Kauno apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ atstovui ir atsakovui G. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ ieškinį atsakovui G. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovui procesiniai dokumentai buvo įteikti per darbovietę 2016 m. spalio 14 d. (neskaitmenizuota procesinių dokumentų įteikimo pažyma, b. l. 17). Jis 2016 m. lapkričio 8 d. teisme gautu elektroniniu laišku pranešė, kad nuo kito mėnesio iki 20 mėnesio dienos įsipareigoja ieškovei mokėti kas mėnesį po 20,00 Eur. Nurodė, kad didesnėmis įmokomis įsiskolinimo dengti negali, nes turi kitų finansinių įsipareigojimų ir kreditorių (el. byla, b. l. 48).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad 2013 m. birželio 29 d. tarp ieškovės UAB „4finance“ ir atsakovo G. K. sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 579,24 Eur sumos kreditas 30 dienų laikotarpiui su 115,04 procentų dydžio metine palūkanų norma (el. byla, b. l. 25-26, 27-33, 24). 2013 m. liepos 11 d. atsakovas pateikė prašymą papildomai 144,81 Eur kredito sumai. Šalys sutarė, kad paskola suteikta 24 mėnesių terminui su 77,10 procentų dydžio metinėmis palūkanomis (el. byla, b. l. 14-15, 16-22, 23). Ieškovė nurodė, kad atsakovas suteiktą paskolą turėjo grąžinti 2015 m. birželio 29 d., tačiau nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, todėl ieškovė 2013 m. rugsėjo 18 d. vienašališkai nutraukė Vartojimo kredito sutartį vadovaudamasi Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu. Ieškovė atsakovui paskaičiavo 325,36 Eur sumos palūkanas. Nurodo, kad jos susidaro iš 136,91 Eur sumos fiksuotų palūkanų iki kredito grąžinimo termino, paskaičiuotų laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. (paskolos sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma 77,10 procentų), ir 188,45 Eur sumos palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties termino įvykdymo praleidimo, paskaičiuotos laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d., nurodo, kad šių palūkanų bendra vartojimo kredito kainos metinė norma -111,10 procentų.

Remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 str. 1 d. bei 6.256 str. 1 d., sutartinių santykių šalys yra įpareigotos vykdyti savo prievoles sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymus ar sutartį. Akivaizdu, jog atsakovas pažeidė šią pareigą ir sutartu laiku negrąžino suteiktos paskolos ir nemokėjo sutartimi nustatytų palūkanų, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina skola – 724,05 Eur negrąžinta kredito dalis (CK 6.870 str.).

Atsakovui už naudojimąsi kreditu atsirado pareiga paskolos davėjui mokėti sutartimi nustatytas palūkanas (CK 6.870 str.), o praleidus prievolės įvykdymo terminą, atsirado pareiga paskolos davėjui mokėti įstatymu nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita (CK 6.874 str. 1 d.). Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose. Sutarties 7.1. punktu šalys susitarė, kad pradelsus grąžinti skolą toliau skaičiuojamos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos.

Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 3 d. apibrėžia bendros vartojimo kredito kainos sąvoką. Bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, išskyrus atlyginimą notarui. Šio įstatymo 2 str. 5 d. numato, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – bendra vartojimo kredito kaina, išreikšta metiniu procentų dydžiu. Ieškovas standartinėse paskolos sutarties sąlygose (CK 6.185 str.) Sutarties 4.1. punktu nepagrįstai numatė, kad paskolos gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma, nes bendros vartojimo kredito kainos metinė norma nėra lygi vartojimo kredito metinei palūkanų normai, ji apima ne tik mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas už naudojimąsi kreditu, bet ir visus kitus su sutarties sudarymu susijusius mokesčius. Šalys sutarties 4 p., 5 p. ir 7 p. už naudojimąsi kreditu susitarė dėl palūkanų mokėjimo. Bendros vartojimo kredito kainos dydžio taikymas skaičiuojant palūkanas prieštarauja paskolos sutarties sampratai ir esmei (CK 6.870 str., 6.872 str.), sąžiningai dalykinei praktikai, kurios šalys savo susitarimu negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.158 str.) bei nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (CK 6.186 str. 3 d.). Bendros vartojimo kredito metinės palūkanų normos taikymas skaičiuojant palūkanas už suteiktą kreditą atitiktų sąžiningą dalykinę praktiką ir nepažeistų šalių interesų pusiausvyros.

Teismas šiuo atveju pažymi, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Kadangi reikalavimas kildinamas iš vartojimo sutarties teismas ex officio (savo iniciatyva) imasi vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų pažeidimo apsaugos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių šiuolaikinėje sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą.

Ieškovė prašo priteisti 136,91 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo sutarties sudarymo iki kredito sutarties nutraukimo momento (CK 6.870 str.). Nurodo, kad šios palūkanos paskaičiuotos taikant 77,10 procentų dydžio metinių palūkanų normą laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d. Patikrinus šio ieškovės reikalavimo pagrįstumą nustatyta, kad minėtu laikotarpiu už 82 kalendorines dienas palūkanos nuo negrąžintos paskolos sumos sudaro ne 136,91 Eur, bet 125,56 Eur. Ieškovė nepateikė palūkanų skaičiuotės ar kitokių skaičiavimų, iš kurių būtų galima nustatyti prašomų priteisti palūkanų, paskaičiuotų iki sutarties nutraukimo momento, dydį ir nenurodė kitų aplinkybių, susijusių su jų paskaičiavimu. Teismas sprendžia, kad iki sutarties nutraukimo ieškovė palūkanas turėjo skaičiuoti tik nuo paskolintos pinigų sumos, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 125,56 Eur sumos palūkanos už 82 kalendorines dienas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2013 m. rugsėjo 18 d., likusioje šio reikalavimo dalyje ieškinys atmestinas.

Ieškovė prašo priteisti 188,45 Eur sutartinių palūkanų sumą, kuri yra paskaičiuota taikant šalių sudarytos paskolos sutarties paskutinėje 2013 m. liepos 11 d. specialiųjų sutarties sąlygų redakcijoje numatytą 111,10 procentų bendrą kredito kainos metinę normą. Palūkanos paskaičiuotos laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d., iš viso už 86 kalendorines dienas, jos sudaro 44,94 procentus prašomos priteisti negrąžintos atsakovui suteiktos paskolos sumos. Ieškovė mano, kad ši suma atitinka minimalius ieškovės nuostolius, patirtus dėl negalėjimo iš naujo paskolinti atsakovės negrąžinto kredito ir palūkanų sumos. Teismas pažymi, kad ieškovės paskaičiuotų sutartinių palūkanų suma po kredito grąžinimo termino pabaigos yra nepagrįstai didelė, todėl negali būti vertinama kaip sąžininga ir protinga sąlyga dėl materialiųjų palūkanų dydžio už praleistą terminą įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti paskolą, palūkanas, delspinigius). Ieškovė, skaičiuodama palūkanas, nepagrįstai taikė šalių Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą kredito kainos metinės normos dydį. Be to, įstatyme įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas nėra absoliutus, nuo jo teismas gali nukrypti, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams. CK 6.251 str. 2 d. numato, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Teismo vertinimu, pilnai patenkinus reikalavimą priteisti ieškovės paskaičiuotas palūkanas, įstatymu laikomas minimaliais nuostoliais, atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tokios apimties reikalavimas prieštarauja CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Be to, teismas Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 6 punktą vertina kaip formalią sutarties sąlygą, neužtikrinančią atsakovo, kaip vartotojo, interesų.

Ieškovė nurodo, kad prašoma priteisti palūkanų suma iš esmės atitinka minimalius ieškovės nuostolius, patirtus dėl negalėjimo iš naujo paskolinti atsakovės negrąžinto kredito ir palūkanų sumos, tačiau galimų nuostolių dydžio nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, tik nurodė duomenis apie per metus vidutiniškai sudaromų vartojimo kredito sutarčių skaičių ir bendrą jų sumą su vidutine palūkanų norma. Ieškovė reikalavimą grindžia tik sutartyje įtvirtinta sąlyga bei įstatymo prezumpcija (CK 6.261 str.). Teismas daro išvadą, kad šiais pagrindais grindžiami nuostoliai yra tik numatomi ir spėjami, be ne pagrįsti realiais ir faktiniais skaičiavimais, todėl neįrodo, kokio dydžio nuostolių, atsiradusių dėl atsakovės neįvykdytos prievolės, ieškovė realiai patyrė (CPK 178 str.).

Konstatavus, kad ieškovės pateiktas paaiškinimas dėl nuostolių paskaičiavimo neįrodo dėl atsakovo neįvykdytos prievolės patirtų nuostolių dydžio, bei atsižvelgus į vartojimo paskolos sutarties sampratą ir esmę, į sąžiningą dalykinę praktiką, į bylos šalių nelygiavertę padėtį ir įvertinus aplinkybes, kad atsakovas yra fizinis asmuo, paskolos sutartį sudarė prisijungdamas prie ieškovės paruoštų standartinių sutarties sąlygų, ieškovės reikalaujamos palūkanos mažintinos, palūkanų skaičiavimui taikant 77,10 procentų vartojimo kredito palūkanų normą, palūkanas skaičiuojant ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo negrąžintos paskolos sumos (CK 6.251 str., 6.261 str., 6.872 str.). Išdėstytų argumentų pagrindu ieškovės reikalavimas dalyje dėl palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovės priteistina 131,53 Eur ((724,05 Eur x 77,10 proc. / 100 proc.) / 365 d. x 86 d.) palūkanų po kredito sutarties nutraukimo, skaičiuojant ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. (86 kal. d.) nuo negrąžintos paskolos sumos, kas laikytina teisingu ir protingu nuostolių atlyginimu, o likusioje dalyje reikalavimas dėl palūkanų po kredito grąžinimo termino pabaigos atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 str.; CK 1.5 str. 2 d., 6.251 str., 6.261 str.).

Patenkinus ieškovės reikalavimus iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteistinas žyminis mokestis, proporcingas tenkintų reikalavimų daliai, t. y. 22,00 Eur (CPK 3 str. 1 d., 79 str., 80 str., 93 str.). Iš atsakovo valstybei nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kadangi jų suma yra mažesnė nei 3,00 Eur (CPK 92 str., 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Atsakovo byloje pateiktą prašymą dėl skolos mokėjimo dalimis teismas vertina kaip prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. CPK 284 str. numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas kartu su prašymu nepateikė jokių duomenų apie savo materialinę padėtį, turimus kitus skolinius įsipareigojimus kitiems kreditoriams. Šių duomenų nepateikė ir po to, kai teismas 2016 m. gruodžio 12 d. raštu pasiūlė juos pateikti. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, teismas prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo šioje proceso stadijoje atmeta ir išaiškina atsakovui, kad jis turi teisę pateikti teismui analogišką prašymą ir po teismo sprendimo priėmimo, kartu pateikdamas turtinę padėtį patvirtinančius rašytinius įrodymus.

Vadovaujantis išdėstytu bei Lietuvos Respublikos CPK 142 str. 4 d., 285 str., 286 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „4finance“, įmonės kodas 301881644, 724,05 Eur (septynis šimtus dvidešimt keturis Eur 05 ct) negrąžintos paskolos, 256,99 Eur (du šimtu penkiasdešimt šešis Eur 99 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (981,14 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m, rugsėjo 12 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 22,00 Eur (dvidešimt du Eur 00 ct) žyminio mokesčio.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.