Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo

M. P. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. P. priteista 9869 Lt turtinės ir 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. M. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. P. nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 3 d., laikotarpyje nuo 23 val. iki 24 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų - amfetamino bei metamfetamino ir šiam apsvaigimui turint įtakos nusikalstamos veikos padarymui, demonstruodamas elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, niekinantį požiūrį į aplinkinius, grubiai pažeisdamas visuomenėje priimtas tarpusavio nesutarimų sprendimo taisykles ir elgdamasis ypatingai įžūliai, be jokio pagrindo apkaltino V. K. vagyste ir dėl to tyčia sudavė jam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 16 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajam daugybinius odos nubrozdinimus nugaroje, palei kairės pusės apatinių šonkaulių lankus, ties juosmeninės stuburo dalies slanksteliais, kryžmens srityje ir kairės alkūnės srities vidinėje pusėje, daugybines poodines ir minkštųjų audinių kraujosruvas pilvo viršutinės dalies kairėje pusėje, krūtinės dešinėje pusėje, kairiojo klubo-juosmens srityje ir kairės plaštakos nugarėlėje, dešinės pusės 6 ir 9 šonkaulių lūžius, kraujosruvą plonžarnės pasaite, abiejų inkstų sumušimus, muštines žaizdas dešinio antakio išorinio galo srityje, lūpų vidiniuose paviršiuose ir pasmakrės dešinėje, poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais kaktoje abipus ties gumburais, kairiame skruoste, nosyje, kairėje pasmakrės pusėje, minkštųjų audinių kraujosruvas galvoje abipus smilkininėse ir momeninėse srityse bei galvos smegenų dešiniojo pusrutulio momeninės ir kaktinės skilčių sumušimą ir kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu virš kairiojo smegenų pusrutulio, nuo ko dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu M. P. dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. K. .

Apeliaciniame skunde nuteistasis M. P. nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes teismas neišnagrinėjo ir neįvertino kai kurių bylos aplinkybių, neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką ir paskyrė jam per griežtą bausmę. Ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pranešta apie įtarimą tik pagal BK 129 str. 1 d., tačiau vėliau kaltinimai be pagrindo pakeisti į BK 129 str. 2 d. 8 p., todėl teismo nuosprendį jis laiko šališku. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo atsižvelgta į kai kurias bylos aplinkybes. Nebuvo net užsiminta apie tai, kad (duomenys neskelbtini) namo koridoriuose yra įmontuotos vaizdo kameros. Jų įrašai galėjo padėti nustatyti įvykius, vykusius namo koridoriuje, nes ten vyko dalis nusikalstamos veikos, kuria jis kaltinamas. Tačiau apie vaizdo kameras buvo nutylėta, jų įrašai nebuvo ištirti ir tai, jo nuomone, buvo padaryta tyčia. Byloje taip pat nebuvo apklausti policijos pareigūnai, kurie 2007 m. sausio 3-4 d. naktį, apie 4 val., buvo iškviesti į (duomenys neskelbtini) namą dėl ten garsiai grojančios muzikos. Atvykę į tarp (duomenys neskelbtini) namų esančią automobilių stovėjimo aikštelę, vėliau tarnybiniame pranešime policijos pareigūnai nurodė, kad nei 5-ame name, nei šalia jo jie nematė jokių įtartinų asmenų ir negirdėjo jokio triukšmo. Tai paneigia liudytojų S. M. L. ir R. R. parodymus apie tai, kad jis su S. M. L. V. K. iš buto išnešė apie 1.30 val. nakties ir nunešė jį į tarp 5 ir 7 namų esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kur V. K. buvo rastas negyvas apie 6.15 val. ryto. Liudytojas S. M. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, kad kartu su juo nešė V. K. nuo buto iki pat tos vietos, kur nukentėjusysis rastas negyvas. O teisme šis liudytojas jau parodė, kad padėjo nešti nukentėjusįjį tik nuo buto iki penkto aukšto laiptinės, laiptais iki pirmo aukšto jį nešė jis (M. P. ) vienas, o liudytojas tik po to vėl padėjo nešti iki automobilio, stovėjusio aikštelėje. Iš kinologo išvados ir į įvykio vietą iškviesto policijos pareigūno parodymų matosi, kad buvo rasti kūno vilkimo pėdsakai nuo (duomenys neskelbtini) namo galo ir laiptų. Tai taip pat paneigia S. M. L. parodymus, nes tarnybinio šuns užuosti pėdsakai pasibaigė kažkur už namo ir šie pėdsakai nėjo iš 5-to namo. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matosi, kad V. K. kūnas rastas aikštelėje apie 6.30 val. ryto, ties dešiniu jo antakiu buvo rasta kraujuojanti žaizda. Tai reiškia, kad mažiausiai vienas smūgis V. K. galėjo būti suduotas 1-2 valandų laikotarpyje iki jo kūno suradimo. Visi apklausti liudytojai vienodai parodė, kad V. K. kūnas iš buto buvo išneštas maždaug 1-2 val. nakties. Tuo tarpu jau nurodyta kraujuojanti žaizda nukentėjusiojo antakyje reiškia, kad smūgis ar smūgiai galėjo būti suduoti apie 5 val. ryto. Jis tų smūgių suduoti negalėjo, nes apie 2.30 val. kartu su S. M. L. ir A. K. bute jau miegojo. Liudytojai šioje byloje parodė, kad jis V. K. spardė į jau kruviną veidą ir šokinėjo jam ant galvos, tačiau tai paneigta teismo medicinos serologijos ir DNR tyrimų specialistų išvadomis. Iš jų matosi, kad tiek smūgių ir tokiu būdu jis V. K. suduoti negalėjo, nes ant jo batų nebuvo surasta jokio kraujo ir V. K. DNR. Nebuvo atkreiptas dėmesys ir į nukentėjusiojo A. K. parodymus apie tai, kad apie brolio mirtį jis sužinojo tik 2007 m. sausio 4 d., apie 10 val., iš kaimynės vardu Inga, o iki tol niekam neskambino ir nebuvo išėjęs, nes bijojo jo (M. P. ). Tačiau liudytoja N. A. parodė, kad A. K. skambino jai apie 4 val. nakties ir pasakė, jog jis (M. P. ) nužudė V. K. . Tai leidžia manyti, kad nukentėjusysis duodamas parodymus arba meluoja, arba kažką slepia. Nužudymas buvo pripažintas padarytu dėl chuliganiškų paskatų remiantis liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais. Tačiau šie parodymai nesutampa ir todėl kelia abejonių. Liudytoja R. R. parodė, kad matė, kaip jis savo lytinius organus jau sumuštam V. K. kišo prie veido. Tuo tarpu nukentėjusysis A. K. parodė, kad jis to nematė, o liudytojas S. M. L. tik girdėjo, kaip jis žodžiu pasakė, kad taip reikėtų padaryti. Teismas padarė nepagrįstą išvadą ir apie tai, kad V. K. buvo ištemptas į lauką ir žiemos metu ten paliktas pusnuogis. Dėl to liudytojų parodymai irgi prieštaringi. S. M. L. parodė, kad jis padėjo V. K. išnešti į lauką aprengtą. Tuo tarpu R. R. parodė, kad to, kaip V. K. buvo nuneštas iki automobilių stovėjimo aikštelės, ji nematė, o tik nuėjusi ten rado jį nurengtą. Nukentėjusysis A. K. parodė, kad kur buvo išneštas jo brolis, jis iš viso nežinojo. Teismas taip pat neįvertino ir jo bei V. K. tarpusavio santykių ir konflikto kilimo priežasčių. Jie buvo gerai pažįstami ir ilgokai gyveno kartu. Konfliktas kilo dėl pavogtų jo daiktų ir dėl to, kad jis pamatė, jog V. K. vilki jo striukę. Jo daiktų dingimą pripažinęs mažareikšme priežastimi, teismas neatsižvelgė į tų daiktų kiekį ir jų vertę. Pats teismas pripažino, kad jis V. K. nužudyti neturėjo tikslo ir padarė išvadą, kad nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, todėl jis mano, kad jo nusikalstama veika buvo kvalifikuota neteisingai, o jam paskirta bausmė yra per griežta ir neteisinga. Apie šiame skunde nurodytas kai kurias aplinkybes (vaizdo kameras namo koridoriuose, policijos patrulių atvykimą prie namo naktį) jis jau anksčiau buvo papasakojęs savo gynėjui, tačiau šis jam atsakė, kad tai neturi reikšmės ir nėra susiję su byla. Vėliau gynėjas net nedalyvavo paskelbiant nuosprendį. Tai reiškia, kad gynėjas jam nesuteikė tinkamos teisinės pagalbos. Prašo patikrinti bylą pagal jo paduotą apeliacinį skundą, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą ir paskirti švelnesnę bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis M. P. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nuteistojo M. P. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 8 p. į BK 129 str. 1 d. ir sušvelninti paskirtą bausmę. Prokurorė ir nukentėjusioji L. M. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, išnagrinėtus įrodymus bei jų visumą įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino M. P. kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai.

Nuteistojo M. P. kaltė padarius nužudymą dėl chuliganiškų paskatų įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų, o iš dalies ir paties nuteistojo parodymais, įvykio vietos apžiūrų, parodymų patikrinimų vietoje protokolais, specialistų išvadomis ir visuma kitų nuosprendyje išdėstytų ir įvertintų įrodymų.

Daugelis teismo nustatytų šios bylos aplinkybių jokių abejonių nekelia ir jų neginčija pats apeliantas. Nustatyta, kad nuteistasis M. P. su nužudytuoju V. K. ir jo broliu A. K. buvo pažįstami jau seniai, kartu dirbo, o 2006 m. rudenį pagal žodinį susitarimą su K. J. išsinuomojo savivaldybės jai laikinai išnuomotą bendrabučio gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini). Šioje vieno kambario su prieangiu patalpoje kartu gyveno M. P. ir abu broliai K., V. K. draugė N. A. ir, nors ir ne nuolat, M. P. draugė B. G. . Pas juos dažnai svečiuodavosi ir M. P. draugas S. M. L.. Naujuosius 2007 m. tame bute kartu sutiko M. P. , B. G. ir S. M. L.. Sausio 1 d. į butą sugrįžo A. K. , o sausio 2 d. V. K. su N. A. , kuri kitą dieną vėl išvažiavo pas savo tėvus į Jonavą. Sausio 3 d. nėščią B. G. išvežė į ligoninę, kur ji tos dienos vakare pagimdė mergaitę. Paties M. P. ir kitų apklaustų asmenų parodymais nustatyta, kad 2007 m. sausio 3 d. prieš pietus M. P. su A. K. nuvyko pas B. G. į ligoninę, ten nuteistasis konfliktavo su gydytojais ir buvo išvarytas. Grįždami namo nusipirko degtinės, kurią jau nurodytame bute gėrė jau keturiese, kartu su V. K. ir S. M. L.. Vakare visi keturiese vėl nuvyko į ligoninę, ten M. P. sužinojo, kad jo draugė B. G. pagimdė mergaitę. Nuteistasis susinervavo ir įpyko, nes tikėjosi, kad gims berniukas. Nusipirkę degtinės visi vėl grįžo į butą ir ten gėrė, jau vėlai vakare pas juos į svečius užėjo dar ir kaimynė R. R. . Toliau geriant degtinę M. P. apkaltino V. K. jo higienos reikmenų vagyste, pats nuteistasis nurodo, jog jį įpykdė dar ir tai, kad V. K. kambaryje sėdėjo apsivilkęs jo striukę. Nors V. K. aiškino, kad jis jokių daiktų nevogė, M. P. kambaryje ėmė jį mušti, spardė ir sudavė smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, kol V. K. pargriuvo ir prarado sąmonę. Nukentėjusiajam atsigavus, mušė jį toliau, kol šis vėl neteko sąmonės. Pats nuteistasis aiškina, kad po to jis vienas ištempė V. K. į to aukšto koridorių ir paliko jį prie laiptų. Pripažino, kad per langą išmetė V. K. striukę. Tačiau teismas nustatė, kad ištempti nukentėjusiojo kūną, nuteistajam liepus, padėjo ir S. M. L.. Jie abu jau bejėgiškos būklės V. K. nešė koridoriumi, nuteistasis jį laiptais tempė iki pirmojo aukšto, po to jie abu pusnuogį ir neapsiavusį nukentėjusįjį nunešė į automobilių stovėjimo aikštelę netoli gretimo namo Nr. 7 ir paliko šalia ten stovėjusio mikroautobuso. Ryte ten pat gulintį V. K. surado (duomenys neskelbtini) namo gyventojai S. ir R. B., kurie apie tai pranešė policijai. 6.12 val. gavę šį pranešimą, policijos pareigūnai atvyko į įvykio vietą, jie ir vėliau atvykę medikai nustatė, kad aikštelėje gulintis vaikinas, kaip paaiškėjo – V. K. , yra miręs. Teismo medicinos specialisto išvadose nurodyta, kad įvairiose V. K. kūno vietose rasta daugybė įvairių kūno sužalojimų: įvairios kraujosruvos, nubrozdinimai, muštinės žaizdos, dviejų šonkaulių lūžiai, inkstų sumušimai ir kiti sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti iš viso ne mažiau kaip 17 trauminių poveikių, galimai spardant batais apauta koja arba suduodant smūgius kietais bukais, riboto paviršiaus daiktais. V. K. mirties priežastimi buvo galvos ir veido sumušimas, sukėlęs dešiniojo smegenų pusrutulio momeninės ir kaktinės skilčių sumušimą ir kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu virš kairiojo pusrutulio, kurie komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu ir strigimu. Mirtį sukėlusių sužalojimų visuma buvo padaryta ne mažiau kaip 12 trauminių poveikių, taip galėjo būti padaryta irgi galimai spardant batais arba suduodant smūgius panašių savybių daiktu.

Iš bylos matosi, kad nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis M. P. iš dalies prisipažino kaltu, pats parodė, kad tikrai sumušė V. K. , jį spardė ir sudavė smūgius rankomis, taip pat pripažino, kad jo suduoti smūgiai galėjo būti nukentėjusiojo mirties priežastimi. Šį pagrindinių nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimą teismas netgi pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Visų apklausų metu M. P. prisipažino iš dalies tik todėl, kad, jo nuomone, nužudyti V. K. neturėjo tyčios, be to, veikė ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų. Be to, neigė, kad ištempė nukentėjusįjį į lauką ir paliko kieme, aiškindamas, kad ištempė jį tik į namo koridorių. Tą patį nuteistasis nurodo savo apeliaciniame skunde ir su tuo susiję apelianto argumentai šioje nutartyje dar bus aptarti. Tačiau iš paduoto apeliacinio skundo turinio matosi, kad jame nuteistasis jau nurodo ir naujas aplinkybes bei dėsto naujus argumentus, kuriais bandoma paneigti savo kaltę dėl paties nužudymo, dėstomos spėlionės dėl galimo kitų, nenustatytų asmenų dalyvavimo nusikaltimo padaryme, reiškiamos abejonės dėl nukentėjusiojo A. K. ir liudytojų parodymų, nurodomi įvairūs tų parodymų prieštaravimai. Nagrinėjant šiuos argumentus, kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad apie kai kurias aplinkybes nuteistasis iš viso pirmą kartą nurodė tik savo apeliaciniame skunde. Be to, dalis naujų apelianto argumentų faktiškai netgi prieštarauja jo apeliaciniame skunde ir nuteistojo baigiamųjų kalbų metu suformuluotame prašyme vien tik perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 8 p. į BK 129 str. 1 d. Nepaisant paminėtų prieštaravimų tarp pačių apeliacinio skundo argumentų, kolegija visus juos atmeta, nes jie yra nepagrįsti, paneigti kitais išnagrinėtais įrodymais, o dalis paties apelianto interpretuojamų duomenų tiesiog neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas neišnagrinėjo kai kurių bylos aplinkybių, galėjusių turėti svarbios reikšmės nuosprendžio priėmimui. Jis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo net užsiminta apie bendrabučio aukštuose esančias vaizdo kameras ir jų įrašus. Tokia vaizdo kamera įrengta ir penktajame namo aukšte, todėl vaizdo įrašai galėjo patvirtinti jo ir paneigti liudytojų parodymus apie tai, kaip V. K. buvo išneštas iš buto ir kur jis buvo paliktas. Būtent koridoriuje įvyko didelė dalis kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos, todėl apie ten esančią vaizdo kamerą, nuteistojo nuomone, buvo nutylėta specialiai. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta. Iš bylos matosi, kad įvykio vietos apžiūrų metu (t. 1, b.l.5-12, 13-18) buvo apžiūrėtas (duomenys neskelbtini) butas, laiptinė ir dalis 5-o aukšto koridoriaus. Apie jokias vaizdo kameras apžiūrų protokoluose iš tikrųjų nieko nenurodyta. Todėl apie tai, kad tos kameros tikrai ten buvo, ar jos tuo metu veikė ir ar jomis galėjo būti užfiksuoti įvykiai koridoriuje nusikaltimo įvykio metu, byloje nėra jokių duomenų. Apelianto spėlionės apie tai, kad vaizdo kameros ir jų įrašai nebuvo ištirti specialiai, tikrai nepagrįsti. Pirmiausia jis be pagrindo nurodo, kad būtent namo koridoriuje vyko didelė dalis nusikalstamos veikos, už kurią jis nuteistas. Ir pranešimuose apie įtarimus, ir kaltinamajame akte bei nuosprendžio nustatomojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad M. P. V. K. sumušė ir padarė jam mirtinus sužalojimus tik buto viduje. Tą patį pripažįsta ir pats nuteistasis. Be to, nuo pirmosios apklausos M. P. faktiškai prisipažino nužudęs nukentėjusįjį sumušdamas jį pačiame bute. Todėl būtent tuo ir paaiškinami ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurių metu didžiausias dėmesys buvo skirtas kaip tik buto ir lavono suradimo vietos apžiūroms. Tuo tarpu apelianto teiginiai, kad šių aplinkybių netyrė ir bylą išnagrinėjęs teismas, nepagrįsti iš viso, nes apie galimą vaizdo kamerų buvimą namo koridoriuose teismas neturėjo jokių duomenų. Kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pats nuteistasis M. P. ne tik nepareiškė prašymų ištirti nurodomą aplinkybę, tačiau iš viso net neužsiminė apie vaizdo kamerų koridoriuose buvimą. Apeliantas nurodo, kad apie tai jis buvo sakęs savo gynėjui, tačiau šis jam atsakęs, kad ši aplinkybė nėra svarbi. Kolegijos nuomone, tokie nuteistojo argumentai neįtikinantys. Susipažindamas su byla ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis galėjo pareikšti prašymą atlikti papildomus tyrimo veiksmus, tačiau pats savo ranka parašė, kad jokių prašymų neturi. Teisminio nagrinėjimo metu M. P. gynė jau kitas advokatas, tačiau apklausos metu nuteistasis apie nurodytą aplinkybę vėl net neužsiminė, teismui klausiant, ar proceso dalyviai turi prašymų tirti kokius nors papildomus įrodymus, jokių prašymų ir vėl nepareiškė. Nagrinėdama nuteistojo apeliacinį skundą, kolegija konstatuoja, kad šiuo metu patikrinti nuteistojo nurodomą aplinkybę jau nebėra jokios galimybės, nes akivaizdu, kad net jeigu koridoriuje tikrai buvo sumontuota vaizdo kamera ir jeigu ji tikrai veikė, tai bet kuriuo atveju užfiksuotas vaizdo įrašas, po įvykio praėjus daugiau negu metams laiko, jau nebus išsaugotas ir jo peržiūrėti nepavyks. Teismo posėdyje tai pripažino pats apeliantas, nepareiškęs jokių prašymų atlikti papildomą įrodymų tyrimą. Įvertinus visas šias aplinkybes ir ypač tai, kad apie koridoriuose sumontuotas vaizdo kameras apeliantas užsiminė tik apeliaciniame skunde, yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu nuteistasis tiesiog dirbtinai bando nurodinėti kai kurias papildomas aplinkybes, pats suprasdamas, kad jų jau nepavyks patikrinti ir tai vertintina nuteistojo pasirinkta gynybos taktika. Tuo tarpu kaltinti ikiteisminį tyrimą ir pirmosios instancijos teismą dėl tariamo bylos aplinkybių išnagrinėjimo neišsamumo ar net šališkumo jokio pagrindo nėra. Kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad kiti įrodymai iš viso paneigia pačią įvykių namo koridoriuje vaizdo įrašų galimybę. Nukentėjusysis A. K. parodė, kad kai M. P. ir S. M. L. jo sumuštą brolį išnešinėjo iš buto, kažkuris iš jų sakė, kad reikia užgesinti šviesą koridoriuje. Liudytojas S. M. L. parodė, kad bute sumušęs V. K. M. P. , prieš prašydamas padėti išnešti nukentėjusiojo kūną, iš pradžių liepė jam koridoriuje užgesinti šviesą. Tai jis ir padarė, todėl nešant V. K. 5-o aukšto namo koridoriuje šviesa nedegė ir buvo tamsu. Kad tuo metu laiptinė nebuvo apšviesta ir kad koridoriuje buvo tamsu, parodė taip pat liudytoja R. R. . Netikėti šiais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nėra jokio pagrindo. Liudytojas S. M. L. tą patį buvo parodęs jo parodymų patikrinimo vietoje metu ir ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose, kai ir pats buvo apklaustas įtariamuoju. Be to, nukentėjusysis ir abu nurodyti liudytojai, duodami parodymus apie šviesos išjungimą to namo aukšto koridoriuje, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme tikrai negalėjo nurodyti šios aplinkybės siekdami pakenkti M. P. , nes, kaip jau buvo nurodyta, apie vaizdo kameras ir galimą įvykių koridoriuje užfiksavimą nuteistasis tuo metu dar nebuvo net užsiminęs. Taigi ši nustatyta aplinkybė, kad po V. K. sumušimo koridoriuje specialiai buvo išjungta šviesa, galutinai paneigia apelianto argumentus, susijusius su buvusia galimybe tirti vaizdo kameros įrašus. Tuo tarpu paties nuteistojo dalyvavimas kartu su S. M. L. išnešant V. K. iš buto į namo kiemą įrodytas tų pačių liudytojų parodymais ir kitais išnagrinėtais įrodymais. Jie dar bus aptarti.

Apeliantas skunde dar nurodo, kad nebuvo apklausti policijos pareigūnai, kurie tą pačią naktį, apie 4 val., buvo atvykę prie Partizanų g. 5-o namo pagal iškvietimą dėl garsiai grojančios muzikos, tačiau atvykę neišgirdo jokio triukšmo ir nepamatė jokių įtartinų asmenų. Apelianto nuomone, tai paneigia liudytojų S. M. L. ir R. R. parodymus apie sužaloto V. K. išnešimą į namo kiemą apie 1.30 val. nakties, nes tokiu atveju tarp 5 ir 7 namų esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje gulintį nukentėjusįjį policininkai būtų pastebėję. Šis apelianto argumentas taip pat atmetamas. Kviesti ir papildomai apklausti nurodomus policijos pareigūnus neprašo pats apeliantas ir tai daryti šiuo atveju tikrai nėra jokio reikalo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo perskaitytas 2007 m. sausio 4 d. policijos tarnybinis pranešimas (t. 1, b.l. 21). Jame policijos pareigūnas postinis A. S. nurodė, kad tą naktį, 3.19 val., policijoje buvo gautas telefoninis pranešimas apie triukšmą (duomenys neskelbtini) esančiame name. Į įvykio vietą 3.25 val. nuvykę policijos patruliai pranešė, kad jokio triukšmo nėra, taip pat nėra jokių įtartinų asmenų. Šis tarnybinis pranešimas tikrai patvirtina, kad paties (duomenys neskelbtini) namo prieigose gulinčio sužaloto arba jau negyvo V. K. policininkai tikrai nepamatė. Tačiau tai tikrai nepaneigia liudytojų parodymų apie V. K. išnešimą iš namo dar iki nurodyto policijos atvykimo. Jau buvo nurodyta, kad policininkai pagal gautą pranešimą vyko būtent prie (duomenys neskelbtini) namo, o kadangi telefonu apie triukšmą pranešęs asmuo nenurodė savo adreso, tai su juo policija nebendravo. Neapžiūrėjus net laiptinės ir atskirų namo butų, buvo apsiribota vien tuo, kad iš šio namo nesigirdėjo triukšmo ir prie jo nesimatė jokių įtartinų asmenų. Tuo tarpu iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir prie jo pridėtų fotonuotraukų bei plano-schemos matosi, kad negyvas V. K. buvo surastas ne prie 5-o, o prie (duomenys neskelbtini) 7-o namo, gulintis visai šalia šio namo laiptinės ir ten stovinčio mikroautobuso. Dar pažymėtina, kad V. K. rastas gulintis tokioje vietoje, kur mikroautobusas jį užstojo ir nukentėjusiojo iš kitų vietų tiesiog nesimatė (t. 1, b.l.10, 12). Todėl, nors kitoje pusėje automobilių stovėjimo aikštelė ir ribojosi su namu Nr. 5, prie to namo atvykę policininkai, įvertinant dar ir tai, kad tuo metu buvo tamsu, kitoje aikštelės pusėje gulinčio ir mikroautobuso užstoto V. K. tikrai negalėjo matyti. Apeliaciniame skunde nuteistasis, bandydamas paneigti savo dalyvavimą išnešant V. K. iš namo, remiasi dar ir tarnybinio šuns panaudojimo aktu. Jis nurodo, kad iš šio akto matosi, jog kūno vilkimo žymės ir šuns užuosti pėdsakai veda nuo 7-o namo ir nutrūksta už šio namo galo, o tokių pėdsakų, vedančių iš 5-o namo, nėra iš viso. Šie apelianto skundo teiginiai irgi nepagrįsti ir jie netgi prieštarauja pačiame nuteistojo paminėtame dokumente nurodytoms aplinkybėms. Iš perskaityto tarnybinio šuns panaudojimo akto (t. 1, b.l. 19) matosi, kad atvestas prie lavono šuo, užuodęs pėdsakus pradėjo vesti link 7-o namo laiptų, tačiau nuo šios laiptinės aikštelės nusileido, ėjo šio namo šonu, o po to nuvedė būtent prie namo Nr. 5. Būtent prie šio namo šuo pametė pėdsakus dėl pašalinių dirgiklių. Tai tik patvirtina, kad V. K. į kiemą buvo išneštas būtent iš šito namo. O kad sužalotas V. K. į kiemą buvo išneštas prieš tai jį velkant žemyn namo Nr. 5 laiptais, patvirtina teismo medicinos specialisto išvados ir įvykio vietos apžiūros protokolas. Specialisto išvadoje nurodoma, kad V. K. nugaros ir krūtinės srityse nustatyti odos nubrozdinimai susidarė nuo kūno nugarinio paviršiaus iškilesnių vietų kontakto su plokščiu, galimai šiurkščiu paviršiumi ir jie yra būdingi kūno vilkimui išilgine kryptimi. Tose pačiose specialisto išvadose taip pat nurodoma, kad po smegenų sumušimo V. K. turėjo prarasti sąmonę, tačiau kiek vėliau galėjo ją dalinai atgauti, kol dėl po kietuoju dangalu besikaupiantis kraujas ir smegenų pabrinkimas suspaudė smegenis ir lėmė sąmonės praradimą, o dar vėliau – mirtį. Nėra jokių medicininių duomenų, kad iki lavono apžiūros momento būtų buvusi pakeista jo padėtis. Šias ir kitas specialisto išvadas teismo medicinos ekspertas J. Vėlavičius patvirtino apklaustas teisiamajame posėdyje. Taigi, nors specialisto išvadoje ir numatoma galimybė, kad po sumušimo V. K. ir galėjo trumpam atgauti sąmonę, tačiau šis galimas sąmonės atgavimas vertinamas tik daliniu. Esant tokioms aplinkybėms V. K. tikrai negalėjo iš namo, kuriame buvo sumuštas, į kiemą išeiti pats. O kad jis buvo velkamas būtent (duomenys neskelbtini) namo laiptais, patvirtina įvykio vietos apžiūros metu kitos šio namo laiptinėje surastos kūno vilkimo žymės su panašiais į kraują pėdsakais (t. 1, b.l. 11). Atsikirsdamas į apeliacinės instancijos teisme pasakytą prokurorės baigiamąją kalbą nuteistasis dar nurodė, kad šiuose kūno vilkimo pėdsakuose tyrimo metu rastas ir ištirtas kraujas yra ne V. K. . Tai irgi neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių. TMI Serologijos ir DNR laboratorijos specialistų išvadoje (t. 1, b.l. 40-42) nurodyta, kad nuoplovose nuo namo pirmo aukšto laiptų ir nuo antro aukšto palangės yra žmogaus kraujas, tačiau kam jis priklausė, nustatyti negalima, nes nebuvo gautas DNR reakcijos produktas ir nenustatyta to kraujo grupė. Taigi specialisto išvada nepaneigia, kad rastas kraujas galėjo priklausyti V. K. , tuo tarpu kartu su kitais įrodymais ši išvada kaip tik patvirtina nukentėjusiojo vilkimą (duomenys neskelbtini) namo laiptais.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad įvykio vietos apžiūros metu automobilių stovėjimo aikštelėje gulintis V. K. buvo surastas su kraujuojančia žaizda dešinio antakio srityje. Apelianto manymu, tai reiškia, kad mažiausiai vienas smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas 1-2 valandų laikotarpyje iki jo suradimo momento 6.30 val. ryto, tai galėjo būti maždaug 5 val. Šio smūgio jis V. K. suduoti negalėjo, nes apie 2.30 val. kartu su A. K. ir S. M. L. jau nuėjo miegoti. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis, paprašytas paaiškinti, kuo remiantis jis skunde išdėstė nurodytus argumentus, atsakė, kad tam jokių specialių žinių nereikia. Jo nuomone, žaizda negali kraujuoti 5 valandas, be to, tokio ilgo kraujavimo ir nebuvo, nes įvykio vietoje šalia gulinčio V. K. lavono ant žemės nebuvo rasta kraujo. Visus šiuos argumentus kolegija irgi atmeta, nes tai tėra niekuo nepagrįstos apelianto spėlionės. Pirmiausia tuos argumentus paneigia vien tas faktas, kad automobilių stovėjimo aikštelėje V. K. buvo surastas negyvas, o tai, kad žmogui mirus, prieš tai jam padarytos žaizdos jau negalėjo intensyviai kraujuoti, irgi aišku ir be specialių žinių. Tačiau tuos pačius nuteistojo teiginius paneigia ir konkretūs ištirti įrodymai. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad šią apžiūrą pradėjus 8.03 val., jau mirusio V. K. galvos dešinėje pusėje ties antakiu rasta žiojėjanti kraujuojanti žaizda (t. 1, b.l. 7). Toks įrašas apžiūros protokole tikrai nereiškia, kad nurodyta žaizda labai kraujavo ir kad ji buvo padaryta vėliau negu kiti sužalojimai. Priešingai, iš prie apžiūros protokolo pridėtų fotonuotraukų matosi, kad ta žaizda prie dešinio antakio vizualiai niekuo nesiskiria nuo kitų matomų išorinių sužalojimų (t. 1, b.l. 10). Be to, išdėstytas nuteistojo spėliones visiškai paneigia ir jau minėtos teismo medicinos specialisto išvados. Jose nurodyta, kad V. K. mirė prieš 1-7 valandas iki jo lavono apžiūros įvykio vietoje ir lavoninių reiškinių fiksavimo momento, tuo tarpu visi nustatyti kūno sužalojimai, taip pat ir išvadoje paminėtos muštinės žaizdos dešinio antakio išorinio galo srityje, buvo padaryti prieš 3-5 valandas iki nukentėjusiojo mirties. Medicininiu požiūriu visi V. K. padaryti sužalojimai yra vienodo senumo. Taigi specialisto išvados patvirtina, kad visi kūno sužalojimai galėjo būti padaryti būtent kaltinime nurodytu laiku, t.y. maždaug vidurnaktį. Tos pačios išvados ir visiškai paneigia apelianto spėliojimus apie dalies tų sužalojimų V. K. padarymą žymiai vėlesniu laiku. Tuo pačiu specialisto išvados paneigia ir galimybę, kad po M. P. suduotų smūgių nukentėjusįjį vėliau dar galėjo mušti ir kokie nors kiti nenustatyti asmenys. Tai reiškia, kad visus kūno sužalojimus nukentėjusiajam padarė nuteistasis M. P. . Šioje dalyje kolegija atkreipia dėmesį ir į dar vieną aplinkybę. Apeliaciniame skunde nuteistasis, nors ir be jokio pagrindo, bando paneigti tik vieno arba daugiausia kelių kūno sužalojimų padarymą. Tačiau teismo medicinos specialisto išvadose nurodyta, kad V. K. mirtį sukėlė galvos ir veido sužalojimų visuma, o šie sužalojimai padaryti ne vienu ar keliais, o ne mažiau kaip 12 trauminių poveikių. Pats apeliantas pripažįsta, kad didžiąją dalį kūno sužalojimų nukentėjusiajam tikrai padarė būtent jis, todėl dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties bet kuriuo atveju nekyla jokių abejonių.

Iš to, kas jau buvo išdėstyta, matosi, kad apelianto skundo argumentus dėl jo veiksmų jau po V. K. sumušimo bute, faktiškai paneigia rašytiniai bylos dokumentai, t.y. specialistų išvados, įvykio vietos apžiūrų protokolai ir kiti jau aptarti įrodymai. Tačiau M. P. dalyvavimą išnešant sužalotą V. K. iš buto į namo kiemą tiesiogiai patvirtina dar ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai. Nukentėjusysis A. K. parodė, kad girdėjo kaip M. P. su S. M. L. tarėsi jo sumuštą brolį iš buto išnešti. Kažkuris iš jų sakė, kad reikia koridoriuje išjungti šviesą. Po to M. P. numovė V. K. batus ir kartu su S. M. L. ištempė brolį į koridorių. V. K. tuo metu buvo apsirengęs tik treninginėmis kelnėmis ir marškinėliais. Nukentėjusysis patvirtino ir teisme perskaitytus jo ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 84-85). Tuomet jis dar parodė, kad matė, kaip M. P. su S. M. L. jo brolį nešė namo koridoriumi. Kur jie jį nunešė ir kaip išnešė į namo kiemą, jis nematė, jiems iš paskos nėjo, nes bijojo. Tačiau maždaug po 15 minučių jis nuėjo į tualetą ir tame namo aukšte esančioje bendroje virtuvėje vėl pamatė ten sėdinčius M. P. ir S. M. L.. Jie jam iš paskos vėl sugrįžo į butą ir M. P. jam pagrasino, kad jeigu jis kur nors išeis iš buto, tai ir jam bus tas pats, kas ir broliui. Po to M. P. per langą dar išmetė V. K. striukę. Tada jie trise nuėjo miegoti, jis atsikėlė pirmas apie 10 val. ir išėjo iš buto, girdėjo, kaip likusieji bute iš karto užsirakino duris. Virtuvėje iš kaimynės vardu Inga tada jis sužinojo, kad jo brolis V. K. rastas negyvas prie gretimo 7-o namo.

Iš nukentėjusiojo A. K. parodymų matosi, kad jis pats savo brolio vilkimo laiptais ir išnešimo į namo kiemą nematė. Tačiau netgi šie jau aptarti parodymai faktiškai paneigia nuteistojo versiją ir patvirtina, kad būtent M. P. su S. M. L. išnešė nukentėjusįjį iš buto ir paliko jį automobilių stovėjimo aikštelėje. Dar tikslesnes įvykių aplinkybes nurodė teisme apklausti liudytojai. Liudytoja R. R. parodė, kad matė, kaip jau sumuštą V. K. M. P. su S. M. L. dviese ištempė į koridorių, nešė iki laiptų ir M. P. nurideno jį laiptais žemyn. Tuo metu V. K. buvo be batų, tik su kojinėmis, apsirengęs tik kelnėmis ir marškinėliais. Ji iš paskos nėjo, o išsigandusi pabėgo į tualetą. Tačiau maždaug po 15 minučių pati išėjo į namo kiemą ieškoti V. K. ir rado jį gulintį prie kito, 7-o namo, šalia ten stovėjusio automobilio. V. K. buvo be sąmonės, šaukiamas neatsiliepė. Ji pabandė labiau užvilkti ir užmauti jo nusmukusius marškinėlius bei kelnes, o po to grįžo į savo butą. Kviesti policiją arba greitąją medicinos pagalbą bijojo, nes nežinojo, ką reikės paaiškinti. Be to, žinojo, kad M. P. teistas ir labai jo bijojo. Apie tai, kad V. K. toje vietoje, kurioje ji jį matė, buvo surastas negyvas, sužinojo ryte, kai savo vaiką vedė į darželį. R. R. parodymus patvirtino kartu su ja gyvenantis jos draugas liudytojas V. M. . Jis parodė, kad 2007 m. sausio 3 d. vakare jiems paskambino N. A. ir paprašė R. R. , kad ši nueitų pas kaimynystėje gyvenantį V. K. , kuriam ji negalėjo prisiskambinti. R. R. išėjo ir grįžo apie 1-2 val. nakties. Buvo išsigandusi ir pasakė, kad M. P. spardo V. K. už kažkokią vagystę, o kai ji M. P. bandė raminti, šis įspyrė ir jai. Netrukus R. R. dar kartą išėjo, o grįžusi sakė, kad M. P. ir S. M. L. velka V. K. laiptais. Dar vėliau naktį jis su R. R. ėjo pirkti cigarečių, ant laiptų pirmame aukšte buvo kraujo, matėsi tempimo pėdsakai. Ryte kaimynai pasakė, kad V. K. buvo rastas nužudytas. Vis dėlto dar išsamesnius parodymus apie nukentėjusiojo išnešimą iš buto į namo kiemą davė pats šiuose įvykiuose dalyvavęs liudytojas S. M. L.. Teisme jie parodė, kad bute sumušęs V. K. M. P. liepė išjungti koridoriuje šviesą, o po to liepė padėti sumuštą V. K. nutempti laiptais į apačią. Iš pradžių jis nesutiko, bet M. P. pagrasino, kad jam bus blogai, ir tada jis sutiko padėti. V. K. buvo be sąmonės, buvo be batų, apsirengęs tik marškinėliais ir sportinėmis kelnėmis. M. P. paėmė V. K. už rankų, jis už kojų, jie abu jį ištempė iš buto į koridorių ir nunešė iki laiptų. Jis atidarė duris iš koridoriaus į laiptinę ir toliau žemyn laiptais nukentėjusįjį tempė M. P. . Po to vėl abu nunešė V. K. prie (duomenys neskelbtini) namo ir ten paliko aikštelėje šalia autobusiuko. V. K. tuo metu gargaliavo. Padėjo M. P. , nes jo bijojo. Grįžus į butą M. P. per langą išmetė V. K. striukę, o dar kitą jo striukę irgi išmetė per balkoną. Tada jie nuėjo miegoti. Ryte pasigirdo beldimas į duris, kurias jis atidarė tik pagrasinus, kad bus iškviesti gaisrininkai. Atidarius duris, juos sulaikė policija. Savo parodymus apie tai, kaip V. K. buvo ištemptas iš buto, kaip buvo velkamas laiptais, kur buvo nuneštas ir paliktas automobilių stovėjimo aikštelėje, liudytojai R. R. ir S. M. L. patvirtino ir parodymų patikrinimų vietoje metu.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad liudytojų R. R. bei S. M. L. parodymuose apie V. K. ištempimą į namo kiemą yra prieštaravimų, tačiau išnagrinėjus šių asmenų parodymus, tų prieštaravimų nenustatyta. Apeliantas nurodė, kad liudytojas S. M. L. ankstesnėse apklausose buvo parodęs, kad kartu su juo nešė V. K. nuo buto iki pat automobilių stovėjimo aikštelės. Tačiau teisme jis jau parodė, kad kartu nešė tik iki laiptų, po to laiptais V. K. žemyn nutempė jis (M. P. ) vienas, o jau po to vėl abu nukentėjusįjį nunešė iki 7-o namo. Kolegijos nuomone, esminių prieštaravimų ir skirtumų tokiuose nurodyto liudytojo parodymuose nėra. Pirmiausia, iš S. M. L. parodymų teisme matosi, kad jis visiškai nepaneigė, jog padėjo M. P. V. K. ne tik nešti, bet ir tempti laiptais iš penkto į pirmą aukštą. Liudytojas tiesiog nurodė, kad kurį laiką M. P. tempė laiptais V. K. vienas, nes jis tuo metu atidarinėjo duris į laiptinę. Anksčiau parodęs apie patį V. K. išnešimo iš buto faktą, teisme, atsakydamas į jam užduotus klausimus, liudytojas tiesiog nurodė tikslesnes šių įvykių detales. Tačiau visuose parodymuose S. M. L. vienodai parodė, kad M. P. tikrai nešė ir tempė V. K. iš buto iki tos vietos, kur nukentėjusysis buvo surastas, o jis su nuteistuoju buvo kartu, viską matė ir padėjo nuteistajam išnešti nukentėjusįjį iš buto. Apeliantas dar nesutinka su teismo išvada, kad sumuštas V. K. buvo ištemptas ir paliktas lauke žiemos metu pusnuogis. Jo nuomone, teismas ir šioje dalyje savo išvadą pagrindė prieštaringais liudytojų parodymais, nes liudytoja R. R. parodė, kad rado lauke V. K. nurengtą, o liudytojas S. M. L. parodė, kad lauke nukentėjusįjį paliko aprengtą. Šiuos nuteistojo skundo argumentus kolegija irgi atmeta, nes juose liudytojų parodymai iškraipomi. Liudytojų R. R. ir S. M. L. parodymai šioje nutartyje jau buvo aptarti. Jie abu vienodai parodė, kad iš buto į lauką V. K. buvo išneštas ir ten paliktas be batų, apsirengęs tik marškinėliais ir treninginėmis kelnėmis. R. R. papildomai parodė, kad radusi nukentėjusįjį lauke, bandė labiau užmauti nusmukusias jo kelnes ir marškinėlius. Kad abu liudytojai apelianto minimas aplinkybes nurodė teisingai, patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas. Iš jo ir prie jo pridėtų fotonuotraukų matosi, kad negyvas V. K. lauke surastas gulintis be batų, su treninginėmis kelnėmis ir su šviesios spalvos plonu megztiniu, pagal išvaizdą labiau primenančiu marškinėlius. Šie drabužiai apsmukę, nužudytasis ant žemės guli nuoga nugara. Todėl teismo išvada, kad lauke nukentėjusysis buvo paliktas pusnuogis, šiuo atveju yra visiškai pagrįsta. Išnagrinėtų įrodymų visuma visiškai paneigė apelianto argumentus ir patvirtino teismo išvadas apie M. P. dalyvavimą išnešant nukentėjusįjį iš buto į namo kiemą ir ten jį paliekant. Šios bylos aplinkybės nenurodytos pačiame kaltinime ir jos neišdėstytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje, nes V. K. buvo mušamas tik buto viduje. Vis dėlto ir šių aplinkybių teisingas nustatymas turėjo reikšmės sprendžiant tiek nuteistojo kaltės, tiek jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus.

Dėl paties V. K. sumušimo bute ir jo nužudymo nuteistasis M. P. prisipažino kaltu iš dalies, o apeliaciniame skunde jis nesutinka tik su kai kuriomis teismo išvadomis dėl jo kaltės formos bei rūšies, su nustatytu nužudymą kvalifikuojančiu požymiu, taip pat su kai kuriomis nustatytomis konkrečiomis nusikaltimo padarymo aplinkybėmis. Tačiau šioje dalyje M. P. kaltę patvirtina ir jo apeliacinio skundo argumentus paneigia jau ne tik nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kiti jau išvardinti šioje nutartyje įrodymai, bet ir paties nuteistojo parodymai.

Nuteistasis M. P. teisme parodė, kad dar 2006 m. gruodžio 30 d. bute nerado į šiukšlių maišelį sudėtų savo higienos priemonių ir parfumerijos. Kaip tik tą dieną V. K. su N. A. išvažiavo į Jonavą, paskambinus jam šis pasakė, kad maišelis su daiktais padėtas į spintą, be ten daiktų nerado. 2007 m. sausio 2 d. būnant namuose su A. K. vėl ieškojo tų savo daiktų, bet ir vėl nerado. Ta dieną savo draugę B. G. išvežė į ligoninę, nes ji turėjo gimdyti. Sausio 3 d. ryte nuvažiavo į ligoninę su A. K. , bute liko V. K. ir S. M. L.. Ligoninėje jis susibarė su gydytoju, be to, iš ten nuolat siuntė telefonu SMS žinutes V. K. dėl dingusių daiktų. Su A. K. pas šio tetą pasiskolino pinigų, nusipirko ir grįžę namo keturiese išgėrė litrą degtinės. Tuo metu dėl jo dingusių daiktų nešnekėjo, jis pasakė, kad išsiaiškins, kai visi bus blaivūs. Vakare jau keturiese, t.y. jis, broliai K. ir S. M. L., vėl nuvažiavo į ligoninę. Išvažiuojant jis užsivilko V. K. striukę, o V. K. leido apsirengti savo striuke, bet paskui pamatė, kad šis jo striuke neapsirengė. Ligoninėje jam pasakė, kad jo draugė jau pagimdė, be to, jo pas ją neįleido. Susinervinęs, kad apie gimdymą jam nebuvo pranešta, jis ėmė šaukti. Paskui jam pasakė, kad draugė pagimdė mergaitę. Jis vėl susinervino, nuėjo į palatą ir klausė B. G. , kodėl ši jam melavo, kad turi gimti berniukas. Draugė pati jį apšaukė, varė iš palatos ir jis iš ten išėjo. Po to visi, pakeliui nusipirkę dar 1-2 litrus degtinės, grįžo į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Ten gėrė degtinę keturiese, kiek vėliau su jais gėrė ir užėjusi kaimynė R. R. . Vėl prasidėjo šneka apie jo dingusius daiktus, tačiau jis pasakė V. K. , kad šis apie tai nekalbėtų, „nes gaus“. Po to jis pamatė, kad grįžęs iš ligoninės V. K. sėdi apsivilkęs savo striuke, o po ja matosi ir jo (M. P. ) striukė. Supratęs, kad V. K. apsirengęs dviem striukėm, pagalvojo, kad jis jo striukę vagia. Kaip tik dėl to ir prasidėjo konfliktas. Jie vienas ant kito ėmė šaukti, po to jis smogė V. K. ranka i veidą ir spyrė jam į krūtinę, šis nugriuvo. Gulėdamas V. K. mosikavo kojomis ir du kartus jam sudavė. Tada jis vėl sudavė V. K. apie 5-6 smūgius kumščiu į veidą, jis vėl nugriuvo, prarado sąmonę, iš lūpos ir nosies bėgo kraujas. Tada nuvilko nuo jo savo striukę ir jam dar spyrė, pataikė, atrodo, į šoną. Dar liepė jam dingti iš buto. Po kiek laiko V. K. atsipeikėjo, aiškino, kad jo daiktų neėmė, dar pasakė, kad jo draugė jam buvo neištikima. Tada jis vėl puolė V. K. , pargriovė jį ant grindų ir ėmė spardyti į šonus ir į galvą. Dar kartą spyręs liepė dingti iš buto, sugriebė jį už pečių ir ištempė į koridorių. Tempė jį vienas ir paliko laiptinėje atsirėmusį į laiptų turėklus. Ten V. K. ir paliko, daugiau jam nieko nedarė, jis tuo metu dar turėjo sąmonę. Po to vieną V. K. striukę išmetė pro buto langą, o kitą pro balkoną. Dar po to jis, A. K. ir S. M. L. nuėjo miegoti. Naktį buvo užėjusi R. R. , sakė, kad V. K. koridoriuje nėra ir kad eina jo ieškoti į lauką. Jis jai dar pasakė, kad atgal į butą V. K. vesti nereikia. Pabudus ryte matė, kad prakirsta A. K. lūpa, šis sakė, kad tai padarė jis (M. P. ). Kiek vėliau į butą ėmė belstis policija, po antro beldimo atidarius duris, jis buvo sulaikytas. Nuteistasis teisme dar parodė, kad nežino, kodėl jam buvo nustatytas apsvaigimas nuo narkotikų. Pripažįsta, kad nusikaltimą padarė būdamas girtas, dėl to ne viską prisimena, bet nežino, ar tai turėjo įtakos jo elgesiui ir nusikaltimo padarymui. Mano, kad tai įvyko dėl didelio susinervinimo. Prieš tai kelias dienas jis jautėsi įsitempęs, su visais pykosi. Dar parodė, kad mušdamas rankomis ir kojomis, sudavė V. K. apie 10-12 smūgių, nors visų aplinkybių neprisimena. Tačiau nukentėjusiajam ant galvos čiužinio nedėjo ir ant jo nešokinėjo. Pripažįsta, kad V. K. mušė tik jis vienas ir nukentėjusysis nuo jo smūgių galėjo mirti. Teisme perskaičiuos ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 163-164, 165), nuteistasis paaiškino, kad savo parodymų nekeičia, o tik juos papildo. Iš pradžių buvo parodęs, kad konfliktas su V. K. kilo dėl jo dingusių higienos ir parfumerijos reikmenų, o tik vėliau prisiminė, kad mušė nukentėjusįjį ir dėl striukės. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme M. P. iš esmės parodė apie tas pačias įvykių aplinkybes. Dar parodė, kad grįžus iš ligoninės buvo piktas ant visų, klausė „ką gi jums padariau, kad jūs iš manęs vagiat“. Tarp jo dingusių daiktų buvo „Gillette“ skustuvas, kelios skutimosi galvutės, elektroniniai dantų šepetėliai, kosmetikos rinkinys ir kiti daiktai, taip pat draugės dovanotas 280 Lt vertės kvepalų buteliukas. Bendros tų daiktų vertės jis neskaičiavo. Ligoninėje pas jo draugę jo neįleido, nes jis neturėjo šlepečių. Su gydytojais barėsi dėl neįleidimo ir dėl to, kad jie, jo nuomone, netinkamai atliko savo pareigas. Susinervino ir dėl to, kad gimė mergaitė, nes echoskopiniai tyrimai rodė, kad gims berniukas. Prieš grįžtant namo visi dar išgėrė butelį degtinės ir prie ligoninės. Konflikto su V. K. metu tikrai buvo girtas, bet iš kur šlapime atsirado narkotikų, nežino, jis gėrė tik raminamuosius vaistus „Xanax“. Ant gulinčio nukentėjusiojo nešokinėjo ir lytinių organų jam prie veido nekišo, tačiau pripažįsta, kad buvo konflikto iniciatoriumi ir V. K. tikrai sumušė. Tai padarė ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų ir mano, kad padarė tik paprastą nužudymą.

Teisme apklausti kiti muštynes matę asmenys didžiąją dalį nuteistojo M. P. parodymų patvirtino, tačiau jie parodė ir apie kai kurias kitas, papildomas aplinkybes. Nukentėjusysis A. K. parodė, kad sausio 3 d. ryte važiavo su M. P. į ligoninę, grįždami nusipirko du 0,5 ar 0,7 litro talpos degtinės butelius. Juos išgėrė kartu su V. K. ir S. M. L.. M. P. buvo susinervinęs, nes jo draugė turėjo gimdyti, o gydytojai „nieko nedarė“. Vakare į ligoninę jau nuvažiavo keturiese: jis, M. P. , V. K. ir S. M. L.. Pačioje ligoninėje keturiese išgėrė dar du butelius degtinės ir gydytojai juos išvarė. M. P. buvo piktas sužinojęs, kad draugė pagimdė mergaitę, dėl to apšaukė gydytojus. Visi keturiese grįždami vėl pirko degtinę ir bute vėl visi gėrė, buvo apsvaigę jau grįždami iš ligoninės. Vėliau prie jų prisijungė ir atėjusi iš kaimyninio buto R. R. . Jokių konfliktų dėl striukių tarp M. P. ir V. K. nebuvo. Jo brolis nevilkėjo dviejų striukių, sėdėjo apsirengęs treningines kelnes, sportinį švarką ir vieną mėlyną striukę. Jis negirdėjo ir jokių savo brolio šnekų apie M. P. draugę. Konfliktas prasidėjo tik dėl kažkokių M. P. daiktų, V. K. sakė, kad jų neėmė. Tačiau M. P. pradėjo jį mušti, kelis kartus smogė jam į veidą ir V. K. nugriuvo praradęs sąmonę. Jis ir R. R. bandė V. K. užstoti, tačiau M. P. sudavė ir jam pačiam smūgius į veidą ir šoną, taip pat įspyrė ir R. R. . Kai brolis atgavo sąmonę, M. P. spardė jam į galvą. Po to uždėjo jam ant galvos čiužinį ir ant jo šokinėjo. Tuo metu brolis buvo be sąmonės. Ar M. P. jo brolį dar ir išniekino, jis nematė, tačiau muštynių metu buvo išėjęs iš buto į koridorių. Prašė, kad V. K. iškviestų greitąją pagalbą, bet M. P. liepė net nebandyti to daryti, grasino, kad ir jam bus tas pats. Nukentėjusysis pripažino, kad jis pats irgi buvo girtas, nežino, kodėl apie brolio sumušimą niekam nepranešė. Baigęs brolį mušti M. P. su S. M. L. kartu ištempė jį iš buto į koridorių. Nukentėjusysis dar parodė, kad jo brolis jokių M. P. daiktų paimti negalėjo, į Jonavą jis išsivežė tik krepšį su savo rūbais. Tuo tarpu M. P. daiktus, sudėtus į šiukšlių maišą, kas nors galėjo tiesiog išmesti. Po to, kai jo brolis buvo ištemptas iš buto, sugrįžęs M. P. dar išmetė per langą brolio striukę. Teisme nukentėjusysis patvirtino ir perskaitytus jo ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Tuomet jis buvo parodęs, kad jau konflikto pradžioje M. P. kelis kartus spyrė V. K. į veidą. Apie tai, kad brolis lauke buvo rastas negyvas, sužinojo kitą rytą iš kaimynės. Liudytoja R. R. teisme parodė, kad tą vakarą į 505-ą butą nuėjo, kai jai telefonu paskambino N. A. ir klausė, ar ji nematė V. K. . Nuėjusi į tą butą, rado ten brolius K., M. P. ir S. M. L., jie gėrė degtinę ir buvo jau apsvaigę. Jų prašoma ji pasiliko tame bute ir taip pat gėrė degtinę. Tuomet bute jokių konfliktų nebuvo. M. P. telefonu skambino tą dieną gimdžiusiai savo sugyventinei B. G. , pykosi su ja dėl kažkokios išdavystės ir priekaištavo, kad gimė dukra, nors prieš tai gerdamas buvo sakęs, jog nesvarbu, kad gimė dukra, o ne sūnus. Po pokalbio su drauge M. P. ėmė aiškintis dėl kažkokių daiktų, V. K. ir jo draugę N. kaltino tų daiktų vagyste, o V. K. aiškino, kad jokių daiktų neėmė. M. P. liepė skambinti N. A. , su ja kalbėjo ir ji pati, ir V. K. . N. atsakė, kad daiktų irgi neėmė. Prasidėjus šiam konfliktui V. K. sėdėjo apsirengęs megztinį ir marškinėlius, o ant viršaus striukę. Kokios nors kitos po apačia užsivilktos striukės ji nematė. Tuo metu M. P. pargriovė V. K. ant grindų ir pradėjo mušti, liepė nusivilkti striukę aiškindamas, kad ta striukė jo. V. K. tą striukę nusivilko ir numetė ant grindų. M. P. dar išgėrė degtinės ir vėl pradėjo V. K. mušti. Jis jį spardė į šonus, nugarą, galvą ir veidą. Paėmęs už galvos, sudavė jam smūgį į veidą, spyrė į tarpukojį, trankė jo galvą į grindis. Mušdamas sakė, kad jei V. K. neatiduos daiktų, tai padarys jį „gaidžiu“. Po to uždėjo ant gulinčio V. K. čiužinį ir pradėjo ant jo šokinėti. Ji su A. K. bandė M. P. sustabdyti, bet šis sudavė smūgius ir jiems patiems, liepė nesikišti ir grasino, kad jiems irgi bus blogai. Neleido iškviesti greitosios pagalbos. Po to M. P. V. K. pažemino, nusimovė kelnes ir prikišo savo lyties organą gulinčiam V. K. prie veido. Dar po to pasakė, kad V. K. šiame bute daugiau nebus, klausė S. M. L., ar šis jam padės ir jie abu ištempė sumuštą V. K. iš buto į koridorių. Iš ten M. P. nukentėjusįjį nurideno laiptais žemyn. Liudytojas S. M. L. teisme parodė, kad apie jo daiktų dingimą M. P. kalbėjo jau kelias dienas iki šių įvykių. Sausio 3 d. gimdė M. P. draugė B. G. , o jie visi bute (duomenys neskelbtini) gėrė alkoholinius gėrimus. M. P. grįžus iš ligoninės, vėl prasidėjo kalba apie jo daiktų dingimą, tačiau tada muštynių nebuvo ir jie keturiese, t.y. jis, M. P. ir broliai K., vėl nuvažiavo į ligoninę. Sužinojęs, kad jo draugė jau gimdo, o jo neįleidžia to gimdymo stebėti, M. P. supyko ir pradėjo šaukti. Po to sužinojo, kad gimė mergaitė ir pasakė, kad „jei gimė merga, tai ji ne jo“. Visi keturiese vėl grįžo į butą pakeliui nusipirkę degtinės. Toliau geriant M. P. apkaltino V. K. , kad jis pavogė jo daiktus, kažkokią parfumeriją, liepė juos atiduoti gražiuoju pagrasinęs, kad toliau aiškinsis kitaip. V. K. aiškino, kad jokių daiktų neėmė. Kokia striuke tuo metu buvo apsirengęs V. K. , jis neprisimena, bet jokių ginčų ir kalbų apie striukes jis negirdėjo. Po kiek laiko į butą dar atėjo kaimynė R. R. . V. K. kartojant, kad jokių daiktų jis nevogė, M. P. pagarsino muziką ir smogė V. K. ranka į pilvą ir į galvą. Šis pargriuvo, bet po to atsikėlė. M. P. vėl jį ėmė mušti, šį kartą jį jau spardė irgi į pilvą ir galvą, o V. K. vėl nugriuvo. Brolį bandė užstoti A. K. , tą patį bandė daryti R. R. ir jis pats, tačiau M. P. sudavė ir jiems. Jam M. P. trenkė į pilvą, liepė nesikišti ir pagrasino, kad bus blogai. Paėmęs čiužinį, M. P. uždėjo jį ant gulinčio V. K. ir pradėjo ant jo šokinėti. Nors jis pats to ir nepamatė, bet pats M. P. dar pasakė, kad savo lyties organu perbraukė V. K. per lūpas. Jam po to liepė padėti V. K. išnešti iš buto ir jie abu nukentėjusįjį išnešė į koridorių, o po to į lauką ir paliko kieme. Grįžus atgal į butą M. P. vieną V. K. striukę išmetė per buto langą, o kitą per balkoną. M. P. nuolat kartojo, kad bus blogai, jeigu jis apie tai, kas vyko, kam nors praneš. Jis nemano, kad V. K. būtų paėmęs kokius nors nuteistojo daiktus, nes jie buvo laikomi šiukšlių maiše ir galėjo būti netyčia išmesti. M. P. reikalavimų atiduoti striukę jis negirdėjo.

Savo parodymus apie tai, kaip buvo sumuštas V. K. , nukentėjusysis A. K. ir liudytojai R. R. bei S. M. L. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Teismo medicinos specialisto išvadose (t. 1, b.l. 93-94, 108) nurodoma, kad nukentėjusiajam V. K. nustatyti viršutinės lūpos ir krūtinės, o R. R. – dešinio šono sumušimai. Šie nežymiais sveikatos sutrikdymais įvertinti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti nukentėjusiojo ir liudytojos nurodytomis aplinkybėmis. Taigi šios išvados patvirtina A. K. bei R. R. parodymus apie tai, kad muštynių metu M. P. sudavė smūgius ir jiems. Vieninteliam S. M. L. jokie kūno sužalojimai nenustatyti (t. 2, b.l. 71). Tačiau ir jo parodymais abejoti nėra pagrindo, nes liudytojo nurodytas M. P. jam suduotas smūgis į pilvą nebūtinai turėjo palikti išorinius pėdsakus. Nukentėjusiojo A. K. ir liudytojų R. R. bei S. M. L. parodymai apie tolesnius įvykius ir sumušto V. K. išnešimą į namo kiemą šioje nutartyje jau buvo išdėstyti ir aptarti. Teisme apklausta liudytoja N. A. nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje nebuvo, tačiau ji paneigė nuteistojo versiją dėl jo daiktų vagystės. Ji parodė, kad po Naujųjų metų sutikimo grįžusi į butą (duomenys neskelbtini) g., sausio 3 d. iš ten vėl išvažiavo pas savo tėvus. Dar matė iš ligoninės grįžusį M. P. , kuris buvo išgėręs ir piktas. Po to ji su savo draugu V. K. susirašinėjo SMS žinutėmis, bet maždaug nuo 20 val. ryšys tarp jų nutrūko. Apie 24 val. jai paskambino R. R. ir pasakė, kad V. K. komoje. Po to telefonu su ja kalbėjo M. P. , kaltino, kad ji paėmė jo parfumeriją, bet ji atsakė, kad nieko neėmė. Apie V. K. mirtį ji sužinojo tik kitos dienos ryte. Jokių M. P. daiktų nei ji, nei V. K. neėmė. Visus savo daiktus nuteistasis laikydavo šiukšlių maiše. P. N. metus išvažiuojant iš buto, matė tą maišą buto prieškambaryje, jame kartu su M. P. daiktais, ji laikė kai kuriuos savo daiktus, buvo įdėjusi savo dantų šepetėlį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nukentėjusysis A. K. ir liudytojai R. R. bei S. M. L. meluoja nurodydami didesnį jo suduotų nukentėjusiajam smūgių skaičių, taip pat parodydami, kad jis šokinėjo ant V. K. uždėjęs ant jo čiužinį, po to dar ir pažemino nukentėjusįjį prikišdamas jam prie veido savo lyties organą. Jo nuomone, tokį suduotų smūgių skaičių ir tai, kad jis spardė nukentėjusiajam į jo jau kruviną veidą, paneigia byloje esančios specialistų išvados. Dar nurodo, kad teismas neįvertino nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų apie šias aplinkybes prieštaravimų. Visus šiuos apelianto argumentus kolegija irgi atmeta. Iš jau išdėstytų paties nuteistojo ir jo skunde nurodomų nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų matosi, kad iš esmės jie nedaug kuo skiriasi, o didžiąją dalį A. K. , R. R. ir S. M. L. nurodytų aplinkybių apklausų teisme metu patvirtino pats nuteistasis M. P. . Nors nukentėjusysis ir liudytojai apklausų metu bandė apytiksliai nurodyti, kiek ir į kokias vietas, taip pat kuo (rankomis ar kojomis) M. P. sudavė smūgius V. K. , šie jų parodymai nėra labai tikslūs. Tačiau tai negali būti laikoma parodymų prieštaravimais ir tai yra natūraliai paaiškinama. Ne tik M. P. , bet ir visi kiti įvykio metu bute buvę asmenys gėrė alkoholinius gėrimus,o tai galėjo sutrukdyti jiems labai tiksliai įsidėmėti pačias smulkiausias muštynių aplinkybes. Dalies įvykių kai kurie iš jų galėjo nematyti arba tiesiog neatsiminti. Tuo tarpu nužudytajam V. K. suduotų smūgių skaičių teismas nustatė remdamasis ne tik nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, o pirmiausia teismo medicinos specialisto išvadomis, kuriomis abejoti jokio pagrindo nėra. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodoma, kad M. P. V. K. į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis iš viso sudavė ne mažiau kaip 16 smūgių. Apie tai nurodyta ir teismo medicinos specialisto išvadoje. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam smūgių galėjo būti suduota ir daugiau. Teismo posėdyje šias išvadas patvirtinęs ekspertas J. Vėlavičius irgi parodė, kad specialisto išvadose buvo nurodytas pats minimaliausias suduotų smūgių skaičius. Taigi nustatydamas būtent tokį smūgių skaičių, teismas visas abejones faktiškai jau įvertino nuteistojo naudai. Be to, iš M. P. parodymų matosi, kad ir jis pats negali tiksliai nurodyti, kiek sudavė smūgių, teisme pats parodė, kad iš viso sudavė apie 10-12 smūgių, o dalies įvykio aplinkybių netgi neprisimena. Apeliantas nesutinka su nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais apie tai, kad jis spardė į jau kruviną V. K. veidą ir šokinėjo nukentėjusiajam ant galvos, tačiau jo dėstomuose argumentuose neteisingai interpretuojamos specialistų išvados, be to, tuos argumentus iš dalies paneigia jo paties parodymai. Teisme jis pats parodė (t. 2, b.l. 142), kad sudavė V. K. 5-6 smūgius kumščiu į veidą, šis nugriuvo, prarado sąmonę, o iš nosies ir lūpos jam bėgo kraujas. Tačiau konfliktas nesibaigė, po to jis vėl pargriovė V. K. ir spardė į šonus ir į galvą. Taigi pats apeliantas parodė, kad spardė jau kruviną nukentėjusįjį. TMI serologijos ir DNR laboratorijos specialistų išvadoje (t. 1, b.l. 40-42) nurodoma, kad ant tyrimui pateiktos striukės, čiužinio iškarpos ir M. P. kelnių yra V. K. kraujas, ši išvada kategoriška. Išvadoje taip pat nurodoma, kad ant abiejų M. P. batų rasta žmogaus kraujo. Ant dešinio bato rastas kraujas nepriklauso V. K. , tuo tarpu ant kairio bato rastas kraujas, kurio grupės pagal tyrimo rezultatus nustatyti nepavyko. Skunde apeliantas nurodo, kad ant jo sportinių batų nerasta V. K. kraujo ir DNR pėdsakų. Tačiau tai nereiškia, kad jis negalėjo nukentėjusiojo spardyti. Spardant ant batų kraujo ir DNR pėdsakų galėjo ir nelikti, juo labiau, kad apie tą spardymą į kruviną nukentėjusiojo galvą parodė pats nuteistasis. Be to, ir surastas ant nuteistojo kairio bato kraujas, kurio grupės nepavyko nustatyti, galėjo priklausyti V. K. . Be to, specialisto išvadoje nurodoma apie V. K. kraujo suradimą ant nuteistojo sportinių kelnių, o ant jų kraujas irgi galėjo patekti nukentėjusįjį spardant.

Jau buvo paminėta, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyti tik M. P. suduoti nukentėjusiajam smūgiai rankomis ir kojomis, nes būtent šiais smūgiais padaryti kūno sužalojimai sukėlė mirtį. Tuo tarpu apie čiužinio uždėjimą ir šokinėjimą ant nukentėjusiojo, taip pat apie lytinio organo kišimą jam prie veido kaltinime nenurodoma. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad šias aplinkybes teismas irgi pripažino įrodytomis. Kolegijos nuomone, šios teismo išvados irgi pagrįstos, o apelianto argumentai ir šioje dalyje atmetami. Apie tai, kad mušdamas V. K. ant jo gulinčio M. P. uždėjo čiužinį, o po to ant to čiužinio šokinėjo, vienodai parodė visi šį įvykį matę asmenys: nukentėjusysis A. K. ir liudytojai R. R. bei S. M. L.. Teismo medicinos specialisto išvadoms šie parodymai neprieštarauja. Specialisto išvadose apie tai, ar kurie nors kūno sužalojimai, tarp jų ir nežymūs, galėjo būti padaryti nurodytu būdu, konkrečiai nenurodyta, be to, užduotyje atlikti objektų tyrimą toks klausimas ir nebuvo užduotas. Tačiau išvadose nurodoma, kad sužalojimuose individualios žalojusių daiktų ar paviršių savybės neužsifiksavę, todėl neatmestina galimybė, kad dalis sužalojimų galėjo būti padaryta ir trauminiais poveikiais nukentėjusiajam gulint ir uždėjus ant jo čiužinį. Be to, teisme apklaustas ekspertas parodė, jog dalis trauminių poveikių nukentėjusiojo kūne galėjo ir iš viso nepalikti jokių pėdsakų. Tuo tarpu paties apelianto nurodomoje serologijos ir DNR laboratorijos specialistų išvadoje kategoriškai nustatyta, kad ant tyrimui pateiktos čiužinio iškarpos rastas V. K. kraujas. Todėl teismas nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais apie nurodytus M. P. smurtinius veiksmus patikėjo pagrįstai. Nukentėjusysis A. K. parodė, kad to, kaip M. P. kambaryje gulinčiam sumuštam V. K. buvo prie veido prikišęs savo lyties organą, jis nematė. Liudytojas S. M. L. parodė, kad pats to irgi nematė, tačiau jis girdėjo, kaip nuteistasis pats sakė, kad savo lyties organu perbraukė nukentėjusiajam per lūpas. Tuo tarpu liudytoja R. R. aiškiai parodė, kad pati matė, kaip nuteistasis savo lyties organą prikišo V. K. prie veido ir netgi išdėstė smulkias šių nuteistojo veiksmų detales. Kolegijos nuomone, teismas šiuo atveju pagrįstai patikėjo ir rėmėsi būtent liudytojos R. R. parodymais. Nukentėjusysis A. K. parodė, kad muštynių metu iš buto buvo trumpam išėjęs, todėl visko, kas ten vyksta, galėjo tiesiog nematyti. Be to, jis ir liudytojas S. M. L., tą dieną girtavę ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kai kurių įvykių galėjo ir nepastebėti arba juos pamiršti. Tuo tarpu vėliausiai į butą užėjusi R. R. nebuvo girta ir viską, ką matė, galėjo įsidėmėti labiausiai. Apie V. K. pažeminimą M. P. prikišant jam prie veido lyties organą, ši liudytoja parodė visų jos apklausų metu, tai patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Liudytoja dar parodė, kad dar prieš tai konflikto metu M. P. grasino V. K. „padaryti gaidžiu“. Nuteistasis M. P. ir nužudytasis V. K. buvo teisti ir atlikinėję laisvės atėmimo bausmes, todėl jiems buvo žinomas nuteistųjų tarpe vartojamas žargonas. Tuo tarpu grasinimai kitą nuteistąjį „padaryti gaidžiu“ kaip tik ir reiškia tokio pobūdžio pažeminančius veiksmus, apie kuriuos parodė R. R. . Taip pat pažymėtina, kad šios liudytojos parodymų nepaneigė, o juos faktiškai patvirtino ir kitas liudytojas S. M. L., girdėjęs, kaip pats M. P. sakė apie perbraukimą lyties organu V. K. per lūpas. Dėl visų šių aplinkybių teismas ir šioje dalyje įrodymus įvertino teisingai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad teismas neturėjo remtis A. K. parodymais, nes šis nukentėjusysis arba meluoja, arba kažką slepia. Tokią savo nuomonę nuteistasis grindžia tariamais prieštaravimais tarp nukentėjusiojo A. K. ir liudytojos N. A. parodymų. Jis nurodo apie A. K. parodymus, kad jis apie brolio mirtį sužinojo tik sausio 4 d., apie 10 val. ryto, ir iki tol niekam neskambino. Tuo tarpu liudytoja N. A. parodė, kad A. K. jai paskambino telefonu apie 4 val. nakties ir jau tuomet pranešė apie V. K. mirtį. Šį apelianto argumentą kolegija taip pat atmeta, nes šio jo nurodomo parodymų prieštaravimo nėra. Tačiau kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje pats teismas netiksliai išdėstė liudytojos N. A. parodymus. Nuosprendyje nurodomi (t. 3, b.l. 30) liudytojos N. A. parodymai apie tai, kad „apie 4 val. jai paskambino A. ir pasakė, kad M. P. nužudė V. K. “. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad N. A. tokių parodymų nedavė. Teisme ji parodė (t. 3, b.l. 11-12), kad apie V. K. mirtį ji sužinojo ne 4 valandą, o sausio 4 dieną, tuo tarpu apie jokį A. K. telefono skambutį neparodė išvis nieko. Teisme buvo perskaityti ir liudytojos N. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 109-110). Šios apklausos metu N. A. irgi apie jokį telefoninį skambutį apie 4 val. nieko neparodė. Ji parodė, kad „kitą rytą, t.y. sausio 4 d., A. paskambino ir pranešė, kad M. užmušė V.“. Visa tai patvirtina, kad tarp V. K. ir N. A. parodymų nebuvo ir nėra jokių prieštaravimų, o pats teismas, dėstydamas N. A. parodymus nuosprendyje, suklydo padarydamas techninę klaidą ir vietoj liudytojos nurodyto telefoninio skambučio sausio 4 d. ryte nuosprendyje klaidingai nurodė apie skambinimą 4 val. ryto. Ši teismo padaryta techninė klaida nėra esminė ir dėl jos keisti nuosprendžio nėra pagrindo. Tačiau ši aplinkybė paneigia nuteistojo argumentus tiek dėl prieštaravimų parodymuose, tiek ir dėl nukentėjusiojo A. K. parodymų vertinimo.

Iš to, kas jau buvo išdėstyta, daroma išvada, kad visi nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų ir kitų jau aptartų įrodymų vertinimo, o taip pat dėl įrodymų prieštaravimų nepasitvirtino, visi šie apelianto argumentai buvo paneigti ir atmesti. Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. P. dar parodė, kad nukentėjusysis ir du liudytojai šioje byloje siekia jam pakenkti ir yra suinteresuoti bylos baigtimi. Tai jis argumentavo tuo, kad nukentėjusysis A. K. yra nužudytojo brolis, liudytoja R. R. yra A. K. meilužė, o liudytojas S. M. L. bijo, kad gali būti pripažintas nusikaltimo bendrininku. Tuo tarpu jam pačiam nėra reikalo meluoti, nes jis jau nuteistas. Tokie apelianto argumentai taip pat nepagrįsti ir neatitinka bylos aplinkybių. Iš nukentėjusiojo A. K. parodymų matosi, kad nors jis yra nužudytojo brolis, tačiau iš visų nusikaltimo įvykį mačiusių asmenų būtent jo parodymai mažiausiai nepalankūs nuteistajam. A. K. pripažino, kad pats buvo girtas, kad dalies įvykių bute nematė, o apie tai, kaip sumuštas jo brolis buvo ištempiamas į namo kiemą, iš viso nieko nežino. Todėl manyti, kad A. K. specialiai duoda kokius nors melagingus parodymus, jokio pagrindo nėra. Parodymus apie aplinkybes, su kuriomis nesutinka apeliantas, faktiškai daugiausiai nurodė ne nukentėjusysis, o liudytojai. Tačiau nuteistojo aiškinimai apie tariamus A. K. ir liudytojos R. R. intymius santykius tėra niekuo nepagrįstos spėlionės, kurias paneigė pati R. R. , gyvenanti kitame bute su kitu vyriškiu ir auginanti vaiką. Iš jos parodymų matosi, kad jos santykiai su kitais bendrabučio gyventojais buvo tik kaimyniški. Pažymėtina ir tai, kad R. R. apklausų metu nurodė ir tokias aplinkybes, apie kurias neparodė A. K. , todėl manyti, kad šie asmenys siekia derinti savo parodymus, jokio pagrindo irgi nėra. Dėl liudytojo S. M. L. suinteresuotumo bylos baigtimi nuteistojo argumentai juo labiau nepagrįsti. Pirmiausia, iš bylos matosi, kad būtent šis liudytojas buvo artimas nuteistojo draugas, kuris nurodytame bute pradėjo lankytis dėl pažinties su M. P. , kartu su nuteistuoju šventė šiame bute Naujųjų metų sutikimą. S. M. L. ikiteisminio tyrimo pradžioje pats buvo įtariamuoju, tačiau prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas prieš jį buvo nutrauktas (t. 2, b. l. 65-66). Byloje nustatyta, kad S. M. L. V. K. nemušė, o tik padėjo M. P. jį išnešti iš buto į namo kiemą. Remiantis apelianto argumentais, būtent šias aplinkybes buvęs įtariamasis kaip tik ir galėtų būti suinteresuotas nutylėti, tačiau apie V. K. išnešimą į lauką S. M. L. davė parodymus neslėpdamas savo dalyvavimo ir net nemenkindamas savo vaidmens. Todėl spėlionės apie tai, kad šis liudytojas gali meluoti dėl baimės būti pačiam patrauktam baudžiamojon atsakomybėn, tikrai nepagrįstos. Bylos aplinkybės paneigia ir apelianto teiginį, kad mažiausiai bylos baigtimi suinteresuotas yra jis pats. Priešingai, būtent nuteistojo parodymai, kai kurių bylos aplinkybių neigimas ir paties jo paduoto apeliacinio skundo turinys bei jame išdėstyti prašymai rodo, kad labiausiai bylos baigtimi suinteresuotas yra nuteistasis, siekiantis jam palankesnio nuosprendžio priėmimo ir jo padėties bei paskirtos bausmės sušvelninimo. Teismas pagrįstai atmetė dalį nuteistojo M. P. parodymų, o patikėjo nukentėjusiaisiais ir liudytojais dar ir todėl, kad būtent jų parodymus patvirtino nuosprendyje ir šioje nutartyje jau išdėstyti bei aptarti kiti įrodymai. Be to, nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodinėjo apie kitų asmenų parodymų prieštaringumą, o tai nepasitvirtino, iš bylos matosi, kad prieštaringi yra paties M. P. parodymai. Įvairių apklausų metu jis nurodinėjo skirtingą V. K. suduotų smūgių skaičių, tik teisme parodė apie iki tol neminėtą konflikto su V. K. priežastį, be to, nesutikdamas su kitas įrodymais, tuo pat metu pats pripažino, kad dėl girtumo dalies įvykio aplinkybių jis netgi neprisimena. Kolegijos nuomone, teismas visus išnagrinėtus šioje byloje įrodymus ir jų visumą įvertino teisingai, todėl nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Įrodymų visuma patvirtina, kad visus V. K. nustatytus kūno sužalojimus padarė būtent M. P. , tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, o nusikaltimas buvo padarytas tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Dėl kitų M. P. veiksmų muštynių metu ir po to, išnešant sumuštą nukentėjusįjį iš buto į namo kiemą, teismo išvados taip pat teisingos ir pagrįstos.

Apeliaciniame skunde prašydamas taikyti švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, konkretaus BK straipsnio, pagal kurį, jo nuomone, turėtų būti kvalifikuota jo nusikalstama veika, nuteistasis nenurodo. Iš šio skundo ir M. P. parodymų matosi, kad jis neigia turėjęs tikslą atimti V. K. gyvybę. Tačiau nuteistojo kaltės formos ir rūšies klausimus teismas išsprendė teisingai. Jau buvo nurodyta, kad V. K. mirė nuo M. P. suduotais smūgiais padarytų kūno sužalojimų ir to neginčija pats apeliantas. Byloje tikrai nėra duomenų apie tai, kad M. P. norėjo atimti V. K. gyvybę ir to siekė. Apie tai nenurodyta ir nuosprendyje. Tačiau baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant ne tik tiesiogine, bet ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šioje byloje nustatyta, kad M. P. sudavė V. K. daugybę stiprių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, dauguma sužalojimų nužudytajam padaryta galvos ir veido srityse, o jo mirtis įvyko nuo sužalojimų šiose srityse visumos. Be to, nuteistasis mušė nukentėjusįjį su pertraukėlėmis ir gana ilgą laiką, nors ir matė, kad nuo suduotų smūgių V. K. kelis kartus prarasdavo sąmonę. Akivaizdu, kad nuteistasis tikrai suprato, kad taip mušdamas V. K. jis kėsinasi į jo gyvybę ir numatė, kad gali jam gyvybę atimti. Be to, nors M. P. nenorėjo ir nesiekė atimti nukentėjusiajam gyvybės, tačiau jis sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tai patvirtina pats nuteistojo elgesys ir jo veiksmai. Nuteistasis toliau tęsė smurto naudojimą, nors matė, kad V. K. dėl sumušimo jau buvo praradęs sąmonę, net nebandė suteikti jam kokią nors pagalbą, o įvykio liudytojams netgi draudė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Be to, sumušęs V. K. , jį, jau esantį bejėgiškoje būklėje, ištempė į namo kiemą ir ten paliko žiemos metu pusnuogį. Dėl viso to teismo išvada, kad M. P. nužudė V. K. veikdamas netiesiogine tyčia, yra visiškai pagrįsta.

Nužudymą kvalifikuojantį požymį, numatytą BK 129 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų), teismas taip pat nustatė pagrįstai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenes negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Teismas šioje byloje nustatė būtent tokias nužudymo aplinkybes, nurodė jas nuosprendyje ir išdėstė padarytos išvados motyvus. Nuteistojo versijas, kad jis V. K. sumušė ir nužudė ne dėl chuliganiškų paskatų, t.y. dėl įtarimų padarius parfumerijos priemonių vagystę ir dėl bandymo pasisavinti nuteistojo striukę, teismas atmetė. Nuosprendyje nurodoma, kad M. P. V. K. ne tik mušė, tačiau iš jo ir tyčiojosi šokinėdamas ant sąmonę praradusio nukentėjusiojo kūno, kišdamas jam prie veido savo lytinius organus, o po to išvilkdamas nukentėjusįjį iš buto ir palikdamas jį pusnuogį lauke žiemos metu. Be to, nuteistasis panaudojo fizinį smurtą ir prieš kitus bute buvusius ir V. K. bandžiusius padėti asmenis. Iš viso to teismas padarė išvadą, kad nuteistasis, be jokio pagrindo apkaltinęs nukentėjusįjį vagyste, grubiai pažeidė visuomenėje priimtas tarpusavio nesutarimų sprendimo taisykles, elgėsi ypatingai įžūliai ir savo veiksmais pademonstravo elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą ir niekinantį požiūrį į aplinkinius. Dėl viso to teismas padarė išvadą, kad M. P. nužudymą padarė dėl chuliganiškų paskatų.

Kolegijos nuomone, ši teismo išvada yra pagrįsta, o nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmetami ir šioje dalyje. Apeliantas nurodo, kad jokių V. K. paniekinančių ir žeminančių veiksmų neatliko, o padaręs tokias išvadas teismas negalėjo remtis nukentėjusiojo ir dviejų liudytojų parodymais. Šie nuteistojo argumentai jau buvo aptarti ir atmesti. Ne tik nukentėjusiojo A. K. bei liudytojų R. R. ir S. M. L. parodymais, bet ir kitais įrodymais buvo nustatyta, kad M. P. iš tikrųjų ne tik sumušė V. K. , bet ir šokinėjo ant nukentėjusiojo kūno uždėjęs ant jo čiužinį, jau sumuštam ir bejėgiškos būklės nukentėjusiajam kišo prie veido savo lytinius organus, o po to, padedant S. M. L., ištempė nukentėjusįjį ir paliko jį gulintį pusnuogį lauke žiemos metu. Įrodyta ir tai, kad mušdamas V. K. bute, M. P. panaudojo smurtą ir prieš kitus, nukentėjusįjį bandžiusius apginti ir jį užstoti asmenis, neleido jiems suteikti nukentėjusiajam pagalbos. Į visas šias aplinkybes teismas pagrįstai atsižvelgė nustatydamas tikruosius nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir spręsdamas tos veikos kvalifikavimo klausimą. Tačiau atmesdama nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kolegija atkreipia dėmesį dar ir į kitas nustatytas šios bylos aplinkybes. Tvirtindamas, kad V. K. nužudė ne dėl chuliganiškų paskatų, o tik dėl asmeninių paskatų, apeliantas nurodo, kad V. K. buvo geras jo pažįstamas ir jie gana ilgai netgi kartu gyveno. Bylos aplinkybės tai patvirtina, nors yra duomenų, kad net prieš savo pažįstamus asmenis M. P. yra vartojęs smurtą ir anksčiau. Nukentėjusysis A. K. teisme parodė, kad M. P. buvo žiaurus ir anksčiau, konfliktuodavo su V. K. , kai šis pasakydavo ką nors, kas jam nepatikdavo, nuteistasis jį primušdavo. Liudytoja R. R. parodė, kad M. P. anksčiau ir ją buvo primušęs. Liudytojas S. M. L. parodė, kad M. P. turėjo tarp jų autoritetą dėl to, kad jie jo bijojo. Girtas jis būdavo agresyvus, abu brolius K. buvo primušęs ir anksčiau. Nužudymai dėl chuliganiškų paskatų dažnai padaromi kaip chuliganiškų veiksmų tąsa, o kaltininko ir nukentėjusiojo paprastai nesieja jokie artimesni tarpusavio santykiai arba jie būna iš viso nepažįstami. Tačiau tai nereiškia, kad dėl chuliganiškų paskatų negali būti nužudytas žmogus, kurį kaltininkas pažinojo ar net kartu su juo gyveno. Nustatant kaltininko vidines paskatas vartoti fizinį smurtą ir tikrąjį nužudymo motyvą, tokiais atvejais būtina įvertinti visumą nustatytų bylos aplinkybių. Apeliantas savo skunde, o prieš tai ir apklausų metu nurodė, kad sumušė V. K. įtardamas, kad jis dar prieš Naujus metus pavogė į šiukšlių maišą sudėtas jo higienos ir parfumerijos priemones. Be to, aiškinantis dėl šių daiktų vagystės, nuteistasis pastebėjo, kad bute geriant degtinę, V. K. po savąja striuke buvo užsivilkęs dar ir jo (M. P. ) striukę. Todėl jis pamanė, kad nukentėjusysis ketina jo striukę pasisavinti, ir pradėjo jį mušti. Nuosprendyje teismas teisingai nurodė, kad V. K. M. P. be jokio pagrindo apkaltino vagyste, o pradėjęs jį mušti grubiai pažeidė visuomenėje priimtas tarpusavio nesutarimų sprendimo taisykles. Nukentėjusysis A. K. ir apklausti šioje byloje liudytojai, taip pat ir kartu su V. K. iš buto išvykusi N. A. , galimybę, kad V. K. būtų pavogęs kokius nors M. P. daiktus, paneigė. Jie visi parodė, kad tie daiktai buvo sudėti į šiukšlių maišą ir jį kas nors tiesiog galėjo netyčia išmesti. Pats V. K. ir prieš tai, ir paties konflikto metu irgi nuolat aiškino M. P. , kad jo daiktų neėmė. Be to, ir iš nuteistojo parodymų matosi, kad netgi jis pats nebuvo įsitikinęs, kad jo daiktus pasisavino V. K. , apie tai jis tik spėliojo, įtarė dar ir N. A. . Apeliantas dar nurodo, kad teismas neatsižvelgė į dingusių, o jo nuomone, pavogtų daiktų kiekį ir skaičių. Tačiau iš bylos matosi, kad ankstesnėse apklausose pats M. P. tiksliai nebuvo nurodęs nei visų dingusių daiktų, nei patirtos žalos. Tuos daiktus jis išvardino tik papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau iš vertingesnių daiktų paminėjo tik 280 Lt vertės kvepalų buteliuką. Po to vėl parodė, kad dingusių daiktų vertės neskaičiavo ir tie daiktai dabar jam „nebeaktualūs“. Todėl pagrįsta yra teismo išvada, kad M. P. ne tik neturėjo pagrindo apkaltinti V. K. vagyste, tačiau ir pats tų daiktų dingimas negalėjo būti tokia priežastimi, kuria būtų galima paaiškinti fizinio smurto vartojimą, o ypač paaiškinti konkrečius M. P. veiksmus ir jų motyvu laikyti asmenines paskatas. Kad M. P. mušė V. K. ne dėl asmeninių paskatų, o įtarimus dėl daiktų vagystės tik panaudojo kaip pretekstą fizinio smurto panaudojimui, patvirtina paties nuteistojo parodymai ir kitos nustatytos bylos aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo metu aiškinęs tik apie konfliktą su V. K. dėl nurodytų dingusių higienos ir parfumerijos priemonių, teisme M. P. jau nurodė kitą konflikto priežastį. Jis parodė, kad sausio 3 d. vakare, važiuojant į ligoninę pas B. G. , pats užsivilko V. K. striukę, o jam leido užsivilkti savąją. Vėliau pamatė, kad V. K. jo striukės neužsivilko, ir tik grįžus iš ligoninės ir bute toliau geriant degtinę, pastebėjo, kad po savąja striuke V. K. užsivilkęs ir jo striukę. Jis pamanė, kad V. K. nori pasisavinti jo striukę, labai įpyko ir pradėjo V. K. mušti. Nukentėjusysis A. K. , taip pat liudytojai R. R. ir S. M. L. parodė, kad jokios antros striukės, kurią būtų užsivilkęs V. K. , jie nematė ir kad jokių kalbų ir konfliktų dėl striukių nebuvo. Be to, ir paties nuteistojo parodymai apie tokią konflikto priežastį visiškai neįtikinantys ir net nelogiški. Pamanyti, kad kartu tame pačiame bute gyvenantis V. K. , kurį pats M. P. vadina savo draugu, ketina pavogti striukę, kurią nuteistasis pats leido jam užsivilkti, nebuvo jokio pagrindo ir tai gali būti paaiškinama tik visišku situacijos nesuvokimu dėl didelio apsvaigimo nuo išgerto alkoholio arba vartotų kitokių stipriai veikiančių medžiagų. Iš bylos matosi, kad sulaikius M. P. , jo šlapime rasta taip pat narkotinių medžiagų amfetamino ir metamfetamino (t. 2, b.l. 1, 2). Nepaisant to, teisme M. P. parodė, kad dėl dingusių daiktų grįžus iš ligoninės jie daugiau nesiaiškino, kai apie tai buvo pradėjęs kalbėti V. K. , jis jam liepė tylėti, nes gaus. Ir tik pastebėjęs V. K. vilkint jo striukę, paklausė, ką jis išdarinėja ir pradėjo jį mušti. Konfliktas kilo dėl striukės. Apklausų metu M. P. dar buvo parodęs, kad ir jam pačiam V. K. sudavė kelis smūgius, tačiau po to pripažino, kad jokie sužalojimai jam nebuvo padaryti ir kad konflikto iniciatoriumi buvo jis pats. Dar parodė, kad mušamas V. K. kažką pasakė apie jo draugės neištikimybę, tačiau pats pripažino, kad tai nebuvo konflikto priežastimi. Taip ir negalėjo būti, nes tuo metu V. K. jau buvo sumuštas ir tik ką atgavęs sąmonę. Iš viso to matosi, kad, nors apeliantas nusikaltimo padarymo motyvu nurodo asmenines paskatas, iš tikrųjų netgi jis pats negali apsispręsti, dėl kokios priežasties sumušė V. K. , o tai dar kartą patvirtina, kad mušti nukentėjusįjį jis neturėjo jokios konkrečios dingsties. Apklaustas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jis pats parodė, kad jau keletą dienų buvo labai įsitempęs ir susinervinęs, prie to prisidėjo ir daiktų dingimas, ir draugės gimdymas, taip pat pinigų trūkumas. Be to, jis pripažino, kad tokiai jo vidinei būsenai turėjo reikšmės ir alkoholio vartojimas. Byloje nustatyta, kad 2007 m. sausio 3 d. vakare, jau būdamas girtas, M. P. vyko į ligoninę, brovėsi pas gimdančią B. G. , triukšmavo, barėsi su gydytojais ir reiškė jiems nepagrįstas pretenzijas, vėliau jiems ir pačiai draugei reiškė pretenzijas dėl to, kad gimė mergaitė, o galiausiai buvo išvarytas iš ligoninės. Faktiškai jau šie M. P. veiksmai buvo chuliganiški ir juos yra pagrindas vertinti viešosios tvarkos pažeidimu. Tuo tarpu jo vėlesni veiksmai grįžus iš ligoninės į butą (duomenys neskelbtini) g. ir toliau girtaujant, kolegijos nuomone, vertintini būtent tų pačių jau nurodytų chuliganiškų veiksmų tąsa. Papildomai apklaustas nuteistasis pats parodė, kad bute reiškė pretenzijas ne tik V. K. , o ir visiems kitiems ten buvusiems asmenims, retoriškai klausinėjo, kas jiems darosi, kodėl vieni meluoja, o kiti vagia. Akivaizdu, kad nuteistojo pyktis buvo kilęs ne dėl kokių nors konkrečių asmeninių paskatų ir jis buvo nukreiptas netgi ne konkrečiai į V. K. , o ir į kitus buvusius bute asmenis. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad M. P. sudavė smūgius ir dar trims buvusiems bute asmenims, o A. K. bei R. R. dar ir padarė nežymius sveikatos sutrikdymus. Pažymėtina, kad taip elgdamasis, M. P. elgėsi įžūliai ir demonstravo savo viršenybę, nurodinėjo, kas ką turi daryti ir grasino susidorojimu. Aptartų bylos aplinkybių visuma, kolegijos nuomone, patvirtina, kad M. P. sumušė ir nužudė V. K. ne dėl iš jų asmeninių santykių kilusių paskatų, o faktiškai be dingsties ir panaudodamas savo veiksmams tik mažareikšmę dingstį, kuria galėjo būti spėlionės dėl jo daiktų vagystės ir tariamas konfliktas dėl striukės. Nors draugės gimdymas ir galėjo nuteistajam kelti tam tikrą nervinę įtampą, tačiau jo elgesiui esminę reikšmę šiuo atveju turėjo apsvaigimas nuo didelio kiekio išgerto alkoholio ir vartotų narkotinių medžiagų. Be konkrečios priežasties sumušdamas V. K. , suduodamas jam daugybę smūgių rankomis ir kojomis, mušdamas jį su pertraukėlėmis, šokinėdamas ant gulinčio nukentėjusiojo kūno ir galiausiai kitų bute buvusių asmenų akivaizdoje tyčiodamasis bei pažemindamas nukentėjusįjį liesdamas jo veidą savo lyties organais, nuteistasis tai padarė dėl aiškaus žmogaus negerbimo ir elementarių moralės bei elgesio normų paniekinimo. Jo elgesys buvo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti į juos savo niekinantį požiūrį. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. P. nužudė V. K. dėl chuliganiškų paskatų, o jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p.

Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų taip pat nepagrįsti. Argumentai dėl kai kurių bylos aplinkybių neištyrimo šioje nutartyje jau buvo aptarti ir jų atmetimo motyvai jau buvo išdėstyti. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įrodymus įvertino tinkamai, todėl BPK 20 str. reikalavimai nebuvo pažeisti. Tuo tarpu naujos nuteistojo versijos ir pirmą kartą tik apeliaciniame skunde nurodytos papildomos aplinkybės buvo išnagrinėtos apeliacinės instancijos teisme ir įvertintos šioje nutartyje. Nuteistasis apeliaciniame skunde bylą išnagrinėjusį teismą vadina šališku, tačiau nenurodo jokio BPK 58 str. numatyto nušalinimo pagrindo. Tokią savo nuomonę apeliantas grindžia tik tuo, kad nesutinka su įrodymų įvertinimu ir yra nepatenkintas jam nepalankiu nuosprendžiu. Ši priežastis negali būti pagrindu laikyti teismą šališku, be to, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, buvo nustatyta, kad įrodymai buvo įvertinti teisingai. Apeliantas taip pat nurodo, kad jam buvo pareikštas galutinis kaltinimas pagal BK 129 str. 1 d., todėl nuteisimą pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. laiko nepagrįstu. Šie argumentai, susiję su kaltinimo pakeitimu, taip pat nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 129 str. 1 d. ir M. P. buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikaltimą, numatytą būtent šiame baudžiamajame įstatyme. Tačiau vėliau, nustačius papildomas bylos aplinkybes ir pasikeitus įtarimo turiniui, laikantis BPK 187 str. reikalavimų, dar ikiteisminio tyrimo metu M. P. buvo pranešta apie įtarimą pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. (t. 1, b.l. 170). Šis baudžiamasis įstatymas buvo nurodytas ir kaltinamajame akte. Tuo tarpu teisme kaltinimai M. P. nebuvo keičiami ir jis buvo pripažintas kaltu pagal tą baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi BPK 255 str. nuostatos dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų irgi nepažeistos. Nuteistasis apeliaciniame skunde dar nurodo, kad apie būtinumą aiškintis papildomas bylos aplinkybes (dėl vaizdo kamerų įrašų, policijos patrulių apklausų) jis pasakojo teisme paskirtam gynėjui, bet šis aiškino, kad tai nesusiję su byla, be to, gynėjas nedalyvavo paskelbiant nuosprendį. Apeliantas nurodo, kad tokiu būdu jam nebuvo suteikta tinkama teisinė pagalba. Kolegija šiuos argumentus taip pat atmeta. Apie tai, kad viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu M. P. turėjo galimybę duoti parodymus apie visas bylos aplinkybes ir galėjo pateikti prašymus dėl papildomų aplinkybių išnagrinėjimo, tačiau šia teise nepasinaudojo tik dėl nuo jo paties priklausančių priežasčių, šioje nutartyje jau buvo aptarta. Be to, iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teisme nuteistąjį gynė du skirtingi gynėjai. Apeliantas skunde nenurodo, kad į jo papasakotas aplinkybes nereagavo būtent teismo paskirtas gynėjas. Tačiau tai tik dar kartą patvirtina, kad viso ilgą laiką trukusio ikiteisminio tyrimo metu pirmajam savo gynėjui apie būtinumą aiškintis papildomas aplinkybes M. P. nieko nebuvo pranešęs. Be to, kolegija jau yra išdėsčiusi motyvus, dėl kurių toks pavėluotas naujų nuteistojo versijų išdėstymas tik apeliaciniame skunde įvertintas tik apelianto pasirinkta gynybos taktika. Iš bylos matosi, kad visų M. P. apklausų ikiteisminiame tyrime metu, taip pat nagrinėjant bylą teisme dalyvavo gynėjai, nušalinimai jiems nebuvo pareikšti ir tam nebuvo BPK 61 str. numatytų pagrindų. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad M. P. gynėjai nebūtų atlikę savo pareigų, numatytų BPK 48 str. 2 d. Taip pat pažymėtina, kad būdamas ir įtariamuoju, ir kaltinamuoju M. P. turėjo teisę bet kuriuo metu pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Tokia teisė, numatyta BPK 21, 22 ir 50 straipsniuose, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme M. P. buvo išaiškinta, o galimybė pasinaudoti šia teise nebuvo suvaržyta. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad paskelbiant nuosprendį nuteistojo gynėjas tikrai nedalyvavo. Tačiau nuosprendis šioje byloje paskelbtas jau galiojant naujos redakcijos BPK 308 str. 3 d., pagal kurios nuostatas, teismui nusprendus, nuosprendis gali būti skelbiamas nedalyvaujant kaltinamajam, prokurorui, taip pat ir nedalyvaujant gynėjui. Gynėjo nedalyvavimas skelbiant nuosprendį šiuo atveju negali būti laikomas baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu dar ir todėl, kad tai nesutrukdė M. P. pasinaudoti teise apskųsti nuosprendį ir padavęs apeliacinį skundą jis šią savo teisę realizavo. Todėl nuteistojo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Išnagrinėjus bylą, jokių kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, kurie būtų suvaržę įstatymų garantuotas nuteistojo teises arba sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį, kolegija taip pat nenustatė.

Atmetus apeliacinio skundo argumentus dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo, apelianto nurodomo pagrindo švelninti paskirtą bausmę taip pat nėra. Tuo tarpu pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. M. P. paskirta bausmė negali būti laikoma per griežta. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas BPK 54 str. reikalavimų nepažeidė. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino jo prisipažinimą pripažįstant pagrindines nusikaltimo padarymo aplinkybes bei nuoširdų gailėjimąsi. Tačiau pagrįstai buvo nustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t.y. nusikaltimo padarymas apsvaigus nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. Apie tai, kad toks apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, šioje nutartyje jau buvo aptarta. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir į tai, kad žmogaus nužudymas sukėlė neatstatomus pasekmes ir padarė ypatingą žalą nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Buvo įvertinti ir duomenys apie nuteistojo asmenybę, pagrįstai atsižvelgta į tai, kad M. P. naują labai sunkų nusikaltimą padarė neišnykus dviems jo teistumams už kitus tyčinius nusikaltimus. Nors nuosprendyje apie tai nepaminėta, tačiau iš pačių jame išdėstytų motyvų matosi, kad teismas M. P. pripažino kaltu ir jam bausmę paskyrė dar pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusios 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcijos BK 129 str. 2 d. 8 p. Šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis buvo 12 metų ir 6 mėn. Tuo tarpu nuteistajam M. P. teismas paskyrė tik nežymiai šį sankcijos vidurkį viršijančią 13 metų laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus konkrečias nusikaltimo padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę bei atsižvelgiant į kitas BK 54 str. nurodytas aplinkybes, M. P. paskirta bausmė yra ne per griežta ir šią bausmę švelninti jokio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. P. apeliacinį skundą atmesti.