Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

gynėjams advokatams Birutei Strimaitytei, Isaakui Kaganui, Jonui Burneikiui, Vincui Pacevičiui, Česlovui Žukauskui, Stasiui Zabitai, Vidmantui Omilevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. S. , A. V. , K. J. , G. Š. , M. B. , A. T. , R. B. ir nukentėjusiosios I. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu (10) dešimčiai metų 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu (10) dešimčiai metų 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

K. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu (6) šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu (10) dešimčiai metų 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu (10) dešimčiai metų 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. T. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu (2) dvejiems metams.

Pritaikius BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems (3) metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

R. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu (1) vieneriems metams.

Pritaikius BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas (2) dvejiems metams, įpareigojant be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos.

Iš V. S. , A. V. , K. J. , G. Š. ir M. B. solidariai priteista 3.672,53 litai turtinės, 300.000 litų neturtinės žalos bei 4.500 litų atstovavimo išlaidų nukentėjusiajai – civilinei ieškovei I. B. .

Iš A. T. ir R. B. solidariai priteista 1.334 litai turtinės ir 30.000 litų neturtinės žalos bei 3.000 litų atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam - civiliniam ieškovui R. S. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. , A. V. , K. J. , G. Š. ir M. B. nuteisti už tai, kad tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė S. B. , o būtent:

Dūsios gatvėje, Šventežerio kaime, Šventežerio seniūnijoje, Lazdijų rajone, priešais kirpyklos pastatą, 2004 m. liepos 11 d., apie 3 val. 10 min., dėl chuliganiškų paskatų, šiurkščiai pažeisdami viešąją tvarką, be dingsties, viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, veikdami bendrai V. S. , A. V. , G. Š. , M. B. ir K. J. užpuolė nukentėjusįjį S. B. . A. V. įspirdamas jam ne mažiau kaip vieną kartą į veido sritį, G. Š. įspirdamas ne mažiau kaip du kartus gulinčiam nukentėjusiajam į galvos sritį, V. S. suduodamas kumščiu ne mažiau kaip vieną kartą ir įspirdamas ne mažiau kaip vieną kartą į galvos sritį, po to M. B. pakeldamas nukentėjusįjį nuo žemės ir vėl numesdamas jį ant asfalto žemyn galva bei suduodamas ne mažiau kaip du smūgius koja į galvos sritį, po to K. J. suduodamas koja gulinčiam nukentėjusiajam du kartus į galvą, bendrais veiksmais nukentėjusiajam S. B. padarė odos nubrozdinimus kairiame antakyje ir kairės akies apatiniame voke, nosies sumušimą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiu, poodinėmis kraujosruvomis nosies paviršiuje bei abiejų akių vokuose, lūpų sumušimą, pasireiškusį odos nubrozdinimais viršutinės lūpos dešinėje su muštinėmis žaizdomis lūpų gleivinėje, poodinę kraujosruvą kairės ausies kaušelyje bei aplink jį galvos minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą minkštuosiuose audiniuose kairio skruosto srityje su kairio skruostikaulio lūžiu, kraujosruvą minkštuose audiniuose dešinio smilkinio-momens-pakaušio srityje, kas sąlygojo kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu virš kairio pusrutulio ir sukėlė galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą bei galvos smegenų sumušimą dešinėje smilkininėje skiltyje, nuo ko S. B. 2004 m. liepos 12 d., 4 val. 50 min., mirė, tai yra tyčia jį nužudė.

A. T. ir R. B. nuteisti už tai, kad tyčia dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo R. S. , o būtent:

Dūsios gatvėje, šalia klubo „(duomenys neskelbtini)“, Šventežerio kaime, Šventežerio seniūnijoje, Lazdijų rajone, 2004 m. liepos 11 d., apie 3 val. 10 min., A. T. ir R. B. veikdami bendrai, A. T. permetus nukentėjusįjį ant žemės, kartu sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius kojomis į įvairias kūno vietas, tuo padarydami nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kairio smilkinio srityje, abiejose alkūnėse, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, dešiniame kelyje bei lengvos formos trauminę galvos smegenų ligą, kas kvalifikuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Motyvuojamoji dalis

Dėl V. S. skundo

Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad be jau aptartų nuteistojo A. V. ir liudytojo M. K. parodymų, jo kaltę iš dalies įrodo ir liudytojo V. P. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu ne kartą apklaustas V. P. parodė, kad jis matė, kaip prie gulinčio S. B. pribėgo A. V. , G. Š. , V. S. ir dar keli jaunuoliai. Pasak liudytojo, V. S. sudavė gulinčiam S. B. kumščiu į veidą. Nors apklausiamas teisme dėl šių aplinkybių liudytojas V. P. teigė įvykių nebelabai prisimenąs, tačiau nurodė, kad matė, kaip prie gulinčio nukentėjusiojo pribėgo būrys jaunuolių ir apstoję ratu visi ėmė jį spardyti. Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas taip pat nebegalėjo pasakyti ką darė prie nukentėjusiojo buvęs V. S. . Tačiau perskaičius ikiteisminio tyrimo metu jo paties duotus parodymus apie V. S. nukentėjusiajam suduotus smūgius, V. P. teigė tuomet sakęs tiesą, nemelavęs. Tuo tarpu apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, liudytojas V. P. ėmė neigti anksčiau savo duotus parodymus, sakydamas, kad apklausos protokolus jis pasirašė neskaitydamas, įvykių nebeatsimena ir nematė, nes buvo tamsu. Paklaustas kodėl keičia savo parodymus, liudytojas paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras jam darė spaudimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. P. , kaip minėta, apygardos teismo posėdžio metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu sakęs tiesą. Apeliacinio teismo posėdyje liudytojas parodė, kad apygardos teisme jam niekas spaudimo nedarė. Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nelogiškus ir neįtikinamus liudytojo parodymų keitimo Apeliaciniame teisme motyvus, juos vertina kritiškai ir atmeta, o vadovaujasi šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. S. pripažino kaltu dėl S. B. nužudymo.

Dėl A. V. skundo

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. V. kaltu, taip pat rėmėsi ir kito nuteistojo – K. J. parodymais. Ne kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme K. J. nuosekliai tvirtino, kad matė šalikelėje gulintį S. B. , prie kurio buvo ir A. V. bei G. Š. . K. J. , pamatęs, kad ant žemės guli tas pats vaikinas (S. B. ), kuris metė į jį butelį, priėjęs įspyrė jam į nugarą. Po to, šalia buvęs A. V. , pasak K. J. , spyrė nukentėjusiajam į galvos sritį, o po šio smūgio du kartus į galvą įspyrė ir G. Š. . K. J. parodė, kad gulėdamas S. B. buvo užsidengęs rankomis veidą, tačiau po A. V. smūgio nukentėjusiojo rankos atsipalaidavo.

A. V. skunde teigia, kad nuteistasis K. J. jį apkalba, nes apeliantas, apklaustas po įvykio liudytoju, nurodė, jog K. J. kelis kartus spyrė nukentėjusiajam. Remiantis vien šia aplinkybe negalima daryti išvados, kad K. J. apkalba nuteistąjį A. V. . Būtina įvertinti tai, ar K. J. parodymus patvirtina kiti bylos duomenys. O juos iš dalies patvirtina pirmiau aptarti liudytojų V. P. ir A. G. parodymai apie tai, kad A. V. sudavė smūgius nukentėjusiajam. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. V. kaltę įrodo ne tik pirmiau nurodyti liudytojų V. P. , A. G. ir nuteistojo K. J. parodymai, bet ir nuteistojo V. S. parodymai.

Nuteistasis V. S. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis matė ant žemės gulintį S. B. , prie kurio buvo apie 6-8 jaunuoliai. Pribėgęs arčiau pastebėjo, kaip A. V. gulinčiam S. B. įspyrė du kartus į galvą ir į krūtinę ir tuo pat metu du kartus į galvos sritį nukentėjusiajam įspyrė ir G. Š. . Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje V. S. pakeitė savo parodymus, teigdamas, jog iš tiesų kas mušė S. B. jis nematė, o ikiteisminio tyrimo metu duoti A. V. kaltinančius parodymus vertė tyrėjas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta tokius V. S. teisme duotus parodymus, kaip nepatikimus. Neįtikinamas V. S. paaiškinimas, kad A. V. kaltinančius parodymus jį vertė duoti tyrėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tose apklausose, kurių metu nuteistasis V. S. davė tokius parodymus, dalyvavo ir jo gynėjas. Taigi, teisėjų kolegija, spręsdama A. V. kaltės klausimą atsižvelgia į ikiteisminio tyrimo metu V. S. duotus parodymus.

Tai, kad nuteistasis A. V. įvykio naktį buvo aktyvus muštynių dalyvis, iš dalies patvirtina jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurie parodo tikruosius jo ketinimus. Šios apklausos metu jis parodė, kad A. G. sudavė M. B. ir ėmė bėgti. Pastarasis po smūgio ėmė vytis A. G. , ir, kaip nurodė A. V. , „ir aš paskui, nes galvojau padėti, jei muš“.

Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ekspertizės akte nurodyta, jog visi sužalojimai S. B. buvo padaryti šešiais smūgiais koja ir/ar ranka ir vienu smūgiu į dešinio peties sritį, o kiti sužalojimai padaryti ne smūgių sudavimo pasėkoje, tačiau teismas nuosprendyje nustatė, jog visi kaltinamieji bendrais veiksmais S. B. sudavė (įspyrė ar sudavė kumščiu) devynis smūgius į galvos (veido) sritį. Iš tiesų, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, visi nuteistieji buvo kaltinami ir nuteisti už tai, kad sudavė nukentėjusiajam iš viso ne mažiau, kaip 9 smūgius. Tačiau tai nereiškia, kad šis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje minimas smūgių skaičius neatitinka teismo med. ekspertų nustatyto smūgių skaičiaus. Nors teismo med. ekspertizės akte nurodytas mažesnis smūgių skaičius – ne mažiau kaip 6, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tai yra mažiausias įmanomas trauminių poveikių skaičius, kurį nustatė ekspertai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Rybalko paaiškino, kad nukentėjusiajam galėjo būti padaryta ir daugiau nei šeši trauminiai poveikiai. Pasak eksperto, nustatinėjant sužalojimo mechanizmą ir trauminių poveikių skaičių laikomasi principo – minimalizuoti trauminių poveikių skaičių (t. 10, b. l. 153). Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas bendras nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius neprieštarauja teismo medicinos ekspertų nustatytam trauminių poveikių skaičiui.

Dėl K. J. skundo

Nuteistasis K. J. savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismo nuosprendis nepagrįstas ir turi būti panaikintas, kadangi nėra įrodymų, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Jis pripažįsta du kartus minkštu batu spyręs nukentėjusiajam į sėdmenis, už tai, kad pastarasis metė į apeliantą butelį ir pataikė į petį, tačiau šie smūgiai, anot K. J. , nesukėlė nukentėjusiojo mirties.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta tokius nuteistojo K. J. argumentus, kaip nepagrįstus, kadangi jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.

Nuteistasis A. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog matė, kaip nukritusį S. B. spardė K. J. ir V. S. . Jie spyrė nukentėjusiajam po 2-3 smūgius. Panašius parodymus jis davė ir pirmosios instancijos teisme, teigdamas, kad V. S. ir K. J. spardė gulintį S. B. , spyrė jam po kelis kartus. Matė kaip K. J. buvo užšokęs ant S. B. . Atmesti šiuos nuteistojo A. V. parodymus, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, kadangi juos iš dalies patvirtina liudytojų P. M. ir A. G. parodymai.

Liudytojas P. M. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip ant gulinčio S. B. galvos bandė užšokti K. J. , tačiau jį kažkas nustūmė. K. J. nukrito ir bandė įspirti S. B. į galvą. Pirmosios instancijos teisme liudytojas taip pat teigė matęs, kaip K. J. šoko nukentėjusiajam ant galvos.

Liudytojas A. G. parodė matęs, kad prie skvero, priešais parduotuvę, kažką spardo. Įsidėmėjo R. B. , A. V. , M. B. , K. J. . Pastebėjo, kaip K. J. ant kažko šokinėjo. Neatpažino ant ko, tik matė, kad tas vaikinas buvo šviesiais drabužiais.

Savo apeliaciniame skunde K. J. tvirtina, kad jo parodymus, jog mušant nukentėjusįjį jis nedalyvavo, patvirtina liudytojas D. M. . Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto teiginiais. Apelianto minimas liudytojas D. M. iš tiesų patvirtino, kad kažkuriuo momentu, po to kai jis išėjo iš „(duomenys neskelbtini)“ apsiprausęs praskeltą galvą, prie jo priėjo nuteistasis K. J. ir paprašė cigaretės. Tuo metu prie jų pribėgo M. B. , kuris trenkė liudytojui kumščiu į ausį. Po smūgio liudytojas nubėgo pro parduotuvę, o M. B. jį nusivijo. Šie liudytojo D. M. parodymai nei patvirtina, nei paneigia K. J. dalyvavimo sumušant nukentėjusįjį S. B. , todėl šia prasme yra nereikšmingi.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad K. J. kaltė bendrais veiksmais su kitais bendravykdytojais nužudžius S. B. , įrodyta byloje surinktais įrodymais.

Dėl G. Š. skundo

G. Š. apeliaciniame skunde teigiama, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nuteistųjų A. V. , K. J. ir liudytojo V. P. parodymais. Tačiau jų parodymai, pasak apelianto, yra nenuoseklūs, prieštaringi, paremti abejonėmis, nepatvirtinti kitais neginčijamais ir objektyviais įrodymais, todėl jais teismas neturėjo vadovautis, bet privalėjo juos vertinti kritiškai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apelianto teiginiais. Iš tiesų, nuteistojo A. V. parodymai, kuriuose jis kalba apie G. Š. atliktus veiksmus, nebuvo nuoseklūs ir vienodi.

2004-07-15 apklaustas jau kaip įtariamasis, A. V. nurodė, kad šalia spardomo S. B. matė stovintį ir G. Š. , tačiau ar pastarasis spardė – nematė. Vėliau papildomose apklausose taip pat G. Š. minėjo, kaip šalia nukentėjusiojo buvusį asmenį, tačiau teigė arba nematęs, kad G. Š. būtų spardęs, arba to neatsimenąs. Tuo tarpu 2004-11-26 apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. V. jau nurodė, kad S. B. spardė visi: V. S. , M. B. , K. J. , G. Š. . Nuteistasis teigė matęs, kaip G. Š. nukentėjusiajam vieną kartą įspyrė į šoną.

A. V. , apklaustas pirmosios instancijos teisme, vėl teigė nematęs, ar G. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam. Teigė, jog G. Š. ten buvo, tačiau ar sudavė smūgius, jis nematė. Apeliacinio teismo posėdyje A. V. taip pat teigė negalįs kategoriškai tvirtinti, kad nukentėjusiajam smūgius sudavė ir G. Š. .

Taigi iš tiesų, remiantis vien tokiais nenuosekliais nuteistojo A. V. parodymais negalima pripažinti G. Š. kaltu dėl S. B. nužudymo. A. V. parodymai leidžia daryti tik išvadą, kad G. Š. dalyvavo ir buvo greta nukentėjusiojo, kai jis buvo mušamas. Tačiau apie G. Š. atliktus veiksmus galima spręsti iš kitų byloje surinktų įrodymų.

Nors apeliantas skunde teigia, jog nuteistojo K. J. parodymai taip pat nenuoseklūs, teisėjų kolegija nesutinka su šiuo teiginiu.

K. J. jau pirmos apklausos metu 2004-07-13 teigė, jog gulinčiam S. B. G. Š. įspyrė vieną kartą į veido sritį ir vieną kartą į viršugalvį (t. 5, b. l. 152). Tokius pačius parodymus jis davė ir apklausiamas kitą dieną (t. 5, b. l. 156). Savo parodymus jis patvirtino ir akistatos su G. Š. metu (t. 5, b. l. 157-158) bei papildomos apklausos metu (t. 5, b. l. 159-160), o taip pat atliekant parodymų patikrinimą vietoje (t. 5, b. l. 161-168). 2004-10-25, apklausiamas prokuroro, K. J. davė analogiškus parodymus, teigdamas, kad G. Š. gulinčiam nukentėjusiajam į galvą įspyrė du kartus. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, K. J. parodė, kad matė, kaip nukentėjusiajam du smūgius į galvą spyrė G. Š. (t. 8, b. l. 152-153). Nuteistasis K. J. buvo dar kartą apklaustas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kur dar kartą patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, sakydamas, jog matė, kaip G. Š. nukentėjusiajam sudavė du smūgius. Nors visų aplinkybių jis teigė nebeprisimenąs, tačiau pareiškė, jog tvirtina savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 10, b. l. 155-156).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus nuteistojo K. J. parodymus, neturi jokio pagrindo jais netikėti, kadangi jie yra nuoseklūs, juos iš dalies patvirtina ir pirmiau minėti nuteistojo A. V. parodymai, jog G. Š. buvo šalia, kuomet buvo mušamas nukentėjusysis. Be to, K. J. parodymus iš dalies patvirtina ir kito liudytojo – V. P. parodymai.

Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas V. P. kategoriškai neteigė, jog apeliantas sudavė nukentėjusiajam smūgius, tiesiog nurodė, kad G. Š. buvo įvykio vietoje ir jam atrodė, kad jis mušė nukentėjusįjį (t. 9, b. l. 69-70).

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. S. , apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog po šokių jis bėgo link kirpyklos. Ten jam kažkoks aukštas vaikinas įspyrė. Tuomet V. S. taip pat pradėjo smūgiuoti rankomis, tačiau gavęs smūgį į sprandą, nugriuvo. Jį gulintį kažkas apspardė. Po to V. S. išgirdo sakant, kad čia savas. Atsikėlęs, nuteistasis paklausė kas čia jį muša. Anot V. S. , į šį jo klausimą atsiliepė G. Š. , kuris pasakė: „nepyk, sumaišiau“ (t. 5, b. l. 31-32). Šiuos savo parodymus nuteistasis V. S. patvirtino ir akistatos su G. Š. metu. Pastarasis taip pat kategoriškai nepaneigė šio fakto, kad per klaidą sudavė smūgius parkritusiam V. S. , sakydamas „gal ir galėjo taip būti, aš neprisimenu“ (t. 5, b. l. 33). Ši aplinkybė tiesiogiai neįrodo, kad G. Š. sudavė smūgius nukentėjusiajam S. B. , tačiau ji parodo tikrus G. Š. ketinimus ir paneigia jo paties parodymus apie tai, kad jis tą vakarą apskritai nieko nemušė.

Taigi, pirmiau aptartų byloje surinktų įrodymų visuma Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas G. Š. kaltu dėl S. B. nužudymo pripažino taip pat pagrįstai.

Dėl M. B. skundo

Apeliantas teisus skunde teigdamas, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad jis pakėlė nukentėjusįjį nuo žemės ir vėl numetė jį ant asfalto žemyn galva. Apie tokius apelianto veiksmus kai kuriuose (ne visuose) parodymuose užsiminė vien tik nuteistieji V. S. ir A. V. .

V. S. ne kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė matęs, kad M. B. tempė nukentėjusįjį, tačiau, kad jį būtų permetęs per petį, nenurodė. To jis nenurodė ir atliekant jo parodymų patiktinimą vietoje (t. 5, b. l. 6-26). Tik vėlesnių apklausų metu V. S. ėmė tvirtinti matęs, kaip tempiamas nukentėjusysis norėjo stotis, todėl M. B. jį permetė per petį ir numetė ant galvos (t. 5, b. l. 28, 32). Tačiau ir šiuos savo parodymus nuteistasis V. S. pirmosios instancijos teisme ėmė neigti, sakydamas, kad matė, kaip nukentėjusysis buvo tempiamas, tačiau nematė, kad S. B. būtų bandęs atsistoti ar kritęs ant galvos (t. 8, b. l. 149-150). Analogiška situacija ir kalbant apie A. V. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas daugelį kartų jis parodė, kad matė, kaip M. B. sumuštą nukentėjusįjį nutempė nuo kelio į šalikelę (t. 5, b. l. 70-89). Tačiau vėliau, 2004-11-09 apklausos metu A. V. nurodė, kad M. B. paėmė sumuštą nukentėjusįjį už drabužių ir sprando ir liepė keltis. Nuteistasis teigė, kad M. B. „patįsė“ šį vaikiną ir „padėjo“ ant asfalto (t. 5, b. l. 96). Dar vėliau, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, A. V. parodė, kad prie nukentėjusiojo priėjęs M. B. , paėmė jį už šono ir už peties, pakėlė ir metė ant šono, trenkė ant žemės (t. 5, b. l. 3-4). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. V. teigė matęs, kaip M. B. nutempė nukentėjusįjį nuo kelio, tačiau ar metė jį, tiksliai pasakyti negalėjo (t. 8, b. l. 151-152).

Taigi, kaip matyti iš pirmiau aptartų nuteistųjų V. S. ir A. V. parodymų, ta jų dalis kur kalbama apie nukentėjusiojo numetimą žemyn galva ant asfalto, nėra nuosekli. Tokiu atveju vien tokių nepatikimų duomenų nepakanka išvadai, kad M. B. numetė žemyn galva nukentėjusįjį. Būtina atsižvelgti į kitus byloje surinktus įrodymus, kurie patvirtintų arba paneigtų šias nustatinėjamas faktines aplinkybes.

Liudytoja L. K. , apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė mačiusi kaip M. B. atitempė kažkokį vaikiną, vilko jį už drabužių, kojos vilkosi asfaltu. Tą vaikiną M. B. „nutrenkė“ vidury asfalto. Vėliau jis jį nutempė į šalikelę ant smėlio (t. 2, b. l. 146-147). Tačiau ši liudytoja nebuvo apklausta pirmosios instancijos teisme, todėl nebuvo išsiaiškinta ką ji turėjo galvoje pavartodama žodį „nutrenkė“. Siekdamas pašalinti šį neaiškumą Apeliacinis teismas apklausė liudytoją L. K. . Ji parodė mačiusi kaip M. B. atitempė S. B. , tačiau ar nukentėjusysis jam priešinosi – ji nematė. Anot liudytojos, M. B. paguldė nukentėjusįjį S. B. , tačiau kaip tai buvo padaryta liudytoja nurodyti negalėjo.

Kiti byloje apklausti liudytojai R. N. , V. D. , P. M. , V. P. taip pat nuteistieji K. J. ir G. Š. nenurodė matę, kad M. B. būtų permetęs nukentėjusįjį ir trenkęs jį galva į asfaltą, nors visi tvirtino matę, kaip jis nukentėjusįjį tempė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus įrodymus, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, kad M. B. pakėlė nukentėjusįjį nuo žemės ir numetė jį ant asfalto žemyn galva, todėl ši kaltinimo dalis iš nuosprendžio šalintina.

Tačiau šios faktinės aplinkybės pašalinimas iš nuosprendžio M. B. veiksmų kvalifikavimui esminės įtakos neturi, kadangi jam be minėto kaltinimo buvo inkriminuota ir tai, kad jis nukentėjusiajam S. B. sudavė ne mažiau kaip du smūgius koja į galvos sritį. Šis kaltinimas, teisėjų kolegijos nuomone, yra įrodytas byloje surinktais įrodymais.

Nuteistasis V. S. , apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad matė, kaip M. B. parkritusiam S. B. sudavė du smūgius koja (t. 5, b. l. 40). Kaip matyti iš bylos duomenų, prieš tai ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nuteistasis šios aplinkybės nenurodė. Apklaustas pirmosios instancijos teisme, V. S. taip pat neigė, kad S. B. kas nors būtų mušęs. Kitokius savo ankstesnius parodymus V. S. motyvavo tuo, kad neva supratęs, kad tokius parodymus jo prašo duoti tyrėjai. Tačiau čia pat patvirtino, kad tyrėja duoti tokių (M. B. ir kitus kaltinančių) parodymų nevertė, be to, ikiteisminio tyrimo teisėjas jam taip pat jokio poveikio nedarė, parodymus jis davė savo valia (t. 8, b. l. 149-150). Pirmosios instancijos teisme V. S. duoti parodymai akivaizdžiai nelogiški ir prieštarauja kitais byloje surinktais duomenimis nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad nukentėjusysis S. B. buvo sumuštas ir šalia jo ne tik buvęs, bet ir pats smūgius sudavęs V. S. negalėjo to nematyti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visus V. S. byloje duotus parodymus, vadovaujasi jo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotaisiais, o tiksliau ta jų dalimi, kurią patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Tai, kad M. B. sudavė smūgius nukentėjusiajam S. B. patvirtino ir nuteistasis A. V. . Tiesa, jis taip pat, tokius parodymus davė ne visų apklausų metu. Pirmųjų apklausų metu A. V. nenurodė matęs, kad smūgius nukentėjusiajam sudavė ir M. B. . Tačiau vėliau, 2004-11-09 apklausos metu nuteistasis parodė, jog M. B. nukentėjusįjį spardė kojomis ir mušė rankomis (t. 5, b. l. 96). Šiuos savo parodymus jis patvirtino akistatos su M. B. metu (t. 5, b. l. 97). Dar vėliau, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, A. V. parodė, kad nukritusį S. B. spardė visi: V. S. , M. B. , K. J. , G. Š. . Kaip nurodė A. V. , „visi ratu sustojo ir „obliavo“ jį“ (t. 5, b. l. 101-102). Tai, kad be kitų nuteistųjų M. B. taip pat spardė nukentėjusįjį, A. V. patvirtino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Be to, jis paaiškino, kad ankstesnėje apklausoje sakydamas „obliavo“, turėjo galvoje, kad mušė rankomis ir kojomis (t. 8, b. l. 151-152). Nors apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. V. pakeitė parodymus, teigdamas, kad nežino, kas sumušė S. B. , šiuos jo parodymus apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus dėl analogiškų motyvų, dėl kurių buvo atmesti ir V. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Teisėjų kolegija remiasi ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teisme A. V. duotais parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys.

Apeliantas teisus skunde teigdamas, jog nuteistieji V. S. ir A. V. pripažino, kad etapuojant jie kalbėjosi tarpusavyje. Tačiau teisėjų kolegija atmeta skundo teiginį, jog V. S. ir A. V. susitarė dėl to kokius parodymus duoti, kadangi ir po tarpusavio pokalbio nuteistasis A. V. davė ne tik kitus nuteistuosius, bet ir V. S. kaltinančius parodymus, ko jis, teisėjų kolegijos nuomone, nebūtų daręs, jei būtų susitaręs su nuteistuoju V. S. .

Pirmiau aptartus V. S. ir A. V. parodymus, taigi ir M. B. kaltę, iš dalies įrodo ir liudytojų A. G. bei D. M. parodymai.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. G. parodė matęs, kad maždaug už 20 metrų vyksta muštynės, būrys jaunuolių, iš kurių be kitų atpažino ir M. B. , spardo vieną gulintį vaikiną (t. 4, b. l. 4-5, 21-23). Šiuos savo parodymus jis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 4, b. l. 8-12). Apklaustas pirmosios instancijos teisme, liudytojas davė analogiškus parodymus (t. 9, b. l. 11-12). Nors nuteistasis M. B. savo apeliaciniame skunde teigia, kad A. G. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes jis įvykio metu sudavė į veidą apeliantui ir tai pripažino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog vien šiuo pagrindu atmesti nuoseklių minėto liudytojo parodymų nėra pagrindo.

M. B. , suduodantį smūgius nukentėjusiajam S. B. , parodė matęs ir liudytojas D. M. . Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis tiesiogiai nenurodė matęs, kad M. B. mušė S. B. , tačiau jis paaiškino, kad jam išėjus iš klubo „(duomenys neskelbtini)“, po to kai nusiprausė praskeltą galvą, kiemo, prie jo priėjo K. J. , paklausė iš kur jis ir paprašė cigaretės. Staiga iš tos pusės kur buvo susibūrusi jaunuolių grupė ir vyko muštynės (prie parduotuvės, kur ir buvo sumuštas S. B. ), atbėgo iš matymo pažįstamas M. B. . Pribėgęs prie liudytojo M. B. trenkė jam ranka į ausį, po ko liudytojas pabėgo (t. 4, b. l. 49, 51). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas D. M. patikslino, jog rūkydamas akimis ieškojo draugų ir pamatė, kaip prie parduotuvės kažką spardo. Iš to spardančiųjų būrio pribėgo M. B. ir trenkė jam į veidą (t. 9, b. l. 9-10). Apeliantas skunde teigia, kad šio liudytojo parodymai tendencingi, nes jis nors ir būdamas toli nuo įvykio vietos (apie 30 m) iš nukentėjusįjį spardžiusių asmenų atpažino būtent tik M. B. . Tačiau tokie liudytojo D. M. parodymai teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Jis ir ikiteisminio tyrimo metu tvirtino matęs muštynes, o iš visų ten dalyvavusių asmenų atpažino būtent M. B. tik todėl, kad būtent pastarasis atbėgo iš nukentėjusįjį mušusių asmenų būrio ir trenkė liudytojui D. M. .

Apeliantas teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje neteisingai nurodė liudytojo V. P. parodymus. Nuosprendyje nurodyta, kad jis matė, kaip M. B. spyrė nukentėjusiajam vieną kartą į veidą, vėliau jį už rūbų gulintį nutempė nuo kelio. Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 29) ir teisme tokių parodymų šis liudytojas nedavė. Liudytojas V. P. parodė, kad matė, kaip M. B. vijosi vaikiną, kuris jam įspyrė į veidą. Taip pat teigė, kad tuomet, kai buvo spardomas nukentėjusysis S. B. , apelianto šalia nebuvo. Šią liudytojo V. P. parodymų dalį, kurioje jis teigia, kad prie mušamo nukentėjusiojo M. B. nebuvo, teisėjų kolegija atmeta. Pats liudytojas V. P. pripažino, kad yra nuteistojo M. B. pusbrolis, be to, tokius jo parodymus paneigia kiti pirmiau aptarti įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. B. kaltu, be pirmiau aptartų įrodymų, rėmėsi ir UAB „Mobiliosios visatos telekomunikacijos“ pažyma (t. 1, b. l. 149) bei daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 156), kuriuose užfiksuota, kad 2004 m. lierpos 11 d., 4 val. 47 min., iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (M. B. ) siųsta žinutė, kurios turinys skamba taip: „Aš jau namuose. Pasigėriau, pasimušiau su S. kaip reikalas, dabar žaizdas gydausi, o jie reanimacijoj guli. Labanakt gražuolyte. Pasiilgau...“. Iš tiesų, kaip teisingai nurodoma M. B. apeliaciniame skunde, UAB „Mobiliosios visatos telekomunikacijos“ pažymoje nurodytame minėtos žinutės tekste klaidingai parašytas vienas žodis. Turi būti ne „jis reanimacijoj guli“, bet „jie reanimacijoj guli“. Tačiau šis neatitikimas, kolegijos nuomone, nėra esminis ir neturi reikšmės sprendžiant nuteistojo M. B. kaltės klausimą. Apeliantas aiškina, kad žinutės tekste parašė žodžius „jie reanimacijoje guli“ bendrąja prasme, nes matė, kad į įvykio vietą atvyko greitosios pagalbos automobilis. O rašydamas „Pasimusiau su S. kaip reikalas, dabar žaizdas gydausi“, apeliantas teigia turėjęs omenyje tai, jog susidūrus su A. G. , pastarasis apeliantui sudavė smūgį į veidą. Iš tiesų, tokie apelianto paaiškinimai yra gan logiški ir neprieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms: greitoji med. pagalba atvažiavusi buvo, A. G. apeliantui sudavė vieną smūgį. Tačiau šiuos pirmiau minėtuose įrodymų šaltiniuose užfikuostus duomenis derėtų vertinti ne atsietai nuo kitų pirmiau aptartų įrodymų, bet visumoje su jais. Būtent taip vertinant byloje surinktus ir pirmiau šioje nutartyje aptartus įrodymus ir galima daryti išvadą, kad M. B. sudavė smūgius koja į veido sritį S. B. , todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiojo nužudymo.

Apeliantas skunde taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertizės akte Nr. EKM 10(94)/05(01) nurodomų sužalojimų pobūdis ir skaičius neatitinka nuteistųjų ir liudytojų parodymų. Dėl padarytų sužalojimų skaičiaus apeliacinės instancijos teismas pasisakė aptardamas nuteistojo A. V. apeliacinio skundo atmetimo motyvus, todėl jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija sutinka su M. B. skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 305 str. 1 d. 2 punkte įtvirtintų reikalavimų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tačiau šiuos trūkumus apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pašalino.

Apeliantas skunde tai pat nurodo, jog teismas paskyrė jam per griežtą laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgdamas į tai, kad jis turi šeimą, kurioje auga mažametis vaikas, kad jis dirba, studijuoja, vienas išlaiko šeimą, yra neteistas, administracine tvarka nebaustas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais nuteistojo skundo argumentais. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmę M. B. , teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į visas, taip pat ir M. B. apeliaciniame skunde nurodomas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Teismas įvertino padaryto nusikaltimo sunkumą, juo sukeltas negrįžtamas pasekmes, tai, kad nėra M. B. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, jauną jo amžių, tai, kad jis charakterizuojamas gerai. Teismas atsižvelgė ir į M. B. šeiminę padėtį, į tai, kad jis dirba, mokosi, anksčiau neteistas. Įvertinęs visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. B. skirtina laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu mažesnė nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad M. B. paskirta dešimties metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, todėl nešvelnintima.

Taip pat apeliantas nesutinka ir su priteisto civilinio ieškinio dydžiu, nurodo, kad teismas turėjo atsižvelgti į jo turtinę padėtį. Apeliantas teigia, kad jo šeimos pajamos per mėnesį yra 550 litų, žmona nedirba, nes prižiūri mažametį vaiką.

Savo nuosprendyje, motyvuodamas civilinio ieškinio patenkinimą, pirmosios instancijos teismas nurodė atsižvelgiąs ir į nuteistųjų turtinę padėtį. Tačiau kokia ta padėtis ir kaip ji lemia priteisiamo ieškinio dydį, teismas nekonkretizavo. Apeliantas skunde, kaip minėta, nurodo, kad jo šeimos pajamos per mėnesį yra 550 litų, žmona nedirba, nes prižiūri mažametį vaiką. Šių teiginių jis dokumentais nepagrindė. Tačiau, kita vertus, turtinė kaltininko padėtis yra tik vienas iš daugelio kriterijų, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Pagal CK 6.250 str. 2 d., teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas minėtas aplinkybes, padarė išvadą, kad nužudytojo motinos prašomas priteisti neturtinės žalos dydis - 300000 Lt, yra pagrįstas ir teisingas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat tai, kad nuteistasis M. B. yra jauno amžiaus ir atlikęs jam paskirtą bausmę dar bus darbingo amžiaus, be to į tai, kad neturtinė žala priteista ne iš vieno M. B. , o iš 5 nuteistųjų solidariai, sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu ir konstatuoja, jog remiantis vient tik tuo, kad, paties nuteistojo teigimu, jo turtinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga, nėra pagrindo mažinti priteistos neturtinės žalos dydžio.

Dėl nukentėjusiosios I. B. skundo

Nukentėjusioji nesutinka su teismo išvada dėl nuteistųjų tyčinės kaltės rūšies bei jiems paskirtų bausmių dydžio.

Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kal­ti­nin­kas su­pra­to, kad jis sa­vo vei­ka kėsina­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui ir no­rė­jo ją at­im­ti. Apeliantės teigimu, atsižvelgiant į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistieji, nužudydami S. B. veikė būtent tiesiogine tyčia, t. y. siekė nukentėjusiojo mirties. Iš tiesų, byloje nustatyta, jog daugiausia smūgių nukentėjusiajam buvo suduota į galvą, galvos sužalojimai padaryti tiesioginiais smūgiais. Tačiau tam, kad nuteistuosius būtų galima pripažinti veikus tiesiogine tyčia, būtina įrodyti, kad jie veikdami suvokė, jog S. B. gy­vy­bė bus at­im­ta ne­iš­ven­gia­mai ir to siekė. Iš bylos duomenų akivaizdu, jog konfliktas kilo dėl menkavertės dingsties, kad nukentėjusysis buvo iš kito kaimo, nei nuteistieji. Pagrindinis visų nuteistųjų tikslas buvo dėl chuliganiškų paskatų sumušti S. B. . Šio tikslo jie ir siekė. Tačiau suduotų smūgių lokalizacija, stiprumas, smūgius sudavusių asmenų skaičius lėmė tai, kad nukentėjusiajam buvo padaryti sunkūs sužalojimai, kurių pasekoje įvyko jo mirtis. Akivaizdu, kad nuteistieji, realizuodami savo nusikalstamą sumanyma sumušti S. B. , su­pra­to, kad įgyvendindami šį sumanymą, t. y. suduodami smūgius nukentėjusiajam į galvą, sa­vo vei­ka kė­si­na­si į jo gyvy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę S. B. , ir, nors ir ne­no­rė­jo tokių pasėkmių, tačiau sąmo­nin­gai lei­do joms kilti, t. y. buvo abejingi galimam S. B. gyvybės atėmimui.

Pagrįstas nukentėjusiosios apeliacinio skundo teiginys, jog nuteistieji V. S. , A. V. , G. Š. , M. B. ir K. J. veikė bendrininkų grupėje ir tai turi būti pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas ben­dri­nin­kau­jant, kai da­rant šį nusikal­ti­mą ty­čia ben­drai da­ly­vau­ja du ar dau­giau tar­pu­sa­vy­je su­si­ta­ru­sių nu­si­kal­ti­mo sub­jek­tais galin­čių bū­ti as­me­nų. Su­si­ta­ri­mas nu­žu­dy­ti ki­tą žmo­gų ga­li bū­ti iš­reikš­tas bet ko­kia for­ma – žo­džiu, raš­tu ar kon­kliu­den­ti­niais veiks­mais – ir įvyk­ti bet ku­rio­je šios nu­si­kals­ta­mos vei­kos sta­di­jo­je.

Akivaizdu, kad šiuo atveju išankstinio žodinio susitarimo tarp nuteistųjų nebuvo. Jis buvo išreiškštas konkliudentiniais veiksmais ir kilo spontaniškai, t. y. visiems spardant ir suduodant smūgius nukentėjusiajam. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog nužudy­mas yra pa­da­ry­tas ben­dri­nin­kau­jant ir ta­da, kai prie vie­no ar kelių as­menų, da­ran­čių ty­či­nius veiks­mus, nukreiptus at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, tuo pa­čiu tiks­lu sa­vo veiks­mais pri­si­de­da ki­tas ar­ba ki­ti as­me­nys ir kė­si­ni­mą­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę pra­dė­jęs as­muo ar asmenys tai su­vo­kia. Šiuo konkrečiu atveju, kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kiti taip pat suduoda smūgius S. B. į galvą, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę. Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad V. S. , A. V. , G. Š. , M. B. ir K. J. veikė bendrininkų grupėje ir yra jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Nukentėjusioji skunde taip pat prašo visų už S. B. nužudymą nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti ir tai, kad jie padarė nusikaltimą būdami apsvaigę nuo alkoholio. Šis nukentėjusiosios prašymas tenkintinas iš dalies. Byloje surinktais objektyviais duomenimis neabejotinai nustatyta, jog nuo alkoholio apsvaigęs buvo tik K. J. . Alkotesterio pagalba 2007-07-11, 6.07 val., t. y. praėjus keletui valandų po S. B. sumušimo, K. J. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis - 1,8 promilės (t. 5, b. l. 145). Toks girtumas neabejotinai turėjo įtakos K. J. elgesiui ir jo veiksmams, taigi ir nusikaltimo padarymui. Todėl tai turi būti pripažinta K. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Tačiau kitų nuteistųjų atveju, jokių objektyvios kilmės duomenų apie tai, kad įvykio metu jie būtų apsvaigę nuo alkoholio, nėra. Iš tiesų, byloje yra duomenų apie tai, kad vienas ar kitas nuteistasis tą vakarą vartojo alkoholinius gėrimus. Tačiau įstatyme numatytomis priemonėmis ir būdais jiems girtumas nustatytas nebuvo, o remiantis vien tik liudytojų parodymais, jog jie matė, kaip vienas ar kitas nuteistasis gėrė alkoholinius gėrimus, nėra galimybės nustatyti kokį kiekį tų gėrimų kiekvienas iš nuteistųjų išgėrė ir ar jie buvo apsvaigę nuo alkoholio. Todėl nėra galimybės nustatyti ir to, ar tai turėjo įtakos darant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad V. S. , A. V. , G. Š. ir M. B. nusikaltimą padarė apsvaigę nuo alkoholio, todėl tai negali būti pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Nors Apeliacinis teismas nuteistųjų V. S. , A. V. , G. Š. , M. B. ir K. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad jie nusikalimą padarė veikdami bendrininkų grupėję, o K. J. – dar ir tai, kad jis padarė nusikaltimą būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pirmosios instancijos teismo šiems nuteistiesiems paskirtos bausmės negriežtintinos.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmes V. S. , A. V. , G. Š. , M. B. ir K. J. , teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Apeliacinis teismas, vertindamas nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, taip pat atsižvelgia į padaryto nusikaltimo sunkumą (padarytas labai sunkus nusikaltimas), juo sukeltas negrįžtamas pasekmes, tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą jie padarė veikdami bendrininkų grupėje, o K. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė dar ir tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas apsavaigęs nuo alkoholio. Šios bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės rodo didesnį nuteistųjų ir jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Tačiau taip pat būtina atsižvelgti ir į jauną nuteistųjų amžių, kuris iš dalies taip pat lėmė neatsakingą ir nusikalstamą nuteistųjų elgesį, tai, kad jie charakterizuojami teigiamai, dirba, mokosi, anksčiau neteisti. Šios aplinkybės rodo mažesnį nuteistųjų bei jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Iš šių aplinkybių galima spręsti, kad nusikaltimas nebuvo anksčiau susiformavusių nuteistųjų antivisuomeninių nuostatų pasekmė, bet buvo padarytas susiklosčius tam tikroms neigiamoms aplinkybėms (nuolatiniai konfliktai su jaunuoliais iš kitų kaimų, abiejų konflikto pusių agresyvus ir provokuojantis elgesys ir pan.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems V. S. , A. V. , G. Š. , M. B. ir K. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per švelnios, todėl negriežtintinos.

Dėl nuteistojo A. T. skundo

Vieni iš įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi pripažindamas A. T. kaltu, buvo paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei akistatos su R. B. metu pasakyti žodžiai. Tuomet A. T. pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam R. S. (t. 6, b. l. 114-116). Tačiau, kaip pagrįstai savo skunde nurodo apeliantas, šie ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys negali būti pripažinti tinkamais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje. Kaip matyti iš bylos duomenų, atliekant abu minėtus procesinius veiksmus, A. T. buvo apklausiamas, ne kaip įtariamasis, bet kaip liudytojas. Šių veiksmų metu jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, juos atliekant nedalyvavo A. T. gynėjas. Tokiu būdu buvo pažeistos A. T. teisės, todėl pirmiau minėtais duomenimis teismas remtis negalėjo.

Tačiau, be šių duomenų A. T. kaltę sudavus smūgius nukentėjusiajam R. S. ir padarius jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, įrodo kiti byloje surinkti įrodymai.

Apeliantas teisus skunde teigdamas, jog nei vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, jog būtų matę, kad konkrečiai A. T. mušė R. S. . Tačiau liudytojai, matę įvykį parodė, kad R. S. mušė ne vienas asmuo.

Liudytojas V. D. parodė, kad 2004 m. liepos 10 d. buvo šokiuose. Jiems pasibaigus išėjo iš salės. Lauke kažkas mėtėsi buteliais. Jis su merginomis kalbėjosi prie parduotuvės. Matė, kaip R. B. nusivijo vaikiną, kilo muštynės. Nei ką, nei kaip mušė nesimatė. Merginos nuėjo pažiūrėti ir grįžusios pasakė, kad muša R. S. . Jis ėjo link automobilio ir matė, kaip kažkas kažką pakėlė ir vilko. Konkrečių smūgių R. S. jis nematė, tik matė, kad smūgiavo R. B. rankomis. Be R. B. prie R. S. buvo dar keli vaikinai, bet jų neįsižiūrėjo.

Liudytojas K. V. parodė, kad po šokių jis su draugu nuėjo link parduotuvės. Nuo vaistinės girdėjosi riksmai. Matė kaip ant asfalto gulėjo vaikinas. Mušėsi gal 3 žmonės.

Liudytojas D. K. parodė, kad matė kaip R. B. stumdėsi su vaikinu iš Simno – R. S. . Jau už krūmų, kai R. S. buvo nukritęs, pribėgo A. T. ir J. R. . Ar jie jį spardė, jis nematė, nes užstojo krūmai.

Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja L. K. taip pat parodė, kad stovėdama prie parduotuvės matė, kaip keletas vaikinų mušė R. S. . Liudytoja teigė, kad R. S. buvo spardomas (t. 10, b. l. 185).

Be to, ir pats nukentėjusysis, nors ir negalėjo nurodyti kas be R. B. jį sumušė, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad pagal smūgių intensyvumą ir greitį suprato, kad jį spardo ne vienas žmogus.

Iš pirmiau aptartų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymų galima spręsti, kad R. S. mušė ne vienas, bet keli asmenys. Tiesa, liudytojas V. S. parodė, jog po šokių su O. U. važiavo namo. Matė, kaip vienas R. B. spardo gulintį jaunuolį. Jis liepė jam baigti. R. B. dar kartą trenkė gulinčiam ranka ir nuėjo link parduotuvės. Šiuos V. S. parodymus patvirtino ir liudytoja O. U. . Be to, liudytoja S. V. taip pat parodė prie parduotuvės mačiusi stovintį A. T. . Tačiau šių liudytojų parodymai, priešingai nei nurodoma apelianto skunde, neįrodo, kad A. T. mušant R. S. nedalyvavo.

Kaip matyti iš bylos duomenų, visi tos nakties įvykiai vyko labai dinamiškai, visi įvykio dalyviai bėgiojo, vaikėsi vieni kitus. Vakaro metu kilo ne vienas konfliktas ir ne vienos muštynės. Tas pats pasakytina ir apie R. S. sumušimo aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad R. S. sumušimas truko neilgai, o įvykio vieta, kurioje buvo sumuštas R. S. , yra visai šalia parduotuvės. Taigi liudytojų parodymai apie tai, kad tam tikru momentu A. T. prie R. S. ir R. B. jau nebebuvo, o jis buvo jau prie parduotuvės, visiškai nereiškia, kad jis apskritai visą laiką, kuomet R. B. mušė R. S. , buvo prie minėtos parduotuvės ir sumušant R. S. nedalyvavo. Priešingai, šią galimybę paneigia tiek R. B. , tiek ir paties A. T. parodymai.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pats A. T. pripažino, kad tuo metu, kai R. B. mušė R. S. , jis nestovėjo prie parduotuvės, o buvo pribėgęs prie R. S. ir R. B. . Tiesa, jis neigė sudavęs smūgius ir pargriovęs nukentėjusįjį, teigdamas, jog jis R. S. tik atitraukė nuo R. B. .

Taigi, kaip matyti iš šių pirmiau aptartų duomenų, A. T. buvo įvykio vietoje, kuomet buvo mušamas R. S. . O kad ten jis ne tik buvo, bet ir sudavė nukentėjusiajam smūgius, įrodo R. B. parodymai.

Nors nuteistasis R. B. iš pradžių apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad su R. S. jie mušėsi tik dviese ir kitų žmonių šalia nebuvo, vėliau, duodamas parodymus prokurorui, nuteistasis parodė, kad jam besimušant su R. S. , prie jų priėjo A. T. ir V. P. . Jie taip pat pradėjo rankomis ir kojomis mušti R. S. (t. 6, b. l. 165). Vėlesnės apklausos metu jis patvirtino savo parodymus apie tai, kad be jo R. S. dar mušė ir A. T. ir paneigė pirmiau išsakytus teiginius, jog tai darė ir V. P. . Apklausiamas pirmosios instancijos teisme R. B. patvirtino minėtus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jam besimušant su R. S. , prie jų pribėgo A. T. ir trenkė R. S. , po ko šis nukrito (t. 8, b. l. 157-158).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų įrodymų visumą, daro išvadą, kad A. T. pagrįstai pripažintas kaltu dėl R. S. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Nuteistasis A. T. skunde taip pat teigia, jog teismo medicininės ekspertizės išvados dėl R. S. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo vertintinos kritiškai. Anot apelianto, išanalizavus medicininius dokumentus, kuriuose buvo fiksuojamas gydymas, susijęs su šiuo sužalojimu, yra daug prieštaravimų. Tačiau kokie konkrečiai tie prieštaravimai, skunde nenurodoma. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje esančias medicininių dokumentų kopijas bei pačią teismo medicinos specialisto išvadą dėl R. S. padarytų sužalojimų, konstatuoja, jog nėra pagrindo netikėti teismo medicinos specialisto pateikta išvada ir joje nurodytais duomenimis. Jokių esminių prieštaravimų nei medicininiuose dokumentuose, nei pačioje teismo medicinos specialisto išvadoje, teismas nenustatė. Taigi, šis apeliacinio skundo teiginys atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl nuteistojo R. B. skundo

Apeliantas sutinka su iš jo ir A. T. priteistos turtinės žalos dydžiu, tačiau 30000 Lt dydžio neturtinė žala, apelianto teigimu, yra aiškiai per didelė, neadekvati padarytai nusikalstamai veikai, prieštaraujanti įstatymo reikalavimams ir neatitinka teisminės praktikos.

Apeliantas skunde nurodo, jog jis gyvena kartu su motina, kuri yra invalidė ir gauna mažą pensiją, tėvas yra miręs. R. B. šiuo metu mokosi (duomenys neskelbtini) dieninėse studijose. Teismas, anot apelianto, priteisdamas minėtą sumą į tai neatsižvelgė, taip pažeisdamas protingumo ir teisingumo principus.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis R. S. prašė priteisti jam 80000 Lt neturtinės žalos, tačiau pirmosios instancijos teismas sumažino šią sumą iki 30000 Lt. Nuosprendyje, motyvuodamas civilinio ieškinio patenkinimą, pirmosios instancijos teismas nurodė atsižvelgiąs ir į padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pasekmes (sveikata sutrikdyta nesunkiai), į žalos padarymo mechanizmą, į kaltinamųjų ir nukentėjusiojo amžių, turtinę padėtį ir finansines galimybes. Tačiau kokios tos finansinės galimybės ir turtinė padėtis ir kaip ji lemia priteisiamo ieškinio dydį, teismas nekonkretizavo. Nors tiesiogiai tai skunde nenurodyta, tačiau iš jo galima suprasti, kad apeliantas teigia, jog jo turtinė padėtis sunki ir būtent dėl šios priežasties neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia R. B. dėmesį į tai, kad, kaip minėta, turtinė kaltininko padėtis yra tik vienas iš daugelio kriterijų, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį. Pagal CK 6.250 str. 2 d., teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas minėtas aplinkybes, padarė išvadą, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitiks 30000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat tai, kad nuteistasis R. B. yra jauno, darbingo amžiaus, be to, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, taigi, ji neužkirs kelio jam dirbti, be to į tai, kad neturtinė žala priteista ne iš vieno R. B. , bet iš jo ir A. T. solidariai, sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu ir konstatuoja, jog remiantis vient tik tuo, kad, paties nuteistojo teigimu, jo turtinė padėtis šiuo metu yra sudėtinga, nėra pagrindo mažinti priteistos neturtinės žalos dydžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 326 str. 2 d. 2 p, 328 str. 1 p. ir 328 str. 3 p.,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti nuteistųjų V. S. , A. V. , K. J. , M. B. ir G. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėję.

Pripažinti nuteistojo K. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistųjų V. S. , A. V. , K. J. , M. B. , G. Š. , A. T. , R. B. apeliacinius skundus atmesti.