- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-28
- Bylos Nr.
- 2A-930-798/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-07661-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Antanas Rudzinskas (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Secus“
- Ieškovas
- UAB „Provisus“
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Rudzinsko (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėję atsakovo UAB „Secus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Provisus“ ieškinį atsakovui UAB „Secus“ dėl skolos ir netesybų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Provisus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Secus“, prašydamas bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka ir priteisti 22 749,11 Lt skolos, 1882,06 Lt delspinigių, 1580 Lt bylinėjimosi išlaidų, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2001 m. lapkričio 10 d. šalys sudarė buhalterinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas įsipareigojo teikti buhalterines paslaugas, o atsakovas už jas sumokėti. Visą sutarties galiojimo laikotarpį atsakovas vėluodavo atsiskaityti, o nuo 2009-12-04 nustojo mokėti.
Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 16 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovui UAB „Provisus“ iš atsakovo UAB „Secus“ 22 749,11 Lt skolos, 1882,06 Lt delspinigių, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1580 Lt bylinėjimosi išlaidų bei valstybės naudai priteisė iš atsakovo 7,10 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (b.l. 101-102).
Atsakovas UAB „Secus“ pateikė prieštaravimus, prašydamas panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. preliminarų sprendimą ir UAB „Provisus“ ieškinį atmesti. Nurodė, kad iki 2004 m. birželio mėn. ieškovas už atliktus darbus išrašydavo atsakovui sąskaitas-faktūras, kuriose nebuvo detalizuota darbo apimtis. Buvo nurodytas specialisto darbo valandų skaičius, už kurį sutarta kaina buvo 100 Lt už kiekvieną darbo valandą. Nurodė, kad realiai paruoštų PVM sąskaitų-faktūrų iš UAB „Provisus“ negaudavo. Kartais sąskaitos buvo persiunčiamos elektroniniu paštu, tačiau pasirašytinai nei viena sąskaita niekada nebuvo gauta. Išrašytas PVM sąskaitas-faktūras ieškovas dėdavo į pas save esantį blanką ir tik žodžiu informuodavo, kokią sumą reikia sumokėti. Tik nuo 2009 m. pradžios UAB „Secus“ pastebėjo, kad yra vienašališkai pakeistas valandinis įkainis, t. y. padidintas iki 150 Lt. Paaiškėjo, kad nuo 2004 m. birželio 25 d. ieškovo išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose buvo nurodytas 150 Lt valandinis tarifas už specialisto darbą. Paaiškėjus šiam faktui atsakovas sustabdė mokėjimus ir bandė išsiaiškinti šią situaciją. Vienašališkas buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties sąlygų pakeitimas laikytinas nesąžiningu ir nesudaro teisinio pagrindo reikalauti sumokėti didesnį atlyginimą, nei nustatyta sutartyje. Nuo 2004 m. balandžio mėn. iki 2009 m. balandžio mėn. atsakovas apmokėdamas neteisėtai išrašomas ieškovo PVM sąskaitas-faktūras sumokėjo 37 923,23 Lt daugiau, nei buvo numatyta sutartyje.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Provisus“ pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti atsakovo prieštaravimus, Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškovas apie planuojamą valandinį įkainių pasikeitimą atsakovą informavo elektroniniu paštu 2004 m. pirmajame ketvirtyje. Sutarties projektas su pakeistu valandiniu įkainiu atsakovui pateiktas 2004-04-13. Žodžiu dėl įkainių pakeitimo buvo susitarta 2004 m. birželio mėn. Su 2004 m. gegužės mėn. sąskaita, kurioje buvo taikomas ne 100 Lt, o 150 Lt valandinis ieškovo specialistų darbo įkainis atsakovas sutiko, sąskaitą priėmė ir apmokėjo. Atsakovui siųstose sąskaitose visada buvo įvardijamas valandinis įkainis. Nurodė, kad jokie teisės aktai ar sutartis nenumato ieškovo pareigos PVM sąskaitas-faktūras pateikti pasirašytinai ar registruotu paštu. Nurodė, kad nei CK XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą, nei pati sutartis nenumato, kad sutartis privalo būti keičiama išimtinai raštu. CK 1.71 str. 2 d. numato, jog sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. preliminarų sprendimą, priteisė iš atsakovo UAB „Secus“ valstybės naudai 17,90 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas konstatavo, jog liudytojų parodymai patvirtina, kad įkainių pasikeitimas su atsakovu buvo iš anksto suderintas, kad dėl skolos dydžio vyko nuolatinis bendravimas ir atsakovas niekada neprieštaravo dėl mokėtinos už paslaugas sumos. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, atsižvelgęs į šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką, į ilgalaikį paslaugų apmokėjimo faktą, teismas sprendė, jog atsakovas apie pasikeitusį įkainį žinojo nuo 2004 m. birželio mėn. ir savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog su atsakovo pasiūlymu dėl įkainio pakeitimo sutinka. Esant tokioms aplinkybės pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2004 m. šalių susitarimu buvo pakeistas sutarties 1.3 p. dėl įkainio už buhalterines paslaugas padidinimo iki 150 Lt už kiekvieną valandą.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovas UAB „Secus“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176 str., 185 str., neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, ieškovo įrodymams ir paaiškinimams suteikė didesnę įrodomąją galią nei atsakovo. Sutarties šalys sutiko, jog už suteiktas buhalterines paslaugas UAB „Secus“ mokės po 100 Lt už kiekvieną specialisto darbo valandą. Išrašytas PVM sąskaitas-faktūras UAB „Provisus“ laikydavo pas save ir tik žodžiu informuodavo, kokią sumą reikėdavo sumokėti už buhalterines paslaugas, taip pat kartais kai kurios sąskaitos būdavo persiunčiamos elektroniniu paštu, tačiau pasirašytinai nei viena sąskaita-faktūra nebuvo gauta. Nurodė, kad liudytojų parodymai nelaikytini įrodymais. Liudytojas H. B. yra UAB „Provisus“ komercijos direktorius, o liudytojas A. J. – finansų direktorius. Taigi liudytojai yra akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi. Ta aplinkybė, kad ieškovas elektroniniu paštu kartais informuodavo apie apmokėjimą už suteiktas paslaugas, reikšmės neturi, nes iš byloje esančių elektroninių laiškų turinio nesimato ir visiškai neaišku, jog sutarties sąlygos keičiamos ir paslaugų įkainiai yra padidinti. Nurodė, kad teismas skundžiamame sprendime neanalizavo aplinkybių dėl vienašališko paslaugų įkainių perskaičiavimo, dėl neteisėto ir nepagrįsto paslaugų kainų padidinimo, taip pat aplinkybių, kad sutarties pakeitimas yra priešingas CK 6.223 str. nustatytai tvarkai. Ieškovas įkainius padidino vienašališkai ir neteisėtai pradėjo juos taikyti, tuo pažeisdamas atsakovo teises ir teisėtus turtinius interesus. Nurodė, kad ieškovas 2010-03-31 pranešimu, remdamasis sutarties 4.6 p., vienašališkai nutraukė Buhalterinių paslaugų sutartį bei įpareigojo atsakovą sumokėti įsiskolinimą. Toks vienašališkas sutarties nutraukimas laikytinas neteisėtu ir nesąžiningu atsakovo atžvilgiu. Įstatymas riboja vienašalio sutarties nutraukimo galimybę. Vienašališkai nutraukti sutartį šalis gali tik įstatyme ar sutartyje numatytais atvejais. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo atstovo siųstą prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. Teisėja civilinę bylą išnagrinėjo nedalyvaujant nei atsakovui, nei jo atstovui.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Provisus“ pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo Buhalterinės paslaugų sutarties sudarymo sąskaitos-faktūros dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas apeliantui buvo siunčiamos elektroniniu paštu. Apeliantas pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis reiškė pretenzijas dėl negautų sąskaitų, dėl mokėtinos už paslaugas sumos dydžio. Ieškovas apie planuojamą įkainių pasikeitimą apeliantą informavo elektroniniu laišku 2004 m. pirmajame ketvirtyje. Sutarties projektas su pakeistu valandiniu įkainiu apeliantui buvo pateiktas 2004 m. balandžio 13 d. Žodžiu dėl įkainio pakeitimo buvo sutarta 2004 m. birželio mėn. Nurodė, kad 2004 m. gegužės mėn. sąskaitą, kurioje jau buvo taikomas naujas 150 Lt valandinis įkainis, apeliantas priėmė ir apmokėjo, su ja sutiko. Kadangi ieškovas buvo atsakingas už apelianto apskaitos tvarkymą, išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų kiekvieną mėnesį nesiųsdavo. Apeliantui ieškovas nuolat ir periodiškai (kiekvieną mėnesį) elektroniniu paštu siųsdavo sąskaitas, kuriose visada buvo įvardijamas valandinis 150 Lt įkainis. Apeliantas nereiškė pretenzijų dėl pasikeitusių ieškovo specialistų darbo įkainių, kas suponuoja jo sutikimą konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str.). Apelianto teigimu, jis tik 2009 m. pradžioje pastebėjo, kad yra vienašališkai pakeistas valandinis įkainis. Tačiau net ir sužinojus apie pakeistus valandinius įkainius, apeliantas nepateikė jokių pretenzijų ieškovui ir toliau vykdė mokėjimus. Nurodė, kad nepagrįstas apelianto argumentas dėl tariamo neteisėto sutarties vienašališko nutraukimo. Sutarties 4.6 p. numatyta šalies teisė vienašališkai nutraukti sutartį, jei kita sutarties šalis nevykdo sutarties sąlygų, šiuo atveju apeliantas nevykdė pareigos mokėti už suteiktas buhalterines paslaugas. Nurodė, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog nagrinėjant bylą apylinkės teisme buvo tariamai pažeista jo CPK 15 str. įtvirtinta teisė būti išklausytam. Pradėjus bylos nagrinėjimą iš esmės į teismo posėdį apelianto atstovas neatvyko, pateikė prašymą atidėti posėdį ir paskirti prašyme nurodytomis dienomis. Tarp prašyme nurodytų dienų buvo ir 2011-04-26. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į prašymą, teismo posėdį atidėjo 2011-04-26. Teismo posėdžio dieną (2011-04-26) ieškovo atstovui atvykus į teismą jis buvo informuotas, jog gautas advokato padėjėjos, kuri nebuvo įgaliotas asmuo atstovauti apeliantą, prašymas dar kartą atidėti posėdį. Prašymas buvo pateiktas likus vos keletui valandų iki posėdžio pradžios. Teismas atsisakė tenkinti pareikštą prašymą. Nurodė, kad minėti apelianto veiksmai vertintini kaip civilinės bylos vilkinimas CPK 7 str. kontekste.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų nebekartoja.
CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.
Kaip matyti iš 2001-10-10 Buhalterinių paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau - Sutartis) jos 1.3 punkte šalys susitarė, kad apeliantas už ieškovo teikiamas buhalterinės apskaitos paslaugas mokės po 100 Lt už kiekvieną ieškovo specialisto darbo valandą (b.l. 8-10). Ieškovo byloje pateiktos detalizuotos sąskaitos - faktūros patvirtina ieškovo specialistų darbo laiko sąnaudas (b.l. 17-30, 32-33, 35-36, 38-39, 41-42, 44-45 47-48, 50-51, 53-54, 56-57,59-60). Dėl šios priežasties apeliantas įgijo pareigą atsiskaityti už ieškovo suteiktas paslaugas.
Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad apylinkės teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles įtvirtintas CPK 176 ir 185 straipsniuose ir neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims, nes ieškovas vienašališkai pakeitė paslaugos teikimo mokestį iš 100 Lt į 150 Lt už vieną ieškovo specialisto darbo valandą. Pagal CK 6.720 straipsnio 1 dalį paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Pagal CPK 176 straipsnį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas , pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės , susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja.
CPK 177 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba, kad jų nėra. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
Iš Sutarties 4.9 punkto matyti, kad šalys susitarė, jog iškilus ginčams nesutarimai kylantys tarp šalių iš Sutarties arba kitų su ja susijusių teisinių santykių arba ryšium su jais, sprendžiami derybose. <....>. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jis būtų nutraukęs Sutartį. Priešingai apylinkės teismas, apklausęs liudytojus nustatė, kad apeliantas dar 2004-05-31 sužinojo apie jam išsiųstą sąskaitą-faktūra su jau padidintais ieškovo teikiamų paslaugų įkainiais. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas apeliantui 2004-05-13 išsiuntė naują sutarties variantą su padidintu įkainio (150 Lt už vieną specialisto darbo valandą) tarifu. Nors apeliantas nesutiko su tarifo padidinimu, tačiau Sutarties nenutraukė (b.l. 156) ir ieškovo teikiamomis paslaugomis naudojosi toliau, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad apeliantas konkliudentiniais veiksmais išreiškė valia tęsti sutartinius teisinius santykius. Todėl remiantis CK 6.720 straipsnio 3 dalimi, už suteikiamas paslaugas klientas (apeliantas) turi privalo apmokėti sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jei sutartis nenumato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos <....>. Kaip jau minėta, ieškovo byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina skolos buvimo faktą (CPK 177-178 str.), o įrodymų apie tai, kad apeliantas nutraukė Sutartį nepateikta, dėl šios priežasties teigti, kad apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepasinaudodamas galimybe nutraukti jo netenkinusios Sutarties (4.6, 4.7 p.), ir toliau naudodamasis ieškovo teikiamomis paslaugomis, nors ir su padidintu valandiniu teikiamos paslaugos tarifu, buvo labai neapdairus, dėl šios priežasties visos įsiskolinimo susidarymo pasekmės tenka tik jam pačiam. Be to, kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, apeliantas būdamas įmonės vadovu turi pareigą tinkamai organizuoti bendrovės veiklą, jos tikslų įgyvendinimą, sudaryti metinį finansinės atskaitomybės rinkinį, parengti metinį bendrovės pranešimą (ABĮ 37 str.). Kitaip tariant, įstatymas numato įmonės vadovui pareigą kontroliuoti įmonės finansinius srautus, tame tarpe domėtis ir įmonės patiriamomis sąnaudomis ir nustačius neatitikimus nedelsiant į tokius neaiškumus reaguoti. Tuo tarpu, atsakovas teigia, kad laikotarpiu nuo 2004 iki 2009 metų jis nežinojo apie tai, kad ieškovo įmonė pakėlė savo teikiamos paslaugos įkainį, nors tokius apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į virš išdėstytus argumentus susijusius su įmonės vadovo pareigomis, vertina kritiškai ir atmeta, kaip teisiškai nepagrįstus.
Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad ieškovas 2010 metų kovo 31 d. pranešimu nepagrįstai nutraukė Sutartį bei įpareigojo apeliantą sumokėti skolą pagal pateiktas sąskaitas – faktūras. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su šiuo apelianto argumentu. Kaip matyti iš ieškovo byloje pateikto 2010-03-31 pranešimo ,,Dėl 2001 m. lapkričio 10 d., Buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo ir skolos padengimo, apeliantas nenutraukęs Sutarties ir naudodamasis ieškovo teikiamomis paslaugomis, neatsiskaitė nuo 2009 metų balandžio mėnesio.
CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Pagal Sutarties 4.6 punktą ,,Jei viena Sutarties šalių nevykdo Sutarties sąlygų, kita Sutarties šalis turi teisę Sutartį nutraukti vienašališkai, prieš vieną mėnesį raštu informavusi apie tai kitą šalį“. Kaip jau minėta apeliantas nevykdė prievolės laiku atsiskaityti už teikiamas paslaugas, dėl to ieškovas, apeliantui neatsiskaitant už teikiamas paslaugas apie 11 (vienuolika) mėnesių, įgijo teisę vienašališkai nutraukti Sutartį ir kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo.
Apeliantas taip pat teigia, kad apylinkės teismas pažeidė jo teisę būti išklausytam (CPK 15 str.). Be abejo žodiškumo principas yra labai svarbus, nes asmuo įgyją teisę išsakyti savo argumentus (gynybinę poziciją), leidžia teismui detaliau išsiaiškinti bylos aplinkybes ir išspręsti bylą ne tik operatyviai, bei ir teisingai, tačiau šis principas jokiu būdu negali būti naudojamas, kaip galimybė vilkinti bylos nagrinėjimą ir piktnaudžiauti savo teisėmis.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas šio principo nepažeidė, nes bylos medžiaga tvirtina, kad į 2011-03-23 dienos teismo posėdį atsakovo (apelianto) atstovas neatvyko, o pateikė prašymą bylos nagrinėjimą atidėti ir prašė paskirti kitas dienas (kurios buvo nurodytos prašyme), bylos nagrinėjimui. Teismas atsižvelgęs į prašymą parinko vieną iš apelianto atstovų nurodytą dieną – 2011-04-26, tačiau ir šiuo atveju, apelianto atstovai į teismo posėdį neatvyko vėl pateikdami prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nors apie teismo posėdį jiems buvo žinoma iš anksto (b.l. 147). Pažymėtina, kad apeliantas yra atstovaujamas advokato, profesionalaus teisininko, kuriam yra žinomos neatvykimo į teismo posėdį pasekmės. Be to advokatui, kaip profesinę veiklą vykdančiam asmeniui keliami padidinti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, dėl šios priežasties apelianto atstovas turėjo pareigą numatyti ir prašyti teismo skirti teismo posėdį tuo metu, kai jis nebuvo užimtas kitose bylose. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas priimdamas protokolinę nutartį teisėtai ir pagrįstai atmetė apelianto atstovo prašymą dar kartą atidėti bylos nagrinėjimą.
Atmetus apelianto apeliacinį skundą ieškovo naudai priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovo atstovas pateikė sąskaitą – faktūrą ADV Nr. (duomenys neskelbtini) – 1210,00 Lt sumai (b.l. 199). Ieškovo patirtos išlaidos atitinka LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus maksimalius dydžius ir jų neviršija, dėl šios priežasties nurodyta suma iš apelianto priteistina ieškovo naudai (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Apelianto uždarosios akcinės bendrovės ,,Secus“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto uždarosios akcinės bendrovės ,,Secus“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Provisus“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) naudai 1210,00 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginti.