Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkintino iš dalies: 1) nustatė, kad nekilnojamasis turtas – namas su priklausiniais ir žeme, adresu (duomenys neskelbtini), priklausė N. Ž. asmeninės nuosavybės teise, ir namą su priklausiniais padalino ieškovui ir atsakovei natūra: D. Ž. – ¾ namo, žemės ir priklausinių dalis, o T. J. – ¼ dalį; 2) ieškovo D. Ž. reikalavimą priteisti 96 000 Lt už namo nuomą negautų pajamų atmetė; 3) gautus rankpinigius iš D. K. 20 000 Lt pagal 2004 m. gruodžio 22 d. preliminarią (rankpinigių sutartį), sudarytą tarp D. K. ir N. Ž. , – ¼ dalį priteisė iš T. J. , ¾ dalis – iš D. Ž. ; 4) priteisė iš T. J. mirusiojo N. Ž. kreditorines skolas 181 340 Lt sumai; 5) priteisė iš D. Ž. T. J. 2 804,60 Lt laidojimo išlaidų, namo išlaikymo ir komunalinių išlaidų – 1 263,03 Lt, už turto apyrašo sudarymą – 300 Lt ir 146 Lt už kadastro paslaugas; 6) namų apyvokos daiktus ir baldus priteisė T. J. ; 7) turtą, įrašytą antstolės V. D. sudarytame 2005 m. sausio 31 d. ir 2007 m. sausio 5 d. turto apyrašuose, padalino pagal šalių susitarimą ir bylą šioje dalyje nutraukė; 8) priteisė iš D. Ž. 900 Lt atstovavimo ir žyminio mokesčio T. J. ; 9) kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas nurodė, kad N. Ž., miręs 2005 m. sausio 14 d., testamento nepaliko, todėl palikimas įpėdiniams – mirusiojo žmonai ir sūnui D. Ž. – atsirado pagal įstatymą. Ieškovas ir atsakovė kreipėsi į antstolius dėl turto apyrašo sudarymo. 2005 m. vasario 5 d. antstolės A. R. sudarytas turto apyrašas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi (t. 1, b.l. 181) buvo panaikintas, o antstolės veiksmai sudarant apyrašą pripažinti neteisėtais. Atsakovės prašymu sudarytas antstolės V. D. turto apyrašas ir jo papildymas yra šalių nebuvo nuginčytas, todėl teismas turtą dalintino remdamasis 2005 m. vasario 11 d. sudarytu turto apyrašu ir 2007 m. sausio 5 d. jo papildymu (t. 1, b. l. 114, t. 3, b. l. 28). Teismas nustatė, kad atsakovės T. J. santuoka su N. Ž. buvo sudaryta 1998 m.liepos 18 d., mirusysis N. Ž. dar iki santuokos su T. J. 1998 m. birželio 24 d. pardavė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 23/100 dalis už 108 000 Lt ir jau santuokos metu 1998 m. spalio 22 d. pirko pusę namo, esančio (duomenys neskelbtini), už 140 000 Lt. 1998 m. rugsėjo 10 d. už 111 000 Lt pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo pirktas 1997 m. rugsėjo 25 d. už 55 000 Lt dar iki santuokos ir 1998 m. birželio 27 d. 40/100 dalis namo, esančio (duomenys neskelbtini), mainė į 48/100 namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, vėliau 1999 m. lapkričio 26 d. už 142 000 Lt pirko 52/100 to paties namo dalis. Teismo teigimu, iki santuokos su T. J. , N. Ž. sudarė 7 sandorius dėl nekilnojamojo turto, kurie buvo pelningi (t. 3, b. l. 45-103). Pagal Registrų centro išrašus N. Ž. priklausė vienuolika nekilnojamojo turto objektų Klaipėdos mieste (b.l. 89-124). Atsakovė teigė, kad namas su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), yra įgytas po santuokos ir priklausė mirusiam N. Ž. ir jai lygiomis dalimis ir ji kaip mirusiojo žmona paveldi ½ dalį turto, įgyto santuokoje, ir ¼ dalį N. Ž. priklausančios ½ turto dalies. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis turtas yra registruotas tik N. Ž. vardu ir jis nurodytas savininku, atsakovės darbo užmokestis (t. 1, b. l. 149) yra apie 1 050 Lt ir atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji turėjo asmeninių lėšų įsigyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, nes dalis gyvenamojo namo įsigyta praėjus 3 mėnesiams po santuokos sudarymo, o kita dalis praėjus nepilniems metams po santuokos. Teismas įvertinęs byloje pateiktų dokumentus apie sandorius, N. Ž. sudarytus dėl nekilnojamojo turto, padarė išvadą, kad turtas, t. y. namas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė N. Ž. nuosavybė ir įgytas iš lėšų dar iki santuokos su T. J. (CK 3.89 str.). Todėl remdamasis nurodytomis aplinkybėmis bei CK 5.13 straipsniu, teismas konstatavo, kad T. J. paveldi ¼ dalį palikimo, o D. Ž. – ¾ dalis. Ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 96 000 Lt dėl jos kaltės negautų pajamų už namo nuomą teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė gyvenamąjį namą nuomojo ir būtent už nuomą būtų buvę galima gauti ieškovo nurodytą sumą (b.l. 147). Ieškovo reikalavimą priteisti 3 000 Lt už turto apyrašą, kurį sudarė antstolė A. R., taip pat atmetė, nurodęs, kad turtas buvo priimtas ir jo priėmimas laikomas teisėtu tik pagal antstolės V. D. sudarytus turto apyrašus. Kadangi dalį turto iš nurodyto antstolės V. D. sudaryto apyrašo šalys pasidalijo geranoriškai, todėl šią šalių reikalavimų dalį dėl kilnojamųjų daiktų padalijimo teismas tenkino pagal jų susitarimą (teismo posėdžio protokolas, t. 3, b.l. 153-154, b.l. 28-33) ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovės reikalavimas priteisti jai mirusiojo vyro N. Ž. kreditorines skolas tenkintinas (pati atsakovė nurodė visas skolas, jos yra pagrįstos tik skolininkų laiškais, b. l. 165-203, atsakovė pripažino, kad tokie pinigai jos vyro buvo gauti jų santuokos metu, išskyrus skolą D. K., ji yra dalintina pagal šalių paveldimas dalis, nes skolą pripažino ir ieškovas (b. l. 191). Teismas tenkino atsakovės prašymą priteisti iš ieškovo D. Ž. ¾ dalis laidotuvių išlaidų nuo 3 739,50 Lt, t. y. 2 804,60 Lt, bei 2 526 Lt namo išlaikymo išlaidų (CK 5.59 str.), nes šios išlaidos pagrįstos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. Taip pat teismas priteisė iš D. Ž. 293,70 Lt išlaidų, susijusių su turto apyrašo sudarymu, bei 374 Lt už registro paslaugas. Namų apyvokos ir apstatymo daiktus (CK 5.14 str.) teismas priteisė atsakovei, motyvuodamas tuo, kad atsakovė su N. Ž. gyveno kartu iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Teismo teigimu, taikyti ieškinio senatį nėra pagrindo ir šis reikalavimas netenkintinas, nes senaties terminas kreiptis dėl palikimo nepraleistas (CK 5.50 str.). N. Ž. mirė 2005 m. sausio 14 d., o dėl palikimo ieškovas kreipėsi 2005 m. vasario 4 d. (t. 1, b. l. 45). Teismas atmetė atsakovės prašymą priteisti kelionės išlaidas, motyvuodamas tuo, kad įstatymas nenumato tokių išlaidų atlyginimo.