Kauno apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Rimantas Paulaitis Procesinio sprendimo kategorija:

2.4.6.3.1., 2.4.6.3.2.

NUOSPRENDIS

2007 m. sausio 9d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jurgio Kiškio, teisėjų: Jono Gaidukevičiaus, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam S. M., gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Jurbarko rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006-10-31 nuosprendžio, kuriuo S. M. pagal LR BK 178 str.2d. išteisintas, nes nenustatyta jo dalyvavimas šio nusikaltimo padaryme.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

S. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2005-11-20 įsibraudamas į patalpą, t.y. A. P. butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir slapta pagrobė įvairių monetų, banknotų bei kitų daiktų, viso už 1136,30 litų sumą, tuo padarydamas A. P. 1136,30 turtinę žalą.

Apelianto nuomone, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas rėmėsi nenuosekliais kaltinamojo S. M. ir liudytojų A. B., B. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, nekritiškai juos vertindamas, neatkreipdamas dėmesio, kad būtent jų parodymų chronologišką kaitą atspindi ikiteisminio tyrimo metu surenkami nauji kaltę pagrindžiantys duomenys. Teismas nepagrįstai nevertino policijos pareigūno A. J. parodymų.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, kad kratos metu paimti ir inkriminuoti kaltinamajam nukentėjusiojo daiktai (išskyrus monetas ir popierinius pinigus), nustatyta tvarka ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 193 str. nebuvo pateikti atpažinti A. P.. Jo nuomone, teisiamojo posėdžio metu duoti A. P. parodymai pateikti tendencingai.

Taip pat yra visiškai nepagrįsta ir tendencinga teismo išvada kritiškai vertinti liudytojos I. R. parodymus vien dėl to, kad ji prisimena ne visus ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų momentus.

Nepagrįsta teismo išvada, kad procesinį veiksmą - asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką negalima vertinti kaip įrodymą, kadangi jis atliktas prieš tai neapklausus liudytoją B. Š. apie pateiktą iš nuotraukos jam atpažinti A. B..

Visiškai nepagrįsta teismo išvada dėl to, kad, neatlikus nukentėjusiojo metalinių monetų ir popierinių pinigų atpažinimo iš kolekcijų ir kartotekų, negalima šių vertybių įkainojimą vertinti kaip įrodymą, nes teismas padarė esminę klaidą, nurodydamas šio procesinio veiksmo paskirtį. Šis procesinis veiksmas atliekamas siekiant nustatyti nežinomą daiktą, įtariamąjį ar kitą objektą, o ne nustatyti daiktų ar objektų vertę. Atlikti objektų tyrimą buvo pavesta J. M., kuris turi specialių žinių ir įgūdžių. Pinigai vertinti pagal rinkos kainas, valstybinių kainų nėra.

Visiškai nepagrįsta ir klaidinga teismo išvada, kad kratos metu paimti daiktai nevertintini kaip įrodymas ir neturi įrodomosios reikšmės, nes po to, kai A. P. tyrėjos I. R. kabinete netyčia pamatė sudėtus į dėžes jo daiktus ir juos atpažino, duoti juos atpažinti oficialiai būtų ne tik neobjektyvu ir šališka, bet ir prieštarautų pačiam tokio veiksmo, kuris numatytas LR BPK 193 str., tikslui.

Teismo išvada, kad atlikti procesiniai veiksmai: 2005-ll-21 krata pas B. Š. ir S. M. pavyzdžių paėmimas genetinei daktiloskopijai yra niekiniai ir nevertintini, nes buvo atliekami vienu laiku, taip pat kelia pagrįstą abejonę savo teisingumu. Krata pradėta 13.00 val. ir baigta 15.30 val. 2005 11 21 d. B. Š. name, esančiame (duomenys neskelbtini). Pavyzdžių genetinei daktiloskopijai paėmimo protokole nurodyta, kad 2005 11 21 pradėti imti 13.00 val. S. M. pavyzdžiai genetinei daktiloskopijai ir baigti 13.30 val., remiantis 2005 11 21 nutarimu paimti genetinius pavyzdžius daktiloskopijai. Tai, kad šis nutarimas priimtas 2005 11 21 d., o paskelbtas S. M. tik 2005 11 29 d., laikantis LR BPK reikalavimais nustatyto eiliškumo, ir įrodo, kad įrašant datą protokole įvyko techninė klaida, nes visiškai logiška, kad prieš imant pavyzdžius buvo paskelbtas nutarimas ir tik po to atliktas šis veiksmas ir surašytas protokolas, t.y. tai buvo padaryta 2006-11-29, tuo labiau, kad abiejuose veiksmuose dalyvavo pats įtariamasis S. M., kas yra patvirtinta jo parašais.

Apelianto nuomone, teismas neįvertindamas šių įrodymų ir aplinkybių, įrodančių S. M. kaltę, tendencingai vertindamas proceso dalyvių parodymus, padarė klaidingą išvadą, kad nenustatyta, jog kaltinamasis S. M. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d. ir nepagrįstai S. M. išteisino.

Dėl išvardintų priežasčių 2006-10-31 nuosprendis, kuriuo išteisintas S. M., yra naikintinas.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės prašymą apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo prašymą nuosprendį palikti nepakeistą bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas, nes yra pagrįstas.

Apylinkės teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių / BPK 329 str. 2d./. Teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtą nuosprendį.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai nurodė, kad išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu gautus S. M. kaltinančius teisiamojo posėdžio metu surinkus įrodymus, darytina išvada, jog kaltinamasis nedalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Teismo motyvai ir išvados dėl ko S. M. išteisintas, prieštarauja byloje surinktai medžiagai, nes ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai buvo ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu bei apeliacinės instancijos posėdyje ir pasitvirtino. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados nepagrįstos ištirtais įrodymais, ne visi įrodymai buvo įvertinti ir ne visus surinktus duomenis teismas laikė įrodymais.

Nors S. M. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltė pilnai įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais ir kitais byloje surinktais rašytiniais bei daiktiniais įrodymais.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi nenuosekliais kaltinamojo S. M., liudytojų A. B., B. Š. parodymais, nekritiškai juos vertino, neatkreipdamas dėmesio į jų keitimą, prieštaringumą, neatitikimą vienų kitiems bei kitai bylos medžiagai. Teismas neįvertino to, kad kaltinamasis ne vieną kartą keitė savo parodymus, kiekvienos apklausos metu nurodydamas vis kitas įvykio aplinkybes. Liudytojas A. B. taip pat pakeitė savo parodymus, ikiteisminio tyrimo metu savo parodymuose nenurodė, jog matė, kaip B. Š. pirko kokius nors daiktus, vėliau, teismo posėdžio metu, jis jau parodė, kad matė, kaip lauke du vyrai siūlė B. Š. kažką pirkti. Liudytojas B. Š. taip pat ne vieną kartą keitė savo parodymus, jo parodymai yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad pas S. M. buvo atvažiavęs draugas Artūras, kurį jis galėtų atpažinti, tačiau atpažinimo metu jis A. B. neatpažino. B. Š. parodė, kad monetas nupirko dėl to, jog jas renka jo sūnus E. Š., tačiau byloje nustatyta, kad jis su sūnumi nebendrauja jau daug metų, nepalaiko jokių ryšių. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas pasakė, kad ne jis pirko daiktus, o juos parsinešė S. M., tačiau šie parodymai neteisingi, jis buvo išsigandęs, todėl sakė netiesą. Išanalizavus šiuos parodymus, akivaizdžiai matyti, kad jie yra nenuoseklūs, nesutampa vieni su kitais, prieštaringi, todėl jie negalėjo būti vertinami kaip neginčijami įrodymai, patvirtinantys kaltinamojo nekaltumą. Priešingai, tiek kaltinamojo, tiek minėtų liudytojų parodymų nenuoseklumas duoda pagrindo teigti, kad jie, nuolat pateikdami kitas versijas ir nurodydami kitas įvykio aplinkybes, bandė nuslėpti tiesą ir palengvinti kaltinamojo padėtį. Teismas vertino jų parodymus ne visapusiškai, o tik tuos, kurie buvo duoti teisme ir tarpusavyje sutapo, tačiau į tai, jog parodymai buvo nenuoseklūs ir ne kartą keičiami, nebuvo atsižvelgta ir atitinkamai įvertinta. Be to, kaltinamojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir dėl jų neatitikimo rašytiniams bylos įrodymams. S. M. parodė, kad visi paimti iš B. Š. daiktai yra ne vogti, o šio liudytojo nuosavybė, tame tarpe ir butelis nuo degtinės su etikete „Skaidrioji“, kuriame buvusi valstybinė degtinė. Nukentėjusysis V. B. parodė, kad iš jo namų buvo pavogtas butelis su etikete „Skaidrioji“, kuriame buvo naminė degtinė. Atlikus ekspertizę pasitvirtino, jog butelyje, paimtame kratos metu, buvo naminės degtinės likučių. Ši aplinkybė patvirtina, kad S. M. davė akivaizdžiai melagingus parodymus, tačiau teismas apie šią ekspertizę ir jos išvadą nuosprendyje net neužsimena.

Teismas nepagrįstai nevertino liudytojo A. J. parodymų, nes liudytojas nors ir negirdėjo, jog kaltinamasis prašytų A. B. duoti melagingus parodymus, tačiau girdėjo, kaip šis prašė liudytojo, kad jam paliudytų. Šio liudytojo parodymai yra svarbūs, nes nors kaltinamasis akivaizdžiai ir neprašė liudytojo melagingai liudyti, tačiau galima daryti išvadą, jei kaltinamasis nekaltas, jam neturėtų būti jokio pagrindo prašyti liudytojų jam paliudyti.

Visiškai neaišku, kodėl kritiškai ir tendencingai teismo buvo vertinami ir liudytojos I. R. parodymai, nuosprendyje nurodant, jog ji prisimena tik kaltinančias kaltinamąjį aplinkybes, o teisinančių neprisimena. Tačiau iš liudytojos parodymų matyti, kas ji duoda objektyvius parodymus, nurodydama tas aplinkybes, kurias ji prisimena. Juo labiau, kad teismas nepagrindžia savo argumento, dėl kokių priežasčių ši liudytoja turėtų būti neobjektyvi S. M. atžvilgiu.

Teismas išteisinamajame nuosprendyje išreiškė nemažai pastabų dėl netinkamo įrodymų rinkimo bei jų įteisinimo ikiteisminio tyrimo metu, ir dėl to jų nelaikė įrodymais. Tačiau dauguma šių teismo išvadų, kolegijos nuomone, buvo nepagrįstos ir nepasitvirtino:

Iš specialisto išvados (t.1., b.l. 67-68) matyti, kad ant vienos daktiloskopinės plokštelės yra paliktas A. P. piršto pėdsakas, o ant kitos – nei nukentėjusiojo, nei kaltinamojo, o kito asmens. Kolegijos nuomone, šis įrodymas negali nei patvirtinti, nei paneigti, jog būtent S. M. pagrobė termosą iš nukentėjusiojo buto, tačiau apeliantas skunde pagrįstai teigia, kad toks vertinimas gali būti teisingas tik vertinant šį įrodymą izoliuotai nuo kitų įrodymų, visiškai neatsižvelgiant į S. M., A. B. ir B. Š. parodymuose esančius prieštaravimus. O teismas privalo vertinti visų įrodymų visumą.

Nepagrįstas teismo teiginys, kad A. P. bute pagrobtos vertybės buvo ne iš vienos patalpos, o iš kelių, bet kituose kambariuose neieškota nusikaltimo pėdsakų, nors įvykio vietos apžiūros protokole aiškiai nurodyta, kad apžiūrėtos abejos įėjimo durys, virtuvė ir kambarys, (t. 1, b.1.7-10).

Taip pat nepagrįstas teismo teiginys, kad kaltinamajame akte kaltinamajam inkriminuota pora batų, bet jie atiduoti liudytojui B. Š.. Bylos medžiaga buvo nustatyta, jog tie batai nebuvo pavogti iš P. buto, jis jų neatpažino ir todėl jie buvo gražinti B. Š.. O S. M. inkriminuoti tik tie daiktai, kurie, kaip nurodė A. P., buvo iš jo pavogti.(t.l, b.l. 75-77).

Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, nebuvo atsižvelgiama į nukentėjusiojo A. P. išvardintus pagrobtus daiktus, ir iš kaltinamojo ir liudytojo paimti daiktai, neturintys reikšmės su byla ir tuo pažeidžiant jų teisę į nuosavybę, nes nukentėjusysis iš karto negalėjo nurodyti visų dingusių daiktų, tik detaliau apžiūrėjęs jų pasigedo, B. Š. priklausantys daiktai buvo jam grąžinti. Atreiptinas dėmesys į tai, kad darant kratą buvo orientuojamasi į S. M., kaip vagies „specializaciją", kuris pats psichiatrinės ekspertizės metu pripažino, kad pragyvena iš vagysčių ir vagia viską, ką eina parduoti (t.2, b.l. 11-12).

Taip pat nepagrįstas teismo teiginys, kad apžiūros protokole nenurodyta, iš kokių patalpų ir kur rasti kaltinamajam inkriminuoti daiktai, nes LR BPK 207 str.2 d. nurodyta, kad apžiūros protokole tik smulkiai aprašomi apžiūrėti objektai, nurodomi jų požymiai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti.

Taip pat nepagrįstas teismo teiginys, kad nepriimtas procesinis sprendimas dėl per kratą paimtų daiktų, kurie neturėjo įrodomosios vertės. Šie daiktai neturi byloje įrodomosios reikšmės, todėl nebuvo pagrindo dėl jų priimti procesinius sprendimus. Byloje yra pakvitavimai, pagal kuriuos daiktai buvo gražinti savininkui.

Teismas nuosprendyje nurodė, jog kratos metu paimti ir kaltinamajam inkriminuoti nukentėjusiojo daiktai ( išskyrus monetas ir popierinius pinigus), vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 193 str., nebuvo pateikti atpažinti A. P., nors jis nurodė, jog atpažino daiktus ir pasirašė. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į kitas aplinkybes - nukentėjusysis tuos daiktus jau buvo matęs tyrėjos kabinete ir atpažinęs juos. Jis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog buvo iškviestas pas tyrėją į kabinetą ir atpažino ten buvusius dėžėse savo daiktus, toliau apklausos protokole jis nurodė, pagal kokius požymius tuos daiktus atpažino ir kad po savo parodymais jis pasirašė. Logiška daryti išvadą, kad A. P. teisiamojo posėdžio metu ir kalbėjo apie jo kaip nukentėjusiojo apklausą, todėl nebuvo būtinybės dar kartą pateikti nukentėjusiajam daiktus atpažinimui.

Taip pat teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad kratos metu paimti, bet, neparodyti nukentėjusiajam A. P. atpažinti daiktai, byloje buvo apžiūrėti ir apie tai surašytas daiktų apžiūros protokolas, neturi įrodomosios reikšmės. Kadangi, kaip jau buvo minėta, A. P. tyrėjos I. R. kabinete netyčia pamatė sudėtus į dėžes jo daiktus ir juos atpažino, duoti juos atpažinti oficialiai būtų ne tik neobjektyvu ir šališka, bet ir prieštarautų pačiam tokio veiksmo, kuris numatytas LR BPK 193 str., tikslui.

Teismas nepagrįstai asmens parodymą atpažinti pagal jo nuotrauką nevertinto kaip įrodymą, motyvuojant tuo, kad jis atliktas prieš tai neapklausus liudytoją B. Š. apie pateiktą iš nuotraukos jam atpažinti A. B.. B. Š. vienareikšmiškai ir kategoriškai paaiškino, kad jis atpažins A. B. ir tyrėjai šis B. Š. teiginys pagrįstai nesukėlė abejonių, todėl ji ir nepareikalavo liudytojo apibūdinti A. B. požymius.

Teismas nepagrįstai nurodė, kad su nukentėjusiuoju A. P. reikalinga buvo atlikti parodymų patikrinimą vietoje ir nustatyti, kur buvo sudėtos metalinės monetos, popieriniai pinigai ir kiti pagrobti daiktai, kadangi tokio procesinio veiksmo atlikimas yra tikslingas tik tuomet, kai tokį veiksmą galima palyginti su kitu tokiu pat veiksmu (pvz. įtariamojo ar kaltinamojo parodymų patikrinimu vietoje).

Visiškai nepagrįsta teismo išvada ir dėl to, kad, neatlikus nukentėjusiojo metalinių monetų ir popierinių pinigų atpažinimo iš kolekcijų ir kartotekų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 194 str. nuostatomis, negalima šių vertybių įkainojimą vertinti kaip įrodymą, nes teismas padarė esminę klaidą, nurodydamas šio procesinio veiksmo paskirtį. Šis procesinis veiksmas atliekamas siekiant nustatyti nežinomą daiktą, įtariamąjį ar kitą objektą, o ne nustatyti daiktų ar objektų vertę. Kadangi įvertinant pinigus buvo susidurta su ta problema, kad buvo neaišku kas tai galėtų padaryti, todėl , vadovaujantis LR BPK 89 str. nuostatomis, tai padaryti buvo pavesta J. M.. Tai, kad nustatant pinigų vertę, J. M. turi reikiamų specialių žinių ir įgūdžių įrodo tai, jog jis yra viso pasaulio monetų asociacijos narys. Jis parodė, kad moka anglų ir vokiečių kalbas, pinigus įvertino, vadovaudamasis išleistais katalogais. Pinigai vertinti pagal rinkos kainas, valstybinių kainų nėra. (t.2. b.l. 110).

Nors ikiteisminio tyrimo metu, renkant įrodymus bei juos įteisinant buvo padaryta kai kurių pažeidimų, tačiau jie nevertintini kaip esminiai, ir dėl jų procesiniai veiksmai nelaikomi niekiniais.

Kolegijos nuomone, byloje surinktais ir aptartais įrodymais neginčijamai nustatyta ir įrodyta S. M. kaltė padarius jam inkriminuotą veiką, t.y. vagystę iš P. buto, kas atitinka LR BK 178 str. 2d.

Skiriant kaltinamajam bausmę, teismas atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus LR BK 54 str.: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sukinančias aplinkybes.

S. M. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą. Kaltinamasis praeityje teistas net penkis kartus, teistumas neišnykęs, visus kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, jis niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra. Kolegijos nuomone, bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant S. M. realią laisvės atėmimo bausmę, mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p. kolegija

nusprendė:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2006m. spalio 31d. nuosprendį, kuriuo S. M. išteisintas pagal LR BK 178 str. 2 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti S. M. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d. ir nubausti jį laisvės atėmimu 2 ( dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.