Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. A. (toliau – A. A.) ir D. Č. (toliau – D. Č.) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. ir D. Č. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir nuteisti:

- A. A. 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos įstaigoje. Į bausmės laiką, vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, įskaitytas A. A. laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. gegužės 30 d. 18.00 val. iki 2021 m. gegužės 31 d., 15.47 val. (1 para). Jam taikytą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

- D. Č. 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, vietoje intensyvios priežiūros įpareigojant jį per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bei uždraudžiant jam bendrauti su nuteistuoju A. A.. Į bausmės laiką vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. gegužės 30 d. 18.00 val. iki 2021 m. gegužės 31 d., 15.48 val. (1 para). Jam taikytą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistųjų A. A. ir D. Č. priteista po 7,82 eurus (už pašto išlaidas) valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. A. ir D. Č. Kauno apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami kaip bendrininkų grupė, 2021 metų gegužės 30 d., laikotarpiu nuo 04.00 val. iki 13.00 val., per du kartus, iš miško esančio, (duomenys neskelbtini), slapta pagrobė svetimą, individualiai įmonei ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausantį bendros 6050 eurų vertės turtą – du medvežės vikšrus.

4. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistieji bei jų gynėjai pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams. prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė, nesutikdama su apeliacinių skundų motyvais, prašė juos atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. A. ir D. Č. apeliaciniai skundai atmetami.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio/nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis/nutartis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aptartų BPK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė A. A. ir D. Č. neteisėtų veiksmų atitikimą BK 178 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą A. A. ir D. Č. atžvilgiu. Nuteistųjų neteisėtų veiksmų atitikimas BK 178 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams grindžiamas teisme ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

7. Ginčo dėl to, jog šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, A. A. ir D. Č. iš miško išgabeno du medvežės vikšrus, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Šios aplinkybės patvirtintos pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais, jų neneigia ir nuteistieji. Tačiau, A. A. teigimu, jis nežinojo, jog medvežės vikšrai kažkam priklausė, manė, jog jie jų suradimo vietoje palikti dar nuo sovietinių laikų Tarybų armijos, šiai traukiantis iš minėtos teritorijos, o D. Č., jo paties teigimu, tik padėjo A. A. iš miško masyvo išgabenti medvežės vikšrus, tačiau nežinojo, jog tokiais savo veiksmais jis prisideda prie A. A. vykdytos vagystės. Tačiau, įvertinus baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos ištirtų įrodymų visumą, sutikti su tokiomis nuteistųjų versijomis ir jų visumoje panaikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nuosprendį, nėra pagrindo.

8. Analizuojant apeliaciniame skunde A. A. pateiktą versiją vis tik pažymėtina, kad jo parodymai viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklūs. Nors apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme jis savo kaltę pripažino tik iš dalies, t. y. pripažino paėmęs medvežės vikšrus, neigdamas, kad suprato, jog tai yra svetimas turtas, tačiau baigiamųjų kalbų stadijoje pirmosios instancijos teisme nuteistojo gynėjas nurodė, jog savo kaltę dėl svetimo turto vagystės A. A. vis tik pripažįsta. Atsižvelgiant į tai, kad kiek ankščiau apklaustas teisiamojo posėdžio metu A. A. pateikė kitokią nagrinėjamo įvykio versiją (nežinojo, kad vikšrai kam nors priklauso, manė, kad jie palikti Tarybų armijos), baudžiamojoje byloje buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir A. A. buvo apklaustas pakartotinai. Šios apklausos metu jis betarpiškai pripažino supratęs, jog miške rasti medvežės vikšrai yra svetimas turtas. Tai, pasak nuteistojo, jis suprato iš darbo aplinkos, nes ten buvo kertami medžiai, suprato, kad tai buvusio aerodromo teritorija, todėl joje galėjo būti paliktų lėktuvų dalių, bet ne vikšrų. A. A. taip pat pažymėjo, kad jis suprato vykdantis vagystę, tačiau apie tai D. Č. nesakė, labai gailisi dėl savo padarytos veikos ir prašo jam skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

9. Vertinant tokį nuteistojo parodymų nenuoseklumą visų pirma pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Tokiu būdu, įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teisme pripažinęs savo kaltę dėl įvykdytos svetimo turto vagystės, apeliaciniame skunde tą versiją nuteistasis vėlgi pakeitė, siekiant nustatyti, kurie nuteistojo parodymai yra patikimi, būtina įvertinti ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Ir vis tik, abejonių tuo, jog tikrąsias komentuojamo įvykio aplinkybes A. A. nurodė apklausiamas pirmosios instancijos teisme jau po baigiamųjų kalbų išklausymo, teisėjų kolegijai nekyla. Būtent šią nuteistojo versiją patvirtina byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, kurių patikimumu teisėjų kolegija neabejoja.

10. Kaip nustatyta liudytojo O. T. parodymais, medvežės vikšrų vagystės metu miško masyve buvo atliekami miško pjovimo darbai. Atvažiavęs į darbo vietą, jis medvežės vikšrus tiesiog padėjo miško masyve, t. y. toje teritorijoje, kur buvo atliekami miško pjovimo darbai. Pasak liudytojo, vikšrai uždedami tik tuomet, kai tai būtina, pvz. kai šlapia, ar kažkokie kalnai, kur yra apsunkintas pravažiavimas. Svarbu ir tai, jog, pasak O. T., vikšrai buvo padėti prie betoninio keliuko, kelias buvo užtvertas rąstais, o iš kitos pusės – užpiltas žemėmis, kad niekas pro jį nepravažiuotų. Tai, kad kelias iki vikšrų buvo užtvertas, patvirtino ir nuteistasis A. A., pažymėdamas, jog, norėdamas iki vikšrų privažiuoti automobiliu, rąstus nuo kelio jis patraukė. Analogišką poziciją pateikė ir D. Č., papildomai paaiškindamas, kad jokių įtarimų šis jų veiksmas jam nesukėlė. Esant šiems duomenims, akivaizdu, kad pati teritorija, kurioje buvo palikti medvežės vikšrai, buvo akivaizdžiai saugoma, O. T. įmonė, prieš pradėdama miško pjovimo darbus, atsakingai pasirūpino tiek medienos, tiek ir miško masyve buvusios technikos saugumu, kelią iki komentuojamos vietos ne tik užtverdama iš abiejų pusių, tokiu būdu apsunkinant patekimą į teritoriją, bet ir įrengdama vaizdo stebėjimo kameras.

11. Ir nors, kaip teisingai pažymėjo A. A., jokių skiriamųjų ženklų, informuojančių apie miško pjovimo darbus, komentuojamoje miško teritorijoje nebuvo, tačiau, liudytojas O. T. patvirtino, kad pagal sukrautų medžiagų kiekį, vežimo žymes, pėdsakus iš kur traukiama mediena, pagal likusią medieną, galima buvo suprasti, kad toje teritorijoje yra vykdomi darbai. Juo labiau, jog, kaip minėta, patekimas į darbų atlikimo teritoriją buvo apsunkintas, užtveriant pravažiavimą natūraliais barjerais – nupjautais rąstais ir žemėmis. Atsižvelgiant į tai, kad tiek A. A., tiek ir D. Č. patvirtino matę rąstus, sudėtus ant kelio, pažymėjo negalėję per juos automobiliu patekti į miško masyvo, kuriame buvo palikti medvežės vikšrai, teritoriją, todėl juos patraukė, tokiu būdu palengvindami savo patekimą į natūraliais būdais aptvertą teritoriją, akivaizdu, jog nuteistieji turėjo ir galėjo suprasti, kad teritorija yra saugoma ir vikšrai toje teritorijoje palikti ne atsitiktinai.

12. Atmetant A. A. teiginius, jog jis manė, kad vikšrus šioje vietoje paliko Tarybų armijos kariai (galimai buvo nuo tanko), kadangi tuo metu ten buvo karinis aerodromas, būtina pažymėti, kad nors komentuojamas Daukšių aerodromas iš tiesų buvo pastatytas sovietmečiu ir jo paskirtis buvo karinė, tačiau šioje teritorijoje buvo laikoma ne visa sovietų armijos karinė technika, o tik karinė aviacija, kuri 1993 metais traukiantis armijai, buvo išgabenta į Rusijos teritoriją. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad šioje teritorijoje buvo laikoma ir kita armijos karinė technika, pvz. tankai, nėra. Šią aplinkybę, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu atnaujinus įrodymų tyrimą, iš esmės paneigė ir A. A., nurodydamas, kad jis suprato, jog teritorija, kurioje buvo palikti medvežės vikšrai, priklausė buvusiam aerodromui, todėl toje teritorijoje galėjo būti likusių tik lėktuvų dalių, bet ne vikšrų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal A. A. logiką, vikšrai, neva palikti Tarybų armijos, toje vietoje pragulėjo ne mažiau nei 29 metus (skaičiuojant nuo 1993 metų), akivaizdu, kad jų fizinė išvaizda neatitiko A. A. versijos. Neabejotina, kad metaliniai vikšrai, pragulėję atviroje miško teritorijoje, neuždengti, tokiu būdu niekaip neapsaugoti nuo išorinių aplinkos veiksnių, negalėjo būti taip gerai išsilaikę, kokie buvo nagrinėjamu atveju. Tai A. A., būdamas socialiai subrendusi asmenybė, turinti nemažai gyvenimiškos patirties, neabejotinai turėjo matyti ir suprasti.

13. Nesutinkant su nuteistųjų apeliacinių skundų motyvais, atkreiptinas dėmesys į tolesnius jų veiksmus. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad miško masyve aptikęs medvežės vikšrus ir, kaip teigia pats A. A., manydamas, jog jie niekam nepriklauso, jis į tą pačią teritoriją važiavo net kelias dienas iš eilės, tokiu būdu neabejotinai tikrindamas, ar jų niekas nepasiges ir nepasiims, be kita ko, nuveždamas ten ir D. Č. apsižiūrėti teritorijos. Be to, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, suprasdamas, kad vikšrai yra pakankamai sunkūs ir jų išgabenimui iš miško teritorijos yra būtina speciali technika, atlikęs stebėjimo darbus ir įsitikinęs, kad vikšrai vis dar yra toje pačioje vietoje, A. A. paprašė D. Č. savo vardu išsinuomoti priekabą su trosu. Išsinuomoję priekabą, vakare ją nuteistieji nuvežė į miško masyvą ir ten paliko. Kodėl vikšrai nebuvo gabenami iš karto, nei vienas nuteistųjų negalėjo paaiškinti. Po to, apie 4.00 val. ryto nuteistieji grįžo į miško masyvą, kur pasikrovė pirmąjį vikšrą ir jį išvežė pas pažįstamus asmenis į kiemą. Vėliau pasikrovė antrąjį vikšrą, kurį paliko jau pas kitus asmenis kieme.

14. Visi šie A. A. ir D. Č. veiksmai – teritorijos stebėjimas net kelias dienas iš eilės, specialios technikos vikšrų išgabenimui nuoma, jos palikimas miško masyve po reguliarių darbo valandų, tokiu būdu neabejotinai žinant, kad jokių darbininkų miško masyve nebesutiks, vikšrų išgabenimo iš teritorijos laikas (ypatingai ankstus rytas, kol nepradėti miško pjovimo darbai), vikšrų palikimas tretiesiems asmenims priklausančių namų valdų teritorijose, visumoje rodo, kad nuteistieji suvokė atliekantys neteisėtus veiksmus, dėl ko ir ėmėsi visų įmanomų atsargumo priemonių, kad nebūtų sugauti. Būtent dėl šios priežasties, nors ir tvirtindamas, kad pagrobtus vikšrus jis ketino priduoti į metalo laužą, to iš karto A. A. nepadarė, vietoje to, kartu su D. Č. nuveždamas juos pas pažįstamus asmenis ir palikdamas jų kiemuose, be kita ko, uždengiant juos plėvele, tokiu būdu juos paslepiant.

15. Net ir tikint A. A. teiginiais, jog jis nežinojo, kad vykdo svetimo turto vagystę, tai jo teisinės atsakomybės nešalina. BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, t. y. vagystės, dalykas yra svetimas turtas. Svetimu laikomas toks turtas, kuris grobimo metu priklauso kitam asmeniui. Baudžiamosios teisės teorijoje išskiriamas vienas iš pagrobimo požymių, tai – pasisavinimas. Pasisavinimas suprantamas kaip svetimo turto neteisėtas bei neatlygintinas užvaldymas visam laikui, darantis turtinę žalą teisėtam turto savininkui, valdytojui ar naudotojui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vagystės dalyku nelaikomi bešeimininkiai daiktai, t. y. daiktai, neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas. Bešeimininkiais daiktais gali būti pripažįstami kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tokio bešeimininkio turto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 straipsnio prasme. Sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažįstamas bešeimininkiu, labai svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį. Vagyste pripažįstama veika, kai kaltininkas užvaldo laikinai be priežiūros esantį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119/2013). Tačiau, bešeimininkiu nepripažįstami daiktai, kurie kažkieno neapdairiai palikti žmonių lankymosi ar darbo vietose. Tai gali būti prekybos centre, kavinėje, teatre, poliklinikoje, kazino ir kitose vietose, kur rastus lankytojų daiktus galima perduoti saugoti tas vietas prižiūrintiems asmenims.

16. Aukščiau aptartais duomenimis neginčytinai nustatyta, kad teritorijoje, kurioje buvo rasti medvežės vikšrai, buvo atliekami miško pjovimo darbai, apie ką A. A. neabejotinai žinojo. Šį faktą betarpiškai patvirtina ir A. A. veiksmai – teritorijos stebėjimas kelias dienas iš eilės, jo konspiracija, paliekant teritorijoje priekabą vėlų vakarą, vikšrus pasiimant ankstyvą rytą, kai jokie darbai neatliekami, vikšrų paslėpimas pas trečiuosius asmenis ir pan. Be to, privažiavimas iki teritorijos, kurioje buvo laikomi medvežės vikšrai, buvo aptverta natūraliais barjerais – rąstais ir žemėmis, kas visumoje teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog nuteistasis turėjo ir galėjo suprasti, kad teritorija yra saugoma ir vikšrai toje teritorijoje palikti ne atsitiktinai. Esant šių aplinkybių visumai, įvertinus tai, kad bešeimininkiu daiktu, už kurio pasisavinimą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 178 straipsnio 1 dalies nuostatas nekyla, nepripažįstami daiktai, kurie kažkieno neapdairiai palikti žmonių lankymosi ar darbo vietose, sutikti su nuteistojo teiginiais, jog jam pasisavinus netinkamai paliktą daiktą, baudžiamoji atsakomybė jam neturėtų kilti, atmestini kaip nepagrįsti. Asmuo, žinodamas, jog toje teritorijoje yra atliekami miško pjovimo darbai, joje radęs be priežiūros paliktus daiktus – vikšrus, turėjo apie juos pranešti teritorijoje dirbantiems asmenims, tačiau to nepadarė, vietoje to, net kelias dienas stebėjo, ar vikšrai nebus paimti kitų asmenų.

17. Nors D. Č. apeliaciniame skunde nesutinka su jo veiksmų teisinu vertinimu, teigdamas, kad jis nežinojo, jog A. A. vykdo vagystę, jam vertinamu atveju padėjo kaip draugas, šiam paprašius iš miško masyvo išvežti medvežės vikšrus. Šią versiją nuosekliai palaikė ir A. A. (net ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme atnaujinus įrodymų tyrimą), tvirtindamas, kad D. Č. apie vagystę nieko nežinojo, apie tai jam nieko nesakė. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumą, atsižvelgiant į A. A. veiksmus, darytina abejonių nekelianti išvada, kad analizuojamu atveju ne tik A. A., bet ir D. Č. aiškiai suvokė darantis nusikalstamą veiką, t. y. grobdamas svetimą turtą.

18. Darant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų visumos, A. A. paprašius D. Č. pagalbos, šis, kartu su A. A. nuvyko į miško masyvą apsižiūrėti vietos, kurioje buvo palikti ketinami pagrobti medvežės vikšrai. Nesant pagrindo abejoti tuo, jog vikšrų vagystės metu teritorijoje buvo atliekami miško pjovimo darbai, kas buvo aiškiai matoma iš natūraliais barjerais aptvertos teritorijos, ten buvusių nupjautų medžių, jų vilkimo žymių ir pan., akivaizdu, kad D. Č., pamatęs komentuojamą teritoriją iki vagystės padarymo fakto, turėdamas galimybę įvertinti situaciją savo akimis, neabejotinai galėjo ir turėjo suprasti, kad teritorijoje gulintys medvežės vikšrai A. A. nepriklauso. Tačiau, sprendžiant iš D. Č. parodymų visumos, jokių klausimų dėl medvežės vikšrų priklausomybės jam nekilo ir jis sutiko padėti A. A.. Svarbu ir tai, kad didelės dalies įvykių D. Č. apskritai neprisiminė. Nors ir patvirtino padėjęs A. A. išsinuomoti priekabą vikšrų gabenimui, juos kartu su A. A. išgabenęs iš miško masyvo pas trečiuosius asmenis, tačiau aplinkybių, kur paliko išsinuomotą priekabą, kaip ir kada susitiko su A. A. vykstant pasikrauti miške buvusių vikšrų, kas tarėsi dėl vikšrų palikimo pas trečiuosius asmenis – Ž. ir R. K., jis nurodyti negalėjo. Tokie D. Č. parodymai, atsižvelgiant į tai, kad A. A., šiam net ir nepripažįstant savo kaltės, šias aplinkybes aiškino nuosekliai, kelia pagrįstų abejonių D. Č. parodymų patikimumu, o tuo pačiu ir jo versijos, jog jis nieko nežinojo apie A. A. vykdytą vagystę, objektyvumu.

19. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad būtent D. Č. pažinojo Ž. ir R. K. bei su jais bendravo norėdamas pas juos kieme palikti iš miško masyvo išvežtą vikšrą. Kaip nustatyta R. K. parodymais, jos sutuoktiniui paskambino D. Č. ir klausė jo, ar pas juos kieme jis gali palikti sunkų daiktą. Pasak liudytojos, D. Č. jos sutuoktiniui paaiškino, kad kažkas atsitiko su priekabos ratu, dėl ko, pasiekti (duomenys neskelbtini) su kroviniu jam nepavyks. Atsižvelgiant į tai, kad D. Č. jokių aplinkybių, susijusių su tolesniu vikšrų realizavimu nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei pirmosios instancijos teismui nenurodė, Ž. ir R. K. pateiktą D. Č. versiją dėl būtinybės palikti vikšrą jų kieme teisėjų kolegija vertina kaip siekį paslėpti tikrąsias įvykio aplinkybes. Juo labiau, kad ir pats A. A. apie galimą vikšrų realizavimą (duomenys neskelbtini) nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas pirmosios instancijos teisme nenurodė. Šioje vietoje svarbu paminėti ir tai, kad atvykę į Ž. ir R. K. kiemą, D. Č. ir A. A. uždengė vikšrą juodą plėvele. Įvertinus aukščiau aptartus duomenis, o būtent: nuteistųjų veiksmus paimant vikšrus iš miško masyvo, neabejotina, jog vikšro uždengimas plėvele buvo atliktas siekiant paslėpti padarytą nusikaltimą.

20. Esant šių duomenų visumai, įvertinus juos aukščiau aptartų faktinių aplinkybių kontekste, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abu nuteistieji suvokė vagiantys svetimą turtą. Išanalizuoti byloje įrodymai patvirtina, kad A. A. ir D. Č. veiksmai buvo suderinti ir tikslingi, jiems inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta bendrininkų grupėje, abu asmenys suprato vienas kito veiksmus ir vienas kitą palaikė bei siekė bendro tikslo, t. y. kartu pavogti kaltinime nurodytą turtą – medvežės vikšrus. Tokiu būdu, pagrindo abejoti D. Č. ir A. A. veiksmų teisiniu vertinimu nėra. Pirmosios instancijos teismas įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, apeliantų neteisėtų veiksmų atitikimas BK 178 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams yra visiškai įrodytas ir abejonių nekelia, todėl daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį A. A. ir D. Č. išdėstytais motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. A. ir D. Č. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.