Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Palangos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro B. L. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo I. Ž., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. keturiasdešimčia (40) parų arešto.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas ir laikoma, kad I. Ž. bausmę atliko.

I. Ž. pagal BK 260 str. 2 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, bei pagal BK 259 str. 2 d., nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ž. nuteistas už tai, kad iki 2010-02-01, tikslesnis laikas nenustatytas, neteisėtai įsigijo ir laikė svetimus dokumentus – A. K. asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį 2010-02-01 18.50 val. (duomenys neskelbtini), pateikė jį sustabdžiusiai policijos pareigūnei S. L..

I. Ž. buvo kaltinamas, bet išteisintas pagal BK 260 str. 2 d. dėl to, kad jis nenustatytu laiku iki 2010-02-01 ir nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo didelį kiekį, t. y. 970 vienetų, rausvos spalvos tablečių su karūnos įspaudu (logotipu) ir 4 analogiškų tablečių fragmentus, kurių sudėtyje bendrai buvo 34,044 g psichotropinės medžiagos – piperazino, kurias neteisėtai laikė ir gabeno automobilyje BMW 730, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kol 2010-02-01, apie 18.50 val., prie (duomenys neskelbtini), sulaikė policijos pareigūnai.

I. Ž. buvo kaltinamas, bet išteisintas pagal BK 259 str. 2 d. ir dėl to, kad iki 2010-02-01 tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo nedidelį kiekį, t. y. dvi rožinės spalvos tabletes, kurių sudėtyje buvo 0,006 gramo psichotropinės medžiagos – bromazepamo, kurias neteisėtai gabeno ir laikė su savimi striukės kišenėje, kol 2010-02-01, apie 21.10 val., Klaipėdos apskrities VPK tarnybinėse patalpose, Jūros g. 1, Klaipėdoje, asmens kratos metu jas surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Apeliaciniame skunde Palangos miesto apylinkės prokuratūros prokuroras B. L. mano, kad nuosprendžio dalis dėl I. Ž. išteisinimo pagal BK 260 str. 2 d. nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, todėl ši nuosprendžio dalis naikintina ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Prokuroras tvirtina, kad teismas, išteisindamas I. Ž. dėl didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo, turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisingai ir prieštaringai įvertino bylos aplinkybes bei tiesiogiai teisme išnagrinėtus įrodymus, visiškai neatsižvelgė į tai, jog I. Ž. vairuojamas automobilis buvo patikrintas neatsitiktinai, nes pareigūnai turėjo duomenų apie I. Ž. vykdomą nusikalstamą veiką. Prokuroro nuomone, tai, kad automobilis, kuriame buvo rastos psichotropinės medžiagos, priklauso ne I. Ž., o kitam tyrimo metu nenustatytam asmeniui, nėra I. Ž. kaltę paneigiantis argumentas. Automobilis BMW buvo tik priemonė, kuria naudodamasis I. Ž. gabeno didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog I. Ž. naudojosi automobiliu BMW tik itin trumpą laiką ir nieko nežinojo apie automobilyje buvusį paketą su psichotropinėmis medžiagomis. Prokuroras nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu I. Ž. parodė, kad automobiliu naudojosi apie 7–10 dienų. Prokuroro įsitikinimu, šis laiko tarpas yra pakankamas bent jau apžiūrėti naudojamo automobilio saloną, todėl prokurorui akivaizdu, kad I. Ž. turėjo žinoti, kokie daiktai jame yra laikomi, ir šie argumentai paneigia I. Ž. versiją, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog automobilyje yra paketas su dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų.

Prokuroras nurodo, kad I. Ž. automobilyje gabentame pakete buvo 970 tablečių su psichotropine medžiaga – piperazinu. Vienos tabletės kaina yra apie 10 litų, taigi visos pakete buvusios psichotropinės medžiagos vertė yra apie 10 000 Lt., todėl prokuroro neįtikina, kad tokios didelės vertės ir tokio kiekio psichotropinės medžiagos būtų atsidūrusios I. Ž. vairuojamame automobilyje atsitiktinai ar kas nors jas ten būtų padėjęs ir palikęs.

Prokuroras atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu I. Ž. parodė, kad automobilį BMW 730, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pasiskolino iš asmens, vardu A., pravarde Č., kuris gyvena kažkur (duomenys neskelbtini). Jokių kitų minėto asmens duomenų jis nenurodė, nes nežinojo. Bylos teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad automobilį buvo pasiskolinęs tam, kad jį parduotų ir taip grąžintų skolą asmeniui, vardu A., pravarde Č.. Prokuroro įsitikinimu, tokia I. Ž. versija nėra įtikinama, nes yra nepagrįsta. Prokurorui kyla klausimas, kaip I. Ž. nežinodamas jokių kitų asmens duomenų, pardavęs automobilį BMW, būtų suradęs asmenį, vardu A., pravarde Č., ir atidavęs jam už automobilį gautus pinigus. Be to, I. Ž. vairuotojo pažymėjimo neturi ir niekada neturėjo, todėl ir buvo pasiruošęs kito asmens vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, kad, policijos pareigūnams patikrinus, būtų identifikuotas kaip kitas asmuo.

Prokuroro teigimu, apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių ir teismas I. Ž. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 2 d., išteisino nepagrįstai, todėl I. Ž. pripažintinas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. ir jam skirtina aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, artima jam inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui.

Apelianto nuomone, nuosprendžio dalis dėl I. Ž. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. yra pagrįsta, tačiau teismas, paskirdamas I. Ž. bausmę, netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies normas, todėl šis nuosprendis turi būti pakeistas.

Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu I. Ž. parodė kurį laiką važinėjęs automobiliu, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę. Tokiu būdu jis visą laiką su savimi turėjo svetimą, A. K. vardu išduotą, vairuotojo pažymėjimą, kurį būtų pateikęs bet kuriam policijos patruliui, kuris jį būtų sustabdęs. Automobilio vairavimas, neturint teisės jį vairuoti, yra itin pavojingas asmens veiksmas, sukeliantis didelę grėsmę eismo saugumui, kitų žmonių sveikatai ir gyvybei. Didelę grėsmę šioms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms rodo ir I. Ž. siekis pateikti svetimą vairuotojo pažymėjimą ir taip išvengti administracinės atsakomybės už automobilio vairavimą neturint tam teisės. Baudžiamųjų įstatymų taikymas turi užtikrinti proporcingą, nuolatinį ir teisingą atsaką teisinių gėrių pažeidimams, kad viešai patvirtintų baudžiamojo įstatymo normų laikymosi būtinumą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas bausmės skyrimo metu nesiremdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje numatytais bausmės paskirties kriterijais formuoja nebaudžiamumo ir valstybės reagavimo (prievartos) priemonių neveiksmingumo įvaizdį. Neteisingos ir neproporcingos padarytai nusikalstamai veikai bausmės paskyrimas neskatintų nusikalstamą veiką padariusį asmenį ateityje laikytis įstatymų ir nenusikalsti. Toks bausmės paskyrimas skatina kaltinamuosius jaustis nebaudžiamais ir tikėtis, kad galima išvengti teisingos bausmės. Paskirta bausmė visiškai nesiderina su bausmės paskirtimi bei teisingumo principo įgyvendinimu ir nesulaikys nusikalstamą veiką padariusio asmens nuo naujų nusikaltimų darymo, todėl teismas šias baudžiamojo įstatymo normas pritaikė nepagrįstai.

Prokuroras nurodo, kad apylinkės teismas, paskyręs bausmę I. Ž. už BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nurodė, kad į ją įskaito laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką. Prokuroro teigimu, tai lemia, kad teismo paskirtos bausmės rūšis ir dydis nėra tinkami. Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio nustatyta tvarka I. Ž. buvo sulaikytas 2010-02-01, o nuo 2010-02-02 jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri buvo taikoma iki nuosprendžio paskelbimo dienos ir I. Ž. paleidimo iš teismo posėdžių salės (2010-07-16). I. Ž. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbuvo daugiau nei 5 mėnesius. Prokuroro tvirtinimu, paskyręs mažesnę nei sankcijos vidurkis arešto bausmę, teismas neatsižvelgė I. Ž. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką ir paskyrė neadekvačią ir neproporcingą tam bausmės rūšį bei jos dydį. Todėl, prokuroro teigimu, paskirta bausmė yra neteisinga ir šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti I. Ž. paskiriant vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, artimą inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui.

Palangos miesto apylinkės prokuratūros prokuroras B. L. prašo Palangos miesto apylinkės teismo 2010-07-16 nuosprendį pakeisti: pakeisti nuosprendžio dalį, kuria I. Ž. buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d., padarymo, I. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 260 str. 2 d. ir paskirti 8 metų laisvės atėmimo bausmę, pakeisti nuosprendžio dalį, kuria I. Ž. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 str. 1 d., paskirta 40 parų arešto bausmė, ir I. Ž. paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. nuostatomis dalinio bausmių sudėjimo būdu paskirtąsias bausmes subendrinti, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirti I. Ž. galutinę subendrintą 8 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Apeliaciniame teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl kaltinimo pagal BK 260 str. 2 d.

Apylinkės teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, teismo išvada, kad I. Ž. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, neįrodyta, yra pagrįsta.

Liudytojas A. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad sausio ar vasario mėnesio pradžioje jis gavo informaciją, kad 2010-02-01 I. Ž. iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) BMW automobiliu turi vežti narkotikus. Palangos miesto PK pareigūnams sustabdžius I. Ž. vairuojamą automobilį, A. M. su kolegomis apžiūrėjo automobilį, prie galinių sėdynių, ant grindų, surado maišelį su rusvos spalvos tabletėmis. Įvykio vietoje nuteistasis I. Ž. parodė, kad automobilis ir jame surastas maišelis yra ne jo. Įvykio vietoje nuo surasto maišelio pirštų atspaudų neieškojo, neieškojo jų ir vėliau (t. 2, b. l. 12–14).

Liudytojas R. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. M. jį informavo, jog I. Ž. kažkam į (duomenys neskelbtini) veš tabletes. I. Ž. (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas su psichotropinėmis medžiagomis (t. 2, b. l. 14–15).

Liudytojas Ž. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. M. I. Ž. automobilyje, už galinių sėdynių, ant žemės, surado maišelį su narkotinėmis medžiagomis – tabletėmis (t. 2, b. l. 15).

Nuteistasis I. Ž. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje maišelio su tabletėmis radimo jo vairuojamame automobilyje BMW fakto neneigė, jis tvirtino, jog apie tai, kad automobilyje yra psichotropinių medžiagų, nieko nežinojo, parodė, kad automobilis buvo A., kurio pravardė Č.. Nuteistasis jam buvo skolingas 400 litų. Kadangi pinigų skolai atiduoti neturėjo, A. pažadėjo anuliuoti skolą, jei nuteistasis už 1200 litų parduos A. automobilį BMW. Iki sulaikymo nuteistasis su A. automobiliu važinėjo 7–8 dienas. Automobilio pirkėjų ieškojo per draugus. Įvykio dieną paskambino A. ir pasiūlė susitikti (duomenys neskelbtini), prie parduotuvės (duomenys neskelbtini). A. į susitikimą atvažiavo su draugu. Susitikimo metu A. I. Ž. pasakė su automobiliu grįžti į Klaipėdą, sulaukti A. draugo telefono skambučio, po to jam perduoti automobilį, kurį esą draugas galbūt nupirks. A. iš nuteistojo I. Ž. vairuojamo automobilio nuo galinės sėdynės kažką pasiėmė, lyg ir žurnalą, tačiau tiksliai nematė, nes tuo metu kalbėjo su A. draugu, nematė ir to, ar A. turėjo ką nors rankose. Važiuojant į Klaipėdą, sustabdė policijos pareigūnai, kuriems I. Ž. padavė ne savo dokumentus. Policijos pareigūnai, išlipus iš automobilio, automobilyje surado kažkokį maišą. Ar tas maišas buvo automobilyje atvažiavus prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), I. Ž. pasakyti negalėjo, manė, jog to maišo nebuvo, jį jam pakišo A.. Nuteistasis I. Ž. parodė, kad sulaikymo metu su savimi turėjo veikiantį LG mobiliojo ryšio telefoną, kurio PIN kodas keistas nebuvo. Policijos pareigūnams sakė, kad telefone turi būti informacija apie kontaktus su „Č.“, kad jam turėjo skambinti dėl automobilio, tačiau pareigūnai nuteistajam pasakė, kad jo telefonas sulūžęs (t. 2, 9–11, t. 1, b. l. 78–80).

Liudytojai A. M., R. S. ir Ž. S. iš esmės parodė tik tablečių suradimo automobilyje BMW faktą. Maišelis su tabletėmis surastas automobilyje ant grindų, už priekinės keleivio sėdynės (t. 1, b. l. 5–10). Specialisto išvada Nr. 140–(1175)–IS1–2019 patvirtino, kad rausvos spalvos tablečių, aptiktų 2010-02-01, apie 18.50 val., automobilyje BMW 730, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo I. Ž., sudėtyje yra psichotropinė medžiaga – 1 – (3 – chlorofenil) piperazinas, kurio masė – 34,044 g (t. 1, b. l. 19–20).

Apžiūrint automobilį BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) daiktų dėtuvėje buvo surastas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 3410“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su SIM kortele PILDYK, kurios IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 5–10). Iš vyriausiojo tyrėjo A. B. tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad buvo kreiptasi į telekomunikacijų bendrovę UAB „Tele2“, kad būtų nustatyti mobiliojo ryšio SIM kortelės PUK ir PIN kodai, tačiau nurodyti PUK ir PIN kodai neatitiko kortelėje įvestų kodų, todėl apžiūrėti mobiliojo ryšio telefono nebuvo galimybės (t. 1, b. l. 15).

Nuteistasis I. Ž. parodė, kad sulaikymo metu su savimi turėjo veikiantį LG mobiliojo ryšio telefoną, kurio PIN kodas keistas nebuvo.

Asmens kratos protokolo turinys patvirtina, kad iš nuteistojo I. Ž. buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas LG, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su SIM kortele (t. 1, b. l. 44–45).

Vyriausiasis tyrėjas A. B. tarnybiniame pranešime nurodė, kad surastas ir paimtas iš I. Ž. mobiliojo ryšio telefonas LG, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), yra sugadintas, todėl jį apžiūrėti nėra galimybės (t. 1, b. l. 46).

Ar išėmus iš neveikiančio mobiliojo ryšio telefono SIM kortelę, galima nustatyti įeinančius ir išeinančius skambučius, liudytojai A. M. ir R. S. teisiamajame posėdyje nežinojo. Liudytojas R. S. patikslino, kad, žinant telefono numerį, nustatyti įeinančius ir išeinančius skambučius galima (t. 2, b. l. 14, 15). Apeliaciniame teismo posėdyje liudytojas A. M. parodė, kad pas I. Ž. buvo surasti telefonai, o ar buvo tiriama juose esanti informacija, liudytojas nežinojo, patvirtino, kad, kai telefonas išjungtas, įeinančių ir išeinančių skambučių nustatyti negalima (t. 2, b. l. 42–43).

Remiantis bylos aplinkybėmis, I. Ž. sulaikymas jam buvo staigus ir netikėtas, manyti, kad I. Ž., stabdant policijos pareigūnams jo vairuojamą automobilį, suspėjo sugadinti abu mobiliojo ryšio telefonus, nėra jokio pagrindo. Nuteistojo I. Ž. parodymai, kad mobiliojo ryšio telefone LG turėjo būti kontaktai su asmeniu, pravarde Č., kad jam turėjo skambinti asmuo dėl į Klaipėdą atvaromo automobilio, nepaneigti.

Nuteistasis I. Ž. parodė, kad automobiliu BMW važinėjo 7–8 dienas, o apie automobilyje surastas psichotropines medžiagas nieko nežinojo. Liudytojas A. M. padarė prielaidą, jog automobilyje pasukęs galvą I. Ž. maišelį su tabletėmis turėjo matyti, tačiau kokiu metu tabletės atsirado I. Ž. vairuotame automobilyje, liudytojas A. M. pasakyti negalėjo, parodė, jog sekimo veiksmų neatliko (t. 2, b. l. 42–43).

Prokuroro apeliaciniame skunde tvirtinama, kad I. Ž. automobiliu naudojosi apie 10 dienų, o šis laiko tarpas yra pakankamas automobilio salonui apžiūrėti, todėl akivaizdu, kad turėjo žinoti, kokie daiktai jame yra. Esą šie argumentai paneigia I. Ž. versiją, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad automobilyje yra paketas su dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų. Tačiau jokiais bylos duomenimis nenustatyta, kad I. Ž. psichotropines medžiagas automobilyje laikė visas tas dienas, kada naudojosi automobiliu. Kada, bent kurią dieną, I. Ž. įgijo psichotropines medžiagas, nežinoma. Tai patvirtina ir kaltinimo pagal BK 260 str. 2 d. turinys prokuroro pasirašytame kaltinamajame akte (t. 1, b. l. 148–151).

Nei apeliacinio skundo argumentai, nei liudytojo A. M. parodymai ar kiti įrodymai nuteistojo I. Ž. parodymų, jog įvykio dieną psichotropines medžiagas netrukus prieš pat jo sulaikymą automobilyje galėjo palikti asmuo, vardu A., nepaneigia.

Iš tyrėjo R. J. tarnybinio pranešimo matyti, kad asmenų, iš kurių I. Ž. įgijo psichotropines medžiagas, nustatyti nepavyko (t. 1, b. l. 136).

Kam priklausė automobilis BMW 730, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta. Automobilis buvo perparduodamas daug kartų, o automobilio pirkimo–pardavimo sutartys atitinkamais dokumentais įteisintos nebuvo. Duomenų, ar buvo nustatinėjamas nuteistojo I. Ž. nurodytas asmuo A., pravarde Č., byloje nėra.

Liudytojas A. M. teisiamajame posėdyje parodė bei apeliaciniame teismo posėdyje patvirtino, kad gavo pirminę informaciją, jog I. Ž. iš (duomenys neskelbtini) BMW automobiliu turės vežti narkotines medžiagas. Žmogaus, suteikusio tą informaciją, neįvardijo, parodė, jog tai susiję su operatyvinės veiklos duomenų paviešinimu, slaptais dokumentais ši operacija įforminama nebuvo (t. 2, b. l. 42–43).

Bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas atliktas ne iki galo ir nevisapusiškai, I. Ž. su psichotropinėmis medžiagomis sulaikytas atsitiktinai.

Iš liudytojos S. L. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad nuteistasis I. Ž. stabdomas sustojo, tačiau pateikė svetimą vairuotojo pažymėjimą (t. 2, b. l. 11–12). Nuteistasis I. Ž. teisiamajame posėdyje parodė, kad policijos pareigūnams svetimus dokumentus pateikė norėdamas išvengti baudos (t. 2, b. l. 9).

Tokie nuteistojo parodymai iš esmės yra logiški, aplinkybės, jog jis, pateikdamas svetimus dokumentus, siekė išvengti savo asmens identifikavimo todėl, kad vežė psichotropines medžiagas, neįrodo. Apeliaciniame skunde, aptardamas bausmės skyrimo motyvus, pabrėždamas, kokią didelę grėsmę baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms kėlė I. Ž. siekis pateikti svetimą vairuotojo pažymėjimą, pats prokuroras nurodė, kad nuteistasis siekė išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą neturint tam teisės, ir tuo iš esmės patvirtino nuteistojo I. Ž. versiją, kad svetimų dokumentų pateikimu policijos pareigūnams siekė išvengti administracinės atsakomybės.

Esant tokioms aplinkybėms, nesant neginčijamų įrodymų, kaltinti I. Ž. nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 2 d., padarymu nėra pagrindo, todėl apylinkės teismas nuteistąjį dėl šio kaltinimo išteisino pagrįstai.

Dėl bausmės skyrimo pagal BK 302 str. 1 d.

Prokuroro apeliaciniame skunde tvirtinama, kad, skirdamas nuteistajam I. Ž. bausmę pagal BK 302 str. 1 d., teismas neatsižvelgė į bausmės paskirtį (BK 41 str. 2 d.), paskyręs mažesnę nei sankcijos vidurkis arešto bausmę, teismas neatsižvelgė į I. Ž. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką ir paskyrė neadekvačią, neproporcingą tam bausmės rūšį bei jos dydį, todėl paskirta bausmė yra neteisinga.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistajam I. Ž. kardomoji priemonė – suėmimas – buvo paskirta ir vėliau tęsiama iš esmės todėl, jog jis buvo įtariamas labai sunkaus nusikaltimo (BK 260 str. 2 d.) padarymu (t. 1, b. l. 93–94, 100, 171–172), tačiau I. Ž. pagal BK 260 str. 2 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Atsižvelgiant į bausmės paskirtį ir skiriant konkrečią bausmę, būtina atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalyje paminėtus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Įtariamojo ar kaltinamojo sulaikymo, suėmimo laikas BK 54 straipsnyje nenumatytas. Laikinojo sulaikymo ar suėmimo laikas svarbus tuo, kad jis turi būti įskaitytas į nuteistojo bausmės laiką (BK 66 str., BPK 140 str. 9 d.). Į suėmimo laiką paprastai atsižvelgiama skiriant bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, bet ne tam, kad skirtų ją griežtesnę. Skirdamas bausmę I. Ž. pagal BK 302 str. 1 d., apylinkės teismas bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.) vadovavosi, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 str. 4 d.), anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 1, b. l. 129).

Asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo savo spendimą motyvuoti (BK 55 str.). Reikalavimas I. Ž. paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo suimtas ilgiau negu penkis mėnesius, iškraipo bausmės paskirties supratimą, visiškai nesiderina su teisingumo principo įgyvendinimu.

Atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 str. 1 d. 2 p.), sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, jog nuteistasis I. Ž. niekur nedirba, neturi pajamų, teismas BK 302 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos švelniausios bausmės rūšies – baudos – neskyrė pagrįstai. Baudos kaip bausmės įvykdymas užsitęstų, galbūt ateityje ją tektų pakeisti kita bausmės rūšimi (BK 47 str. 6 d. 7 d., BPK 352 str.), užsitęsęs tokios bausmės vykdymas neatitiktų BK 41 str. numatytų tikslų, todėl atsižvelgdamas ir į šias aplinkybes, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, apylinkės teismas visiškai pagrįstai I. Ž. paskyrė kitą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį – areštą. Paskirtos arešto bausmės dydis yra tik nežymiai mažesnis negu arešto bausmės vidurkis (BK 49 str. 3 d.), paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni, todėl prokuroro reikalavimas vietoje arešto skirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę yra nepagrįstas. Apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nenaikintinas ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

Palangos miesto apylinkės prokuratūros prokuroro B. L. apeliacinį skundą atmesti.