Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Loretai Šimkuvienei, nuteistiesiems A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), jų gynėjui advokatui Vitalijui Vasilionokui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo

A. M., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., už kurį jam paskirta 20 MGL dydžio (2600 Lt) bauda, BK 147 ¹ str. 1 d., už kurį jam paskirta 40 MGL dydžio (5200 Lt) bauda ir vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 45 MGL dydžio (5850 Lt) bauda;

A. M., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., už kurį jam paskirta 25 MGL dydžio (3250 Lt) bauda. Pagal Lietuvos Respublikos BK 147 ¹ str. 1 d. jis buvo išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M., gim. (duomenys neskelbtini) ir A. M., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. buvo nuteisti už tai, kad atvirai, prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, veikdami bendrininkų grupėje, o būtent: 2012-04-20, apie 18.30 val., (duomenys neskelbtini), neteisėtai ir atvirai, prieš savininko valią, išspyrę namo duris, kuriame gyvena V. B., J. B., M. B., įsibrovė į kitų žmonių, t. y. V. B., J. B., M. B. gyvenamąjį namą.

A. M., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos BK 147 ¹ str. 1 d. buvo nuteisti už tai, kad išnaudojo žmogų priverstiniam darbui, o būtent: 2012-04-20, apie 18.30 val., Masališkių k., Merkinės sen., Varėnos r., neteisėtai pažeidęs asmens būsto neliečiamumą ir įsibrovęs į kitų žmonių gyvenamąjį namą, panaudojęs fizinę jėgą prieš V. B., jėga suėmęs už drabužių išsivedė iš namo, įsodino į automobilį, nuvežė į A. M. individualiosios įmonės gyvulių fermą, esančią (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai privertė dirbti tam tikrą darbą – mėšlo išvežimo (šalinimo) darbus.

Skunduose nurodo, kad Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. numatyta veika (neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas) yra priskiriama privataus kaltinimo bylų procesui, taigi apkaltinamuoju nuosprendžiu nesant nukentėjusiojo skundo (ar jo teisėto atstovo pareiškimo) ar prokuroro reikalavimo jis negalėjo būti pripažintas kaltu padaręs šiame straipsnyje numatytą veiką. Nepaisant to, jog byloje yra 2012-10- 29 prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl BK 165 str. 1 d. numatytos veikos, toks reikalavimas negali būti laikomas tinkamu asmens atsakomybės klausimo bendra baudžiamojo proceso tvarka sprendimui. Paminėtame prokuroro reikalavime yra nurodyta, jog nusikalstama veika (BK 165 str. 1 d.) prieš V. B. turi visuomeninę reikšmę ir dėl to turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau veika turinti visuomeninę reikšmę, sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų (pvz., nukentėjusiojo statusas, sukeltų padarinių pobūdis ir pan.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos požymiais ir jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant klausimą ar nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jei dėl tokių ir kitų analogiškų veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas. Lietuvos Respublikos BPK 409 str. l d. nustatyta, kad jeigu BK 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Nors BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog esant BPK 409 str. l d. nustatytai bent vienai aplinkybei sprendžiant ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą esminę reikšmę turi tai, kad prokuroro pareiškime būtų nurodyti argumentai pagrindžiantys BPK 409 str. nustatytų aplinkybių buvimą. Šiuo nagrinėjamu atveju nors ir yra prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, jame nurodytas tik įstatyminis pagrindas, kuriuo remiantis prokuroras pradeda ikiteisminį tyrimą pagal BK 165 str. 1 d. reikalavimu – padaryta veika turi visuomeninę reikšmę, tačiau aplinkybių, kurios šį pagrindą pagrįstų, nėra, kadangi tokios aplinkybės objektyviai neegzistavo. Byloje nėra duomenų, jog V. B. dėl kokių nors aplinkybių (kurios pagal įstatymą būtų laikomos svarbiomis) negalėtų ginti savo tariamai pažeistų interesų privataus kaltinimo tvarka. Jis, kaip ir jo broliai, yra suaugę, veiksnūs žmonės, kurie neabejotinai esant jų teisių pažeidimui gali kreiptis į teismą ir ginti savo interesus savarankiškai. Nepaisant to, jog teisė ginti asmenų, kurie patys tinkamai tokių interesų apginti negali, yra prokuroro pareiga, o ne diskrecinė teisė, prokuroras visais atvejais turi laikytis įstatymo reikalavimų ir ne dėl visų (kiekvienos) veikų gali ikiteisminį tyrimą pradėti ir palaikyti jame valstybinį kaltinimą. Susiklosčius aptartai situacijai, buvo akivaizdžiai pažeisti įstatymo reikalavimai, todėl baudžiamoji byla dėl veikos, numatytos BK 165 str. l d. jo atžvilgiu apskritai turėjo būti nutraukta.

Prokurorė teismo posėdyje prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji ir jų gynėjas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 147¹ str. 1 d. ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 147¹ str. 1 d. ir BK 165 str. 1 d.. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 str. 3 d.). Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) buvo neteisingai paskirta bausmė, todėl nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 2 p.).

Apeliantai nurodo, kad sprendžiant ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimą esminę reikšmę turi tai, kad prokuroro pareiškime būtų nurodyti argumentai pagrindžiantys BPK 409 str. nustatytų aplinkybių buvimą. Šiuo nagrinėjamu atveju nors ir yra prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, jame nurodytas tik įstatyminis pagrindas, kuriuo remiantis prokuroras pradeda ikiteisminį tyrimą pagal BK 165 str. 1 d. reikalavimu – padaryta veika turi visuomeninę reikšmę, tačiau aplinkybių, kurios šį pagrindą pagrįstų, nėra.

Lietuvos Respublikos BPK 409 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą.

Nagrinėjamu atveju nuteistųjų padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., priskiriama prie privataus kaltinimo bylų (BPK 407 str.).

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras K. V. 2012-10-29 reikalavimu pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl padarytos nusikalstamos veikos prieš V. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., nurodydamas, kad padaryta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę.

Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Iš bylos duomenų matyti, kad prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurioje A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., yra, todėl baudžiamasis procesas minėto punkto pagrindu negali būti nutraukiamas. Baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta, kokia forma turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad šis jo sprendimas turi būti motyvuotas. Pareiga motyvuoti nutarimą prokurorui kyla tik dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (BPK 168 str. 2 d.), tačiau ne dėl reikalavimo jį pradėti.

Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Šis nesutikimas turi būti išreikštas žodžiais ar kitokio pobūdžio veiksmais ir kaltininkas turi suvokti šį nesutikimą. Būtent tai, kad į patalpą įsibraunama prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią, t. y. kai tai daroma nesutinkant savininkui ar jo įgaliotam asmeniui, ir yra pagrindinis BK 165 str. esančio nusikaltimo skiriamasis bruožas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos visas bylos aplinkybes, įvertinti byloje esantys įrodymai ir padaryta visiškai pagrįsta išvada, kad nuteistieji prieš savininko valią įsibrovė į jo gyvenamąjį namą.

Nukentėjusysis V. B. parodė, kad prie jo namų atvažiavo nuteistieji, o jis pasakė broliui jiems perduoti, kad jis niekur nevažiuos. Vėliau į vidų įsilaužė A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), o iš paskos jo tėvas A. M.. Jis spiegė, nes išsigando, durys buvo išlaužtos. Liudytojas J. B. parodė, kad atvažiavusiems nuteistiesiems paaiškino, jog V. B. su jais nekalbės, tačiau jie įsakmiai liepė atidaryti duris kokius 4 kartus, o neatidarius jis išgirdo spyrį į duris. Atsisuko ir pamatė jaunesniojo A. M. kojos veiksmą, nuo spyrio durys atsidarė. Liudytojas M. B. parodė, kad atvažiavusiems nuteistiesiems buvo paaiškinta, jog V. B. niekur nevažiuos, tačiau jie išspyrė verandos duris, o durys į virtuvę buvo išspirtos po dviejų spyrių. Teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir liudytojų teisme duotais parodymais, kadangi jie yra logiški, nuoseklūs ir vieni kitus papildo. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad šie asmenys siekia apkalbėti nuteistuosius nebūto nusikaltimo padarymu ir siekia juos apšmeižti. Nukentėjusysis nereikalavo jokios žalos atlyginimo, civilinio ieškinio nereiškė, todėl apeliantų argumentas, kad nukentėjusysis juos apkalbėdamas siekia pasipelnyti, yra nepagrįstas. Įsibrovimo į namą aplinkybę patvirtina ir 2012-04-20 įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini), kur gyvena V. B.. Įėjimo durys iš vidaus rakinamos metaliniu kabliu. Durys atsidaro į vidų. Iš vidaus apžiūrėjus, metalinis kablys yra staktoje užkabinimo padėtyje. Duryse nėra kablio laikančio metalinio lankelio. Lankelis guli ant žemės prieangyje. Prieangyje yra dar vienerios durys į patalpas. Šios durys rakinamos vidine spyna. Apžiūrint užraktą matyti, kad staktoje esanti metalinė detalė yra pakrypusi, užrakto liežuvėlis stringa, užraktas neveikia (t.1, b.l. 9-16). Nuteistųjų nurodomos aplinkybės laikytinos jų gynybine versija siekiant išvengti savo atžvilgiu atsakomybės, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys, priešingai – jų nurodomas aplinkybes paneigia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su kitais nuosprendyje nurodomais argumentais dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., padarymo, ir jų neatkartoja.

Apeliantų teigimu nagrinėjamu atveju tarp jų nebuvo nustatytas joks išankstinis susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas negali juo labiau būti nustatytas kaip veikusių tyčia, nes byloje netgi nėra surinkta pakankamai duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti kiekvieno iš nuteistųjų tyčią, atskirai jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų atžvilgiu.

Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia. Byloje yra neginčytinai įrodyta, kad nuteistieji padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, taigi kartu ir konstatuojant, kad jų veiksmai buvo tyčiniai.

Bendrininkavimui būtini du objektyvūs požymiai: ke­lių as­me­nų da­ly­va­vi­mas ir jų vei­kos ben­dru­mas. Sub­jek­ty­vusis bendrininkavi­mo po­žy­mis yra ty­čios kaltės forma (kiek­vie­nas bendrininkas su­vo­kia, kad da­ly­vau­ja ben­drai su ki­tais as­me­ni­mis jam in­kri­mi­nuo­to nu­si­kal­ti­mo pada­ry­me). Ty­čia pa­da­ry­ti nu­si­kals­ta­mą vei­ką ben­dri­nin­kau­jant yra su­si­ta­ri­mo, su­da­ro­mo tarp bendri­nin­kų iki nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo ar jo me­tu, pa­sek­mė.

Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalyje numatytas susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką, staiga kilusį susitarimą. Susitariama gali būti įvairiai: žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys 2K-245/2006, Nr. 2K-103/2008, 2K-5/2009, 2K-214/2011).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmenis pripažįstant veikus bendrininkų grupėje nėra būtina nustatyti jų išankstinio susitarimo, todėl šis apeliantų argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Iš bylos duomenų akivaizdžiai matyti, kad nuteistieji atvažiavo kartu, įsibrovė į nukentėjusiojo namus turėdami vieną sumanymą, jų veiksmai buvo bendri. Kiekvienas iš nuteistųjų suvokė, kad jie bendrai dalyvauja darant nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), veikdami kartu, neteisėtai ir atvirai, prieš savininko valią, išspyrę namo duris, kuriame gyvena V. B., J. B., M. B., įsibrovė į jų gyvenamąjį namą, todėl šioje byloje jie visiškai pagrįstai buvo pripažinti bendrininkavę padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 str. 1 d.

Lietuvos Respublikos BK 147¹ str. 1 d. nustatyta, kad baudžiamoji atsakomybė užtraukiama tam, kas panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę arba kitus šio kodekso 147 straipsnyje nurodytus būdus neteisėtai vertė žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą.

Nukentėjusysis V. B. parodė, kad jis negalėjo atsisakyti persirengti ir nedirbti, nes buvo išsigandęs, šoke. Nuteistieji įsiveržė į namus, smūgių nesudavė, tačiau kai jį įsodino į mašiną paėmę už „pakarpos“, suprato, kad reiks mėžti, nes anksčiau buvo tą dirbęs. Teigia, kad pas juos važiuoti ir ten dirbti nenorėjo. A. M. (vyresnysis) 2012-04-20 nereikalavo krauti mėšlą į karutį, bet kai nuvežė, suprato, ką reikės daryti, nes anksčiau buvo tai daręs. Liudytojas J. B. parodė, kad nukentėjusysis jam pasakojo, jog jį atvežė į fermas, trenkė drabužius, šakes ir liepė eiti mėžti. Iš namų jį per prievartą išsitempė nuteistieji. Suprato, kur veža, nes brolis anksčiau kas dvi savaites ten mėždavo mėšlą. Buvo įvykis, kai prieš tai A. M. (jaunesnysis) namuose broliui kirto per veidą, todėl brolis nenorėjo daugiau ten dirbti. Liudytojas M. B. parodė, kad nukentėjusysis pasakė, jog niekur nevažiuos, tada abu nuteistieji jį išsitempė – vienas už vienos rankos, kitas – už kitos. Ginti brolį bijojo. Jie išsitempė nukentėjusįjį į lauką, vienas iš jų atidarė mašinos dureles, kitas jėga įstūmė. Nukentėjusysis dar rėkė, kad nereikia. Suprato, kad išsivežė mėžti mėšlo, nes tą brolis darydavo ir anksčiau. Liudytojas M. K. parodė, kad kai vežė nukentėjusįjį, jis aiškino, kad jį vertė dirbti, jam nemoka pinigų, ir jis ten dirbti nenori. Aiškino, kad dirbo, nes nuteistųjų bijojo. Liudytojas A. B., policijos patrulis, davė analogiškus parodymus kaip ir liudytojas M. K.. Teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir liudytojų teisme duotais parodymais, kadangi jie yra logiški, nuoseklūs ir vieni kitus papildo. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad šie asmenys siekia apkalbėti nuteistuosius nebūto nusikaltimo padarymu ir siekia juos apšmeižti. Nukentėjusysis nereikalavo jokios žalos atlyginimo, civilinio ieškinio nereiškė, todėl apeliantų argumentas, kad nukentėjusysis juos apkalbėdamas siekia pasipelnyti, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad nukentėjusiajam nuteistojo veiksmais buvo padaryta tokia įtaka, kad jam esant jis nedrįso prieštarauti, nurodyti aplinkybių, kurios ką tik buvo įvykusios. Vos tik kaltinamasis negalėjo jo įtakoti (negirdėjo ką kalba policijos patruliams), jis išsakė aplinkybes, kurios realiai buvo, o tokių aplinkybių buvimą patvirtina kitų liudytojų parodymai. Nuteistasis skunde nurodo, kad nukentėjusiajam nebuvo objektyvių kliūčių nedirbti, jokios aplinkybės netrukdė atsisakyti ir pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis buvo įbaugintas, prieš jį buvo naudojama psichologinė prievarta, todėl šis apelianto argumentas nepagrįstas. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Veiksnių, kuriuos nukentėjusysis sieja su neigiamu psichologiniu poveikiu, visuma yra individualaus pobūdžio, todėl, vertinant grasinimo realumą, labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad grasinimai nebuvo realūs ir gąsdinantys, o nukentėjusysis jų neturėjo suprasti kaip realių, kadangi šių grasinimų realumą patvirtina vėliau sekę veiksmai – nukentėjusysis buvo jėga įsodintas į automobilį, prieš jį buvo panaudota fizinė prievarta. Nukentėjusysis nurodė, kad yra anksčiau nelegaliai dirbęs nuteistajam, tačiau tai nesudarė pagrindo iš jo reikalauti, o tuo labiau jį išnaudoti, reikalauti dirbti tada, kada to pageidauja pats A. M.. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad grasinimais nuteistasis padarė tokį poveikį nukentėjusiajam, dėl kurio jo valia buvo palaužta, jis bijojo nuvežtas atsisakyti dirbti jam nurodytą darbą, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. M. (gim. 1958 m.) neteisėtai privertė dirbti V. B. tam tikrą darbą – mėšlo išvežimo (šalinimo) darbus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su kitais nuosprendyje nurodomais argumentais dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 147¹ str. 1 d., padarymo, ir jų neatkartoja.

Ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose.

Sutaptis yra ideali ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, jos buvo padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Tokiais atvejais atskiri kaltininko nusikalstami veiksmai yra sujungti vieningo kaltininko sumanymo, siekiant pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo, tačiau kvalifikuojami pagal skirtingus specialiosios dalies BK straipsnius. Tokia teisinė situacija gali susidaryti ir tada, kai asmuo, siekdamas neteisėtai priversti asmenį dirbti tam tikrą darbą, atlieka kitus veiksmus, reikalingus šiam tikslui pasiekti, nagrinėjamu atveju – neteisėtai įsibrauti į to asmens namus ir jį priverstinai išvežti į darbo vietą. Nusikaltimai, numatyti BK 147¹ str. 1 d. ir BK 165 str. 1 d. straipsniuose, tokioje situacijoje iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) visos kaltininko veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius nebus pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas) – neteisėtas privertimas dirbti tam tikrą darbą. Būtent šis tikslas lėmė ir kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 165 str. 1 d., paskatas (motyvus). Tokia situacija atsižvelgus į konkrečios bylos faktines aplinkybes gali būti prilyginama idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 147¹ str. 1 d. ir BK 165 str. 1 d., darė turėdamas vieningą sumanymą, taigi šios veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, todėl už jas paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos ne dalinio sudėjimo (BK 63 str. 4 d.), o apėmimo būdu (BK 63 str. 5 d. 1 p.).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.

nusprendžia:

nuteistojo A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) pagal Lietuvos Respublikos BK 147¹ str. 1 d. ir BK 165 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme – 40 MGL dydžio (5200 Lt) bauda apimant švelnesnę bausmę – 20 MGL dydžio (2600 Lt) baudą ir galutinę subendrintą bausmę A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) paskirti 40 MGL dydžio (5200 Lt) baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.