Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo V. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nutarties civilinėje byloje pareiškėjo V. Š. skundą dėl antstolio A. N. veiksmų, suinteresuoti asmenys – išieškotoja E. Š., AB „Swedbank“ ir M. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo, rėmėsi vien tik antstolio patvarkymuose išdėstytais argumentais ir motyvais; teismas nevertino pareiškėjo argumentų. Teismas nutartyje nenurodė, kokiu pagrindu atmetė pareiškėjo argumentus, jų neaptarė. Prašymo netenkinimo motyvai nėra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, jų įvertinimu. Teismas savo nutartį grindė vien tik formaliais teiginiai, kurių nei faktinis, nei teisinis pagrindas nėra aiškus.

2. Skundžiamojoje nutartyje nepagrįstai teigiama, kad neaišku, už kokią sumą bus realizuotas įkeistas turtas ir ar užteks lėšų trečios eilės reikalavimams užtikrinti. Teismas, atmesdamas pareiškimą nurodė, kad neaišku, ar pardavus hipoteka įkeistą turtą, užteks lėšų trečiųjų asmenų finansiniams reikalavimas patenkinti, nors jokių trečiųjų asmenų nagrinėjamu atveju nėra. Taigi teismas, nagrinėdamas bylą dėl antstolio veiksmų, savo išvadas padarė ne pagal byloje esančią medžiagą.

3. Teismas, atmetęs skundą dėl to, kad neaišku, už kokią sumą bus realizuotas turtas, neatsižvelgė į CPK 675 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normai, kuri nustato, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Pareiškėjas pateikė antstoliui turto vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad turto vidutinė rinkos vertė sudaro 1 400 000 €. Pareiškėjas nurodė, kad E. Š. naudai iš pareiškėjo turi būti išieškoma 358 159,75 €, kad antstolio R. B. vykdomoje byloje iš pareiškėjo ir E. Š., kaip solidarių skolininkų, išieškotina 542 751,52 € suma hipotekos kreditoriaus M. B. naudai. Todėl turto vertė yra 400 000 € didesnė, nei pagal abi aukščiau nurodytas vykdomąsias bylas išieškotina suma. Antstolis neginčija ataskaitoje nurodytos turto vertės, vadinasi pripažįsta, kad turtas gali būti realizuotas už ataskaitoje nurodytą vertę. Šios aplinkybės sudaro pagrindą priešingai išvadai, nei padarė teismas, o, būtent, kad jei antstolio areštuoto turto vertės pakanka jo vykdomojoje byloje ir jam žinomoje kitoje vykdomojoje byloje esantiems reikalavimams įvykdyti, tai nėra jokio pagrindo laikyti areštuoto kito pareiškėjui priklausančio turto, nes taip susidarytų situacija, kai antstolis, pažeisdamas CPK 675 straipsnio 2 dalies nuostatas, draudžiančias areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Nagrinėjamu atveju teismas pažeidė skolininko teises, nes jam taikomi apribojimai, viršija jo atsakomybės ribas vykdomojoje byloje. Pareiškėjo įsitikinimu, šios faktinės sudaro pagrindą panaikinti areštą vykdomojoje byloje Nr. 0157/14/01922 ir išieškojimą nukreipti tik į nekilnojamąjį Turtą.

4. Teismas nenurodė jokios teisės normos, kuria vadovaujantis galima būtų teigti, jog antstolis neturi galimybės kreiptis į hipotekos kreditorių M. B.. Pareiškėjo įsitikinimu, tokio veiksmo atlikti antstoliui nedraudžia jokia teisės norma, nes jokios teisės normos neapriboja antstolio galimybių bendrauti su trečiaisiais asmenimis vykdymo proceso įgyvendinimo tikslais ir siekti, kad kuo ekonomiškesniu būdu būtų įvykdytas teismo sprendimas, priešingai ? teisės aktai įpareigoja antstolį veikti aktyviai ne tik išieškotojo, bet ir paisyti skolininko interesų. Nagrinėjamu atveju antstolis nesikreipė nei į M. B., nei į ankstesnį kreditorių – Swedbank, AB, dėl sutikimo nukreipti išieškojimą į turtą dar iki tol, kol buvo užvesta antstolio R. B. vykdoma vykdomoji byla Nr. 0085/15/00811, nors pareiškėjo atstovas prašė tai padaryti ir antstolis teigė, kad tai padarysiantis ir informuosiąs pareiškėjo atstovą. Be to, aplinkybė, kad M. B. pateikė vykdomąjį dokumentą antstoliui vykdyti reiškia tai, kad ji neturi ketinimų dėl kokių nors priežasčių laukti ir nenukreipti išieškojimo į Turtą, nepriklausomai kieno naudai tai būtų daroma – jos, ar trečiojo asmens. Tai, kad M. B. pati inicijavo vykdymo veiksmus kaip tik rodo, kad ji yra suinteresuota pasinaudoti savo teisėmis nukreipti išieškojimą būtent į turtą, taigi, iš esmės jos sutikimas dėl išieškojimo nukreipimo į turtą antstolio vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0157/14/01922 net negalėtų būti neduotas, jei būtų preziumuojama, kad M. B. yra sąžiningas asmuo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria skundas dėl antstolio veiksmų atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia tais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai aiškino ir taikė priverstinio vykdymo procesą ir antstolio veiklą reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį.

Antstolių įstatymo 3 str. 2 d. nustatyta, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų. Pagal CPK 634 str. 2 d. antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Antstolis, atlikdamas savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos, ekonomiškumo ir kitais civilinio proceso principais.

Pagal CPK 7 str.1 d. nustatytą principą įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. Siekiant kuo efektyviau ir sparčiau įvykdyti vykdomuosius dokumentus, vykdymo procese antstoliui suteikta teisė išieškojimą nukreipti į skolininko pinigų sumas ar kitokį turtą, esantį pas trečiuosius asmenis, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausančius skolininkui iš kitų asmenų (CPK 688 str. 1 d.).

Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ir disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 str.). Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip suvaržyti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti. Dėl to antstoliui išieškant iš skolininko turto ar turtinių teisių ir jas areštavus, skolininkas netenka teisės valdyti, naudoti ir disponuoti areštuotu turtu ar turtinėmis teisėmis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priverstinio vykdymo priemones reglamentuoja CPK 624 str., kuriame nurodyta, kad pirmiausia išieškojimas vykdomas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių. CPK 662 str. l dalyje nustatyta, kad išieškotojas, laikydamasis CPK 664, 665 straipsnių nustatytos eilės, iki priverstinio vykdymo pradžios gali raštu nurodyti, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoma pirmiausia. CPK 662 str. 3 d. numato, kad jeigu išieškotojas iki priverstinio vykdymo pradžios nenurodė, iš kokio turto išieškoti, antstolis laikydamasis CPK 664, 665 straipsnių nustatytos tvarkos, pats nustato, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolis I. G. vykdomojoje byloje Nr. 8/13/00854 vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-2661-726/2013 dėl 358 159,75 eurų išieškojimo iš skolininko V. Š. išieškotojos E. Š. naudai.

Išieškotoja iki priverstinio vykdymo pradžios antstoliui nenurodė, iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškoti skolą, todėl antstolis, vadovaujantis CPK 662 str. 3 d., turėjo įstatymo pagrindą pats pasirinkti, iš kokio turto vykdyti išieškojimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog išieškojimą iš fizinio asmens, o šiuo atveju skolininkas yra fizinis asmuo, reglamentuoja CPK 664 str., kuriame aiškiai nustatyta išieškojimo iš fizinių asmenų tvarka bei šaltiniai, t. y.: pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai, antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio, stipendijos ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto, trečiąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto, išskyrus nurodytą šio straipsnio 4 ir 5 dalyse; ketvirtąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio žemės ūkio paskirties žemės, jeigu skolininko pagrindinis verslas yra žemės ūkis; penktąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena.

Vykdymo proceso metu antstolis areštavo skolininkui priklausantį turtą: lėšas, turtines teises, akcijas. Pažymėtina, kad CPK 662 str. 1 ir 3 d., 664 straipsnyje įtvirtintos normos nepaneigia antstolio teisės taikyti areštą skolininkui priklausančioms piniginėms lėšoms, turtinėms teisėms, vertybiniams popieriams, todėl antstolio patvarkymai areštuoti pinigus, turtines teises, akcijas, reikalingas išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti, yra teisėtas ir pagrįstas, nes antstolis turėjo teisę taikyti priverstinio vykdymo priemones, skolininkui nevykdant galiojančio teismo sprendimo dėl piniginės kompensacijos padalijus santuokoje įgytą turtą priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiškėjas, būdamas rūpestingas bei apdairus juridinis asmuo, turi pareigą elgtis atsakingai bei numatyti galimas teisines pasekmes dėl vykdomo skolos išieškojimo priverstine tvarka, kai pats pareiškėjas, būdamas skolininku, operatyviai ir geruoju negrąžino skolos išieškotojai pagal išduotą vykdomąjį raštą.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, privalėjo skolininko prašymu nukreipti E. Š. priteistos sumos (358 159,75 €) išieškojimą nukreipti į kito kreditoriaus naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą laikytinas nepagrįstu. Kaip pirmiau nurodyta, CPK 664 straipsnyje nurodyta, kad pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai, antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio, stipendijos ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto. Kadangi E. Š. nėra hipotekos kreditorius ar įkaito turėtojas, tai antstolis neturėjo pagrindo nukreipti išieškojimo į turtą, kuris įkeistas kito hipotekos kreditoriaus, t.y. M. B., naudai. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuolatinėje praktikoje akcentuojama, kad vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.). Teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio vykdomas skolos turto išieškojimas ne CPK nustatyta tvarka ir būdu, būtų vertinamas kaip veikimas ultra vires. Atsižvelgiant į tai, atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad antstolis turėjo nukreipti išieškojimą į kito hipotekos kreditoriaus naudai įkeistą skolininko turtą.

Atskirasis skundas taip pat grindžiamas tuo, kad antstolis nenukreipęs išieškojimo į hipotekos kreditoriaus M. B. naudai įkeistą turtą ir areštavęs kitą turtą pažeidė CPK 675 straipsnio 2 dalis nustato imperatyvų draudimą antstoliui areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentus laiko nepagrįstais, nes, pirma, kaip minėta, antstolis neturėjo teisinio pagrindo nukreipti išieškojimą į kito kreditoriaus naudai įkeistą turtą ir antra, nėra jokio pagrindo manyti, kad šio turto po įvykdyto išieškojimo hipotekos kreditorės M. B. naudai, pakaktų E. Š. reikalavimui. CPK 624 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, negali būti aiškinama atsietai nuo teisingumo, protingumo, proporcingumo, išieškotojo ir skolininko interesų derinimo principų. Taigi nesant E. Š. naudai įkeisto turto, antstolis pagrįstai nukreipė išieškojimą į skolininkui priklausančius pinigus, turtines teises, vertybinius popierius.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes bei taikė vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą.