- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-13
- Bylos Nr.
- I-573-0426/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Dainius Raižys, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- V. P.
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. P. prašymą dėl praleistų terminų atnaujinimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus apskrities viršininko administracijai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
V. P. (toliau – pareiškėja, apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei terminą pateikti nuosavybes teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, siekiant atkurti nuosavybes teises į buvusio savininko S. V. valdytą žemę Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime.
Pareiškėja paaiškino, kad yra S. V., gimusio 1919 m., mirusio (duomenys neskelbtini) dukra. Iki nacionalizacijos jos tėvas kartu su seserimis V. V. ir S. V. bei motina (pareiškėjos močiute) O. V. valdė po jos senelio L. V. mirties paveldėtą žemę. Jos tėvas 1946 m. spalio 16 d. buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietoje Magadano srityje iki 1951 m. gegužės 12 d. Iki arešto jis gyveno Zarasų apskrityje, Dūkšto mieste, kuris pagal dabartinį administracinį - teritorinį suskirstymą yra Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, Utenos apskrityje. Ten pat apsigyveno ir grįžęs į Lietuvą. Vėliau su jos motina išsikėlė gyventi į Kauną.
V. P. nurodė, kad augo Kaune, todėl apie kaime likusią žemę nieko nežinojo. Jos močiutė O. V. (G.) po senelio mirties ištekėjo antrą kartą. Pareiškėjos motina yra Ukrainos pilietė, atsikėlusi gyventi į Lietuvą po santuokos sudarymo su jos tėvu. Nežinodama Lietuvos įstatymų, motina manė, kad po O. V. (G.) antrosios santuokos visas (duomenys neskelbtini) kaime esantis turtas ir žemė priklauso močiutei bei antrajai jos šeimai, kurie minėtame kaime liko gyventi pareiškėjos tėvams išsikėlus gyventi į Kauną. Todėl šiuo klausimu šeimoje niekada nebūdavo kalbama, ko pasekoje nežinojo ir negalėjo žinoti apie tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą.
Pareiškėjos motinai yra 85 metai. 2008 m. rugsėjo mėn. motinai pasakojant apie savo gyvenimą, iškilo abejonė, kad galbūt pareiškėjos tėvui, o ne G., po senelio mirties turėtų priklausyti žemė. Kadangi nežinojo, kaip šias abejones patikrinti, pirmiausia kreipėsi į UAB „Teisinių paslaugų grupė“ dėl teisinės pagalbos suteikimo. Teisininkai jos vardu kreipėsi į Utenos apskrities archyvą bei Lietuvos centrinį valstybės archyvą tikslu nustatyti, ar jos tėvui iki 1941 m. tikrai priklausė žemė ir ar yra išlikusių dokumentų, patvirtinančių turėtą nekilnojamąjį turtą.
Utenos apskrities archyvas nurodė, kad Zarasų apskrities, Dūkšto valsčiaus, Dūkšto miesto nepilnai išlikusiose 1945-1947 m. ūkinėse knygose žinių apie S. V. arba L. V. ūkinį kiemą (priklausiusią žemės valdą, mišką, kitą nekilnojamąjį turtą) nerasta. Lietuvos centrinis valstybės archyvas nurodė, kad dokumentų apie L. ir S. V. Zarasų aps. Dūkšto vls. Dūkšto mst. turėtą žemę ir mišką archyve saugomuose fonduose nerasta. Tačiau nurodė, kad archyve saugomuose fonduose yra dokumentų apie S., V., S. V. ir O. V. Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę. Archyvas taip pat nurodė, kad dėl šių dokumentų gavimo turėtų kreiptis pakartotinai. Kitą dieną po šio rašto gavimo išsiuntė pakartotinį užklausimą Lietuvos centriniam valstybės archyvui atlikti paiešką ir išduoti S., V, S. V. ir O. V. Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime turėtą nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus.
Tik 2008 m. lapkričio 24 d. gavusi Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. R4-3936 apie V. nekilnojamąjį turtą bei kitus su šiuo faktu susijusius dokumentus, sužinojo, kad jos tėvui kartu su seserimis V. ir S. V. bei motina (pareiškėjos senele) O. V. priklausė 7,83 ha žemės, esančios Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija prašė V. P. prašymo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 48) paaiškino, kad bendrasavininkiai S. V., V. ir S. V. ir O. V. pagal 1934 m. Želvos valsčiaus (pagal dabartinį administracinį paskirstymą - Šešuolių sen.) (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planą valdė sklypą Nr. 21-6,83 ha ir sklypą Nr. 41-1,00 ha žemės, viso-7,63 ha. Prašymų atkurti nuosavybės teises į minėtų bendrasavininkių (duomenys neskelbtini) kaime valdytą iki nacionalizacijos žemę žemėtvarkos skyrius nėra gavęs. Šiuo metu buvęs sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) užimtas privatizuotais gyventojų asmeninio ūkio sklypais; sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) priskirtas laisvos žemės fondui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjos V. P. prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas įpareigojo Klaipėdos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti V. P. 27 Lt sumokėto žyminio mokesčio.
Teismas pažymėjo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.). Vadovaujantis pastarąja nuostata, pripažintina, jog termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą yra būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje.
Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Taigi, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentas savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių.
Teismas pabrėžė, kad duomenų, patvirtinančių, kad V. P. iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos siekė gauti tokią informaciją ar teikė kokius nors dokumentus, patvirtinančius jos siekį atkurti nuosavybės teises į jos tėvo Ukmergės apskrityje, Želvos valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę, byloje. Laiko tarpas nuo nuosavybės atkūrimo proceso pradžios iki prašymų atkurti nuosavybę pateikimo termino pabaigos buvo pakankamas apsispręsti dėl valios išreiškimo tiek savo jėgomis, tiek prašant kitų asmenų pagalbos.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas vyksta nuo 1991 m. rugpjūčio mėn. Laikas, per kurį V. P. turėjo galimybę įgyvendinti savo teises – 10 metų (nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d.), buvo pakankamas realizuoti savo teises. Teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo išvadai, kad V. P. minėtu laikotarpiu buvo aktyvi, siekdama įgyvendinti savo teises į tėvo nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjai nebuvo jokių kliūčių laiku domėtis jos tėvo iki 1940 m. nacionalizacijos turėtu nekilnojamuoju turtu (klausti artimųjų, kreiptis į atitinkamas institucijas ir pan.).
Nors V. P. akcentavo, kad tik 2008 m. rugsėjo mėn. motinai pasakojant apie savo gyvenimą, iškilo abejonių dėl to, kad galbūt jos tėvui turėjo priklausyti žemė po senelio mirties, teismas konstatavo, kad ši aplinkybė taip pat negali būti laikoma praleistus terminus pateisinančia priežastimi. Pareiškėja galėjo domėtis apie savo tėvų gyvenimą, o tuo pačiu ir apie jų valdytą kilnojamąjį/nekilnojamąjį turtą, kur kas anksčiau, kol įstatymo nustatyti terminai dar buvo nepasibaigę. Teismas nustatė, kad prasidėjus nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesui V. P. buvo 37 metai. Kliūčių, kurios objektyviai kliudė pareiškėjai domėtis savo tėvo turtu, šioje byloje nenustatyta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos motinos manymas, kad po O. V. (pareiškėjos močiutės) antrosios santuokos visas (duomenys neskelbtini) kaime esantis turtas priklauso močiutei ir antrajai jos šeimai šiuo atveju šiuo atveju negali pateisinti V. P. nerūpestingumo.
Teismas konstatavo, kad pareiškėja įstatymu nustatytą prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę padavimo terminą praleido ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių, todėl jos prašymas laikytinas nepagrįstu. Nėra juridinio pagrindo jį tenkinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi pareiškėja sumokėjo 127 Lt žyminio mokesčio, t. y. daugiau nei įpareigoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies nuostatos, teismas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu įpareigojo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įpareigotina grąžinti V. P. dalį (27 Lt) sumokėto žyminio mokesčio.
III.
Pareiškėja V. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą patenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėjo, kad teismas netinkamai vertino bylos metu pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės išreikšti savo valią atkurti nuosavybės teises anksčiau. Pareiškėja nieko nežinojo apie esantį turtą, todėl ir negalėjo juo domėtis. Pareiškėja domėjosi tėvų gyvenimu, tačiau apie turtą pareiškėjos motina nieko nežinojo, t. y. manė, kad jei ir yra kokio turto, tai jis pareiškėjos šeimai nepriklauso. Pareiškėja teismui pateikė pažymas, patvirtinančias tai, kad visi jos artimieji yra mirę.
Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai patvirtina, kad ji neturėjau jokių galimybių žinoti apie likusį po tėvo mirties turtą ir tai lėmė nuo jos valios nepriklausančios objektyvios aplinkybės. Tik 2008 m. lapkričio 24 d. gavusi iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. R4-3936 pareiškėja sužinojo, kad jos tėvui S. V. kartu su seserimis V. ir S. V. bei motina O. V., priklauso 7,83 ha žemės.
Kadangi už skundą pirmosios instancijos teismui per daug sumokėto žyminio mokesčio dalis pareiškėjai dar nėra grąžinta, prašo šią dalį – 27 Lt įskaityti į žyminį mokestį, mokamą už apeliacinio skundo padavimą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi pareiškėja nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių, jog terminą praleido dėl svarbių objektyvių priežasčių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybes teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku S. V. patvirtinantiems dokumentams.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja neįrodė, jog terminą praleido dėl objektyvių priežasčių ir pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastys pripažino nesvarbiomis.
Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino termino praleidimo aplinkybes, neteisingai taikė bei aiškino tesiės aktus taikytinus ginčo santykiams.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas, sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau - ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).
Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Vertinant ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, spęsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo, iš esmės tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir teisės taikymo bei aiškinimo taisyklių nepažeidė.
Pareiškėja prašymą atnaujinti terminą paduoti prašymui dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir kitų dokumentų pateikimui grindžia tuo, kad ji apie žemės sklypą, į kurį siekia atkurti nuosavybės teises, sužinojo jau pasibaigus terminui prašymams pateikti.
Pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis – nežinojimas apie tėvo S. V. valdytą žemę – iš esmės yra subjektyvaus pobūdžio. Ji yra susijusi su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos paties subjektyviu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu bei savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (pvz., 2009 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-505/2009). Šiuo atveju duomenys, patvirtinantys žemės valdymo faktą, galėjo būti gauti iš archyvo ir iki termino prašymams teikti pabaigos, nes tokie duomenys Lietuvos centriniame valstybės archyve buvo (b.l. 25). Todėl pareiškėja turėjo realią galimybę duomenis gauti.
Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasis savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti turėta nuosavybe. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjos nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.