Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir V. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu pagal BK 253 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams.

V. D. pripažintas kaltu pagal BK 253 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams.

Iš A. P. valstybės naudai priteista penki šimtai litų (gauti už parduotus ginklus).

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas J. M. , tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ir realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelį kiekį šaudmenų, sprogmenis ir sprogstamąsias medžiagas, o būtent:

Maždaug 1990-1992 m., iš ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų įsigijo 6,35 mm kalibro pistoletą „SAUER“ Nr. 52359 ir 7,62 mm kalibro 1895 m. pavyzdžio „NAGANT“ sistemos revolverį, kuriuos parsigabeno į namus, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune. Ten laikė iki 1994 m. pradžios, po to pervežė ir paslėpė Kauno r. Vaišvydavos miške, o 2002-2003 m. metais juos vėl atsivežė į namus. Maždaug 2003-2004 m. 7,62 mm kalibro 1895 m. pavyzdžio „NAGANT“ sistemos revolverį nuvežė į Vytauto Dižiojo jėgerių batalioną, esantį Vaidoto g. 209, Kaune, kur jį padovanojo V. D. . 6,35 mm kalibro pistoletą „SAUER“ Nr. 52359 2005 m. birželio mėn. pirmoje pusėje nuvežė į Vytauto Dižiojo jėgerių batalioną, esantį Vaidoto g. 209, Kaune ir perdavė jį smulkiam remontui V. D. . 2005 m. liepos mėn. viduryje ginklą atsiėmė, vėl atsivežė į namus, kur laikė iki 2006 m. sausio mėn. 24 d., kuomet atvežė prie (duomenys neskelbtini), kur 14 val. 30 min., jis buvo paimtas kratos metu.

Maždaug 1993 m., Kaune, Valstybinėje eksperimentinėje gamykloje „Vytis“, pasiėmė likusius po ginklų bandymų 5,6 mm kalibro ilgąjį žiedinio įskėlimo šovinį (.22LR), 3 vnt. 9 mm kalibro trumpųjų „BROWNING“ (9x17; .380 AUTO) šovinių, 7,62 mm kalibro 1895 m. pavyzdžio „NAGANT“ (7,62x39R) šovinį, 14 vnt. 9 mm kalibro Makarov (9x18mm) šovinių, 8 vnt. mokomųjų rankinių granatų, „UZRGM“ tipo mokomųjų – imitacinių degtuvų dalių, kuriose yra po 2,15+0,12 g svaidomojo poveikio sprogstamosios medžiagos – dūminio parako, kuriuos parsigabeno į namus, esačius Lazūnų g. 59, Kaune. Ten laikė iki 1994 m. pradžios, po to pervežė ir paslėpė Kauno raj. Vaišvydavos miške. 2002-2003 m. metais juos vėl atsivežė į namus, kur šiuos šaudmenis, išskyrus 6 vnt. 9 mm kalibro Makarov (9x18mm) šovinių, ir sprogstamąsias medžiagas laikė iki 2006 m. sausio mėn. 24 d. 16 val., kuomet jie buvo paimti kratos metu. 3 vnt. 9 mm kalibro Makarov (9x18mm) šovinių laikė iki 2005 m. birželio mėn.09 d., kuomet paėmęs iš namų, apie 19 val. 30 min., atvežė į Kauno apylinkėse esantį mišką, nunešė į nuošalią vietą, kur jie buvo iššauti bandant ginklą. Dar 3 vnt. tokių pačių šovinių laikė iki 2005 m. liepos mėn. 21 d., kuomet paėmęs iš namų, maždaug 14 val., atvežė į Bažnyčių g., Kaune, kur kartu su šaunamuoju ginklu pardavė A. M. .

2002 m. antroje pusėje, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, iš V. M. gavo pasaugojimui perdirbtą 9 mm kalibro pistoletą MAUSER mod. 1902 Nr. 97060 ir pritaikytą šaudyti 7,62 mm kalibro TOKAREV (7,62x25 mm) šoviniais bei 9 mm kalibro pistoletą WALTHER Mod. 1938 (P 38) Nr. 7508a, kuriuos po pastarojo mirties 2003-11-03 pasiliko sau. Ginklus laikė ten pat iki 2006 m. sausio mėn. 24 d., kuomet apie 13 val. atvežė į Bažnyčių g. Kaune ir kartu su 15 vnt. 9 mm kalibro LUGER (9x19 mm) šovinių už 4100 litų pardavė A. M. . Be to, perdirbtą 9 mm kalibro pistoletą MAUSER, mod. 1902 Nr. 97060, pritaikytą šaudyti 7,62 mm kalibro TOKAREV (7,62x25 mm) šoviniais, 2005 m. gruodžio mėn.19 d. apie 14 val. 30 min. vežiojo po Kauno miestą, norėdamas pasiūlyti jį įsigyti A. M. .

2002 m. antroje pusėje, bute, esačiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kartu su V. M. paslėpė pastarojo 5,6 mm kalibro Margolino konstrukcijos pistoletą, 111 vnt. 5,6 mm kalibro ilgųjų žiedinio įskėlimo šovinių, 16 vnt. 5,45 mm kalibro šovinių ??? (7H7), 16 vnt. 9 mm kalibro MAKAROV (9x18 mm) šovinių, 144 vnt. 7,62 mm kalibro NAGANT šovinių, 2 vnt. 7,62 mm kalibro sportinių revolverinių šovinių 7,62x26 mm, 10 vnt. karinės inžinerijos paskirties KD-8A markės kapsulių – detonatorių, karinės inžinerijos paskirties „ED“ tipo elektrinį detonatorių, 2 vnt. savadarbių elektrinių detonatorių, pagamintų panaudojant karinės inžinerijos paskirties KD-8A markės kapsules – detonatorius ir elektrinių detonatorių padegamuosius elektrinius tiltelius, kuriuos po V. M. mirties 2003-11-03 pasiliko sau ir laikė ten pat iki 2006 m. sausio mėn. 24 d., 19 val., kuomet jie buvo paimti kratos metu.

Apie 2002-2003 m. namuose, esačiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens gavo pasaugojimui 5,6 mm (.22) kalibro karabiną „SIMSON“ Nr. 139588, kurį po pastarojo mirties pasiliko sau ir laikė ten pat iki 2006 m. vasario 6 d., 9 val. 10 min., kuomet savo inciatyva pateikė prokurorui.

2004 m. apie rugsėjo mėn., namuose, esačiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, į turėtą dujinį pistoletą „IŽ-79-8“ įstatė savadarbį graižtvinį vamzdį, taip pritaikydamas jį šaudyti 9 mm kalibro Makarov (9x18mm) šoviniais. Ginlą laikė nenustatytą laiką ten pat, po ko vežiojosi po Lietuvą automobilio BMW 518, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje iki 2005 m. liepos 21 d. maždaug 14.00 val., kuomet Kaune, Bažnyčių g., už 2000 litų pardavė A. M. . Be to, šį šaunamąjį ginklą, norėdamas išbandyti, 2005 m. birželio 9 d., apie 19 val. 30 min. nešiojosi Kauno apylinkėse esančiame miške.

2005 m. pirmoje pusėje, namuose, esačiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, į turėtą dujinį pistoletą „IŽ-78-8“ įstatė savadarbį graižtvinį vamzdį, taip pritaikydamas jį šaudyti 6,35 mm kalibro BROWNING šoviniais. Ginklą laikė nenustatytą laiką ten pat, po ko vežiojosi po Lietuvą automobilio BMW 518, valst.Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje iki 2006 m. sausio 24 d., 14 val. 30 min., kuomet Kaune, Trakų g., prie 21-ojo namo, jis buvo paimtas kratos metu. Be to, šį šaunamąjį ginklą, norėdamas išbandyti, 2005 m. birželio 9 d., apie 19 val. 30 min. nešiojosi Kauno apylinkėse esančiame miške.

2005 m. apie lapkričio mėn., Vytauto Dižiojo jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune, kartu su V. D. , pagamino pusiau automatinį 5,6 mm kalibro šautuvą.

Taip A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 str. 2 d.

V. D. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, gabeno ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelį kiekį šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų ir sprogmenį, o būtent:

Ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens įgijo 5,6 mm TOZ-8 modelio šautuvo užraktą, kuriuo galima pakeisti turimo 5,6 mm kalibro TOZ-8 modelio šautuvo užraktą.

Ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, iš nenustatyto asmens įgijo 7 vnt. 7,92 mm kalibro šovinių MAUSER (8x57).

Ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje išardė įvairius šovinius, iš kurių išėmė 751 g svaidomojo poveikio sprogstamosios medžiagos – bedūmio parako.

Ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku Vytauto Dižiojo jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune, pasiėmė likusius po šaudymo pratybų ir ginklų bandymų 2 vnt. 7,62 mm kalibro 1943 m. pavyzdžio, 3 vnt. .45 ACP kalibro, .223 kalibro Remington, 31 vnt. 7,62 mm kalibro 1908 m. pavyzdžio, 14,5 mm kalibro, 103 vnt. 9mm kalibro Luger ir 6 vnt. 26 mm kalibro signalinių šovinių.

Apie 1997 m. Lazdijų r. Paseirės k. gavo iš A. S. dovanų 5,6 mm kalibro TOZ-8 modelio šautuvą, kurį parsigabeno į Vytauto Dižiojo jėgerių batalioną, esantį Vaidoto g. 209, Kaune.

Apie 1999 m. Vytauto Dižiojo jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune po praktinių šaudymų pasiliko nepanaudotą „PG-2“ markės išmetamąjį užtaisą, kuriame yra 172 g svaidomojo poveikio sprogstamosios medžiagos – dūminio parako.

Apie 2000 m. Vytauto Didžiojo jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune, naikindamas granatsvaidžius, pasiėmė 68 mm kalibro „RPG-75“ markės reaktyvinį prieštankinį granatsvaidį Nr. 37687 su inertine granata.

2003 m. antroje pusėje Vytauto Dižiojo jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune smulkiam remontui iš V. M. gavo 7,65 mm kalibro pistoletą Menta, kurį po pastarojo mirties 2003-11-03 pasiliko sau.

Maždaug 2003-2004 m. Vytauto Dižiojo jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune, iš A. P. gavo dovanų 7,62 mm kalibro 1895 m. pavyzdžio „NAGANT“ sistemos revolverį.

2005 m. Kauno raj. Ringaudų k. Rasos g. 10 A. D. dirbtuvėse rado 7,65 mm kalibro 1910 m. modelio pistoletą BROWNING Nr. 245771, įtaisą, pritaikytą šaudyti 26 kalibro signaliniais šoviniais, 15 vnt. 6,35 mm kalibro 1906 m. pavyzdžio BROWNING šovinių, kuriuos parsigabeno į Vytauto Dižiojo jėgerių batalioną, esantį Vaidoto g. 209, Kaune.

2005 m. apie pavasarį Vytauto Dižiojo jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune, likvidavus mokomąją klasę, pasiėmė skeveldrinio šaudmens sprogdiklį.

2005 m. vasarą Lazdijų r. Paseirės k. esančiame ežere rado 4 vnt. 23 mm kalibro 23x151 mm, 2 vnt. 20 mm kalibro 2x99 mm šovinių, kuriuos parsigabeno į Vytauto Dižiojo jėgerių batalioną, esantį Vaidoto g. 209, Kaune.

2005 m. vasarą Vytauto Dižiojo jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune iš Žilvino Aido gavo pasaugojimui 40 vnt. 7,62 mm kalibro sportinių pistoletinių šovinių, 70 vnt. 5,6 mm kalibro (5,6x39) šovinių, kuriuos po pastarojo mirties 2005-12-23 pasiliko sau.

Laikotarpiu tarp 2005 m. gruodžio mėn. ir 2006 m. sausio mėn. Kauno r. miške prie Piliuonos rado kovinę 82 mm kalibro minosvaidžio skeveldrinę „O-832“ tipo šešiasparnę miną, kurioje yra apie 400 g normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – trotilo užtaisas su sprogdikliu, kuriame buvo 15 g padidinto galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – tetrilo, 4 vnt. 45 mm kalibro šovinių skeveldrinius sviedinius, kuriuose yra po 130 g normalaus galingumo brizantinės sprogstamosios medžiagos – trotilo užtaisai, 6 vnt 7,62 mm kalibro 1930/33 m. pavyzdžio šovinių ir 12,7 mm kalibro šovinį, kuriuos parsigabeno į Vytauto Dižiojo jėgerių batalioną, esantį Vaidoto g. 209, Kaune.

Šiuos šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias medžiagas ir sprogmenį laikė Vytauto Dižiojo Jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune iki 2006 m. sausio 24 d., 17.00 val., kuomet jie buvo paimti kratos metu.

Ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku Vytauto Dižiojo jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune, pasiėmė likusius po šaudymo pratybų ir ginklų bandymų 2 vnt. 9 mm kalibro LUGER (9x19) šovinių, kuriuos parsigabeno į namus (duomenys neskelbtini).

Apie 1997 m. Lazdijų raj. Paseirės k. gavo iš A. S. dovanų vienvamzdį lygiavamzdį 20-o kalibro medžioklinį šautuvą ??? Nr. K70414, kurį parsigabeno į namus (duomenys neskelbtini).

Šiuos šaunamąjį ginklą ir šaudmenis laikė namuose Kauno raj. Ringaudų k. Rasos g. 10 iki 2006 m. sausio 24 d., 17 val. 30 min., kuomet jie buvo paimti kratos metu.

2005 m. birželio mėn. pirmoje pusėje Vytauto Dižiojo jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune, smulkiam remontui iš A. P. gavo 6,35 mm kalibro pistoletą „SAUER“ Nr.52359, kurį laikė ten pat iki 2005 m. liepos mėn. vidurio, kuomet grąžino jį A. P. .

2005 m. apie lapkričio mėn., Vytauto Dižiojo jėgerių batalione, esančiame Vaidoto g. 209, Kaune, kartu su A. P. pagamino pusiau automatinį 5,6 mm kalibro šautuvą, kurį laikė ten pat iki gruodžio mėn. vidurio, kuomet jį sunaikino.

Taip V. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. P. ir V. D. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl A. P. skundo

Visų pirma, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad šiame įgaliojime – leidime nurodyta, jog šis leidimas galioja iki 1994 m. gruodžio 31 d., o ne iki 2004 m., kaip tai nurodoma apelianto skunde. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šį leidimą išdavė ne LR Vyriausybė, kaip tai skunde nurodo apeliantas, bet Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos valstybinės gamybinės eksperimentinės įmonės „Vytis“ direktorius S. S. .

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei nusikalstamos veikos pradžioje galiojusius teisės aktus sprendžia, jog 1993-06-23 A. P. išduotas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos valstybinės gamybinės eksperimentinės įmonės „Vytis“ direktoriaus S. S. pasirašytas įgaliojimas – leidimas disponuoti šaunamaisiais ginklais nebuvo teisėtas. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, LR Vyriausybės leidimais (licencijomis), kurių pagrindu S. S. išdavė A. P. minėtą įgaliojimą – leidimą, buvo leista valstybinei gamybinei eksperimentinei įmonei „Vytis“ gaminti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Tačiau šiuose LR Vyriausybės leidimuose nebuvo įtvirtinta jokia ypatinga tvarka, skirtinga nuo tuo metu jau galiojusios LR VRM 1992 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1 patvirtintos instrukcijos „Dėl šaunamųjų ginklų, šaudmenų įsigijimo, pervežimo, saugojimo, apskaitos ir panaudojimo, šaltojo ginklo gamybos, tirų ir šaudyklų atidarymo, medžioklinių stendų, ginklų remonto dirbtuvių įsteigimo, prekybos šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis bei medžioklinių peilių įsigijimo, laikymo, antspaudų įmonių įsteigimo, antspaudų ir spaudų gaminimo, dujinių pistoletų (revolverių), balionėlių įsigijimo, apskaitos ir prekybos jais tvarkos“, kuri suteiktų teisę minėtos įmonės „Vytis“ direktoriui išduoti leidimus laikyti ir pervežti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Taigi, darytina išvada, jog šios įmonės direktorius tokių leidimų išduoti neturėjo teisės, kadangi, vadovaujantis minėta LR VRM įsakymu Nr. 1 patvirtinta instrukcija, juos išduodavo Policijos departamentas ir policijos komisariatai. Tokio pavadinimo ir formos dokumentai tuo metu galiojusiuose įstatymuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose, suteikiantys teisę laisvai disponuoti sprogmenimis ir šaunamaisiais ginklais apskritai nebuvo numatyti.

Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos A. P. inkriminuojamų nusikalstamų veikų pradžios datos yra nurodytos teisingai.

A. P. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi liudytojo A. M. tik ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šis liudytojas teisme apklaustas nebuvo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šiais skundo teiginiais, tačiau konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo teisėjui A. M. duotais parodymais baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Vėliau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apygardos teismas ėmesi visų priemonių, kad A. M. būtų dar kartą apklaustas teisiamajame posėdyje, tačiau nustačius, kad jis yra išvykęs į užsienį, teismo posėdyje buvo balsu perskaityti A. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai. Tokiu būdu apygardos teismas įvykdė visus baudžiamojo proceso įstatymo nustatytus reikalavimus ir, pasinaudodamas BPK 276 str. 1 d. 1 p. numatyta galimybe, liudytojui A. M. nedalyvaujant teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, balsu perskaitė teisiamajame posėdyje.

Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad liudytojo A. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai pagrįstai pirmosios instancijos teisme buvo ištirti ir jais remdamasis BPK 20 str. reikalavimų, nustatančių įrodymų leistinumo taisykles, nepažeidė.

Nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, jog seno A. P. pažįstamo A. M. pastovūs, 3-4 metus trukę įkalbinėjimai lėmė, kad apeliantas buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą ir parduoti ginklus senam bendražygiui, žinodamas, kad jie skirti kolekcionavimui ir kad jis nebus naudojami nusikaltimams daryti. Šiuos teiginius paneigia byloje surinkti įrodymai.

2005-10-13 operatyvinių veiksmų protokolu nustatyta, jog 2005-07-21 A. M. susitiko su A. P. . Pastarasis savo iniciatyva ėmė aiškinti, kad dar turi „Mauzerį“, kurio kaina - 2500 litų, „Valterį 38-ą“, kainuojantį - 2500 litų, „tą su duslintuvu“, kurio kaina - 2000 litų, taip pat pokalbio metu pasiūlė vienašūvį ginklą su optiniu taikikliu, kainuojantį 800 litų. Po to, abu nuėjo į automobilį, A. M. sumokėjo A. P. 1500 litų ir už sumokėtus pinigus įsigijo ginklą. (t. 1 b.l. 16-31).

2005-12-19 tyrimo neatskleidžiant savo tapatybės ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokole nurodyta, jog tą pačią dieną A. M. susitiko su A. P. , važiuojant automobiliu jie pakalbėjo apie „Mauzerį“, A. P. paklausė ar „to kito nereikia?“, A. M. pasakė, kad mažiuką su duslintuvu paims, o A. P. paklausus ar nereikia „Valterio“, A. M. atsakė, jog jis pistoletą įsigys sau. Automobiliui sustojus A. P. parodė pistoletą „Mauser“, A. M. perdavė jam 500 litų rankpinigių už ginklą. (t. 1 b.l. 101-108).

2005-12-19 tyrimo neatskleidžiant savo tapatybės ir nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo protokolu nustatyta, jog tą pačią dieną A. M. vėl susitiko su A. P. , sumokėjo 1600 litų už pistoletą „Walther“ su keliais šoviniais, likusius 2000 litų už pistoletą „Mauser“ su pilna apkaba, perklausė kiek kainuoja pistoletas su duslintuvu. A. P. atsakė, kad 2000 litų, kurių A. M. neturi, todėl galės nusipirkti kitą kartą, tačiau dar gali už 800 litų nusipirkti mažiuką 6,35 mm kalibro pistoletą, A. M. jį pirkti atsisakė taip pat paprašė pirmam ginklui padaryti didesnį duslintuvą, nes jis bus naudojamas patalpoje (t. 1 b.l. 123-130).

Pirmiau paminėti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. P. nebuvo išprovokuotas padaryti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tai yra parduoti ginklus A. M. , bet pats buvo aktyvus šios nusikalstamos veikos dalyvis, aktyviai derėjosi su A. M. dėl ginklų kainos, pats siūlė jam pirkti įvairius šaunamuosius ginklus.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad A. P. suprato savo veiksmų pavojingumą visuomenei ir baudžiamumą bei žinojo, jog jo A. M. parduodami ir siūlomi pirkti ginklai bus naudojami ne kolekcionavimui, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, bet gali būti panaudoti kitoms nusikalstamoms veikoms daryti.

To paties pokalbio metu A. M. su A. P. kalba ir apie granatas:

A. P.: Granatų man gaila. Pora tik ir turiu...

A. M.: Ne, negarantuotas. Aš tą brudą noriu kažkaip mostelėti.

A. P.: Jeigu tu tikrai nori tą bruda, tai aš tau vieną duosiu už dyką.“ (t. 1, b. l. 128-129).

Anksčiau, tai yra 2005-07-21 tarp A. M. ir A. P. vykusio pokalbio metu buvo kalbama apie tai, kad A. M. vienas asmuo negrąžina skolos, į ką A. P. atsako, jog reikia jį „sutvarkyti“ ir pažada duoti „garantuotų priemonių: „Tai tą... aš tau duosiu garantuotą, originalą...“, nurodydamas jų panaudojimo būdą: „Po pachu jo...“, „reikia pritvirtint, supranti, kad jau garantuotai, jisai keliaus kur nors. Ir nuo žiedo garantuotą virvutę ant...“ (t. 1 b. l. 20).

Iš šių dviejų pokalbių turinio galima neabejotinai suprasti, jog A. M. su A. P. kalba apie granatas ir jų panaudojimą nusikalstamiems, o ne kolekcionavimo tikslams.

Taigi, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, jog A. P. suprato ir žinojo, jog jo A. M. parduodami ginklai ir šaudmenys gali būti panaudoti nusikalstamoms veikoms daryti.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka su jam pirmosios instancijos teismo paskirta bausme. Viena iš, apelianto manymu, neteisingai paskirtos bausmės priežasčių buvo tai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog ilgą laiką laikydamas ginklus ir šaudmenis A. P. nepadarė jokios žalos visuomenei, nes tai buvo jo profesija, darbas ir hobis. Su šiais apeliacinio skundo argumentais Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka. Nusikaltimų, už kuriuos nuteistas A. P. sudėtys yra materialiosios, tai yra jie laikomi baigtais atlikus atitinkamo BK straipsnio dispozicijoje nurodytus nusikalstamus veiksmus (neveikimą), o jų pasekmės veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tačiau į jas atsižvelgiama skiriant bausmę.

Apeliantas teigia savo nusikalstamais veiksmais nepadaręs jokios žalos visuomenei, nes tai buvo jo profesija, darbas ir hobis. Tačiau Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, jog A. P. nusikalstami veiksmai neapsiribojo vien tik ginklų ir šaudmenų laikymu. Ginklai buvo nuolat remontuojami, atnaujinamas ir taip didelis jų arsenalas, o svarbiausia, jie buvo parduodami, taip sudarant tiesioginę galimybę juos panaudoti kitiems sunkiems nusikaltimams daryti. O šiuo atveju tokios sunkios pasekmės nekilo ne dėl A. P. nurodytų ginklų ir šaudmenų laikymo tikslų ir motyvų (profesija, darbas, hobis), bet dėl to, kad šie ginklai buvo parduoti pagal NVIM veikusiam asmeniui ir iš karto pateko į teisėsaugos pareigūnų rankas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į jo, kaip kaltininko, asmenybę charakterizuojančius duomenis, sveikatos būklę, tai, kad jis išlaiko savo žmoną. Šie apelianto teiginiai taip pat nepagrįsti. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, jis, skirdamas bausmę A. P. , vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, nustatytais BK 54 str., atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas pripažino A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. A. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, jog skirdamas bausmę A. P. atsižvelgia į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą, kad pardavinėjo šaunamuosius ginklus su duslintuvais, taip kėlė didelį pavojų visuomenės saugumui, todėl skyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę. Parinkdamas bausmės dydį, teismas atsižvelgė į apelianto skunde nurodytas aplinkybes, o būtent į tai, kad jis charakterizuojamas teigiamai (t. 5, b.l. 14 -15), kad A. P. yra pensijinio amžiaus, turi nemažai nuopelnų, apdovanojimų, diplomų, taip pat į sveikatos būklę, į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas paskyrė A. P. inkriminuoto BK 253 str. 2 dalies sankcijoje numatyta minimalią bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su nuosprendyje išdėstytais argumentais dėl A. P. skirtinos bausmės individualizavimo ir jos dydžio, o dar kartą atsižvelgti į A. P. skunde nurodytus jo asmenybę charakterizuojančius duomenis ir dar labiau sušvelninti jam paskirtą minimalią BK 253 str. 2 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, remdamasis jau apygardos teismo įvertintais duomenimis, neturi teisinio pagrindo.

Apeliantas skunde teigia, jog teismas turėjo taikyti BK 54 str. 3 d., 62 str. 2 d. 1 p. ir skirti jam švelnesnę, nei numato įstatymas, bausmę.

Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Ir tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų, kuomet net ir pati švelniausia BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, atsižvelgiant į visas aukščiau minėtas aplinkybes, yra per griežta ir bausmės paskirtis gali būti pasiekta paskyrus švelnesnę bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir A. P. apeliacinį skundą nenustatė BK 62 straipsnyje įtvirtintų švelnesnės negu įstatyme numatytos bausmės skyrimo pagrindų. Apeliantas skunde teigia, jog yra pagrindas taikyti jo atžvilgiu BK 62 str. 1 d. 1 p. nuostatas, tačiau teisėjų kolegija su tokiu teiginiu nesutinka. Iš tiesų, byloje yra nustatyta dalis BK 62 str. 1 d. 1 p. įtvirtintų švelnesnės bausmės taikymo sąlygų: 1) A. P. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, 2) turtinės žalos šiuo nusikaltimu padaryta nebuvo. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad A. P. būtų savo noru atvykęs ar pranešęs apie nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, nusikalstamos veikos tyrimas buvo pradėtas ne pagal paties A. P. pranešimą apie jo padarytas nusikalstamas veikas, bet atlikus tam tikrus operatyvinius (nusikalstamos veikos imitacijos modelį), o vėliau ir procesinius (kratos) veiksmus, kurių metu ir buvo nustatyti A. P. nusikalstamos veikos požymiai. Tiesa, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo apeliantas, darant kratą A. P. namuose ir saugumo darbuotojams neradus karabino „Simson“ Nr. 139588, jis pats perdavė šį ginklą prokurorui. Tačiau ši aplinkybė, teisėjų kolegijos manymu, negali būti pripažinta A. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ar būti viena iš būtinų sąlygų taikyti jo atžvilgiu BK 62 str. 1 d. 1 p. nuostatas, nes pagal BK 253 str. 2 d. A. P. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų apimtis yra žymiai didesnė, nei vieno ginklo laikymas. Į šią aplinkybę galima atsižvelgti skiriant A. P. bausmę.

Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad BK 62 straipsnyje įtvirtinta švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo galimybė yra teismo teisė, bet ne pareiga. Netgi esant šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, teismas, pirmiausia, spresdamas ar pasinaudoti šia teise, privalo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes. Ir tik jei įvertinęs visas bylos aplinkybes nusprendžia, jog pati švelniausia BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė yra per griežta ir bausmės paskirtis gali būti pasiekta paskyrus švelnesnę bausmę, teismas gali skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmę.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytas bylos aplinkybes, sprendžia, jog A. P. pagal BK 253 str. 2 d. paskirta minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo ketveriems metams bausmė nėra aiškiai per griežtą, todėl, vadovaujantis BK 62 str, nuostatomis skirti jam švelnesnę, negu sankcijoje numatyta bausmę nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Nėra pagrindo taikyti ir apeliaciniame skunde minimų BK 54 str. 3 d. nuostatų. Vėl gi, pirmiausia būtina pabrėžti, jog minimame straipsnyje yra įtvirtinta teismo teisė, bet ne pareiga taikyti švel­nes­nės, ne­gu straips­nio sank­ci­jo­je nu­ma­ty­ta, baus­mės pa­sky­ri­mą. Be to, teis­mas tu­ri nustatyti ir nuosprendyje nuro­dy­ti, ko­kios yra iš­im­ti­nės ap­lin­ky­bės, kad straips­nio sank­ci­jo­je numaty­tos baus­mės pa­sky­ri­mas šiam as­me­niui už šios nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mą aiš­kiai priešta­rau­tų tei­sin­gu­mo prin­ci­pui. Pirmosios instancijos teismas tokių išimtinių aplinkybių šiuo atveju nenustatė, jų nenustatė ir Apeliacinis teismas. A. P. savo skunde taip pat nenurodė tokių aplinkybių. Apelianto skunde nurodytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės apie jo, kaip kaltininko asmenybę (nuteistasis apdovanotas 8 medaliais, garbės ženklu, daugeliu padėkų, užima aukštus postus savanorių sąjungoje, Tremtinių politinių kalinių klube) bei jo ir jo žmonos sveikatos būklę bei materialinę padėtį, buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo skiriant jam bausmę, tačiau, atsižvelgiant į kitas byloje nustatytas aplinkybes (padarytas sunkus nusikaltimas, A. P. pardavinėjo šaunamuosius ginklus su duslintuvais, taip keldamas tiesiogine grėsmę visuomenės saugumui, nusikalstamą veiką įvykdė siekdamas materialinės naudos), jos negali būti pripažintos išimtinėmis, kurioms esant straips­nio sank­ci­jo­je numaty­tos baus­mės pasky­ri­mas A. P. už nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mą aiš­kiai priešta­rau­tų tei­sin­gu­mo princi­pui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad tenkinti A. P. apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl V. D. skundo

Apeliantas skunde teigia, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neteisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 253 str. 2 d. Motyvuodamas, kodėl teismas, jo manymu, turėjo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 253 str. 1 d., apeliantas nurodo, jog visi nuteistojo dispozicijoje buvę ginklai, šaudmenys ir sprogstamosios medžiagos buvo įgytos kaip mokomosios priemonės, jis kūrė bataliono mokomąją bazę, buvo puoselėta mintis įkurti muziejų. Ginklai, šaudmenys ir sprogstamosios medžiagos buvo laikomos uždaroje ir gerai valstybės saugomoje teritorijoje - Vytauto Didžiojo jėgerių batalione. Patalpa buvo ne tik saugoma, bet ir rakinama, kai kas buvo laikoma seifuose. Ginklai iš uždaros ir saugomos teritorijos niekur nepateko ir negalėjo patekti. Tuo tarpu pas V. D. namuose buvo laikomas tik vienas lygiavamzdis 20 kalibro medžioklinis šautuvas, siekiant jį legalizuoti. Kaip matyti iš V. D. apeliacinio skundo, jis iš esmės teigia, jog Vytauto Didžiojo jėgerių batalione surastų jam priklausančių ginklų, šaudmenų ir sprogmenų įgyjimo, laikymo motyvai ir sąlygos, jų panaudojimo tikslai šalina jo baudžiamąją atsakomybę, todėl jam turi būti inkriminuojamas tik vienas jo namuose surastas lygiavamzdis 20 kalibro medžioklinis šautuvas.

V. D. inkriminuojamo BK straipsnio dispozicijoje įtvirtintas konkretus nusikaltimo dalyko – ginklų, šaudmenų ir sprogmenų - pagaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo ar realizavimo būdas – neturint leidimo. Kiti šio nusikaltimo dalyko laikymo būdai ir sąlygos nusikalstamos veikos kvalifikavimo prasme yra nereikšmingi. Todėl tas faktas, kad, pasak apelianto, ginklai, šaudmenys ir sprogstamosios medžiagos buvo laikomos uždaroje ir gerai valstybės saugomoje teritorijoje, patalpa buvo ne tik saugoma, bet ir rakinama, kai kas buvo laikoma seifuose, nusikaltimo kvalifikacijos taip pat nekeičia, kadangi visi jie buvo įgyti ir laikomi BK 253 str. 2 d. dispozicijoje nurodytu būdu – neturint leidimo, tai reiškia neteisėtai.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, V. D. neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, gabeno ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelį kiekį šaudmenų, sprogstamųjų medžiagų ir sprogmenį, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 str. 2 d.

Apeliantas nesutinka ir su teismo nuosprendžio dalimi, kurioje jis pripažintas kaltu už tai, kad 2005 m. bataliono patalpose pagamino ir ten pat sunaikino mažo kalibro (5,6 mm.) šautuvą. Pasak apelianto, jis neturėjo nusikalstamų motyvų ir tikslų, o jo motyvacija buvo tobulinti karių žinias, plėsti jų akiratį ir gerinti kovinį pasiruošimą. Šiuo atveju taipogi, apelianto nurodyti minimo šautuvo pagaminimo tikslai veikos kvalifikavimui įtakos neturi, todėl šis apeliacinio skundo argumentas taip pat atmestinas, kaip nepagrįstas.

Į pirmiau apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apie ginklų, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų pagaminimo, įgijimo, laikymo tikslus, būdus ir sąlygas galima atsižvelgti skiriant bausmę. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą sprendžia, jog V. D. nurodyti argumentai apie tai, kad Vytauto Didžiojo jėgerių batalione laikyti ginklai, šaudmenys ir sprogmenys buvo mokomosios priemonės, kad V. D. kūrė bataliono mokomąją bazę, buvo puoselėta mintis įkurti muziejų, vertintini kritiškai. Iš tiesų, kaip matyti iš V. D. pareiginių nuostatų, į jo funkcijas iš tiesų įėjo rūpinimasis savo specialybės mokomosios bazės kūrimu ir tobulinimu, bataliono karių supažindinimas su įvairia ginkluote ir pan. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. D. , būdamas ginklų specialistas ir eidamas lengvųjų ginklų specialisto pareigas Vytauto Didžiojo jėgerių batalione labai gerai suprato ir žinojo, jog ginklai, šaudmenys ir sprogmenys yra visuomenės saugumui itin pavojingi bei ribotos apyvartos daiktai ir bet koks jų panaudojimas turi būti vykdomas griežtai laikantis įstatymais, poįstatyminiais ir kitais teisės aktais nustatytų taisyklių bei reikalavimų, turi būti vedama griežta jų apskaita. Už tokią apskaita bei tinkamą turto naudojimą tarnybos tikslams, kaip matyti iš V. D. pareiginių nuostatų, jis pats batalione ir buvo atsakingas, tačiau nevykdė šių funkcijų. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. D. ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku Vytauto Dižiojo jėgerių batalione pasiėmė likusius po šaudymo pratybų ir ginklų bandymų 2 vnt. 7,62 mm kalibro 1943 m. pavyzdžio, 3 vnt. .45 ACP kalibro, .223 kalibro Remington, 31 vnt. 7,62 mm kalibro 1908 m. pavyzdžio, 14,5 mm kalibro, 103 vnt. 9mm kalibro Luger ir 6 vnt. 26 mm kalibro signalinių šovinių; apie 1999 m., Vytauto Dižiojo jėgerių batalione po praktinių šaudymų V. D. pasiliko nepanaudotą „PG-2“ markės išmetamąjį užtaisą, kuriame buvo 172 g svaidomojo poveikio sprogstamosios medžiagos – dūminio parako; apie 2000 m. Vytauto Dižiojo jėgerių batalione naikindamas granatsvaižius, jis pasiėmė 68 mm kalibro „RPG-75“ markės reaktyvinį prieštankinį granatsvaidį Nr. 37687 su inertine granata, taip pat, 2005 m. pavasarį, Vytauto Dižiojo jėgerių batalione likvidavus mokomąją klasę, pasiėmė skeveldrinio šaudmens sprogdiklį.

Taigi, kaip matyti iš pirmiau išdėstytų duomenų, V. D. ne tik atsigabeno neteisėtai įgytus ginklus ir šaudmenis į bataliono teritoriją ir ten juos laikė, bet ir nesilaikydamas nustatytos tvarkos ir neįrašydamas jų į apskaitą teisėtai batalione buvusius ir šiai įstaigai priklausiusius ginklus, šaudmenis ir jų dalis po įvairių pratybų pasiimdavo sau, taip paversdamas juos neteisėtai laikomais. Tokie V. D. veiksmai rodo, kad jis ne tik nesistengė neteisėtai laikytų ginklų įteisinti ir teisėtai juos naudoti, kaip mokymo priemonę, tačiau netgi batalione teisėtai buvusius ginklus ir šaudmenis, kuriuos jis galėjo visiškai teisėtai panaudoti apeliaciniame skunde nurodytiems tikslams – karių mokymams, muziejui, paversdavo neteisėtai laikomais. Tai, kad V. D. nebuvo suinteresuotas, kad batalione būtų griežta ginklų, šaudmenų ir sprogmenų apskaitos ir naudojimo tvarka, įrodo byloje užfiksuotas pokalbis tarp apelianto ir A. P. , kuriame V. D. į pastarojo klausimą ar neįmanoma pokalbyje aptariamo „reikaliuko“ „privest iki galo“ bataliono dalinyje, atsako: „eikit! Jau seniai pamiršt reikia. Ten durnių gauja. Ten kai tas granatas pavogė, tai ten dabar išvis į parką neįeisi net. Reikia leidimų specialių ten visokių, eit pas vadą. Lenktis iki žemės...“ (t. 1, b. l. 143). Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad minimus ginklus, šaudmenis ir sprogmenis V. D. iš tiesų būtų panaudojęs karių mokymuose.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, daro išvadą, jog ginklus, šaudmenis ir sprogstamasias medžiagas V. D. Vytauto Didžiojo jėgerių batalione ne dėl jo apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių (mokymams, muziejui, saugumo sumetimais), bet konspiracijos tikslais. Iš tiesų, V. D. laikydamas visus minėtus daiktus ne kur nors pas save namuose, viena vertus, galėjo tikėtis, kad jų niekas nepaims, tačiau kita vertus, tai, kad ginklai, šaudmenys ir sprogstamosios medžiagos buvo laikomos uždaroje ir gerai valstybės saugomoje teritorijoje, patalpa buvo ne tik saugoma, bet ir rakinama, patekimas į šias patalpas pašaliniams asmenims buvo ribotas, be to, bataliono patalpose, suprantama, buvo ir šiam kariniam daliniui priklausančių ginklų, šaudmenų, sprogmenų, todėl visos šios aplinkybės V. D. leido iki minimumo sumažinti riziką, jog jo neteisėtai laikomi ginklai, šaudmenys ir sprogmenys bus atsitiktinai surasti ir jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo atsižvelgti į apelianto skunde nurodytus ginklų, šaudmenų ir sprogmenų laikymo motyvus ir sąlygas, kaip į aplinkybes leidžiančias sumažinti jam paskirtąją bausmę.

V. D. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog A. P. paprašytas jis atliko smulkų jo pistoleto „Sauer“ remontą, tačiau nežinojo, kad tai neteisėtai laikomas ginklas, nes A. P. apie tai neinformavo. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, ar V. D. žinojo, jog minimą pistoletą „Sauer“ A. P. laiko teisėtai, neturi reikšmės šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 16 straipsnyje yra išvardinti atvejai, kuomet ginklo naudotojas, fizinis asmuo, šiuo atveju A. P. , gali perleisti kitam asmeniui. Remiantis šiuo straipsniu, ginklas gali būti perleistas nuolat naudoti tik kartu gyvenančiam šeimos nariui, arba laikinai naudoti kitam asmeniui, tačiau tik medžioklės metu, sportinių varžybų ir pratybų metu arba mokymų metu. Kaip matyti iš bylos duomenų, V. D. nėra A. P. šeimos narys, ir ginklą jam pastarasis perleido ne medžioklės, varžybų, pratybų ar mokymų metu, bet prašydamas jį suremontuoti. Be to, nors V. D. pagal pareiginius nuostatus dirbdamas Vytauto Didžiojo jėgerių batalione turėjo teisę remontuoti bataliono ginkluotę, tačiau jis žinojo, kad A. P. jam perleistas pistoletas „Sauer“ nėra batalionui priklausantis ginklas, todėl jo priimti remontuoti jis negalėjo. Be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. D. parodė, jog suprato, kad visi A. P. prašymai yra neteisėti. Taigi, V. D. pistoletą „Sauer“ iš A. P. įgijo ir laikė neturėdamas tam leidimo, todėl ši jo veika teisingai kvalifikuota, kaip nusikaltimas (vienas iš jam inkriminuoto BK 253 str. 2 d. numatyto nusikaltimo epizodų).

Apeliantas skundu prašo taikyti jo atžvilgiu BK 54 str. ir 62 str. nuostatas ir skirti jam švelnesnę bausmę. Nuteistasis nurodo, kad išlaiko du nepilnamečius vaikus ir nesveiką motiną. Žmona - medicinos sesuo, todėl mažai uždirba, o jį įzoliavus nuo visuomenės nutrūks socialiniai ryšiai su šeima, tai neigiamai paveiks visą šeimą ir bausmė neatitiks humanizmo principų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą konstatuoja, kad į šias apelianto nurodytas aplinkybes skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė. Teismas, parinkdamas V. D. skirtinos bausmės dydį, nurodė atsižvelgiąs į tai, kad jis charakterizuojamas teigiamai (t. 5, b.l. 41), į tai, kad V. D. turi šeimą, du nepilnamečius vaikus, teisiamas pirmą kartą. Apygardos teismas, atsižvelgęs į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė V. D. minimalią įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Skunde prašydamas paskirti jam dar švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę, V. D. nenurodo kokios konkrečios aplinkybės, jo manymu, rodo, jog yra BK 62 straipsnyje numatyti tokios bausmės skyrimo pagrindai. Tokių pagrindų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. BK 62 str. 1 d. taikymas negalimas, kadangi V. D. pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o tai yra viena iš būtinų šioje straipsnio dalyje numatyto švelnesnės negu įstatyme numatytos bausmės taikymo pagrindų. Taikyti BK 62 str. 2 d. nuostatų V. D. atžvilgiu taip pat nėra teisinio pagrindo. Iš V. D. skunde nurodytų duomenų apie mažamečius vaikus ir sergančią motiną galima spręsti, jog jis teigia, kad jam turėtų būti taikomos būtent BK 62 str. 2 d. 1 p. ir 2 p. nuostatos. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apliento motina sirgtų sunkia liga ar būtų neįgali ir nebūtų kam jos prižiūrėti. Be to jis turi žmoną, kuri gali prižiūrėti vaikus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šio straipsnio 2 dalies taikymui būtina, kad būtų pripažintos ne mažiau, kaip dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Šiuo atveju V. D. pripažinta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus daro išvadą, kad V. D. atžvilgiu taikyti BK 62 str. nuostatų nėra pagrindo.

Taigi, V. D. savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kuriomis reminatis galima būtų teigti, kad straips­nio sank­ci­jo­je nu­ma­ty­tos baus­mės pasky­ri­mas aiš­kiai prieštarautų teisingumo prin­ci­pui. Apelianto skunde nurodytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės apie jo, kaip kaltininko asmenybę, šeiminę padėtį ir materialinę padėtį, jo motinos sveikatos būklę negali būti pripažintos išimtinėmis ir būti pakankamas pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistųjų A. P. ir V. D. apeliacinius skundus atmesti.