Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Nekilnojamo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo VĮ Valstybės turto fondo ieškinį atsakovui UAB „Nekilnojamo turto valdymas“ dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir delspinigių priteisimo, tretysis asmuo Kauno apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-10-21 sprendimu ieškovo VĮ Valstybės turto fondo ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti 2007-02-22 privatizavimo sutartį Nr. 17-07, 2007-04-27 privatizavimo sutartį Nr. 53-07 ir 2007-06-07 privatizavimo sutartį Nr. 63-07 bei sudaryti slėptuvių Kauno m. sav. Kauno m. A. Juozapavičiaus pr. 42, unikalus Nr. 1995-3007-1013:0039, A. Juozapavičiaus pr. 38, unikalus Nr. 1995-4009-2019:0024, ir A. Mickevičiaus g. 31, unikalus Nr.1993-9025-6018:0020, apsaugos ir priežiūros sutartis su Kauno apskrities viršininko administracijos Civilinės saugos ir mobilizacijos departamentu; priteisė ieškovui VĮ Valstybės turto fondas iš atsakovo 5490 Lt delspinigių už termino įvykdyti prievoles praleidimą, 288 Lt žyminio mokesčio bei 19,15 Lt pašto išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, konstatavo, kad jau iki sandorio sudarymo atsakovas susipažino su visomis slėptuvių privatizavimo – pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygomis, turėjo ne tik tų sąlygų, bet ir lydinčiųjų dokumentų kopijas (CK 6.185 str.), kas leido jam, vertinant teisingumo ir protingumo principo požiūriu, laisvai apsispręsti dėl privatizavimo sutarčių sudarymo ar nesudarymo (CK 6.156 str.). Sužinojęs apie sudėtingesnį sutarties sąlygų įvykdymą, atsakovas privalėjo naudotis CK 6.204 str. numatyta tvarka, o per protingą terminą su ieškovu nepavykus suderinti sutarties sąlygų pakeitimo, turėjo teisę kreiptis į teismą. Iki teismo sprendimo priėmimo nei ieškinys ieškovui, nei priešieškinis šioje byloje nepateikti, todėl atsakovui atsiranda CK 6.156 str. 2 d. numatytos pasekmės – per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti minėtas sutartis su Kauno apskrities viršininko administracijos civilinės saugos departamentu bei sumokėti šių sutarčių 7 p. nustatytus delspinigius už 6 (šešis) mėnesius pagal kiekvieną iš sutarčių – iš viso 5490 Lt (10 Lt x 183 d. x 3) delspinigių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str., 329 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo ginčo šalis siejančių teisinių santykių pobūdį ir kiekvienai iš šalių tenkančias pagal šią sutartį pareigas, padarė pagrįstas išvadas, kad apeliantas savo sutartinius įsipareigojimus pažeidė, o aplinkybių, mažinančių ar visiškai eliminuojančių jo atsakomybę, neįrodė. Panaikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvai prielaidų nesudaro.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantas (atsakovas) pagal 2007-02-22 privatizavimo sutartį Nr. 17-07, 2007-04-27 privatizavimo sutartį Nr. 53-07 ir 2007-06-07 privatizavimo sutartį Nr. 63-07 viešo aukciono būdu įgijo iš ieškovo tris valstybei priklausiusius nekilnojamojo turto objektus, viešame registre įregistruotus kaip specialiosios paskirties (slėptuvės) objektai (t.2, b.l. 24, 27, 30-33, 39-40, 45-47, 48-50, 55, 58-61). Tokia šių nekilnojamųjų daiktų funkcinė paskirtis bei būsima, pažymėtina, imperatyviai pirkėjui nustatyta pareiga ją išlaikyti bei sudaryti perkamų patalpų apsaugos ir priežiūros sutartis su tuometiniu Kauno AVA Civilinės saugos departamentu buvo atskleista visiems aukciono dalyviams tiek privatizavimo dokumentuose – skelbimuose (b.l. 20, 35, 51), tiek ir pačiose sutartyse (jų 7 p., t.1, b.l. 6, 10, 13). Privatizavimo sutartyse pirkėjas (apeliantas) patvirtino esąs susipažinęs su perkamų slėptuvės patalpų fizine būkle ir jai pretenzijų neturįs, be to, patalpų fizinio nusidėvėjimo procentas buvo įvardintas ir viešo registro išduotuose pažymėjimuose (t.2, b.l. 31, 48). Taigi neabejotinai žinodamas sąlygas, kuriomis parduodami šie objektai, žinodamas esamą patalpų būklę, jų paskirtį, jų pradinę pardavimo kainą, ženkliai mažesnę, nei vidutinė rinkos kaina (nekilnojamojo turto registro duomenys), apeliantas, būdamas verslininkas, turėjo galimybę visa tai įvertinti būsimų įsipareigojimų aspektu ir laisvai apsispręsti, ar jam šios sąlygos yra jam priimtinos, turėjo diskrecijos teisę veikti ir arba pasirašyti už beveik pradinę pardavimo kainą privatizuotų slėptuvių pirkimo-pradavimo sutartis būtent šiomis sąlygomis, arba sutarčių nepasirašyti ir, jo požiūriu, nepriimtinų įpareigojimų neprisiimti (CK 6.419 str. 3 d., 6.420 str. 1 d., 6.421 str. 3 d.). Tokį susiklosčiusios situacijos aiškinimą suponuoja sutarties laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 str., kurio 1 dalyje numatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, laisvai šiomis teisėmis disponuoti. Pastebėtina, kad apelianto atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad, apelianto vertinimu, tai buvusi gera investicija, o ir pačios patalpos šiuo metu yra nuomojamos.

Aptariama teisės norma, drausdama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, kartu nustato išimtį iš bendrosios taisyklės, išskirdama du atvejus: kai tokią pareigą nustato įstatymai; kai sutartį sudaryti įsipareigojama savanoriškai (CK 6.156 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino minėtą įstatymo nuostatą bei pagrįstai sprendė, jog apelianto atvejis esant būtent tokiam įstatymui neprieštaraujančiam šalių susitarimui patenka į minėtos normos išimties taikymo sferą, o apskųstame sprendime pakanka argumentacijos, kodėl teismas padarė tokią išvadą. Raštu įsipareigojus išlaikyti slėptuvės paskirtį kiekviename privatizuotame objekte ir tuo tikslu sudaryti slėptuvių apsaugos bei priežiūros sutartis su šias funkcijas atliekančia institucija ir tokio savo įsipareigojimo (sutarties sąlygos) įstatymo nustatyta tvarka nenuginčijus ar kitaip nesusitarus su pardavėju (CK 6.204 str.), ši apelianto pareiga kyla tiesiogiai iš sutarties (CK 6.2 str., 6.189 str.1 d.). Priešingu atveju pirkėjui (apeliantui) tenka neigiamos reikalaujamos apsaugos ir priežiūros sutarties nustatytu terminu nesudarymo pasekmės – mokėti sutartines netesybas. Jų mokėjimo prievolė jam kyla iš kiekvienos privatizavimo sutarties 7 p. bei iš CK 6.38 str., 6.59 str., 6.63 str. 1 d., 6.72 str., 6.200 str., 6.205 str., 6.256 str. 2 d. ir 4 d. nuostatų. Kolegija pažymi, kad vien teiginių, esą apeliantas siekęs laiku sudaryti reikiamas sutartis, tačiau jų sąlygos jam buvo nepriimtinos, nepakanka pirkėjui privatizavimo sutartimis nustatytos tokių sutarčių privalomo sudarymo prezumpcijai paneigti. Tai reiškia, kad vienokios ar kitokios sąlygos jų priimtinumo apeliantui prasme pačios savaime nepanaikina pirkėjo pareigos tokią sutartį kiekvienam įsigytam objektui sudaryti, o teisinis ginčas dėl būsimų sutarties sąlygų tarp apelianto ir Civilinės saugos departamento nebuvo kilęs, tokių duomenų byloje nesama. Galiojant tikimybių pusiausvyros ir šalių rungimosi (CPK 12 str., 178 str.) principams, būtent apeliantui teko pareiga įrodinėti neįmanomą savo prievolės dalies pagal visas tris sutartis įvykdymą ar sąlygų, atleidžiančių jį nuo ginčo sutarčių pasirašymo, egzistavimą (CK 6.63 str. 4 d., 6.127 str., 6.129 str.). Tokių aplinkybių apeliantas leistinais įrodymais nepagrindė.

Apelianto pasyvumas (neveikimas) ir atitinkamų slėptuvių apsaugos bei priežiūros sutarčių nepasirašymas negali būti pateisinamas ir tokia apeliaciniame skunde įvardinta aplinkybe, kad pardavėjas po privatizavimo perdavė jam tik dalį civilinės saugos slėptuvių nuostatuose nurodytų dokumentų, todėl jis esą nebūtų galėjęs vykdyti pasirašytų su Civilinės saugos departamentu sutarčių. Kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje šalių ginčas kilo ne dėl būsimų (dar nepasirašytų) apelianto ir trečiojo asmens sutarčių galimo vykdymo ar nevykdymo, juo labiau, kad tai visiškai neįtakoja ir neapsprendžia paties apelianto pareigų ieškovui, o būtent dėl apelianto su ieškovu jau pasirašytų, taigi privalomų abiems sandorių šalims sutarčių netinkamo vykdymo ir įpareigojimo jas įvykdyti. Tokį civilinių teisių gynimo būdą numato ir įstatymas (CK 1.138 str. 4 p., 6.213 str., 6.215 str.). Todėl apelianto skundo argumentai dėl perduotų dokumentų nepakankamumo šiame kontekste, viena vertus, teisiškai nereikšmingi, kita vertus, pažeidžia apribojimus, nustatytus apeliaciniam bylos nagrinėjimui – apeliaciniame skunde įstatymų leidėjo valia draudžiama remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), o apeliantas (atsakovas) savo atsikirtimų į ieškinį dokumentų nepakankamumo aplinkybe negrindė ir tokio fakto neįrodinėjo.

Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad pirkėjo kaltės, nevykdant sutartinių įsipareigojimų patalpų pardavėjui, nėra, juo labiau, kad šis yra verslininkas (CK 6.256 str. 4 d.). Apeliantas neatliko veiksmų, kuriuos pagal sutartį buvo įsipareigojęs atlikti, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino esamų byloje įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino tokį faktą esant nustatytu, pagrįstai priteisė ieškovui sutartinio dydžio netesybas, atsižvelgęs į apelianto atsiliepime išdėstytą prašymą taikyti sutrumpintą 6 mėn. senaties terminą reikalavimams dėl netesybų (CPK 185 str., CK 6.71 str., 6.72 str.).

Apeliacinio skundo motyvas, kad dėl nesudarytų slėptuvių apsaugos ir priežiūros sutarčių priešinga ginčo šalis jokių neigiamų pasekmių nepatyrė ir negalėjo patirti, teisiškai neaktualus ir taip pat neeliminuoja apelianto pareigos mokėti sutartines netesybas už termino pažeidimą. Nuostoliai ir netesybos yra skirtingi kreditoriaus interesus ginantys institutai, tik taikant juos kartu netesybos įskaitomos į nuostolius (CK 6.258 str.)

Pripažinus apeliacinį skundą nepagrįstu, iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos -14,40 Lt (t.2, b.l. 159) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Nekilnojamo turto valdymas“ 14 (keturiolika) litų 40 centų pašto išlaidų valstybės naudai.