Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-664-383-2014

Teisėjas Arūnas Purvainis Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00614-2014-1

2014 m. spalio 31 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Jurgio Kiškio, Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskienei, nuteistojo G. K. gynėjui advokatui Tomui Liutaurui Petkauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. F. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014-05-30 nuosprendžio, kuriuo G. K., pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 str., ir jam paskirta bausmė - 9 MGL (1170 litų) bauda. Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė bausmė 6 MGL (780 litų) bauda. Į bausmę, vadovaujantis BK 66 str., įskaitytas laikotarpis nuo 2014-05-08 iki 2014-05-09, kai jis buvo sulaikytas, prilyginant 1 (vieną) sulaikymo dieną 2 MGL dydžio baudai ir laikytina, kad neatlikta bausmės dalis pagal šį nuosprendį yra 4 MGL (520 litų) bauda.

G. K. iš kaltinimo pagal BK 286 str. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. yra nuteistas už tai, kad 2014-05-08 apie 14. 30 val., Kauno rajone, Vilkijoje, (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Vilkijos policijos nuovadoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išplūdo necenzūriniais bei garbę ir orumą žeminančiais žodžiais Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Vilkijos policijos nuovados viršininką V. F. išvadindamas jį pliku pyderu, mentu gaidžiu, asilu, taip pat sakydamas, kad padės savo lytinį organą ant mentų pyderų, tokiu būdu įžeidė savo pareigas einantį viešojo administravimo funkcijas atliekantį V. F..

G. K. teismui buvo atiduotas taip pat jį kaltinant padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 str. Jis buvo kaltinamas tuo, kad 2014-05-08 apie 14. 30 val., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Vilkijos policijos nuovadoje, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išplūdo necenzūriniais žodžiais Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Vilkijos policijos nuovados viršininką V. F., nevykdė jo teisėtų reikalavimų elgtis mandagiai, nesiplūsti necenzūriniais žodžiais, nepakluso žodiniam įspėjimui nutraukti neteisėtus veiksmus ir sulaikant vieną kartą dešinės kojos keliu įspyrė nukentėjusiajam V. F. į kairės rankos plaštaką, nubrozdino kairės plaštakos pirmąjį pirštą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu, panaudodamas fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo V. F. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo G. K. nusikalstamą veiką pagal BK 290 str. bei teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 5 d. nuostatomis, pagrįstai G. K. iš kaltinimo pagal BK 286 str. išteisino.

Nukentėjusysis V. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje, kurioje G. K. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 286 str., todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad Kauno apylinkės teismas nuteistojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymus, specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Pažymėtina, kad BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Įstatymas nurodo du pasipriešinimo veikos būdus: fizinis smurtas ir grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Taigi pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Pažymėtina, kad ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2009).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad byloje ištirtais abejonių nekeliančiais įrodymais nustatyti G. K. veiksmai aiškiai nesiekia BK 286 str. numatytos nuskalstamos veikos pavojingumo laipsnio – jo pasipriešinimas vien tik muistantis sulaikymo ir antrankių uždėjimo metu, pasireiškė tik natūraliu neblaivaus asmens protestu ir spontaniška neadekvačia kaltinamojo reakcija į susiklosčiusią situaciją, tačiau tokie veiksmai aiškiai neatitinka minėtoje BK normoje numatyto fizinio smurto panaudojimo priešinantis valstybės tarnautojui sampratos. Nenustačius kaltinamojo veiksmuose BK 286 str. numatyto nusikaltimo sudėties, jis iš kaltinimo pagal BK 286 str. buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nurodyto nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismo vertinimu G. K. veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinio teisės pažeidimo numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 str. 1 d. požymių. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

Nukentėjusysis V. F. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 65 – 66) nurodė, jog nuvežus G. K. į policijos nuovadą ir pareigūnui M. pasiūlius jam pūsti į alkotesterį, G. K. atsisakė ir reiškė priekaištus ir pretenzijas dėl sulaikymo, pradėjo keikti pareigūnus. Pasiūlius jam mandagiai nutraukti veiksmus, kadangi akivaizdžiai elgėsi neteisėtai, G. K. toliau keikėsi, plūdosi necenzūriniais žodžiais ir veiksmų nenutraukė. V. F. pasakius, kad G. K. atsiras teisinės pasekmės, G. K. atsistojo nuo kėdės ir padarė link nukentėjusiojo žingsnį. Iš to V. F. suprato, kad G. K. bando pasišalinti, todėl perspėjo, kad gali būti panaudotos specialios priemonės, nes jis bandė pro jį prasibrauti. Neleidus G. K. prasibrauti ir pasišalinti jis supyko, atsitraukė nuo nukentėjusiojo ir ištiesė abi rankas į jį, V. F. tuo momentu suprato, kad G. K. nori sugriebti arba suduoti smūgius jam arba jį pastumti. Todėl siekdamas to išvengti pagavo su savo dešine ranka G. K. dešinę ranką, bandė ranką užsukti už nugaros ir sulaikyti, bet tuo metu jis klaupdamasis iš kelio sudavė į kairės rankos plaštaką dėl ko pajuto skausmą, suprato, kad patemptas riešas, žaizdos piršte nematė, tik pastebėjo po visko. Antrankius, kartu su G. M., G. K. uždėjo iš karto po pasipriešinimo.

Liudytojas policijos pareigūnas G. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 67-68) nurodė, kad G. K. komisariate atsisakė tikrintis girtumą, aiškino, kad nieko nepadarė ir norėjo pasišalinti iš nuovados. G. M. norint patikrinti G. K. girtumą, G. K. puolė pro duris muistydamasis, o V. F. stovėjo tuo metu prie durų. V. F. jau buvo sugriebęs G. K. ranką ir jie G. K. sulaikė bei uždėjo antrankius. Nematė ar G. K. spyrė nukentėjusiajam, tik matė kaip V. F. sulaikinėdamas G. K., kratė ranką ir sakė, kad jam įspyrė. G. M. manymu G. K. besimuistydamas galėjo sužaloti nukentėjusyjį.

Nuteistasis G. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiant jį pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, neigė sužalojęs ranką V. F.. Teigė, jog fiziniu smurtu policijos pareigūnams nesipriešino, tik labai supykęs ir išsikarščiavęs, kad jį atvežė į nuovadą, išplūdo pareigūnus necenzūriniais žodžiais. Keliu spirit pareigūnui į ranką negalėjo, kadangi G. K. kelias yra sužalotas.

Pažymėtina, jog šie faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad sulaikomas G. K. viešosios tvarkos saugotojų funkcijas atliekančius policijos pareigūnus išplūdo necenzūriniais žodžiais, nepakluso žodiniam įspėjimui nutraukti neteisėtus veiksmus, bandė pasišalinti iš policijos nuovados bei muistėsi sulaikomas, tačiau faktinių duomenų bei kitų neginčijamų objektyvių įrodymų, jog G. K. keliu įspyrė V. F. į rankos pirštą ir taip jį sužalojo, byloje nenustatyta. Nors BK 286 str. sudėtis pasekmių nereikalauja, tačiau tokie faktiniai duomenys patvirtina, jog G. K. veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad galėtų būti vertinami kaip smurto panaudojimas ir, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Tai, kad G. K., siekdamas išvengti sulaikymo, nepakluso teisėtiems nurodymams ir jų nevykdė, nenutraukė neteisėtų veiksmų, muistėsi dedant jam antrankius, negalima vienareikšmiškai teigti, kad pastarasis sąmoningai siekė kojos keliu įspirti jį sulaikančiam pareigūnui į ranką. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vertinant G. K. sulaikymo policijos nuovados patalpose šiam bandant iš jų pasišalinti aplinkybes ir jo veiksmų padarymo aplinkybes, nėra net nustatyta tokio pavojingumo laipsnio, kuris peržengtų administracinės atsakomybės ribas.

Nukentėjusiojo V. F. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog teismas nepagrįstai eliminavo iš bylos teismo medicinos eksperto išvadas bei nukentėjusiojo parodymus, ir nepagrįstai G. K. išteisino, atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, byloje esanti specialisto išvada patvirtina tik tą aplinkybę, kad sužalojimas V. F. galėjo būti padarytas G. K. sulaikymo metu, tačiau kokiu daiktu ir kokiomis aplinkybėmis tai buvo padaryta, koks sužalojimo padarymo mechanizmas, nustatyta ir patvirtinta išvadoje nėra. Išvada, kad nubrozdinimas galėjo būti padarytas įvairias savybes turinčiu daiktu (turinčiais daiktais) duoda pagrindo abejonėms, kad sužalojimą nukentėjusysis galėjo patirti ir ne dėl G. K. veiksmų, o tiesiog dėl savo paties aktyvių veiksmų G. K. sulaikymo metu. Teisėjų kolegija pažymi, jog specialisto išvadai tiesiogiai nepatvirtinant sužalojimo padarymo mechanizmo, kuris nurodytas kaltinime, teismas negali minėtos išvados laikyti neginčijamu objektyvių įrodymu, patvirtinančiu, jog sužalojimą nukentėjusiajam padarė būtent G. K.. Specialisto išvada iškilusių abejonių pašalinti negali, o duomenų, kuriais remiantis tik galima numanyti, kad nusikaltimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir asmenį pripažinti kaltu. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios abejonės, kad kaltinamas asmuo padarė veiką, už kurią turi būti nubaustas. Be to, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini kaltinamo asmens naudai.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad G. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo numatyto BK 286 str. požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.), o jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 str. 1, 2 ar 3 dalyse, požymių. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

Nukentėjusiojo V. F. apeliacinį skundą atmesti.