Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-07-30 · Civilinė byla Nr. 2S-854-345/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-07-30
Bylos Nr.
2S-854-345/2013
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-01783-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Henrichas Jaglinskis
Atsakovas
AB „Swedbank“
Ieškovas
J. P.
Trečiasis asmuo
D. P., M. V., K. V.
Kategorijos
  • 119.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-854-345/2013Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01783-4Procesinio sprendimo kategorijos: 119.12. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. liepos 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo AB „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl kreditavimo sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys D. P., M. V., K. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareikštu ieškiniu ieškovas J. P. prašo pripažinti jo ir atsakovo AB „Swedbank“ 2007 m. gegužės 5 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. 07-043159-ZU (toliau ir Kreditavimo sutartis) Bendrosios dalies 11.2.1.1., 13.1. punktuose nustatytas sąlygas prieštaraujančiomis sąžiningumo kriterijams ir negaliojančiomis; nustatyti, kad atsakovo vienašališkas Kreditavimo sutarties nutraukimas yra neteisėtas, negaliojantis ir nesukuriantis jokių šios sutarties nutraukimo teisinių padarinių.

Reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti priverstinį išieškojimą iš ieškovo ir trečiųjų asmenų turto pagal Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. vasario 23 d. nutartį Nr. 2552V/2011, uždraudžiant antstoliui šį turtą parduoti iš varžytinių ar perleisti atsakovui natūra iki bus priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas nurodė faktą, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovui pardavus ieškovui ir tretiesiems asmenims priklausantį bei atsakovo naudai įkeistą turtą, ieškovui palankus teismo sprendimas taptų neįvykdomas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 7 d. nutartimi sustabdė priverstinį išieškojimą iš ieškovo J. P. ir trečiųjų asmenų turto pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012-02-23 nutartį Nr. 2552V/2011, uždraudžiant antstoliui šį turtą parduoti iš varžytinių ar perleisti atsakovui natūra iki būsimo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas nurodė, kad pritaikius apsaugos priemonę, kuri yra laikina, bus efektyviau užtikrintas ieškovo teisių gynimo būdas. Anot teismo, egzistuoja grėsmė, kad, nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas AB „Swedbank“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas pažeidė CPK 148, 185 straipsnius, kadangi neinformavo atsakovo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo. Byloje nebuvo įrodymų, kad atsakovas būtų galėjęs atlikti tokius veiksmus, kuriais būtų sutrukdyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o nesant tokių įrodymų nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui.

2. Teismas neatliko preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo, kadangi, priešingu atveju, nebūtų taikęs laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visi ginčai dėl Kreditavimo sutarties vykdymo tarp šalių buvo išspręsti Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. vasario 23 d. nutartimi Nr. 2552V/2011.

3. Ieškovo argumentus, susijusius su jo buvimu vartotoju bei neteisėtu Kreditavimo sutarties nutraukimu, išnagrinėjo ir atmetė Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1884-275/2011, ir 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1085-611/2012. Taigi teismas turėjo atsisakyti priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies pagrindu ir netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas J. P. prašo atskirąjį skundą atmesti, palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį. Ieškovo teigimu patenkinus jo ieškinį lemtų atsakovo apsisprendimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, bet ne patį skolos dydį ar atsakovo teisių apimtį. Atsakovo minimomis hipotekos teisėjo nutartimis buvo išspręsti ne Kreditavimo sutarties nutraukimo, bet priverstinio išieškojimo teisėtumo klausimai. Bylos nagrinėjimo metu atsakovui realizavus įkeistą ieškovo ir trečiųjų asmenų turtą, patenkinus ieškinį ieškovas neturėtų realios galimybės vykdyti kreditavimo sutarties sąlygas, nes neturėtų turto, būtino sutarties vykdymo užtikrinimui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – priverstinio išieškojimo iš ieškovo J. P. ir trečiųjų asmenų turto pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. vasario 23 d. nutartį Nr. 2552V/2011 sustabdymas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Turto valdymo projektai v. Fjordtrade AS, bylos Nr. 2-1040/2013).

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo. Iš ieškinio bei jo priedų matyti, kad ieškovas suformulavo ieškinio dalyką ir pagrindą, pateikė jo nuomone ieškinio pagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria ir nevertina skundo teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė, nenustatęs, jog ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas.

Priešingai nei teigia atsakovas, ieškinio akivaizdaus nepagrįstumo nepatvirtina atskirajame skunde minimos Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės ir Vilniaus apygardos teismų nutartys. Pagal teisinį reglamentavimą, nustačiusį hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo tvarką (CPK XXXVI skyriaus nuostatos), hipotekos teisėjas pagal jam suteiktą kompetenciją tik įsitikina, ar yra pagrindas pradėti priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, ar yra pateikti visi būtini dokumentai jai inicijuoti, tokiu būdu užtikrinant, kad hipotekos kreditorius be pagrindo nesinaudotų savo privilegijuota padėtimi ir nepiktnaudžiautų savo teisėmis bei nepažeistų skolininko interesų. Hipotekos teisėjas, nagrinėdamas ar yra pagrindas pradėti prašomą priverstinio išieškojimo procedūrą, ginčų, susijusių su pagrindine prievole, įskaitant ginčus dėl paskolos sutarties vienašalio nutraukimo prieš terminą teisėtumo ir pagrįstumo, nesprendžia (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. UAB „Inrent“, bylos Nr. 3K-3-50/2010). Taigi aplinkybė, jog hipotekos teisėjas, atlikęs formalų jam pateiktų dokumentų vertinimą, nustatė esant teisinį pagrindą pradėti priverstinę skolos iš įkeisto turto procedūrą, nesuponuoja išvados, kad kartu buvo pasisakyta ir dėl vienašalio Kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, kadangi šis klausimas, Kreditavimo sutarčiai nesant vartojimo sutarčiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011), nepapuolė į hipotekos teisėjo kompetencijos ribas.

Pasisakant dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio, pažymėtina, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo pakeisti Kreditavimo sutarties sąlygas ir pripažinti jos vienašalį nutraukimą neteisėtu. Ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju šalys būtų grąžintos į padėtį, buvusią iki Kreditavimo sutarties vienašalio nutraukimo, kas sąlygotų atsakovo teisės vykdyti priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovo ir trečiųjų asmenų hipotekos lakštu Nr. 15120070000447 įkeistų nekilnojamųjų daiktų netekimą. Tuo atveju, jeigu bylos nagrinėjimo metu minėtas turtas priverstinio skolos išieškojimo procedūrų vykdymo metu būtų perleistas tretiesiems asmenims, teismo sprendimo įvykdymas iš esmės taptų neįmanomas ar apskritai beprasmis.

Nepagrįsti ir atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo jo neinformavo apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą. Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendžia rašytinio proceso tvarka apie prašymo nagrinėjimą pranešdamas atsakovui tuo atveju, jeigu mano, kad tai būtina. Nustatyta prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones procedūra suponuoja, jog būtent teismo diskrecijai yra suteikta nuspręsti, ar yra būtina gauti priešingos šalies nuomonę dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių poreikio. Įrodymų, kad šiuo konkrečiu atveju teismas būtų akivaizdžiai netinkamai pasinaudojęs savo diskrecijos teise nepranešti apie ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, kartu su atskiruoju skundu nepateikta. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad atskirajame skunde remiamasi CPK 148 straipsnio 1 dalimi, t.y. iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusia straipsnio redakcija, reglamentavusią prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones tvarką kitaip nei reglamentuoja šiuo metu galiojantis proceso įstatymas.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytą, sprendžia, kad byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio dalyku, jos nepažeidžia ekonomiškumo principo ir šalių interesų pusiausvyros, o jas panaikinus galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 144 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Henrichas Jaglinskis