Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, lubos ir sienos pasidengusios vizualiai matomu pelėsiu, daugelyje kamerų sienų ir lubų danga nusilupusi, dažai krisdavo į lovą ir maistą, sienos netvarkingos ir sutrūkinėjusios.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad per laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2018 m. birželio 1 d. atliktų patikrinimų metu dėl ant lubų ir sienų vizualiai matomo pelėsio buvo vertinamos ir pareiškėjo laikymo kameros Nr. 15, 63, 91, 75, 76, 90, 71, 73 (31-52 b. l.). 2017 m. balandžio 25 d. ir 2018 m. sausio 25 d. patikrinimų metu vizualiai matomas pelėsis užfiksuotas kameroje Nr. 91, 2017 m. gruodžio 1 d. patikrinimo metu – kameroje Nr. 90, 2018 m. balandžio 23 d. – kameroje Nr. 71, ant kitų tikrintų kamerų sienų ir lubų vizualiai matomo pelėsio nebuvo nustatyta. Iš byloje esančių Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymų apie 2016 - 2017 metais atliktus remonto darbus (23-29 b. l.) matosi, kad 2016 metais buvo remontuojama pareiškėjo laikymo kamera Nr. 32 (vasario – balandžio mėn. atlikti grindų, sienų, lubų tinkavimo, glaistymo, dažymo darbai, sumontuotas klozetas, įrengtas aptvėrimas), kamera Nr. 90 (rugpjūčio mėn. valomas pelėsis, dažomi nuvalyti plotai), kameroje Nr. 75 rugsėjo mėn. atliktas apšvietimo remontas. 2017 m. kovo mėn. kameroje Nr. 90 nuvalytos ir perdažytos lubos, užtepta hidroizoliacija, perdažyti nutrupėję sienų plotai, 2017 m. spalio mėn. kameroje Nr. 76 suremontuotas sanitarinis mazgas, sienos, apšvietimas, o kameroje Nr. 13 – suremontuotos sienos, lubos. Pelėsis kameroje Nr. 91 užfiksuotas 2017 m. balandžio 25 d. ir 2018 m. sausio 25 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. vasario 6-7 d. d., atsakovas nepateikė duomenų, kad pelėsis šioje kameroje buvo pašalintas iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą, todėl laikytina, kad šis higienos normos pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Pelėsis kameroje Nr. 90 užfiksuotas 2017 m. gruodžio 1 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. balandžio mėn., 2017 m. kovo mėn. šioje kameroje pelėsis buvo nuvalytas, taigi pareiškėjo laikymo metu pelėsio šioje kameroje nebuvo. Pelėsis kameroje Nr. 71 nustatytas 2018 m. balandžio 23 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. gruodžio ir 2018 m. balandžio mėn., taigi pelėsis buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Atliktų patikrinimų rezultatai, užfiksuoti patikrinimo aktuose, paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pelėsio buvimo kamerose Nr. 15, 63, 75, 76 ir 73, tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie pelėsio nebuvimą kitose pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 8, 10, 13, 32, 37, 45, 48 ir 65, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kamerose Nr. 91, 71, 8, 10, 13, 32, 37, 45, 48 ir 65 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto, numatančio, kad ant patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Nurodytas higienos normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietų patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, pareiškėjas teigia, kad daugelyje kamerų sienų ir lubų danga buvo nusilupusi, dažai krisdavo į lovą ir maistą, sienos netvarkingos ir sutrūkinėjusios. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu konstatavo, kad įvertinus kamerų Nr. 15, 63, 91, 75, 76, 71, 13 sienų ir lubų apdailą, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nėra (kamerose Nr. 71 ir 13 nustatyti tik techniškai netvarkingi apšvietimo įrenginiai, ko pareiškėjas neskundžia). Nutrupėję sienų plotai kameroje Nr. 90 perdažyti 2017 m. kovo mėn., sienos ir lubos kameroje Nr. 13 suremontuotos 2017 m. spalio mėn., pareiškėjas šiose kameroje buvo laikomas atitinkamai 2017 m. balandžio mėn. ir 2018 m. sausio mėn., t.y., po remonto darbų atlikimo, todėl laikytina, kad higienos normos 12 punkto pažeidimų nebuvo kamerose Nr. 15, 63, 91, 75, 76, 71, 13 ir 90. Tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie kamerų Nr. 8, 10, 32, 37, 45, 48 ir 65 sienų ir lubų būklę, t.y., nepaneigė pareiškėjo nurodytų teiginių, todėl laikytina, kad pareiškėjas šiose kamerose buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad daugelyje kamerų sanitariniai mazgai nebuvo atitverti higienos normas atitinkančiomis sienelėmis, įrengti be durų, tik pridengti užuolaidomis, naudojantis tualetu buvo pažeistas jo privatumas, kamerose laikėsi nemalonus kvapas.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (17-18 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,81 m iki 2,34 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis, pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus, kad atsakovas nepateikė duomenų apie įėjimų į sanitarinius mazgus atskyrimą nuo likusios kameros erdvės konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose, laikytina, jog privatumas pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintas. Be to, nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 4-5 asmenis, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad atvykus į izoliatorių jo buvo klausiama, ar jis gali kalėti su rūkančiais asmenimis, tačiau to nebuvo paisoma, nes kartu buvo laikomi ir rūkantys, ir nerūkantys asmenys.

Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant higienos normos nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjas skunde nenurodė esąs nerūkantis, skundžiasi abstrakčiai, o iš į bylą pateiktų Asmenų, pirmą kartą atvykusių į Šiaulių TI, apklausos anketų, kurias pareiškėjas užpildė 2018-02-07, 2018-03-13 ir 2018-05-29, matosi, kad jis sutiko būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (53-55 b. l.). Į bylą pateiktas ir 2017 m. lapkričio 30 d. rašytas tarnybinis parnešimas, iš kurio matosi, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 30 d. rūkė priėmimo – paskirstymo skyriaus patalpose, bei jo rašytas paaiškinimas, kuriame jis prisipažino rūkęs, nes norėjo rūkyti, t.y., šie dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas yra rūkantis asmuo. Atliekant pareiškėjo pirminę gydytojų apžiūrą 2015-10-17 prie pareiškėjo žalingų įpročių taip pat nurodytas rūkymas (85 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad dėl rūkymo jo kameroje pareiškėjas būtų skundęsis Šiaulių TI administracijai, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra pasisakęs, jog tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad jo kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Taigi pareiškėjo teiginiai dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kartu atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad kai kuriose jo laikymo kamerose buvo per trumpos lovos (ne ilgesnės kaip 1,80 m, o jo ūgis 1,90 m), dėl ko jis miegodamas kankinosi.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam. Pagal Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01), tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turėjo būti «......» metalinė lova «......». Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino naujas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis, tame tarpe ir metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gultų ilgiai yra 197 cm, išskyrus kameras Nr. 75 ir 76, kuriose gultų ilgiai yra 182 cm. Iš pažymos apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (19-22 b. l.), matosi, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gultų ilgiai yra 1,66 m (kameroje Nr. 73), 1,82 m (kamerose Nr. 75 ir 76) bei 1,96 – 1,97 m (likusiose kamerose). Iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje matosi, kad pareiškėjo ūgis yra 1,90 m, svoris 97 kg (85 b. l.). Taigi pareiškėjas, turėdamas miegoti 1,66 – 1,82 m ilgio lovose, galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, tačiau iš pažymos Nr. 60/09-33581 (15-16 b. l.) matosi, kad pareiškėjui kameroje Nr. 73 teko miegoti tik vieną naktį (iš 2017-08-24 į 2017-08-25), kamerose Nr. 75 ir 76 – 14 naktų, teisinis reglamentavimas lovų ilgio nenustato, pareiškėjas dėl patiriamų nepatogumų Šiaulių TI administracijai nesiskundė, perkelti jo į kitas kameras neprašė, todėl nėra pagrindo laikyti, kad jo galimai patirti nepatogumai buvo tokio lygio, dėl kurio galėjo kilti neturtinė žala.