Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-02-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-155

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-02-17
Bylos Nr.
1A-155
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Violeta Ražinskaitė (pirm.), Albinas Bielskis, Elena Vainienė
Kaltinamasis
V. R.
Nukentėjusysis
G. S., E. M.
Kategorijos

Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-155 2005 m. Teisėja R. Pocienė Procesinio sprendimo kategorijos 1.2.14.5.3; 2.1.6.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teisėjų: Elenos Vainienės, Albino Bielskio,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,gynėjai Tatjanai Skirtun,išteisintajam V. R. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo Sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. dėl kaltinimo pagal BK 180 str. 2 d. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiųjų G. S. ir E. M. civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2003 m. vasario 19 d., 19 val., veikdamas bendrininkų grupe su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą užvaldyti svetimą turtą, atvyko į automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini) namo, ir įsėdo į G. S. priklausantį automobilį ,,Audi 90“, valstybinis Nr. XXXX, tuo metu vienas tyrimo metu nenustatytas asmuo įrėmė automobilyje sėdėjusiam E. M. į kaklą daiktą, panašų į pistoletą, o kitas tyrimo metu nenustatytas asmuo įrėmė peilį į kaklą automobilyje sėdėjusiam G. S. , tokiu būdu atimdami galimybę nukentėjusiesiems priešintis, ir užvaldė G. S. priklausantį 4000 Lt vertės kompiuterį ,,Gate Way“, 100 Lt vertės nešiojamo kompiuterio dėklą, jame buvusią kompiuterio naudojimo instrukciją su kompaktiniu disku, 1500 Lt vertės automagnetolą ,,Pioneer Deh”, 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną ,,Motorola M 91“ su 50 Lt vertės SIM kortele, 200 Lt vertės laikrodį ,,Casio“, 2 sidabrinius žiedus po 50 Lt vertės kiekvienas, 100 Lt vertės sidabrinę grandinėlę su 50 Lt vertės ,,G“ raidės formos pakabuku, padarydami nukentėjusiajam G. S. 6700 Lt žalą.

Teismas V. R. išteisino pagal BK 180 str. 2 d. nenustatęs, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismo nuomone, byloje pakanka faktinių duomenų, jog kaltinimo nustatytomis aplinkybėmis ir laiku G. S. turtas buvo pagrobtas plėšimo būdu, tačiau nėra objektyvių neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad nusikaltimą padarė V. R. . Nukentėjusieji G. S. ir E. M. parodė nusikaltime dalyvavus vieną iš brolių, tačiau dėl jų identiškos išvaizdos negalėjo nurodyti konkretaus asmens. Įvykio vietoje rastas mobiliojo ryšio telefonas ,,Nokia 3310“ ir medžiaginė juodos spalvos pirštinė, kurioje tyrimo metu rastas V. R. kvapas. Tačiau nustatyta, kad tėvas R. R. telefoną nupirko abiem savo sūnums, jie juo bendrai naudojosi. Teismas priimdamas nuosprendį nurodė, jog galima daryti tik prielaidą, kad V. R. , dalyvaudamas nusikaltime, įvykio vietoje pametė savo pirštinę, tačiau ši prielaida prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams: liudytojo M. R. parodymams, jog ne brolis, o jis buvo įvykio vietoje ir galėjo supainiojęs iš tėvo automobilio pasiimti ne savo, bet brolio vienodas pirštines, iš kurių vieną tada pametė; ekspertės paaiškinimams, kad odorologinės ekspertizės išvada yra tikėtina, nes negalima kategoriškai tvirtinti, jog ant tiriamo objekto nebuvo kito asmens kvapo, jeigu jis kontaktavo su objektu trumpai, be to, šuo galėjo kvapo nefiksuoti dėl nedidelės kvapo koncentracijos, kuri priklauso nuo įvairių aplinkybių. Teismas nurodė, kad negali V. R. kaltės grįsti prielaidomis, todėl jį išteisino, o baudžiamąją bylą, nuosprendžiui įsiteisėjus, nusprendė perduoti prokurorui, jog šis imtųsi priemonių nustatyti asmenį, padariusį šią nusikalstamą veiką.

Šalies argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: V. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d., ir paskirti laisvės atėmimo bausmę 3 m. ir 6 mėn., ją atliekant pataisos namuose; priteisti civilinius ieškinius nukentėjusiesiems G. S. ir E. M. .

Prokurorės nuomone, V. R. išteisintas nepagrįstai. Teismas neįvertino išteisintojo R. R. ir liudytojo M. R. parodymų nenuoseklumo. Ikiteisminio tyrimo metu abu neigė dalyvavę nusikaltime ir nurodė įvykio dieną buvę pas draugus A. ir J. B., o mobiliojo ryšio telefoną pametę prieš dvi savaites iki įvykio. Abu nurodė namo grįžę kartu apie 21 valandą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. R. pakeitė parodymus teigdamas, jog įvykio dieną jis nuvežė brolį Marką į Vilnių prie ,,Akropolio“ prekybos centro, ten jį apie 18³⁰-19 val. paliko, o pats grįžo pas A. ir J. B. . Su kuo ir kodėl brolis Vilniuje turėjo susitikti, jis nežinojo. Teisme apklaustas kaip liudytojas M. R. parodė, kad brolis Voldemar apie jo planus nieko nežinojo, nusikaltimą jis padarė su dar dviem vaikinais ir įvykio vietoje paliko galimai brolio pirštinę. Tačiau, prokurorės nuomone, į daugelį klausimų apie įvykio aplinkybes M. R. atsakinėjo nenuosekliai, keitė savo parodymus, neigė, jog buvo susitikęs su G. S. 2003-02-18 ir tarėsi su juo dėl kompiuterio pardavimo, taip pat neigė ištraukęs iš automobilio automagnetolą, o kitame teismo posėdyje nurodė šias aplinkybes pamiršęs. Įvertinus kitų liudytojų, Artūro ir J. B. , parodymų nenuoseklumą, akivaizdu, kad toks išteisintojo ir liudytojų parodymų keitimas turi būti vertinamas kritiškai kaip siekimas padėti broliui ir draugui išvengti bausmės už padarytą nusikaltimą. Be to, ikiteisminio tyrimo metu tėvas R. R. parodė, jog abu sūnūs įvykio dieną grįžo namo kartu apie 20 valandą. Šie parodymai prieštarauja ir Voldemaro, ir Marko parodymams, kurie teisme teigė grįžę namo ne kartu. Specialistė odorologė teisme paaiškino, jog kvapas lieka, jei kontaktas su objektu, šiuo atveju pirštine, buvo 20 min. ir ilgiau. Akivaizdu, kad kelias nuo automobilio, kuriuo atvažiavo broliai, iki susitikimo vietos su G. S., pokalbis jo automobilyje ir nusikalstami veiksmai užtruko ilgiau, negu 20 minučių. Odorologinės ekspertizės metu buvo sulyginti abiejų brolių kvapai ir nustatytas V. R. kvapas. Taigi, prokurorės nuomone, išnagrinėtų įrodymų visuma leidžia teigti, jog plėšimą padarė būtent V. R. . Dėl to nukentėjusiųjų G. S. ir E. M. pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįsti bei tenkintini.

Teismo posėdyje prokurorė prašo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nepakanka įrodymų, leidžiančių kategoriškai teigti, kad būtent V. R. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. I instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 5 d. 2 p. nuostatomis pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Prokurorė nuosprendžio nepagrįstumą motyvuoja išteisintojo, liudytojų parodymų nenuoseklumu, visų jų parodymų ir liudytojo R. R. (išteisintojo tėvo) parodymų neatitikimu bei išvados dėl kvapų identifikavimo (apeliaciniame skunde klaidingai įvardytos odorologine ekspertize) duomenimis.

Apeliacinio skundo motyvai nepagrįsti, nes byloje esantys įrodymai skunde įvertinti netinkamai, neįžiūrėjus ryšio tarp atskirų įrodymų ir šių įrodymų nesusiejus į vieningą visumą.

Prokurorė teisingai nurodė, jog išteisintojo V. R., jo brolio liudytojo M. R. , liudytojų A. ir J. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme keitėsi, jie nesutapo su liudytojo R. R. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau neįvertino šių parodymų pakeitimo priežasčių.

Ikiteisminio tyrimo metu broliai V. ir M. R. nuosekliai teigė nieko nežinantys apie nusikaltimą, nes tą dieną, 16-21 val., buvo pas draugus J. ir A. B. (t. 1 b. l. 93, 94, 114, 119, 120, 136-137). Taigi, jie nedavė jokių parodymų apie tai, kas įvyko Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje prie ,,Akropolio“ prekybos centro.

Šiuos jų parodymus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojai J. ir A. B. (t. 1 b. l. 74-75, 76, 77-78, 80).

Brolių V. ir M. R. tėvas, liudytojas R. R. , ikiteisminio tyrimo metu parodė mobiliojo ryšio telefoną nupirkęs abiem sūnums, jie juo naudojosi bendrai; 2003-02-19, apie 16 val., sūnums nesugrįžus namo, jiems parašė SMS žinutę, o nesulaukęs atsakymo paskambino, atsiliepė Voldemar ir pasakė, jog grįš po valandos; vakare sūnūs grįžo į namus kartu, kažkuris iš sūnų pasakė, kad buvo Vilniuje, prie ,,Akropolio“ (t. 1 b. l. 71, 72).

Teisme šis liudytojas neapklaustas, nes išvykęs dirbti į užsienį.

Įvertinus aplinkybę, jog liudytojas R. R. dėl objektyvių priežasčių apklaustas 2003 m. pradžioje, jo parodymai turi būti vertinami įrodymų visumos kontekste, nes jie, lyginant su kitais byloje esančiais įrodymais, kuriais pagrįstas nuosprendis, gauti žymiai anksčiau. Neišanalizavus kitų asmenų duotų parodymų vėlesnio pakeitimo priežasčių, negalima vienareikšmiškai teigti, kad brolių V. ir M. R. bei liudytojų J. ir A. B. teisme duoti parodymai prieštarauja liudytojo R. R. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, todėl pirmieji yra nepatikimi. Be to, nei liudytojai J. ir A. B., nei liudytojas R. R. nieko neparodė ir negalėjo parodyti apie nusikaltimo padarymo aplinkybes bei juos padariusius asmenis, nes nieko apie tai nežinojo, o liudytojo R. R. parodymai apie sūnų grįžimo į namus aplinkybes nėra pakankami daryti išvadą apie išteisintojo V. R. kaltę.

Atkreipiamas dėmesys, kad po to, kai 2003-02-21 ir 2003-02-25 kaip įtariamieji apklausti broliai M. ir V. R. (t. 1 b. l. 93, 94, 119, 120), nors išvada dėl kvapų identifikavimo Tardymo skyriuje prie Vilniaus m. VPK 6 PK gauta 2003-05-02 (t. 1 b. l. 18, 20), pranešimas apie įtarimą V. R. surašytas tik 2003-09-02 (t. 1 b. l. 134-135), nors nebuvo jokių procesinių kliūčių tai padaryti anksčiau. Tai rodo, jog ilgą laiką ikiteisminio tyrimo įstaiga pati negalėjo apsispręsti, kurį iš brolių realiai įtarti padarius nusikaltimą, nors per tą laiką byloje neatsirado naujų jų kaltės įrodymų (nešaunamojo ginklo ekspertizės akto duomenys tiesiogiai nesiejami nė su vieno iš brolių veiksmais).

Bylos duomenys įrodo, jog 2003-04-30 M. R. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukus (t. 1 b. l. 111-113), beveik po pusės metų abu broliai 2003-09-17 išvyko į užsienį (t. 2 b. l. 11), ten vėliau išsiskyrė ir daugiau kaip po metų patys skirtingu laiku grįžo į Lietuvą.

Tai patvirtino teisme apklausta liudytoja G. R. , brolių motina. Ji parodė, jog dar anksčiau sūnus Mark jai prisipažino padaręs nusikaltimą, dėl kurio apkaltintas jo brolis Voldemar.

Motinos žodžius patvirtino liudytojo M. R., grįžusio į Lietuvą 2004 m. rugsėjo mėn., kreipimasis į policiją ir jo parašytas nuoširdus prisipažinimas, kuriame jis išdėstė padaryto nusikaltimo aplinkybes (t. 2 b. l. 70-71).

V. R. grįžtant į Lietuvą 2004-11-28, jis sulaikytas, nes buvo paskelbta jo paieška (t. 2 b. l. 35).

Pareigūno rezoliucija ant minėto M. R. nuoširdaus prisipažinimo užrašyta 2004-11-24 (pats prisipažinimas parašytas 2004-10-25). Tuo metu V. R. dar nebuvo sugrįžęs į Lietuvą. Tai paneigia prokurorės skundo motyvą, jog liudytojas M. R. savo prisipažinimu siekė padėti broliui išvengti bausmės už padarytą nusikaltimą.

I instancijos teismo teisiamajame posėdyje išteisintasis V. R. parodė apie brolio M. R. padarytą nusikaltimą iš pastarojo sužinojęs po jų suėmimo 2003 m. vasario mėn., tačiau nenorėjęs jo išduoti. Beje, tokią savo ankstesnių neteisingų parodymų davimo priežastį jis nurodė iš karto, kai tik buvo sulaikytas ir pristatytas į teismą kardomosios priemonės suėmimo trukmės terminui nustatyti (t. 2 b. l. 51). Teisiamajame posėdyje V. R. papasakojo tai, ką žinojo: 2003-02-19, apie 19 val., brolio paprašytas jį atvežė prie ,,Akropolio“ parduotuvės Vilniuje ir paliko, nes šis turėjo su kažkuo susitikti, pats grįžo pas J. ir A. B. , ten pabuvo dar apie valandą, po to vienas sugrįžo į namus, o brolis – vėliau.

Teisiamajame posėdyje liudytojas M. R. parodė 2003-02-19, apie 19 val., prie ,,Akropolio“ parduotuvės Vilniuje nusikaltimą padaręs kartu su pažįstamu Vitalijumi bei jo draugu, kurio nepažįsta. Jo parodymai išsamiai išdėstyti nuosprendyje, todėl šioje nutartyje nekartojami.

Liudytojai J. ir A. B. , I instancijos teisme pakeitę parodymus ir teigę, jog 2003-02-19 broliai iš jų išėjo apie 17³⁰ val., o apie 20 val. sugrįžo vienas V. R. , paaiškino, kodėl parodymus pakeitė: kitą dieną (2003-02-20) mokykloje per pertrauką M. R. prašė, jeigu kas klaus, sakyti, kad jis su broliu pas liudytojus vakar buvo visą vakarą ir niekur nebuvo išėjęs; dėl to ikiteisminio tyrimo metu liudytojai melavo.

Aptartas išteisintojo V. R., liudytojų M. R., J. ir A. B. parodymų pakeitimas logiškai paaiškinamas.

Broliai V. ir M. R. yra dvyniai, juos sieja glaudus emocinis ryšys. Dėl to ikiteisminio tyrimo stadijoje M. R. neigus dalyvavimą nusikaltime, jo brolis dvynys neigė taip pat, nes įsitikinęs, kad nekaltas, o brolio nenorėjo išduoti. Liudytojai J. ir A. B., prašomi M. R., iš draugiškumo davė melagingus parodymus. Tuo metu liudytojams tebuvo atitinkamai 17 m. ir 15 m., todėl toks draugiškumo supratimas visiškai atitiko jų amžių. M. R. parašius nuoširdų prisipažinimą, nebeliko prasmės viską neigti, todėl išteisintasis V. R., liudytojai M. R., J. ir A. B. teisme pakeitė savo parodymus.

Liudytojo R. R. M. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nesutampa su kitų asmenų teisme duotais parodymais, tačiau ši aplinkybė nepaneigia išdėstytos jų parodymų pakeitimo priežasties.

Apeliacinės instancijos teisme, kaip, beje, ir I instancijos teisme, nustatyta, kad liudytojas R. R. jau beveik dveji metai legaliai įsidarbinęs Airijoje, į Lietuvą buvo sugrįžęs tik atostogų. Dėl to jis neapklaustas teisme, o jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai perskaityti. Tai nelaikoma neišsamiu įrodymų ištyrimu byloje arba esminiu BPK pažeidimu. Liudytojo parodymai gauti, galiojant 1961 m. BPK, ir atitiko įstatymo reikalavimus, todėl teisiamajame posėdyje galėjo būti perskaityti. Jų vertinimas įrodymų visumos kontekste jau aptartas.

Tai, kad 2003-02-19, 16³⁶ val., tėvas R. R. kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu su vienu iš sūnų (t. 1 b. l. 40-43), neįrodo V. R. kaltės. Pagal bylos duomenis, tą dieną jis atvežė brolį, t. y. iš tiesų buvo prie ,,Akropolio“ prekybos centro Vilniuje, tačiau tai neįrodo jį dalyvavus nusikaltime, kadangi, pagal nukentėjusiuosius, įvykio vietoje buvo kažkuris vienas iš brolių dvynių.

Prokurorė formaliai pažiūrėjo į šioje nutartyje aptartų asmenų ankstesnių bei vėlesnių parodymų neatitikimą ir apeliaciniame skunde padarė nepagrįstas išvadas dėl jų parodymų pakeitimo priežasčių bei pačių parodymų patikimumo.

Reikia pripažinti, kad teisme liudytojas M. R. ne iš karto parodė visas bylos aplinkybes (pvz., dėl ankstesnio susitikimo su nukentėjusiuoju, automagnetolos paėmimo), tačiau įrodymų tyrimo metu vėliau jis paaiškino, kodėl taip elgėsi: nenorėjo savo padėties apsunkinti.

Teisėjų kolegijos nuomone, būtų nelogiška, kad V. R., norėdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, broliui dvyniui būtų nepasakęs tokių svarbių įvykio aplinkybių. M. R. pasirinkta pozicija neprieštarauja BPK 80 str. 1 p. nuostatoms, nes jis savo noru davė parodymus apie paties padarytą nusikalstamą veiką.

Kita vertus, jeigu M. R. nebūtų buvęs nusikaltimo vietoje, jis nežinotų, kaip atrodė nukentėjusiojo G. S. draugas, buvęs kartu 2003-02-18, apie ką nusikaltimą padaręs asmuo kalbėjosi su nukentėjusiuoju G. S. 2003-02-19, kadangi tokių parodymų jo brolis V. R. niekada nedavė. Būtent klausimą apie pastarąją aplinkybę šis nukentėjusysis I instancijos teisme uždavė liudytojui M. R. , ir atsakymas iš esmės jį patenkino (tiesa, liudytojas atsakė ne visiškai pilnai, tačiau negalima neįvertinti to, kad pokalbis vyko beveik prieš dvejus metus, todėl kai kurių pokalbio detalių jis galėjo neatsiminti). Teigti, jog M. R. tokias nusikaltimo detales sužinojo iš brolio, nėra pakankamo pagrindo, nes jie užsienyje gyveno skirtingose šalyse, vėliau skirtinguose miestuose, be to, grįžtantis į Lietuvą V. R. buvo sulaikytas ir suimtas, todėl iki nuosprendžio paskelbimo neturėjo galimybės bendrauti su M. R. .

Išteisintojo V. R. kaltės neginčijamai neįrodo išvados dėl kvapų identifikavimo duomenys (t. 1 b. l. 20).

Tiesa, pastarajame įrodymų šaltinyje užfiksuota, jog kvapo mėginyje nuo pirštinės, paimtos iš automobilio, rastas V. R. kvapas ir nerastas M. R. kvapas. Tai būtų svarus įrodymų šaltinis, jeigu jį patvirtintų kiti patikimi įrodymai, tačiau šioje byloje to nėra.

Prokurorės prašymu teisiamajame posėdyje apklausta specialistė odorologė V. V. patvirtino aptartą išvadą, tačiau paaiškino, kad kvapo išsilaikymui objekte turi reikšmės daug faktorių: asmens sąlyčio su objektu trukmė, kvapų priemaišos dėl kitų asmenų kontaktavimo su objektu, metų laikai, kvapo fiksavimo aplinkybės ir t. t. Specialistė paaiškino, kad šuo galėjo nesureaguoti į tiriamo asmens kvapą, jeigu jo koncentracija buvo per maža, lyginant su kito kvapo didele koncentracija; jeigu su objektu buvo kontaktuojama apie 10 min., asmens kvapas galėjo ir likti, ir išnykti, susimaišyti su vėliau pirštinę turėjusių asmenų kvapu bei prarasti savo savybes. Specialistė teisme teigė, jog byloje duota išvada yra tik tikėtina, nes dėl išdėstytų aplinkybių negalima kategoriškai tvirtinti, kad kito asmens kvapo ant objekto nebuvo.

Liudytojas M. R. parodė, jog jis su savimi turėjo pirštines apie 10 minučių. Nei jis, nei brolis V. R. negalėjo patvirtinti, kurio iš jų pirštinė palikta automobilyje, kadangi jų turėtos juodos medžiaginės pirštinės buvo vienodos.

Prokurorė savo apeliaciniame skunde neabejoja, kad mėginyje, paimtame nuo pirštinės, rastas tik V. R. kvapas. Prokurorė motyvuoja, jog nuo atvažiavimo į nusikaltimo vietą iki nusikalstamų veiksmų pabaigos kaltininkas užtruko ilgiau, negu 20 minučių. Iš to daro išvadą, kad jeigu nusikaltimo vietoje būtų buvęs M. R., per tiek laiko jo kvapas ant pirštinės būtų išsilaikęs, taigi, ir rastas.

Su tokiu prokurorės argumentu negalima sutikti.

Nė vienas iš nukentėjusiųjų neparodė, jog kompiuterį norėjęs pirkti vaikinas automobilyje buvo su pirštinėmis. Tai būtų nelogiška, nes tariamas pirkėjas kompiuterį apžiūrinėjo, skambino telefonu, o tai nepatogu daryti su pirštinėmis. Be to, vien ta aplinkybė, kad pirštinė pamesta automobilyje, įrodo, jog kaltininkas jos nemūvėjo. Todėl nepaneigti liudytojo M. R. parodymai, kad jis pirštines turėjo apie 10 minučių. Tai galėjo trukti, kol jis išlipo iš tėvo automobilio ir nuėjęs įsėdo į nukentėjusiojo G. S. automobilį. Jokių duomenų, jog važiuodami automobiliu broliai mūvėjo pirštines, byloje nėra. Taigi, atsižvelgus į išdėstytus motyvus ir į specialistės odorologės paaiškinimus teisme, negalima kategoriškai teigti, kad rastoje pirštinėje nebuvo M. R. kvapo, į kurį šuo nesureagavo, tuo pačiu paneigti M. R. buvus įvykio vietoje.

Be to, byloje nenustatyta, kieno iš tikrųjų pirštinė rasta nukentėjusiojo automobilyje, kadangi nepaneigti V. ir M. R. parodymai, jog abiejų brolių dvynių pirštinės vienodos. Nė vienas iš brolių negalėjo tiksliai nurodyti pirštinės priklausomybės. Tai galėjo būti bet kurio iš jų pirštinė, nes antra pora pirštinių netirta. Taigi, neatmetama galimybė, kad nusikaltimo vietoje rasta V. R. pirštinė, todėl ir rastas jo kvapas, nors nėra patikimų duomenų, jog jis pats ten buvo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tikėtina išvada dėl kvapų identifikavimo yra nepakankamas įrodymų šaltinis išteisintojo V. R. kaltei įrodyti, nes jo nepapildo kiti neginčytini įrodymai.

Nė vienas nukentėjusysis neatpažino, kad plėšime dalyvavo būtent išteisintasis V. R. .

Nukentėjusiesiems G. S. ir E. M. parodžius atpažinti M. R. , jie abu jį neabejotinai atpažino (t. 1 b. l. 95-96, 98-99). Tačiau parodžius atpažinti V. R., nukentėjusieji pripažino, jog abu asmenys yra identiškos išvaizdos, ir patvirtino tik tai, kad nusikaltime dalyvavo vienas iš jų (t. 1 b. l. 121-122, 124-125).

Nukentėjusiajam G. S. I instancijos teisme prisiminus vieno iš nusikaltimą padariusių asmenų veide buvus randelius, teisiamajame posėdyje nustatyta, jog tokius randelius turi abu broliai. Jų motina, liudytoja G. R., paaiškino, kad tai vaikystėje persirgtos ligos pėdsakai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad išteisintasis V. R. dalyvavo nusikaltime. Prokurorė savo apeliaciniame skunde jo kaltę grindžia tik prielaidomis.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Dėl to I instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Liudytoja G. R., patikėjusi sūnaus M. R. prisipažinimu apiplėšus nukentėjusįjį, savanoriškai G. S. atlygino jo pareikštą 6700 Lt civilinį ieškinį dėl turtinės žalos, nors šioje byloje buvo teisiamas kitas sūnus V. R. .

Priėmus išteisinamąjį nuosprendį V. R. atžvilgiu, pagrįstai atmesti nukentėjusiųjų jam pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tik juos atmesdamas teismas padarė rašymo apsirikimą, nurodydamas įstatymą, kuriuo vadovavosi (vietoje BPK 115 str. 3 d. 1 p. nurodė CPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Prokurorės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo keisti nuosprendžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo Sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai: Elena VainienėAlbinas Bielskis