- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-09-25
- Bylos Nr.
- I-3143-168/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis, Mefodija Povilaitienė, Nijolė Sušinskienė
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio ir Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui R. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui Dailiui A. B. (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. A. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2013-04-02 sprendimą Nr. 3R-120 (AG-101/01-2013) ir įpareigoti atsakovą nagrinėti persiųstą jam skundą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras Dailis A. B. (toliau – ir ministras) atsisakė tirti ir netyrė, kodėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) direktorius A. G. (toliau – ir direktorius) priėmė įsakymus, „Vadovaudamasis <...> Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, kuris tuo metu negaliojo. Šių aplinkybių Migracijos departamentas neginčijo. Komisija skundo dėl ministro Dailio A. B. pareigų neatlikimo iš esmės neišnagrinėjo. Pažymėjo, kad direktorius beveik metus leido įsakymus, kuriuose įrašė žinomai neteisingas žinias, t. y. negaliojantį teisės pagrindą, o tai akivaizdus dokumentų klastojimas. Tokiu elgesiu direktorius rodo neigiamą asmeninį pavyzdį savo pavaldiniams ir neprisiima savo, kaip įstaigos vadovo, atsakomybės, demonstruodamas ir skatindamas sisteminę korupciją.
Pažymėjo, kad jeigu vidaus reikalų ministras Dailis A. B. tvirtina, „kad Migracijos departamento prie VRM direktoriui A. G. teisę priimti minėto pobūdžio sprendimus suteikia Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktas“, tai ir turi būti nurodyta direktoriaus įsakymuose. Pareiškėjas teigia, kad turi būti pakeisti direktoriaus įsakymai taip, kad būtų juose išbrauktas negaliojantis ministro įsakymas ir įrašyti galiojantys norminiai teisės aktai, kuriais vadovaudamasis direktorius neva turėjo teisę priimti „minėto pobūdžio sprendimus“.
Paaiškino, kad direktorius privalo ministrui paaiškinti, kodėl jis, priimdamas įsakymus, vadovaujasi ne teisės aktu, kuris neva suteikia „teisę priimti minėto pobūdžio sprendimus“, bet negaliojančiu vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“. Ministras privalo teismui paaiškinti, kodėl jis priėmė ir Migracijos departamento nuostatus bei iki 2010-01-01 priimdavo ir po ginčo laikotarpio priėmė įsakymą dėl įgaliojimų suteikimo. Pareiškėjo nuomone, vien Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktas nesuteikia teisės nagrinėti prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalį, sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo privalo priimti tik vidaus reikalų ministras arba jo įgaliota institucija.
Pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje atsakovas asmeniškai yra vidaus reikalų ministras. A. S. neturi teisės Komisijai pateikti atsiliepimo ministerijos vardu. Bylos nagrinėjimo metu R. P. jau nebuvo ministru, todėl pasikeitus ministrui, asmuo turi gauti naujojo ministro įgaliojimą atstovauti jam asmeniškai teisme, o gavęs tokį įgaliojimą veikti ministro vardu, neviršydamas suteiktų įgaliojimų.
Nurodė, kad Komisijos narė R. B. 2013-03-19 informaciniame rašte Nr. 9R-484(AG-101/01-2013) „Dėl Komisijos posėdžio“ pakeitė atsakovą, t. y. vietoje ministro – ministeriją. Taigi, ministras apie Komisijos posėdžio laiką ir vietą nieko nežinojo, o tai yra absoliutus Komisijos sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, ministras nepateikė teismui savo atsiliepimo į skundą. Komisija neturėjo jokių duomenų, ar naujasis ministras ką nors žino apie nagrinėjamą administracinę bylą, ar davė kokiam nors asmeniui įgaliojimą atstovauti jam asmeniškai byloje.
Pažymėjo, kad ministras 2013-02-19 rašte Nr. 1 D-1970(3) ir Komisija sprendime nurodė skirtingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartis. Komisija nurodė LVAT sprendimo, kuris dar nepriimtas, medžiagą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Atsakovas teismui pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 15), kuriame nesutiko su R. A. skundu.
Atsiliepime paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 23 straipsnio 6 dalį vidaus reikalų ministras negalėjo ir negali nagrinėti pareiškėjo 2013-01-17 skundo, nes LVAT 2011-10-03 nutartyje Nr. A858-2355/2011, tenkindamas Migracijos departamento apeliaciją, jau konstatavo, kad departamento direktorius turėjo teisinę kompetenciją priimti toje byloje ginčijamą įsakymą dėl pareiškėjo atsisakymo pilietybės, t. y. ir kitus to paties pobūdžio departamento direktoriaus įsakymus, kuriuos reikalauja panaikinti ir išnagrinėti (šioje byloje). Be to, tuo pačiu klausimu priimta ir LVAT 2013-04-08 nutartis Nr. A444-872/2013. Akcentavo, kad pareiškėjo 2013-01-17 pateikto vidaus reikalų ministrui skundo reikalavimai tapatūs reikalavimams, kuriuos pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė patenkinti nurodytoje byloje.
Pažymėjo, kad vidaus reikalų ministro atstovas turėjo ir turi įgaliojimus atstovauti teisme ministrui, nes įsakyme dėl jo įgaliojimo įrašyta „visuose teismuose vesti bylas, kuriose dalyvaujančiu asmeniu yra vidaus reikalų ministras“. Remdamasis Civilinio kodekso, kuris administraciniams santykiams taikomas subsidiariai, 1.92 straipsniu, teigia, kad atstovavimą vidaus reikalų ministrui gali ginčyti atstovaujamasis (pats ministras), bet ne pareiškėjas. Pažymėtina, kad atstovavimas vidaus reikalų ministrui pagal tą patį įgaliojimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose ne kartą pripažintas tinkamu. Be to, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad vidaus reikalų ministras nežino apie šį ginčą. Pareiškėjas skundžia teismui sprendimą, kurį pasirašė vidaus reikalų ministras.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis, nustatyta, kad R. A. 2013-01-17 su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininką V. G., kuriame prašė: 1) įpareigoti (konstatuoti, kad privalo) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą panaikinti direktoriaus įsakymus, priimtus be įgaliojimo; 2) įpareigoti (konstatuoti, kad privalo) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme; 3) perduoti medžiagą tirti prokuratūrai, ar dėl to, kas pareiškėjo skunde išdėstyta, Migracijos departamento direktoriui neatsirado baudžiamoji atsakomybė (b. l. 17–18). Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas praeitų metų lapkričio vidury patenkino prokuroro prašymą ir nuo pareigų pusei metų nušalino šešis korupcija įtariamus Migracijos departamento pareigūnus, kurie galėjo pelnytis iš leidimų gyventi Lietuvoje, bet Migracijos departamento direktorius vis dar nepateikė savo atsistatydinimo prašymo. Paaiškino, kad Migracijos departamento direktorius nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 sprendimus priėmė neturėdamas įgaliojimo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymu Nr. 1V-292 ,,Dėl įgaliojimų suteikimo“, kuris tuo metu negaliojo. Pareiškėjas nurodė, kad vidaus reikalų ministras 2008-07-31 įsakymo ,,Dėl įgaliojimų suteikimo“ Nr. 1V-292 1.1. p. įgaliojo Migracijos departamentą atlikti veiksmus, nustatytus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatose, bet šio įsakymo 3 punkte nustatė, kad šio įsakymo 1.1 punktas galioja iki 2010-01-01, tai reiškia, kad Migracijos departamento direktorius nuo 2010-01-01 jau neturėjo įgaliojimų priimti sprendimų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad vidaus reikalų ministras suteikė įgaliojimą 2010-10-19 įsakymu Nr. 1V-652 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymo Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo“, įrašydamas „3 punkte vietoj datos „2010-01-01“ datą „2011-01-01“, kuris įsigaliojo 2010-10-24, bei 2010-12-27 įsakymu Nr. 1V-801 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymo Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo“ pratęsė įgaliojimo galiojimą, įrašydamas „3 punkte vietoj žodžio „sausio“ žodį „balandžio“, kuris įsigaliojo 2011-01-01. Vidaus reikalų ministras 2010-12-27 įsakymu Nr. 1V-801 ,,Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymo Nr. 1V-292 ,,Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo 1 str., pakeitė vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymą Nr. 1V-292 ,,Dėl įgaliojimų suteikimo“ – įrašė 3 punkte vietoj žodžio ,,sausio“ žodį ,,balandžio“. Pareiškėjo nuomone, tai akivaizdžiai rodo, kad Migracijos departamento direktorius nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 neturėjo vidaus reikalų ministro įgaliojimo priimti sprendimų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme. Be to, pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamento direktorius be įgaliojimo atliko veiksmus ir priėmė sprendimus dėl daugybės žmonių, todėl jo sprendimai priimti nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24, turi būti peržiūrėti ir patvirtinti arba panaikinti subjekto, kuris turi (tuo metu turėjo) reikiamus įgaliojimus.
Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas 2013-02-05 raštu Nr. S-2013-987, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos įstatymu, perdavė vidaus reikalų ministrui ir Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui išnagrinėti 2013-01-17 gautą R. A. skundą ir prašė, išnagrinėjus šį skundą, priimti reikalingus sprendimus (b. l. 16). Vidaus reikalų ministras Dailis A. B. 2013-02-19 raštu Nr. 1D-1970(3) atsakė pareiškėjui į jo skundą ir šio rašto kopiją persiuntė Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai. Rašte nustatė, kad R. A. 2013-01-17 skundas dėl Migracijos departamento direktoriaus 2010-01-01–2010-10-24 laikotarpiu priimtų sprendimų pilietybės atsisakymo klausimais, neturint įgaliojimų, panaikinimo bei įpareigojimo iš naujo priimti sprendimus, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, nenagrinėjamas. Rašte konstatavo, kad šiuo klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą ir nustatęs, kad Migracijos departamento direktoriui teisę priimti minėto pobūdžio sprendimus suteikia Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011; 2012-02-03 nutartis administracinėje byloje Nr. P63-63/2012), todėl pareiškėjo skundo nenagrinėjo (b. l. 9).
Pareiškėjas 2013-03-18 pateikė skundą Komisijai, prašydamas įpareigoti atsakovą nagrinėti persiųstą jam pareiškėjo 2013-01-17 skundą (Komisijos byla, b. l. 1–2).
Komisija 2013-03-19 raštu Nr. 9R-484-(AG-101/01-2013) pareiškėją informavo, kad 2013-04-02 9.30 val. bus nagrinėjamas jo skundas (Komisijos byla, b. l. 8).
Komisija 2013-03-19 raštu Nr. 9R-485 (AG-101/01-2013) „Dėl informacijos pateikimo“ prašė Vidaus reikalų ministeriją pateikti motyvuotą atsiliepimą į pareiškėjo skundą bei medžiagą, susijusią su ginču (Komisijos byla, b. l. 9).
Vidaus reikalų ministerija 2013-03-22 rašte Nr. 1D-3067(3) pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir nurodė, kad nesutinka su R. A. skundu (Komisijos byla, b. l. 10). Paaiškino, kad skundas nenagrinėtinas, nes LVAT žinioje yra byla Nr. A-872-13 dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pažymėjo, kad skundžiamame vidaus reikalų ministro 2013-02-19 atsakyme Nr. 1D-1970(3) nenagrinėti pareiškėjo skundo yra nurodytas faktas (LVAT sprendimų egzistavimas) ir teisės norma (VAĮ 23 straipsnio 6 dalis). Pažymėjo, kad skunde Komisijai nėra skundo pagrindo, nes pareiškėjas nenurodė jokio fakto ar argumento, besirungiančio su ministro atsakymo faktiniu ar teisiniu pagrindu. Atsakovo nuomone, skundas neatitinka skundo reikalavimų, o vidaus reikalų ministras neturi į ką atsikirsti. Pažymėjo, kad vietoj pagrindimo, kodėl pareiškėjo skundą turėtų nagrinėti ministras, jis pateikia materialinių teisinių reikalavimų vidaus reikalų ministrui pagrindus, kurie paneigti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, o tai ir nurodyta ministro atsakyme (Komisijos byla, b. l. 10).
Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013-03-18 skundą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – Administracinių ginčų komisijų įstatymas) 14 straipsniu bei Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.6 punktu, ginčijamu sprendimu R. A. skundą paliko nenagrinėtą (b. l. 5–6). Komisija ginčijamame sprendime pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjo skundas persiųstas iš Seimo Antikorupcijos komisijos, neišplečia Ministerijos ar vidaus reikalų ministro kompetencijos ir nesuteikia minėtai institucijai ar jos vadovui daugiau teisinių pareigų, negu jai yra nustatyta teisės aktais. Pastarųjų taikymą (teisėtumą) pareiškėjas su skundžiamąja institucija sprendžia teisme. Nurodė, kad Komisijai pateiktas pareiškėjo 2012-12-18 apeliacinis skundas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-25 lydraštis, kuriuo siunčiami ginčo šalims atsiliepimai, todėl pareiškėjo skundas Komisijai ir jo prašymas yra susijęs su LVAT nutartimi. Komisija nurodė, kad neturi teisinio pagrindo priimti sprendimo šiame ginče šalia (greta) teismo nagrinėjimo ar iki teismui paskelbiant nutartį. Pabrėžė, kad Komisija neturi teisinio pagrindo R. A. skundą tenkinti ir įpareigoti vidaus reikalų ministrą nagrinėti jo 2013-01-17 skundą. Be to, Komisija pareiškėjo Komisijos posėdyje pateiktą pastabą dėl to, kad atsiliepimą teikė ne tas pareigūnas (ne vidaus reikalų ministras, o vidaus reikalų ministro R. P. įgaliotas vidaus reikalų ministro atstovas, Teisės departamento Teisės taikymo ir vidaus tyrimų skyriaus patarėjas A. S.), įvertino kaip nepagrįstą, kadangi A. S. įgaliojimas yra pasirašytas vidaus reikalų ministro ir juo įgaliojama be kitų asmenų jam (vidaus reikalų ministrui) atstovauti.
Pareiškėjas nesutinka su Komisijos sprendimu ir prašo jį panaikinti. Iš esmės jis nesutinka su tuo, kad vidaus reikalų ministras Dailis A. B. netyrė, kodėl Migracijos departamento direktorius A. G. priėmė įsakymą, vadovaudamasis negaliojančiu vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymu.
Kaip matyti iš ginčijamo Komisijos sprendimo, jis grindžiamas Administracinių ginčų komisijos įstatymo 14 straipsniu bei Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.6 punktu.
Administracinių ginčų komisijos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad administracinių ginčų komisija sprendimą dėl ginčo paprastai priima bendru sutarimu dalyvaujant ne mažiau kaip 3 komisijos nariams. Kai bendro sutarimo nėra, sprendimas laikomas priimtu, kai už jį balsavo dauguma posėdyje dalyvavusiųjų. Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.6 punkte nustatyta, kad Komisija gali priimti sprendimą skundą (prašymą) palikti nenagrinėtą šiais atvejais: jeigu skundą (prašymą) padavė neveiksnus asmuo; jeigu komisijoje ar teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; jeigu skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas pradėti bylą asmuo.
Komisija priėmė ginčijamą sprendimą pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą, nustačiusi, kad teisme nagrinėjamas ginčas dėl to paties dalyko.
Vertintina, ar Komisija pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.
Kaip matyti iš Komisijos bylos, Vidaus reikalų ministerija Komisijai su atsiliepimu pateikė: LVAT 2011-10-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 (Komisijos byla, b. l. 15–19), LVAT 2012-02-03 nutartį administracinėje byloje Nr. P63-63/2012 (Komisijos byla, b. l. 20–25), R. A. apeliacinį skundą (Komisijos byla, b. l. 37–26) bei LVAT 2013-02-25 lydraštį Nr. A-872-2013 (Komisijos byla, b. l. 37). Komisija sprendime nustatė, kad pareiškėjas 2012-12-18 LVAT padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-12-11 sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3846-484/2012 pagal pareiškėjo R. A. skundą, kuriame jis teismo prašė panaikinti Komisijos 2012-06-28 sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011); panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2010-04-22 įsakymą Nr. 3K-32; įpareigoti atsakovą vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-10-24 Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme, panaikinimo. Taigi, pareiškėjas minėtoje administracinėje byloje kėlė ginčą ir dėl Migracijos departamento direktoriaus 2010-04-22 įsakymo Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ teisėtumo. Remiantis informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, LVAT 2013-04-08 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Komisija ginčijamame sprendime rėmėsi LVAT sprendimo, kuris dar nebuvo priimtas, medžiaga. Įvertinus Komisijos byloje esančią medžiagą ir ginčijamą sprendimą, matyti, kad Komisija nesirėmė dar nepriimtu (priimtas buvo 2013-04-08) LVAT sprendimu, o tik nustatė, kad yra gautas pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-12-11 sprendimo bei LVAT 2013-02-25 lydraštis, kuriuo šalims buvo siunčiami atsiliepimai. Iš atsakovo pateiktų duomenų Komisija nustatė, kad teisme nagrinėjama administracinė byla, susijusi su pareiškėjo skundu. Iš ginčijamo atsakovo sprendimo matyti, jog pareiškėjo skundas nenagrinėtas dėl to, kad aplinkybės dėl Migracijos departamento direktoriaus 2010-01-01–2010-10-24 laikotarpiu priimtų sprendimų pilietybės atsisakymo klausimais, neturint įgaliojimų, panaikinimo bei įpareigojimo iš naujo priimti sprendimus, taip pat Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos klausimai jau buvo išspręsti LVAT 2011-10-03 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011. Pareiškėjas, kreipdamasis į vidaus reikalų ministrą, iš esmės ir vėl kvestionavo Migracijos departamento kompetenciją, įgaliojimus, priimamus sprendimus, jų teisėtumą. Komisija, nustačiusi anksčiau minėtas aplinkybes, pagrįstai nusprendė pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą. Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.6 punktas, suteikiantis teisę Komisijai palikti skundą nenagrinėtą, siejamas su aplinkybe, kad teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, tačiau nėra siejamas su galutinio sprendimo priėmimu. Teismas sutinka su Komisijos išvada, kad pareiškėjo skundas Komisijai ir 2013-01-17 skundas yra susijęs su LVAT nagrinėjama byla. Komisija 2013-04-02 ginčijamame sprendime pagrįstai nurodė, kad neturi teisinio pagrindo priimti sprendimo šiame ginče šalia (greta) teismo nagrinėjimo ar iki teismui paskelbiant nutartį. Pažymėtina, kad 2013-04-08 LVAT nutartyje Nr. A 444 - 872/2013 pabrėžta, kad „teisėjų kolegijos vertinimu, netinkamas įsakymo priėmimo pagrindo nurodymas laikytinas procedūrine pažaida, kuri pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia”. Tai, kad Migracijos departamento direktoriui buvo suteikta kompetencija priimti 2010-04-22 įsakymą Nr. 3K-32, galutinai buvo išspręsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-03 nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011 ir šis nustatytas faktas turi prejudicinę galią šiai nagrinėjamai administracinei bylai. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai bando dar kartą įrodyti tas pačias aplinkybes, nors jos pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį yra neįrodinėtinos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir pareiškėjui. Pažymėtina, kad pareiškėjas, įsiteisėjus teismo sprendimui, nebegali ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (ABTĮ 96 straipsnio 4 dalis).
Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad Migracijos departamento direktorius beveik metus leido įsakymus, kuriuose įrašė negaliojantį teisinį pagrindą, kad rėmėsi negaliojančiu įsakymu, kad A. S., Vidaus reikalų ministerijos įgaliotas asmuo, neturėjo teisės Komisijai pateikti atsiliepimo, kad Komisijoje atsakovu turėjo būti asmeniškai vidaus reikalų ministras Dailis A. B., yra detaliai įvertintos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-08 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444 - 872/2013. Dar kartą pažymėtina, kad pareiškėjo keliamas ginčas susijęs ne su vidaus reikalų ministro, kaip fizinio asmens, veikla, o su jo, kaip ministerijos vadovo, vykdomomis funkcijomis, todėl A. S. įgaliojimas atstovauti apima ministeriją ir vidaus reikalų ministrą, kaip jos vadovo, ir yra tinkamas. Komisija pagrįstai nustatė, kad atstovavimą vidaus reikalų ministrui gali ginčyti atstovaujamasis (pats ministras), bet ne pareiškėjas.
Tai, kad pareiškėjo skundą vidaus reikalų ministrui persiuntė Seimo antikorupcijos pirmininkas, remdamasis Lietuvos Respublikos seimo antikorupcijos įstatymu, negali turėti įtakos atsakovo priimamiems sprendimams ar ministerijos kompetencijai.
Teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Komisija priėmė sprendimą pagal jai suteiktą kompetenciją, vadovaudamasi Administracinių ginčų komisijų įstatymu ir Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatais, teismas nenustatė ginčijamo akto panaikinimo pagrindų, nustatytų ABTĮ 89 straipsnyje, todėl ginčijamas sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Atmestinas ir pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą nagrinėti persiųstą jam skundą, nes netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, kadangi Komisija pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė įpareigoti atsakovą nagrinėti persiųstą jam skundą, paliko nenagrinėtu. Taigi, teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti ir šio pareiškėjo reikalavimo.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas Komisijos 2013-04-02 sprendimas Nr. 3R-120 (AG-101/01-2013) yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendžia:
R. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.