuomoti ne pačius pastatus kaip tokius, o įrengimus, susijusius su elektros energijos perdavimu, paskirstymu ir pardavimu. Pažymėjo, kad minėtų patalpų nuoma yra neatsiejama nuo jose esančių įrengimų nuomos, todėl elektros energijos tiekimo sistemos įrengimų nuoma šiuo atveju laikytina dominuojančia patalpų nuomos atžvilgiu. Šių sandorių tikslas yra įrengimų (transformatorių, elektros skaitliukų ir pan.), bet ne patalpų nuoma, todėl PVM tikslais turi būti laikoma, kad buvo sudaryti įrengimų nuomos sandoriai. Teigė, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo gautas nuomos pajamas, vadovaudamasis PVMĮ 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, apmokestino PVM.
II.
Pareiškėjas A. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Komisijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. (S-167(7-116/2010) visa apimtimi.
Apeliacinis skundas iš dalies buvo grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į atsakovo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė klaidingą išvadą, subendrindamas du savarankiškus sandorius PVM tikslais į vieną, o vienintelis motyvas buvo tas, kad transformatorinė pastotė be elektros energijos tiekimo tinklų veikti negali. Sandorio tikslas nebuvo tiekti elektros energiją, sandorio tikslas buvo perduoti kitai šaliai (nuomininkui) teisę naudotis daiktais, o kokiu tikslu jis jais naudosis, neturėtų daryti įtaką sandorio (sandorių) apmokestinimui. Nuomos teisiniai santykiai buvo susiklostę tiek atskirai pastatų (pastočių), tiek ir juose esančių įrengimų atžvilgiu, nes nuomos mokestis buvo susijęs tiek su pastatų plotu, tiek ir su patiektu elektros energijos kiekiu, šie objektai buvo atskirai išskirti prieduose prie sutarčių, kurie buvo neatskiriama sutarčių dalimi. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas teisinį ginčo sandorių vertinimą PVM aspektu, neatsižvelgė į tai, ar pagrindinio sandorio sudarymas yra įmanomas ir realus nesudarant papildomo sandorio. Visais ETT nagrinėtais atvejais tose bylose, kuriose priimtais ETT sprendimais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrindinis sandoris buvo realus ir nesudarant papildomo sandorio, o šiuo atveju neišnuomavus pastatų, įrangos nuoma taptų neįmanoma, todėl negalima laikyti įrangos nuomos pagrindiniu sandoriu, o pastatų – papildomu. Sandoris turi būti traktuojamas kaip sudėtinis, ir dirbtinai sujungiamas būti negali, t. y. turi būti pripažįstama, kad įvyko du sandoriai PVM tikslais. Juolab, kad jų apmokestinimas PVM yra skirtingas, t. y. jie naudojasi skirtingu režimu. Pareiškėjas pažymėjo ir tai, kad įmanomi du atskiri PVM paslaugų teikimo sandoriai: nekilnojamojo daikto nuoma ir įrengimų nuoma. Šiuo atveju pastatų nuoma yra tik prielaida išsinuomoti ir juose esančius įrenginius, o ne atvirkščiai, neatsižvelgiant į tai, kokių tikslų šalys siekė. Apmokestinant negyvenamosios paskirties pastatų nuomą PVM, būtų iškreiptas įstatymų leidėjo tikslas, t. y. tikslas neapmokestinti tokios nuomos PVM. Pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas bei mokesčių administratorius netyrė ir neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas yra vedęs ir turi sutuoktinę, todėl mokestinės prievolės, kaip ir santuokoje įgytas turtas bei gautos pajamos, turėtų būti padalintas sutuoktiniams lygiomis dalimis. Ginčo atveju mokesčių administratorius nepagrįstai visą mokestinę prievolę nuo santuokoje gautų pajamų priskyrė tik pareiškėjui. Pareiškėjas akcentavo ir tai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi teismo sprendimas yra be motyvų.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindė tokiais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Pažymėjo, jog palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m.kovo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 326 657 Lt PVM, 153 069 Lt PVM delspinigių ir 32 666 Lt PVM baudos dėl pagal penkias su UAB „Zarolita“ sudarytas nuomos sutartis vykdytos elektros įrengimų nuomos. Ginčo dėl to, jog pareiškėjo bendrovei „Zarolita“ nuomotas turtas buvo nekilnojamasis, nėra. Šiuo atveju nesutariama, ar nuomotas turtas priskirtinas nekilnojamojo turto, kurio nuoma apmokestinama PVM, kategorijai. Teismas pabrėžė, jog Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta bendra taisyklė, pagal kurią nekilnojamųjų daiktų, nelaikytinų gyvenamosiomis patalpomis, nuoma PVM neapmokestinama. Tačiau Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra numatyta išimtis, pagal kurią bet kokių įrengimų, atitinkančių nekilnojamojo pagal prigimtį daikto sąvoką, nuoma yra apmokestinama PVM. Taigi, teismo vertinimu, šiuo atveju spręstinas klausimas, ar pareiškėjo vykdyta turto nuoma bendrovei „Zarolita“ gali būti priskirta įrengimų nuomai.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Mokestinių ginčų komisija padarė išvadą, kad dalis pareiškėjo nuomoto turto nepriskirtina įrengimų kategorijai ir šios turto dalies nuoma nėra įrengimų nuoma. Tačiau, kaip nustatė teismas, Mokestinių ginčų komisija aptariamu atveju neteisingai aiškino Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkte pateiktą įrengimų sąvoką ir nepagrįstai ją susiaurino. Komisija iš esmės traktavo, kad įrengimais laikytinos tik grynai pačios jų konstrukcijos. Teismo nuomone, toks aiškinimas yra netinkamas. Su tiesioginėmis įrengimų konstrukcijomis gali būti betarpiškai susiję ir kiti statybiniai dariniai, kurių tiesioginė paskirtis – šių konstrukcijų aptarnavimas. Tokių statybinių darinių atskyrimas ir jų nelaikymas įrengimų sudėtine dalimi būtų aiškiai dirbtinis.
Teismas konstatavo, jog kaip matyti iš nagrinėjamu atveju pareiškėjo su UAB „Zarolita“ sudarytų nuomos sutarčių ir jų priedų turinio, nuomos objektu buvo įvardintas elektros tinklų materialusis turtas, kuris iš esmės apibrėžtas kaip vieną visumą sudarantis elektros įrengimų kompleksas. Išnuomoti transformatorinių pastatai (patalpos) sutarčių prieduose įvardinti kaip transformatorinių ar transformatorinių pastočių statybinė dalis, t. y. kaip nuomojamų įrengimų sudėtinė dalis. Teismo vertinimu, akivaizdu, jog nuomininko tikslas buvo išsinuomoti elektros įrengimų kompleksą, o atitinkami pastatai (patalpos) jam reikalingi tik kaip šio komplekso funkcionavimui būtina komplekso sudėtinė dalis. Pastatų atskyrimas ir jų laikymas ne įrengimų sudėtine dalimi, o kitokio pobūdžio nekilnojamuoju turtu šiuo atveju būtų aiškiai dirbtinis ir nepagrįstas. Teismas pabrėžė, jog tai, kad nuomos sutartyse nuomos mokesčio dydis iš dalies susietas su pastatų plotu, reikšmės neturi. Iš sutarčių sąlygų matyti, kad nuomos mokestis nustatytas bendrai visam įrengimų kompleksui, o nuomos mokesčio pastovaus minimalaus dydžio susiejimas su pastatų plotu atspindi tik šalių pasirinktą matematinę formulę mokesčiui apskaičiuoti, bet ne jų valią pastatus (patalpas) laikyti atskiru (įrengimų sudėtine dalimi nesančiu) nekilnojamuoju turtu. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas aptariamu atveju visa apimtimi nuomojo įrengimus, todėl pagrįstai buvo apmokestintas atitinkamu PVM.
Teismas nesutiko su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog mokestinės prievolės turėtų būti padalintos sutuoktiniams lygiomis dalimis, o mokesčių administratorius nepagrįstai visą mokestinę prievolę nuo santuokoje gautų pajamų priskyrė tik pareiškėjui. Teismo nuomone, mokesčių įstatymai nenumato tokios bendros taisyklės, kurį įpareigotų mokesčių administratorių mokestinę prievolę vien tik dėl santuokos fakto automatiškai padalinti sutuoktiniams. Be to, kaip konstatavo teismas, PVM objektas yra ne pajamos, todėl, apmokestinant šiuo mokesčiu, aplinkybės, susijusios su pajamų gavimu, nėra reikšmingos. PVM objektas yra prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, nuoma yra paslaugų teikimo rūšis, o PVM turi mokėti atitinkamas paslaugas teikiantis (atitinkamą ekonominę veiklą vykdantis) asmuo (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 7 straipsnio 2 punktas, 71 straipsnio 1 dalis). Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju santykiuose su UAB „Zarolita“ nuomotoju buvo nurodytas tik pareiškėjas, o tai reiškia, kad nuomos paslaugas teikė ir atitinkamą PVM mokėti turi tik jis.
IV.
Pareiškėjas A. J. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr A442-2354/2011, taip pat papildomus pareiškimus dėl šios bylos proceso atnaujinimo.
Prašyme pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 yra priimta, deramai neatsižvelgiant į faktą, kad pareiškėjas yra vedęs, jo santuoka nenutraukta, ginčijamas mokestinis objektas - nekilnojamasis turtas yra įgytas santuokos metu, sutuoktinė jokiu dokumentu nėra atsisakiusi savo teisių į turto dalį, todėl gaunamos pajamos iš tokio turto disponavimo (nuomos) ir su tuo susijusios mokestinės pretenzijos privalėjo būti dalinamos tarp sutuoktinių per pusę ir PVM privalėjo būti skaičiuotas abiems sutuoktiniams nuo to mėnesio, kurį 100 tūkst. Lt nuomos pajamų suma kiekvienam iš jų buvo viršyta. Be to, anot pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 visiškai nepasisakė ir nepateikė motyvų dėl kito šiai bylai svarbaus fakto. Pareiškėjas pabrėžia, jog PVM įstatymo 31 straipsnis reglamentuoja „įrengimų nuomą". Anot pareiškėjo, terminas „įrengimas“ reiškia veiksmo pavadinimą ir tai patvirtina Lietuvių kalbos komisijos pažyma. Pareiškėjo teigimu, jis jokių savo veiksmų neišnuomojo. Pareiškėjas pažymi ir tai, jog šioje byloje mokesčių administratorius nesąžiningai ir dirbtinai sujungė į vieną mokestinį objektą du skirtingus objektus: statinius ir juose esančią įrangą, visa tai pavadindamas „įrengimų visuma". Mokesčių administratorius savo sprendimus motyvavo tuo, jog statiniai ir įranga yra išnuomoti viena sutartimi. Papildomuose pareiškimuose dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius negyvenamą pastatą šioje byloje pavadindamas „įrengimų visumos dalimi“, faktiškai panaikina, t. y. pakeičia įstatymą. Pareiškėjas akcentuoja, jog negyvenamuosius pastatus pavadinus „įrengimų visuma“, jų nuomos sandoriui nebegali būti taikoma PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, jog „PVM neapmokestinama kitų negu gyvenamosios patalpos, nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuoma, išskyrus [...]".
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis.
Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą byloje remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, kuriame įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjo teigimu, materialinės teisės normos nagrinėjant administracinę bylą Nr. A442-2354/2011 galėjo būti pažeistos keliais aspektais: 1) gaunamos pajamos ginčo turto disponavimo (nuomos) ir su tuo susijusios mokestinės pretenzijos privalėjo būti dalinamos tarp sutuoktinių per pusę ir PVM privalėjo būti skaičiuotas abiems sutuoktiniams nuo to mėnesio, kurį 100 tūkst. Lt nuomos pajamų suma kiekvienam iš jų buvo viršyta; 2) apeliacinės instancijos teismas, kuris palaikė mokesčių administratoriaus poziciją, dirbtinai sujungė į vieną mokestinį objektą du skirtingus objektus: statinius ir juose esančią įrangą, visa tai pavadindamas „įrengimų visuma“, todėl, vertinant šių objektų nuomos sandorius PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme, buvo padarytos klaidingos išvados dėl sandorių apmokestinimo; 3) PVM įstatymo 31 straipsnis reglamentuoja „įrengimų nuomą", tačiau sąvoka „įrengimas“ reiškia veiksmo pavadinimą, o, anot pareiškėjo, jis jokių savo veiksmų neišnuomojo.
Įvertinus šiuos pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog, visų pirma, pareiškėjo teiginiai, kad gaunamos pajamos ginčo turto disponavimo (nuomos) ir su tuo susijusios mokestinės prievolės (prievolė mokėti PVM) privalėjo būti dalinamos tarp sutuoktinių per pusę, yra nepagrįsti. Akcentuotina, jog, teikdamas šiuos argumentus, pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose (pvz. bylos Nr. A7-158/2002, A442-1338/2010, A442-2250/2011), kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl sutuoktinių gautų pajamų apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu. Teisėjų kolegija pažymi, jog nei PVM įstatyme ar kituose mokesčių įstatymuose, nei administracinių teismų praktikoje nėra suformuota nuostata (pozicija), pagal kurią mokesčių administratorius, apskaičiuodamas PVM, šią konkrečiam fiziniam asmeniui tenkančią mokestinę prievolę vien tik dėl santuokos sudarymo fakto privalėtų padalinti sutuoktiniams. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio objektyvaus teisinio pagrindo pripažinti, kad, apskaičiuojant PVM mokestį, galėjo būti padaryti esminiai, akivaizdūs materialinės teisės normų pažeidimai, susiję su sutuoktinių teisinio statuso vertinimu.
Dėl kitų pareiškėjo nurodomų aplinkybių (PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo), konstatuotina, jog PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalis (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija) nustato, kad PVM neapmokestinama kitų, negu gyvenamosios patalpos, nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuoma, išskyrus: 1) bet kokių transporto priemonių (įskaitant orlaivius, laivus, geležinkelio riedmenis) stovėjimo, saugojimo aikštelių, garažų ar kitų panašios paskirties nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuomą; 2) bet kokių įrengimų (įskaitant seifo kameras), atitinkančių nekilnojamojo pagal prigimtį daikto sąvoką nuomą. Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 kilo ginčas dėl to ar pareiškėjo vykdyta turto nuoma bendrovei „Zarolita“ gali būti priskirta įrengimų nuomai. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 tinkamai bei išsamiai motyvavo savo išvadas dėl išnuomoto turto priskyrimo „įrengimams“ PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų prasme. Bylos faktinės aplinkybės (su UAB „Zarolita“ sudarytos nuomos sutartys ir jų priedai) patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas išnuomojo būtent elektros įrengimų kompleksą (elektros transformatorines, transformatorinių pastotes su elektros energijos tiekimo tinklų įranga), o ne kitus nekilnojamuosius daiktus (pastatus), nelaikytinus gyvenamosiomis patalpomis. Akcentuotina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas iš esmės nepateikia jokių naujų argumentų bei nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų paneigti šias administracinės bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Nors prie prašymo dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas prideda Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2010 m. spalio 27 d. raštą Nr. S1-530(1.7) „Dėl terminų“, tačiau iš šio rašto turinio matyti, kad jame Valstybinė lietuvių kalbos komisija pateikė tik bendrinį sąvokos „įrengimas“ aiškinimą ir neanalizavo jos turinio PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų kontekste. Teisėjų kolegijos nuomone, iš PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų turinio matyti, jog, vadovaujantis jomis, sąvoka „įrengimas“ vartojama kaip daiktavardis, o ne kaip veiksmažodis, t. y. šia sąvoka apibrėžiami tam tikri materialūs objektai (daiktai), bet ne veiksmai. Šią išvadą akivaizdžiai patvirtina lingvistinis PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų aiškinimas, kadangi įstatyme imperatyviai nurodoma, jog įrengimų sąvoka siejama su nekilnojamojo pagal prigimtį daikto sąvoka („PVM neapmokestinama kitų, negu gyvenamosios patalpos, nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuoma, išskyrus [...] bet kokių įrengimų (įskaitant seifo kameras), atitinkančių nekilnojamojo pagal prigimtį daikto sąvoką nuomą“). Dėl šių priežasčių atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai, jog sąvoka „įrengimas“, remiantis PVM įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, reiškia veiksmo pavadinimą.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad apeliacinės instancijos teismas 2011 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas. Todėl konstatuotina, jog pareiškėjo A. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatyme numatytais proceso atnaujinimo pagrindais bei atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 neatnaujintinas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pareiškėjo A. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-2354/2011 pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui A. J., dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.