Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-12-30 · Administracinė byla Nr. A-438-1917-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-03-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-12-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-12-30
Bylos Nr.
A-438-1917-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03182-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
UAB „Saerimner“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A438-1917/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03182-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 9.2.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Saerimner“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Saerimner“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Saerimner“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–19) prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. S-197(7P-8/2012) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir jo prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu sprendimu Komisija atsisakė atnaujinti procesą mokestiniame ginče dėl 275001 Lt pelno mokesčio permokos grąžinimo. Komisija netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Komisija sprendimą grindė 1990 m. liepos 23 d. Tarybos direktyvai Nr. 90/435/EEB dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms, (toliau – ir Direktyva) prieštaraujančia 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 34 straipsnio 2 dalies nuostata bei nepagrįstai nagrinėjamam mokestiniam santykiui tiesiogiai netaikė Direktyvos nuostatų, nors egzistavo visi teisės aktuose numatyti pagrindai.

Nurodė, kad egzistuoja objektyvus teisinis pagrindas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte, atnaujinti mokestinį procesą. Taip pat egzistuoja pagrindas atnaujinti procesą ir MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, kadangi Komisija, kilus abejonių, nesirėmė Direktyvos versijomis kitomis kalbomis ir taip nukrypo nuo suformuotos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Pareiškėjas nesutiko su Komisijos pozicija, kad nagrinėjamoje situacijoje dvigubo pajamų apmokestinimo efektas nesusidarė, todėl tiesiogiai taikyti atitinkamas Direktyvos nuostatas nėra pagrindo. Paaiškino, kad direktyvos taikymo sąlygos yra nustatomos ne pagal jos priėmimo tikslus, bet jos yra įtvirtintos Direktyvos 1 ir 2 straipsniuose, be to, tarp Direktyvos preambulėje išvardytų tikslų nėra tiesiogiai paminėtas tikslas išvengti dvigubo pajamų apmokestinimo efekto. Iš lietuviškos Direktyvos versijos 1 straipsnio formuluotės analizės matyti, kad Direktyva taikoma, kai vienoje valstybėje narėje įsikūrusi patronuojanti įmonė gauna dividendus iš kitoje valstybėje narėje įsikūrusios savo dukterinės bendrovės, taip pat, kai patronuojančioji įmonė moka dividendus savo dukterinei įmonei. Taigi lietuviškame Direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 2 punkto vertime nustatyta tiek teisiniu, tiek ir ekonominiu požiūriu sunkiai įmanoma situacija, kadangi patronuojančioji bendrovė valdo dukterinės bendrovės akcijas, suteikiančias teisę į dividendų mokėjimą, o ne atvirkščiai. Todėl praktiškai negalimas atvejis, kad patronuojančioji bendrovė mokėtų dividendus dukterinei bendrovei. Direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje terminas „valstybės narės įmonė“ yra vartojamas kalbant tik apie patronuojančiąją bendrovę ir nevartojamas kalbant apie dukterinę bendrovę. „Valstybės narės įmonės“ kategorija yra svarbi Direktyvos 2 straipsnio tikslais. Direktyvoje nustatyta, kad „valstybės narės įmonės“ turi atitikti tris kriterijus, t. y. būti Direktyvos priede nurodytos juridinės formos, būti valstybės narės rezidentėmis ir, kaip tai nustatyta tik lietuviškoje Direktyvos versijoje, tokiai įmonei turi būti nustatyta prievolė mokėti pelno mokestį ar jam adekvatų kitos valstybės narės mokestį.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) ir Komisija netinkamai taikė lietuviškos Direktyvos versijos 1 ir 2 straipsnius. Direktyvos taikymo sąlygų atžvilgiu galima patikrinti tik Danijos patronuojančiąją bendrovę (tik jai taikoma „valstybės narės įmonės“ kategorija) ir nėra pagrindo tikrinti pareiškėjo, nes jis yra dukterinė bendrovė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo patronuojančioji bendrovė dividendų išmokėjimo metu visas būtinas Direktyvos taikymo sąlygas atitiko (ginčas dėl to nevyksta), turėjo būti konstatuota, kad Direktyva turi būti taikoma, nes yra įvykdytos visos Direktyvos taikymo sąlygos, nurodytos lietuviškame Direktyvos vertime. Komisija turėjo patikrinti, ar PMĮ 34 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 28 d. ir numačiusi dividendų apmokestinimą pelno mokesčiu prie pajamų šaltinio, kai dividendai mokami nuo pelno, apmokestinto 0 proc. PM tarifu, atitiko Direktyvos 5 straipsnio nuostatas, nustačiusias absoliutų draudimą apmokestinti pelno mokesčiu prie pajamų šaltinio dividendus, išmokamus dukterinės bendrovės kitoje valstybėje narėje įsikūrusiai patronuojančiajai bendrovei. Atsižvelgiant į tai, kad prieštaravimas yra akivaizdus, Komisija turėjo netaikyti PMĮ nuostatų, o remtis Direktyvos 5 straipsniu tiesiogiai, nes jis yra aiškus ir besąlyginis, o jo įgyvendinimo terminas nacionalinėje teisėje yra pasibaigęs.

Direktyvos lietuviškas vertimas yra prieštaringas ir netikslus, todėl reikėtų vadovautis Direktyvos versijomis kitomis kalbomis. Komisija Direktyvos versijomis kitomis kalbomis nesirėmė ir tinkamai jų netaikė. Direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktas lietuvių kalba nustato, kad įmonei turi būti nustatyta prievolė mokėti pelno mokestį. O Direktyvos kitomis kalbomis versijose yra reikalaujama, kad įmonė būtų pelno mokesčio mokėtoja. Taigi yra skirtumas tarp „prievolės mokėti pelno mokestį“ ir buvimo „pelno mokesčio mokėtoja“. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tiek 2009 m., tiek anksčiau, tiek ir dabar visada išlaikė pelno mokesčio mokėtojo statusą PMĮ tikslais bei atitiko kitus du kriterijus (buvo įsteigtas pagal Lietuvos įstatymus juridinis asmuo ir buvo Lietuvos rezidentas), laikytina, kad, net ir remdamasi Direktyvos versijomis kitomis kalbomis, Komisija turėjo konstatuoti, kad Direktyvos taikymo sąlygos pareiškėjo išmokėtų dividendų atžvilgiu privalo būti veikiančios tiesiogiai kolizijos su nacionalinės teisės normomis atveju. Atsižvelgiant į tai, kad kolizija tarp PMĮ 34 straipsnio 2 dalies redakcijos, galiojusios iki 2009 m. gruodžio 28 d., ir Direktyvos 5 straipsnio yra akivaizdi, Komisija turėjo remtis Direktyvos 5 straipsniu tiesiogiai ir pripažinti pareiškėjo teisę į pelno mokesčio permokos grąžinimą.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 121–122) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Vadovaujantis MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatomis, procesas mokestinio ginčo byloje, kurioje Komisijos 2012 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. S-3(7-242/2011) nustatytu terminu nebuvo apskųstas, gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimo, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Pareiškėjas klausimą dėl PMĮ 34 straipsnio 2 dalies, galiojusios nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d., prieštaravimo Direktyvos 5 straipsnio nuostatoms ir tiesioginio Direktyvos taikymo nagrinėjamam ginčui kėlė ir savo 2011 m. spalio 25 d. skunde Nr. S-438 Komisijai. Taigi Komisija ne tik turėjo galimybę įvertinti minėtus pareiškėjo skundo Komisijai argumentus, bet šį aspektą išnagrinėjo 2012 m. sausio 4 d. sprendime Nr. S-3 (7-242/2011), kuris nustatytu terminu nebuvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir būtent dėl kurio pareiškėjas prašė Komisijos atnaujinti procesą. Iš Komisijos 2012 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. S‑3(7-242/2011) motyvų galima nustatyti, kuo vadovaudamasi Komisija padarė išvadą, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Direktyvos 5 straipsnis gali būti taikomas tiesiogiai. Komisija, išanalizavusi Direktyvos tikslus, atsižvelgusi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Nr. C-27/07 Banque Fėdėrative du Crėdit Mutuel ir 2009 m. vasario 12 d. sprendimą byloje C-138/07 Cobelfret NV, nustačiusi mokestinio ginčo bylos faktines aplinkybes, 2012 m. sausio 4 d. sprendime Nr. S‑3 (7-242/2011) padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju mokesčiu prie šaltinio Direktyvos 5 straipsnio prasme nėra laikoma PMĮ 34 straipsnio 2 dalyje numatyta nuostata, numatanti, jog jei dividendus išmokančio Lietuvos vieneto, kuris nėra laisvosios ekonominės zonos įmonė, apmokestinamajam pelnui yra taikomas 0 proc. pelno mokesčio tarifas, tai nuostata dėl dividendų neapmokestinimo netaikoma išmokamiems dividendams, proporcingai tenkantiems faktiškai neapmokestintam (įskaitant apmokestintą 0 proc. tarifu) apmokestinamajam pelnui. Komisijos nuomone, ginčo atveju taikomos PMĮ 34 straipsnio 2 dalies nuostatos yra suderintos su Direktyvos reikalavimais, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą buvo atmestas kaip nepagrįstas. Komisija pagrįstai konstatavo, jog prašyme atnaujinti procesą iš esmės nėra pateikta papildomų, naujų argumentų dėl Komisijos taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kurie nebūtų aptarti (įvertinti) Komisijai nagrinėjant pareiškėjo 2011 m. spalio 25 d. skundą Nr. S-438 ir iš kurių būtų galima spręsti apie esminius (akivaizdžius) materialinės teisės normų pažeidimus, padarytus šioje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 26 d. sprendimu (t. I, b. l. 139‑144) pareiškėjo UAB „Saerimner“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą nėra pateikta papildomų, naujų argumentų dėl Komisijos taikytų materialinės teisės normų aiškinimo, kurie nebūtų aptarti 2012 m. sausio 4 d. Komisijos sprendime Nr. S‑3(7‑242/2011) ir iš kurių būtų galima spręsti apie esminius materialinės teisės normų pažeidimus, padarytus šioje byloje. Todėl Komisija 2012 m. lapkričio 12 d. sprendime Nr. S‑197(7P-8/2012) teisėtai konstatavo, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą mokestinio ginčo byloje, kurioje Komisijos 2012 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. S-3(7-242/2011) nustatytu terminu nebuvo apskųstas, negali būti tenkintas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad lietuviškas Direktyvos vertimas yra prieštaringas ir netikslus, todėl reikėtų vadovautis Direktyvos versijomis kitomis kalbomis, nes tai nėra aplinkybės, kurios pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos vietiniam mokesčių administratoriui priimant sprendimą bei centriniam mokesčių administratoriui ar Komisijai nagrinėjant mokestinį ginčą. Be to, pareiškėjas nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kad lietuviškas Direktyvos vertimas yra prieštaringas ir netikslus, pareiškėjo pateiktos Direktyvos versijos kitomis kalbomis (jų vertimai į lietuvių kalbą) nustatyta tvarka nėra patvirtinti, todėl negali būti įrodymais byloje.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 169–178), kuriuo prašo šį sprendimą, o taip pat ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. S-197(7P-8/2012), panaikinti ir pareiškėjo prašymą dėl proceso mokestinio ginčo byloje atnaujinimo tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad procesą prašė atnaujinti remdamasis MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktais, pagal kuriuos nereikalaujama, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir argumentai būtų nauji. Sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo pagrįstumo, remiantis minėtomis MAĮ nuostatomis, neturi įtakos faktas, ar aplinkybės, kuriomis remiasi mokesčių mokėtojas, pastarajam buvo žinomos mokestinio ginčo nagrinėjimo metu.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, jog Direktyvos versijos kitomis kalbomis (jų vertimai į lietuvių kalbą) nustatyta tvarka nėra patvirtinti, todėl negali būti įrodymais byloje. Teismas nenurodė, kokia yra „nustatyta tvarka“, kuria vadovaujantis turi būti patvirtinti Direktyvos skirtingų kalbų versijų vertimai į lietuvių kalbą, bei nenurodė, kodėl pareiškėjo pateikti vertimai negali būti laikomi nustatyta tvarka patvirtinti. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) devintajame skirsnyje, reglamentuojančiame įrodymų pateikimą teismui, nėra nustatyta jokių specialių reikalavimų, kurie taikomi teismui pateikiant Europos Sąjungos teisės aktų skirtingų kalbinių versijų vertimus į lietuvių kalbą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo kartu su skundu teismui pateikti skirtingų Direktyvos kalbinių versijų nuostatų vertimai į lietuvių kalbą buvo specialia tvarka patvirtinti vertėjo parašu. Dokumentuose buvo padaryta žyma, jog vertėjui yra žinomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio turinys, t. y. atsakomybė už melagingo ar žinomai neteisingo vertimo pateikimą teismo proceso metu, po kuria vertėjas pasirašė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas, kilus abejonių dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančios direktyvos versijos lietuvių kalba turinio atitikimo kitoms direktyvos kalbinėms versijoms, turi pats analizuoti kitų direktyvos kalbinių versijų nuostatas ir lyginti jas su lietuviškoje direktyvoje įtvirtintomis nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-200/2012, 2012 liepos 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-2054/2012, 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1669/2012).

Mano, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai ignoravo pareiškėjo argumentą dėl dvigubo apmokestinimo efekto susidarymo, todėl prašo įvertinti apeliacinio skundo 20 punkte nurodytą papildomą argumentą dėl Direktyvos pirminės redakcijos 5 straipsnio nuostatų, kurį pareiškėjas pirmą kartą nurodė teismo posėdžio, vykusio 2013 m. vasario 26 d., metu.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 5–6) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI savo atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog mokestinių ginčų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos mokestinių ginčų nagrinėjimo praktikos arba minėta praktika yra formuojama klaidinga linkme. Akcentuoja, kad mokestinių ginčų nagrinėjimo praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl to, ar Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimu „Dėl UAB „Saerimner“ 2012-07-03 prašymo Nr. S‑304“ Nr. S-197-7P-8/2012 (t. I, b. l. 92–98) pagrįstai neatnaujino mokestinio ginčo bylos, kurioje nebuvo apskųstas Komisijos 2012 m. sausio 4 d. sprendimas „Dėl UAB „Saerimner“ 2011‑10-25 skundo Nr. S-438“ Nr. S‑3(7‑242/2011) (t. I, b. l. 39–47), proceso.

Komisija 2012 m. sausio 4 d. sprendimu patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 69-227 (t. I, b. l. 29–31), kuriuo buvo patvirtintas Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. liepos 27 d. sprendimas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. (17.4‑21)‑S‑209 (t. I, b. l. 23). Pastaruoju sprendimu buvo nuspręsta negrąžinti (neįskaityti) pareiškėjo 275001 Lt pelno mokesčio permokos, nes pareiškėjas vykdo žemės ūkio veiklą ir iki 2009 m. mokestinio laikotarpio apmokestinamajam pelnui taikė 0 proc. pelno mokesčio tarifą, o pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 34 straipsnio 2 dalies pakeitimą, galiojusį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d., bei remiantis Lietuvos Respublikos ir Danijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ 10 straipsnio nuostatomis, 2009 m. išmokami dividendai apmokestinami taikant 5 proc. pelno mokestį prie pajamų šaltinio.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas šiame straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

Pareiškėjas savo reikalavimą atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui (t. I, b. l. 18) ir apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (t. I, b. l. 177) grindė Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 7 ir 9 punktuose nurodytais pagrindais, t. y. kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą (7 punktas) ir kai būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką (9 punktas). Tačiau savo prašymą Komisijai atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą grindė tik Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu (t. I, b. l. 81). Dėl šios priežasties Komisija mokestinės ginčo bylos proceso atnaujinimo klausimo pagrįstumo Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu neanalizavo ir nevertino, taigi ir nepriėmė jokio sprendimo, kuris galėtų būti šios administracinės bylos ginčo nagrinėjimo dalyku, todėl teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su mokestinės ginčo bylos proceso atnaujinimu Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, nepasisako.

Pareiškėjas savo reikalavimą atnaujinti mokestinės ginčo bylos procesą Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu grindžia tuo, kad, Pelno mokesčio įstatymo 34 straipsnio 2 dalis (galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d.) prieštaravo 1990 m. liepos 23 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/435/EEB dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms, 5 straipsniui, t. y. Direktyva buvo neteisingai įgyvendinta, todėl sprendžiant klausimą dėl pelno mokesčio grąžinimo (įskaitymo) turėjo būti remiamasi Direktyvos nuostatomis tiesiogiai (Direktyva draudžia apmokestinti dividendus pelno mokesčiu prie šaltinio). Direktyvai prieštaraujančios Pelno mokesčio įstatymo nuostatos taikymas sukėlė dvigubo apmokestinimo efektą (t. y. apmokestinami tiek dukterinės bendrovės išmokami dividendai, tiek patronuojančios bendrovės gauti dividendai). Atkreipia dėmesį į Direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei 2 straipsnio 1 dalies c punktą, kurių vertimas į lietuvių kalbą, pareiškėjo nuomone, yra neteisingas, todėl turi būti vadovaujamasi kitomis kalbinėmis Direktyvos versijomis.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo reikalavimo atnaujinti mokestinės ginčo bylos procesą Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, visų pirma pažymi, kad proceso atnaujinimas nėra vien tik pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio teisės aktų nustatyta tvarka įsigaliojusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatymais šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta mokestinio ginčo nagrinėjimo stadija, o tai akivaizdžiai prieštarautų Mokesčių administravimo įstatyme įvirtinto proceso atnaujinimo mokestinių ginčų bylose instituto tikslams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą administracinės bylos proceso atnaujinimo pagrindą („jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį“), pažymėjo, kad toks atvejis gali būti nustatomas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502‑165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442‑52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (žr. 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (žr. 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (žr. 2009 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P882‑85/2009).

Pareiškėjui nepalankus Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas negrąžinti (neįskaityti) pelno mokesčio permokos buvo priimtas, be kita ko, vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d.), kurioje inter alia buvo numatyta, kad „jei dividendus išmokančio Lietuvos vieneto <...> apmokestinamajam pelnui yra taikomas 0 procentų pelno mokesčio tarifas <...>, nuostata dėl dividendų neapmokestinimo netaikoma išmokamiems dividendams, proporcingai tenkantiems faktiškai neapmokestintam (įskaitant apmokestintą 0 procentų tarifu) apmokestinamajam pelnui (ar jo daliai)“.

Pareiškėjo nurodytame Direktyvos 5 straipsnyje įtvirtinta, kad „iš pelno, kurį dukterinė bendrovė paskirsto savo patronuojančiai bendrovei, mokestis prie šaltinio neišskaitomas“.

Tačiau Direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje yra numatyta išimtis, numatanti, kad „ši direktyva neturi įtakos taikant nacionalines arba sutartimis pagrįstas nuostatas, kuriomis siekiama panaikinti arba sumažinti ekonominį dvigubą dividendų apmokestinimą, ypač nuostatas dėl mokesčių kredito mokėjimo dividendų gavėjams“.

Kaip jau buvo nurodyta prieš tai, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas, kurį vėliau patvirtino centrinis mokesčių administratorius ir Komisija, taip pat buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos ir Danijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ 10 straipsniu. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „tokie dividendai taip pat gali būti apmokestinami toje sutartį sudarančioje šalyje, kurios rezidentė yra dividendus mokanti bendrovė, ir pagal tos šalies įstatymus, bet jeigu gavėjas yra tikrasis dividendų savininkas, toks mokestis negali viršyti: a) 5 procentų bendros dividendų sumos, jeigu tikrasis savininkas yra bendrovė (bet ne bendrija), kuriai tiesiogiai priklauso ne mažiau kaip 25 procentai dividendus mokančios bendrovės kapitalo, b) 15 procentų bendros dividendų sumos visais kitais atvejais. <...> Šio paragrafo nuostatos nekeičia bendrovės pelno, iš kurio mokami dividendai, apmokestinimo“.

Minėta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo motininei bendrovei išmokėti dividendai buvo apmokestinti prie pajamų šaltinio pelno mokesčiu, pritaikant 5 proc. mokesčio tarifą.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad mokesčių administratorius ir Komisija pagrįstai atsisakė taikyti Direktyvos 5 straipsnį tiesiogiai, nes pagal Direktyvos 7 straipsnio 2 dalį Direktyva neturi įtakos taikant inter alia sutartimis pagrįstas nuostatas, kuriomis siekiama panaikinti arba sumažinti ekonominį dvigubą dividendų apmokestinimą, o nagrinėjamu atveju kaip tik ir buvo taikomos Lietuvos Respublikos ir Danijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ nuostatos.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, analizuodamas Direktyvos 5 straipsnio ir 7 straipsnio 2 dalies santykį, taip pat yra konstatavęs, kad „Direktyvos 90/435 7 straipsnio 2 dalis yra šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bendrojo principo, draudžiančio mokesčius prie šaltinio už išmokėtus dividendus, išimtis, šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama siaurai (žr. minėto Sprendimo Océ 86 punktą). <...> nors dvišalės sutarties tikslas, kaip matyti iš jos pavadinimo, yra išvengti dvigubo pajamų ir kapitalo apmokestinimo, pagrindinėse bylose nagrinėjamas mokestis galėtų būti laikomas tokiu, kuriam taikoma direktyvos 7 straipsnio 2 dalis, tik tokiu atveju, jei, pirma, dvišalėje sutartyje būtų numatytos nuostatos, skirtos panaikinti arba sumažinti ekonominį dvigubą dividendų apmokestinimą, ir, antra, šio mokesčio taikymas negalėtų panaikinti šių nuostatų veikimo“ (žr. sujungtas bylas C-338/08 P. Ferrero e C. SpA ir C-339/08 General Beverage Europe BV).

Pažymėtina, kad ir Komisija 2012 m. sausio 4 d. sprendime pakankamai išsamiai, remdamasi Teisingumo Teismo praktika, išaiškino Direktyvos tikslus, t. y. siekimą išvengti pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo (t. I, b. l. 45–46).

Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, todėl mokestinio ginčo procesas Mokesčių administravimo įstatymo 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu neatnaujintinas.

Nustačiusi prieš tai nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumentų dėl Direktyvos 1 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 2 straipsnio 1 dalies c punkto neteisingos versijos lietuvių kalba ir kt., atskirai nepasisako, nes nagrinėjamos bylos kontekste šie argumentai yra teisiškai nereikšmingi.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo jame išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paliktinas nepakeistas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 10 punktu, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šis pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Pagal ABTĮ 137 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat nustatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nustačiusi, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas prašymą dėl žodinio proceso grindė tuo, kad šios administracinės bylos nagrinėjimas reikalauja detalių ir apibendrinančių pareiškėjo komentarų žodžiu, tačiau nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, pareiškėjo atstovų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėją atstovavo trys įgalioti atstovai (t. I, b. l. 134), poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės pareiškėjas yra išsamiai išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo UAB „Saerimner“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimė BaltrūnaitėStasys GagysRomanas Klišauskas