- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-28
- Bylos Nr.
- 1A-434/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Valdimaras Bavėjanas, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Nuteistasis
- R. M.
- Nukentėjusysis
- M. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 10 m., bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš R. M. priteista M. V. 1582,70 Lt laidojimo išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 1 d., apie 12 val., V. M. (V. M. ) priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia kumščiu keturis kartus sudavė kambaryje ant lovos sėdėjusiam V. M. į galvos sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam nubrozdinimus dešinio ir kairio kaktikaulio gumburo projekcijose, kraujosruvą nosies nugarėlėje, muštinę žaizdą pakaušio dešinėje, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Po to nukentėjusiajam nukritus nuo lovos, tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip aštuonis smūgius gulinčiam ant grindų V. M. į šonus bei, atsisėdęs ant jo kūno, ,,pajodinėjo“, padarydamas jam penkias susiliejusias poodines kraujosruvas priekiniame paviršiuje su krūtinkaulio, I, II ir V šonkaulių lūžiais, poodinę kraujosruvą krūtinės dešinėje su VI-VII šonkaulių lūžiais, kairiųjų VIII-IX šonkaulių lūžius, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, poodinę kraujosruvą krūtinės dešinėje, vidurinėje pažastinėje linijoje, ties VII-IX šonkauliais, su dešiniojo IX šonkaulio lūžiu ir kepenų plyšimu, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. To pasekmė buvo ūmus vidinis nukraujavimas, dėl kurio V. M. mirė.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 132 str. 1 d. ir sušvelninti bausmę. Nurodo, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, jo kaltę grindė tik liudytojų, kurie buvo neblaivūs ir net nepastebėjo, jog V. M. gulėjo miręs, parodymais. Liudytojų L. B., K. V., V. M. parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes jie nenuoseklūs. Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 18/06 nurodyta, kad V. M. mirė nuo ūmaus vidinio nukraujavimo iš plyšusių kepenų. Apeliantas teigia nukentėjusiajam nesudavęs į kepenų sritį, jo smūgiai rankomis negalėjo sulaužyti šonkaulių. Jis neturėjo tikslo nukentėjusiajam sukelti fizinio skausmo, tik norėjo apginti savo sugyventinę L. B. nuo ją užpuolusio V. M. Nukentėjusysis atėjo į namus ryte, kai visi dar miegojo, buvo labai girtas, ėjo griuvinėdamas, tą pastebėjo visi liudytojai. Ant jo kailinių buvo kraujo žymės, kai gulėjo ant grindų, liko kraujo dėmės. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1/06 (01) nurodyta, kad sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paros laikotarpiu iki apžiūros, jis galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį į minėtą sritį, tiek ir užsigaunant griuvimo metu. Apeliantas prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jog jis savo kaltės neneigia, nuoširdžiai gailisi, labai išgyvena dėl padaryto nusikaltimo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegijos nuomone, R. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas jo kaltę įrodinėjo tik nenuosekliais liudytojų parodymais.
Liudytojos V. M. ir L. B. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 78-79, 80, 81-82, 110-112) bei teisme nuosekliai parodė mačiusios, kaip 2006 m. sausio 1 d. rytą R. M. kambaryje smurtavo prieš V. M. , jį mušė rankomis, spardė. Ikiteisminiame tyrime analogiškai parodė ir liudytoja K. V. (t. 1, b. l. 89-90), kurios parodymai, dėl silpnos sveikatos neatvykus į teismą (t. 2, b. l. 192), įstatymo nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje perskaityti. Tai, kad moterys, švęsdamos Naujuosius metus, vartojo alkoholį, nemenkina jų parodymų patikimumo. Parodymuose iš tiesų skiriasi detalės, tačiau jų esmė vienoda. Liudytojos L. B. bei K. V. matė R. M. smurtaujant prieš V. M. ir šventės išvakarėse. Tai rodo konfliktą buvus neatsitiktinį.
Nuteistojo R. M. parodymai vertinami kitaip. Pradžioje jis neigė bet kokį savo smurtą (t. 1, b. l. 127-129), vėliau pasinaudojo teise atsisakyti duoti parodymus (t. 1, b. l. 132), o teisme pripažino sudavęs tik du smūgius. Tokio apelianto elgesio ir parodymų negalima laikyti nuosekliais.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje R. M. kaltė grindžiama ne tik liudytojų parodymais, bet ir objektyvių įrodymų šaltinių duomenimis.
Įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 5-7) užfiksuota, kad kambaryje, netoli lovos, rastos panašios į kraują dėmės. Pagal jau aptartų liudytojų parodymus nukentėjusysis buvo mušamas būtent kambaryje.
Specialisto išvados Nr. S 11/06 (01) duomenys (t. 1, b. l. 37-38) įrodo, jog dviejuose pavyzdžiuose iš įvykio vietos bei ant kitų tirtų objektų yra V. M. kraujas su 99,999999999 procentų tikimybe, ant medžiagos skiautės prie lovos rastas kraujas gali priklausyti V. M.
Tiesa, pavyzdyje nuo kėdės rastas liudytojos L. B. kraujas. Liudytoja paaiškino, kad rytą tarp jos ir V. M. buvo kilęs konfliktas, kurio metu ji jam sudavė per veidą. Pastarasis galėjo įkąsti į pirštą, nes pirštas buvo sužalotas.
Iš specialisto išvados Nr. M 18/06 (01) duomenų (t. 1, b. l. 57-62) matyti, jog V. M. mirė nuo krūtinės dešinės pusės sumušimo, pasireiškusio, be kitų sužalojimų, kepenų plyšimu, įvykus ūmiam vidiniam nukraujavimui.
Pagal liudytojų parodymus intensyvų smurtą prieš V. M. vartojo tik apeliantas (liudytojos L. B. sudavimas per veidą neturi ryšio su mirtimi). Jis teisme patvirtino, kad liudytojos neturi pagrindo jo apkalbėti. Be nuteistojo, aptartų liudytojų ir nukentėjusiojo V. M. namie nieko daugiau nebuvo. Taigi niekas kitas pastarojo sumušti negalėjo, nes pagal jau aptartos specialisto išvados Nr. M 18/06 (01) duomenis V. M. mirė maždaug prieš 3-5 val. iki jo lavono apžiūros įvykio vietoje pradžios 2006-01-01, 16.50 val., o po kepenų plyšimo jis galėjo išgyventi nuo keliasdešimties minučių iki 1-2 valandų. Tai reiškia, jog V. M. buvo sužalotas, esant jau aptartam liudytojų ratui, kurių parodymai apie nuteistojo vartotą smurtą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį, pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekėlė abejonių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu įvykio vertinimu.
Apeliantas abejoja liudytojų parodymų patikimumu motyvuodamas tuo, kad jos net nepastebėjo, kada V. M. mirė. Tačiau atkreipiamas dėmesys, jog visi girtavo kambaryje, o sumuštą nukentėjusįjį nuteistasis R. M. nutempė ir paguldė į lovą virtuvėje, kur jis vėliau rastas negyvas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia sudavęs V. M. , nes gynė savo sugyventinę L. B.
Iš pastarosios parodymų teisme matyti, kad ji su V. M. nesimušė, tik ginčijosi, priekaištavo dėl mamos nepriežiūros, o vėliau vieną kartą sudavė jam per veidą, į ką šis sureagavo. Tai rodo, jog V. M. jos neužpuolė ir jokio pavojaus liudytojai nekėlė. Tik atsakinėdama į nuteistojo gynėjos klausimus, liudytoja L. B. sušvelnino savo parodymus ėmusi teigti, kad R. M. pradėjo V. M. mušti, norėdamas ją apginti. Tokį parodymų pakeitimą teisėjų kolegija laiko neįtikinamu ir vertina kaip norą padėti sugyventiniui.
Apeliantas nurodo, jog nukentėjusysis į namus parėjo labai girtas, griuvinėjo, ant jo kailinių, grindų buvo kraujo dėmės. Šį skundo motyvą nuteistasis sustiprina, apeliuodamas į teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 1/06 (01) duomenis (t. 1, b. l. 92-93), kad sužalojimas padarytas kietu buku daiktu paros laikotarpiu iki apžiūros, jis galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį į minėtą sritį, tiek ir užsigaunant griuvimo metu. Tokį skundo dėstymą reikėtų suprasti, jog nukentėjusysis galėjo pats susižaloti griūdamas.
Tačiau tokių aplinkybių neparodė liudytojai. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad aptariama specialisto išvada Nr. G 1/06 (01) apibūdina ne V. M., bet jo sugyventinei K. V. (išvadoje pavardė parašyta Vydricka) nustatytą kūno sužalojimą ir galimą jo mechanizmą. Teisėjų kolegija neįžiūri priežastinio ryšio tarp V. M. mirties ir nurodytos specialisto išvados.
Išdėstyti motyvai teisėjų kolegijai leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo R. M. veiką pagal BK 129 str. 1 d. kaip tyčinį nužudymą.
Apeliantas teigia neturėjęs tikslo nukentėjusiajam sukelti fizinio skausmo, tačiau jo aktyvūs smurto veiksmai rodo priešingai. Tiesa, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl padaryto nusikaltimo tyčios formos.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų apeliantą norėjus pavojingai veikti arba siekus kilusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo mirties. Tačiau neabejotinai veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 str. 1 d. kaip neatsargus gyvybės atėmimas.
Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 1 d.). Apelianto veiksmai, suduodant smūgius į galvą, krūtinę, įvertinus jo išsilavinimą, gyvenimo patirtį, rodo galimų padarinių suvokimą. Nėra pagrindo galvoti, jog, smūgiuodamas į gyvybiškai svarbias kūno vietas, apeliantas galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti.
Taigi jis veikė netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.): smurtaudamas prieš V. M., suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti Baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.
Teismas motyvavo bausmės skyrimą: atsižvelgė į kaltininko asmenybę, jog anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirbo, tačiau įvertino, kad tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), sukėlusį neatstatomas pasekmes.
Kartu su apeliaciniu skundu pateiktoje darbovietės charakteristikoje (t. 2, b. l. 35) R. M. apibūdinamas gerai. Apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos L. V. ir H. D. taip pat palankiai charakterizavo nuteistąjį. Tačiau tai nenusveria kitų motyvų, sąlygojančių bausmės dydį.
Nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis neneigia savo kaltės, nuoširdžiai gailisi, labai išgyvena dėl padaryto nusikaltimo (BK 59 str. 1 d. 2 p.).
Šioje nutartyje jau aptarta, kad R. M. pripažino, ir tai ne iš karto, vos du nestiprius smūgius. Jis neigia sudavęs smūgius, buvusius V. M. mirties priežastimi, t. y. esmines bylos aplinkybes, o tai rodo, jog jis nepripažįsta savo kaltės dėl padaryto tyčinio nužudymo.
Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl nusikaltimo reiškia, kad jis laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 p. 3 d.). Šioje byloje to nenustatyta, apeliantas nekritiškas savo elgesiui.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė pripažinti dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p., jog veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.
Teisėjų kolegija nemato priežasčių tenkinti šio gynėjos prašymo. Nenustatytos aplinkybės, rodančios, kad nukentėjusysis V. M. elgėsi provokuojamai. Jis iš tiesų konfliktavo su savo sugyventine K. V. ir jos dukra L. B., tačiau pastarosioms nebuvo iškilęs joks pavojus, jų nereikėjo ginti, naudojant smurtą. Iš šioje nutartyje aptartų liudytojų parodymų matyti, jog R. M. ėmė mušti nukentėjusįjį jau po to, kai jo ir moterų konfliktai buvo pasibaigę.
Nuteistasis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia.
Išdėstyti motyvai nulėmė, kad apeliantui paskirta vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.
Teisėjų kolegijos nuomone, R. M. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.
Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.