- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-1037-302/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-09110-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- G. V.
- Atsakovas
- AB DNB bankui
- Išvadą teikia
- Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. V. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, institucija teikianti išvadą Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prie Teisingumo ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė G. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti neteisėtu 2007-10-08 Kreditavimo sutarties Nr. K-1700-2007-123 nutraukimą. Nurodė, kad 2007-10-08 sudarė su atsakovu AB DnB NORD banku Kreditavimo sutartį Nr. K-1700-2007-123, kurios pagrindu jai buvo suteiktas 160 000 Lt kreditas. Šio kredito grąžinimo terminas nustatytas 2015-08-26. Ieškovė suteikto kredito grąžinimo užtikrinimui hipotekos lakštu Nr. 10/1/2007/0001571 įkeitė 0,1499 ha žemės sklypą su gyvenamuoju namu, garažu, ūkiniu pastatu, malkine ir kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Kadangi dėl prasidėjusios ekonominės krizės ieškovė nebegalėjo tinkamai vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, atsakovas 2010-03-05 vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį ir kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismo Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Ieškovės teigimu, Kreditavimo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, nes pagal sutarties nuostatas, atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik tokiu atveju, jei sutarties pažeidimas būtų esminis. Atsakovas vienašališkai nutraukdamas Kreditavimo sutartį nevertino, ar ieškovės sutartinių įsipareigojimų neįvykdymas reiškia esminį sutarties pažeidimą, ar galimi kiti kreditavimo sutarties šalių pažeistų teisių gynimo būdai. Pažeidžiant imperatyvius CK 6.217 str. 3 d. reikalavimus jai nebuvo nustatytas papildomas terminas sumokėti kasmėnesinę įmoką, priešingai, buvo pareikalauta grąžinti visą likusią kredito sumą.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad pagal Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4 p., bendrosios dalies 9-15 p. ieškovė įsipareigojo Kreditavimo sutartimi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdyti tinkamai pagal Kreditavimo sutarties sąlygas ir nustatytu laiku mokėti kredito, palūkanų įmokas, įsipareigojimo mokestį, delspinigius. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43. p., 46 p. numatyta, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį tuo atveju, jei kredito gavėjas, šiuo atveju ieškovė, Kreditavimo sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir (arba) nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Kreditavimo sutartyje numatytų mokėjimų; taip pat kai iš esmės pablogėja kredito gavėjo, kito fizinio ar juridinio asmens, užtikrinusio prievolių pagal kreditavimo sutartį vykdymą, finansinė būklė.
Banko 2010-04-08 pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo ir skolos detalizavimo grafikas pagal kreditavimo sutartį patvirtina, kad ieškovė nuo 2009-10-01 netinkamai vykdė Kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t.y. nustatytais terminais nemokėjo kredito, palūkanų įmokų, buvo pradėti skaičiuoti delspinigiai už laiku nemokamas įmokas (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 37 p.), todėl bankas 2010 02 19 raštu įspėjo apie Kreditavimo sutarties nutraukimą.
Šalys Kreditavimo sutartimi susitarė, kad tiek Kreditavimo sutartyje numatytų, tiek Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytų kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 48 p., Susitarimo 3.1. p.), todėl ieškovės nepagrįsti argumentai, kad bankas nevertino ar ieškovės nevykdomi sutartiniai įsipareigojimai yra esminis kreditavimo sutarties pažeidimas.
Ieškovė ir bankas kreditavimo sutartį sudarė laisva valia, suvokdami prisiimamus įsipareigojimus. Teisėtus lūkesčius vykdant Kreditavimo sutartį turi ne tik ieškovė, bet ir bankas. Keisti sutarties sąlygas, darant skolininkams išlygas ir atitinkamai paneigiant kreditoriaus interesus, yra banko teisė, tačiau jokiu būdu ne pareiga. Tuo tarpu ieškiniu bandoma įrodyti, kad bankas turi besąlyginę pareigą keisti kreditavimo sutarties sąlygas ieškovės naudai. Pažymėtina, kad ieškovė kreipėsi į banką prašydama pakeisti sutarties sąlygas. 2009 04 16 Susitarimu Nr. K-1700-2007-I23/1 ieškovės prašymu buvo pakeista kredito valiuta, dėl ko sumažėjo mėnesinės įmokos, o taip pat 6 mėnesiams buvo atidėtas kredito grąžinimas, t.y. per šį laikotarpį ieškovė mokėjo tik palūkanas už suteiktą kreditą. Visos nurodytos aplinkybės aiškiai įrodo, kad bankas tinkamai ir sąžiningai bendradarbiavo su ieškove, siekė išvengti galimo kreditavimo sutarties nutraukimo, o Kreditavimo sutartis buvo nutraukta teisės aktų ir kreditavimo sutarties nustatyta tvarka.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovė G. V. netinkamai vykdė Kreditavimo sutartimi prisiimtus finansinius įsipareigojimus Bankui (laiku nemokėjo kredito, palūkanų, delspinigių), ir tai yra esminiai Kreditavimo sutarties pažeidimai, nes jie nustatyti šalių sutartyje, todėl bankas, vadovaudamasis CK 6.217 straipsnio 5 dalimi, Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43, 46, 48 punktais, esant Kreditavimo sutartyje numatytiems vienašalio Kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindams, pagrįstai vienašališkai nutraukė su ieškove Kreditavimo sutartį. Teismas, padarydamas tokią išvadą, atsižvelgė į tai, kad atsakovas, ieškovei kreipusis su prašymu atsižvelgti į jos finansines problemas ir atidėti kuriam laikui kredito grąžinimą, tokį prašymą tenkino, atidėjo kredito dalies mokėjimą šešių mėnesių laikotarpiui , t. y. nuo 2009-04-30 iki 2009-10-30 ieškovė nemokėjo atsakovui įmokų (b. l. 72). Tokiu būdu bankas, prieš nutraukdamas su ieškove Kreditavimo sutartį, ieškojo galimybių padėti ieškovei spręsti iškilusias problemas, elgėsi sąžiningai. Teismas nurodė, jog Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija pateikusi išvadą šioje byloje taip pat konstatavo, kad ieškovė pažeidė Sutartimi prisiimtą pareigą Sutartyje numatytomis dalimis ir terminais grąžinti bankui kreditą, o kredito davėjui DnB Nord bankui atsirado teisė įvertinus, ar kitos Šalies sutarties neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas yra esminis sutarties pažeidimas, nutraukti Sutartį (CK 6.217 straipsnis).
Šalies argumentai
Ieškovė G. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą patenkinant ieškinį.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, neatsižvelgdamas į šalių galimybes, jų finansines padėtis, situaciją dėl galimumo mokėti pilno dydžio kredito įmokas ir pan.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad atsakovui, kaip savo srities profesionalui, suteikiančiam kreditus, buvo žinomos tokios aplinkybės kaip tai, kad ieškovė yra garbingo amžiaus, nedirbanti pagal darbo sutartį, tačiau užsiimanti individualia veikla, kur nėra garantuotų kiekvieną mėnesį pastovių pajamų, todėl prieš priimdamas atsakingą sprendimą dėl nemažo kredito suteikimo, atsakovas privalėjo atsakingai įvertinti visas aplinkybes, pasaulines tendencijas finansų rinkose ir tik tada priimti sprendimą dėl kredito suteikimo.
Ieškovė neginčija, jog jai buvo sunku tinkamai ir laiku vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, tačiau šioje situacijoje, kada ieškovas yra vartotojas, nėra kredito rinkos profesionalus dalyvis, o atsakovas yra savo srities profesionalas, turintis prisiimti atitinkamą riziką dėl savo sprendimų, turi būti atsižvelgiama, ar atsakovas negalėjo priimti kitokio sprendimo, ar buvo jam būtina vadovautis formaliomis kredito sutarties sąlygomis ir nutraukti šią sutartį, tuo sukeliant didelius nepatogumus ir išgyvenimus ieškovei.
Ieškovė stengėsi nuolat bendradarbiauti su atsakovu, pateikdama jam informaciją apie sunkią jos padėtį, apie negalimumą tinkamai ir laiku mokėti visas priklausančias įmokas. Keletą kartų bankas į tokius ieškovės prašymus atsižvelgė ir šiuo tikslu buvo pasirašyti kredito sutarties pakeitimai, kuriais buvo leista ieškovei mokėti tik priskaičiuojamas palūkanas, kurios taip pat nebuvo mažos, o paties kredito grąžinimas buvo atidėtas, tačiau dėl neaiškių priežasčių po 2009 m. bankas kategoriškai atsisakė tai daryti. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog pats bankas turi prisiimti atitinkamą riziką, kada jis suteikė aukščiau minėto dydžio kreditą įvertinęs nepastovias ieškovės pajamas, jos amžių ir kitas bankui svarbias aplinkybes.
Be to, apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad kredito sutartis buvo pasirašyta pagal banko pateiktas standartines sąlygas, kurių keisti nėra galimybės, nes priešingu atveju kreditas nebūtų suteiktas, todėl ieškovė neturėjo kitos pasirinkimo galimybės kaip tik sutikti su pateiktomis banko kredito sutarties bendrosiomis sąlygomis, kurios numato ir banko galimybes vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Ši aplinkybė yra reikšminga, kadangi bankui turėjo būti aišku nuo pat pradžių, jog ieškovei gali kilti sunkumų dėl tinkamo kredito sutarties vykdymo, tai yra dėl kredito grąžinimo įmokų mokėjimo laiku, tačiau atsakovas pasinaudojo savo primestomis kredito sutarties sąlygomis ir remiantis jomis ieškovei nesumokėjus kelių įmokų nutraukė su ja pasirašytą kredito sutartį.
Ieškovės manymu, jos kelių įmokų sumokėjimo pradelsimas negali būti laikomas esminiu Kredito sutarties pažeidimu ir suteikiančiu teisę bankui imtis drastiškų priemonių nutraukiant kredito sutartį ir siekiant parduoti vienintelį ieškovės gyvenamąjį būstą. Pirmosios instancijos nors ir teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje pažymėjo, jog kelių įmokų sumokėjimas gali būti laikomas neesminiu sutarties pažeidimu, tačiau plačiau apie tai nepasisakė, nors, apeliantės manymu, turėjo pasisakyti, nes tai yra svarbu šioje byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas AB DNB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas nesutinka su apeliante, kad ji turėjo sudaryti kreditavimo sutartį su banku jo pasiūlytomis sąlygomis, be to, bankas nesutiko keisti kreditavimo sutarties sąlygų, kadangi ieškovė yra verslininkė – individualios įmonės savininkė ir ji, užsiimdama komercine veikla, dažniau nei vartotojas sudaro sandorius, yra įgijusi sutartinių santykių patirties, todėl jai keliami didesni rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai nei vartotojui. Šalys ginčo sutartį sudarė laisva valia, suvokdamos prisiimtus įsipareigojimus. Nurodo, kad teisėtus lūkesčius turi ne tik ieškovė, bet ir atsakovas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bankas, prieš nutraukdamas sutartį, ieškojo galimybių padėti ieškovei spręsti iškilusias problemas, elgėsi sąžiningai, o ieškovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymas buvo esminis pažeidimas, dėl ko bankui atsirado pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d.), arba tai numato atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai (CPK 414 straipsnis). Kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių reiktų išeiti iš skundo ribų, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl CK 6.217 str. 1 ir 5 d. ir 6.874 str. netinkamo aiškinimo nustatytų aplinkybių kontekste; netinkamo faktinių aplinkybių aiškinimo. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.
CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui kiek susitarimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010).
Ginčas kilęs dėl sutarties, kuri kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Dėl to nagrinėjamos bylos kontekste aktualu, kad sutarčių laisvės ribojimai CK 6.188 straipsnio nustatyta apimtimi būtų įvertinti analizuojant sutarties sąlygas, numatančias sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju bankas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, ar vartotojas pažeidė sutartį iš esmės ir ar sutartis gali būti laikoma nutraukta.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007-10-08 šalys sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-1700-2007-123, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovei 160 000 Lt kreditą, ieškovė įsipareigojo kreditavimo sutartimi prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdyti tinkamai pagal kreditavimo sutarties sąlygas ir nustatytu laiku mokėti kredito, palūkanų įmokas pagal įmokų mokėjimo grafiką, įsipareigojimo mokestį, delspinigius (b.l. 15, 16). Ieškovės prašymu 2009-04-16 šalys sudarė susitarimą Nr. K-1700-2007-123-1 prie minėtos kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurį nuo susitarimo pasirašymo iki 2009-09-30 buvo atidėtas grąžinamos kredito dalies mokėjimas, ieškovė mokėjo tik sutartines palūkanas už naudojimąsi kreditu (b.l.72, 73-77). Tarp šalių nėra ginčo, kad suėjus kredito grąžinimo termino atidėjimui ieškovė kreipėsi į atsakovą su prašymu dar kartą atidėti kredito grąžinimą tokiomis pat ar kitomis sąlygomis, tačiau atsakovas nesutiko. Nuo 2009-10-01 ieškovė nevykdė įsipareigojimų pagal sutartį – nemokėjo bankui eilinių mokėjimų dengiant kreditą, o taip pat ir palūkanų. Atsakovas 2010-01-07 raštu Nr. 4.31/14 įspėjo ieškovę ir pareikalavo sumokėti įsiskolinimą - 1960,10 EUR iki 2010-01-22 (b.l. 68). Ieškovei įsiskolinimo nesumokėjus, atsakovas 2010-02-19 raštu Nr. 30.58.17/1138 pranešė, jog ieškovės įsiskolinimas bankui yra 2 611,67 EUR ir nurodė, kad šios skolos nesumokėjus per 10 d. nuo rašto išsiuntimo dienos, bankas kitą dieną einančia po nurodyto termino pasibaigimo, vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartį ir pradeda vykdyti priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovei priklausančio turto (b.l. 66). Ieškovei skolos nesumokėjus, atsakovas 2010-04-08 pareiškimu kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinės skolos išieškojimo iš ieškovės (b.l. 41). Taigi atsakovo pareiškimas apie sutarties nutraukimą yra grindžiamas įstatyme įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo samprata ir bandymu pagrįsti CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus atitinkantį skolininko elgesį.
Kolegija konstatuoja, kad ieškovės sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes: nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į sutarties pobūdį – sudaryta vartojimo sutartis, kurioje papildomai saugomi vartotojo interesai. Negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti, nes per visą laiką iki buvo nesutarta dėl kredituoto mokėjimo atidėjimo, ieškovė mokėjo jai priklausančias įmokas, o nesutarus dėl minėto atidėjimo iki sutarties nutraukimo vos už keturis mėnesius ieškovė nebuvo sumokėjusi eilinių mokėjimų. Pagal sutarties esmę (vartojamasis kreditas) griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui, o ieškovės prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jos didelio neatsargumo. Laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ieškovė dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudoti kreditą vieninteliam šeimos gyvenamajam būstui įsigyti (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant klausimą dėl sutarties pažeidimo kaip esminio ir atsakovo deklaruojamo rizikos atsiradimo dėl sutarties vykdymo, akcentuotina aplinkybė, kad kredito sutartis yra užtikrinta nekilnojamojo turto įkeitimu, šio turto rinkos vertė – 363 000 Lt įkeitimo metu pagal preliminarią išvadą žymiai viršija ne tik nesumokėtų mokėjimų dydį ir visą grąžintino kredito sumą (b.l. 115). Taigi ir šiuo aspektu atsakovo turtiniai interesai buvo patikimai užtikrinti.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų skolininkės neteisėtus veiksmus (mokėjimo terminų praleidimai) kvalifikuoti kaip esminį sutarties pažeidimą. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodytų, kad skolininkė pažeis sutartį iš esmės ateityje. Skolininkės aktyvumas siekiant išsaugoti šalių santykius, noras bendradarbiauti, neleidžia teigti, kad kreditorius galėjo numatyti, kad ieškovė ateityje pažeis sutartį iš esmės. Tai reiškia, kad sutartis negali būti laikoma teisėtai nutraukta ir atitinkamai iš viso negali būti laikoma nutraukta, nes sutartį vienašališkai galima nutraukti tik teisėtai. Visais kitais atvejais pareiškimas apie nutraukimą nesukuria jokių pageidaujamų teisinių padarinių. Todėl ieškovės reikalavimas yra pagrįstas ir jis yra tenkintinas.
Dėl išdėstyto pirmos instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas naikintini, nes teismas nurodytų aplinkybių neįvertino ir padarė klaidingą išvadą dėl sutarties esminio pažeidimo, ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Panaikinus sprendimą perskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė nepateikė įrodymų apie turėtas kitas bylinėjimosi išlaidas, išskyrus sumokėtą žyminį mokestį už ieškinį 132 Lt (b.l. 6) ir 139 Lt už apeliacinį skundą (b.l. 187), šios išlaidos priteistinos iš atsakovo. Taip pat iš atsakovo priteistinos ir 31,12 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas, kurias patyrė pirmos instancijos teismas (93 str. 1, 3, 5 d., 88 str.1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija
nusprendė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti.
Pripažinti 2007-10-08 kreditavimo sutarties Nr. K-1700-2007-123 2010 m. vasario 19 d. nutraukimą neteisėtu.
Priteisti iš atsakovo AB DnB NORD bankas, j.a.k. 112029270, esančio J.Basanavičiaus g. 26, LT-03601 Vilnius, 271 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei G. V., a.k. (duomenys neskelbtini), ir 31,12 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei (įmokos kodas 5660).