Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas Vladimiras Kurasovas Procesinio sprendimo kategorija: 128.15.1; 121.21

NUTARTIS

2008 m. vasario 5 d.

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens UAB „Bankrovita“ apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos M.K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims bankrutuojančios Zarasų rajono Antalieptės žemės ūkio bendrovės administratoriui UAB „Bankrovita“ ir Zarasų rajono savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto - nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Zarasų raj. apylinkės teismas 2007-10-30 sprendimu pareiškimą tenkino. Teismas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo tikslu patvirtino faktą, jog pareiškėja M. K. nuo 1998-06-19 nuosavybės teise valdo ginčo šakniavaisių sandėlį. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos paaiškinimus, Zarasų rajono Antalieptės ŽŪB likvidacinės komisijos 1998-06-16 posėdžio protokolo išrašo (b.l. 6) duomenis, darė išvadą, jog Antalieptės ŽŪB likvidacinė komisija 1998-06-16 įvykusiame posėdyje nutarė už 2900 Lt parduoti pareiškėjai šakniavaisių sandėlį, tačiau nesudarė notariškai patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties. Teismas sprendė, jog iš 1998-06-19 kasos pajamų orderių (b.l. 7) ir tos pačios dienos turto perdavimo-priėmimo akto (b.l.8) matyti, kad pareiškėja 1998-06-19 sumokėjo bendrovei nurodytą sumą ir tą pačią dieną sandėlis buvo jai perduotas. Teismas atkreipė dėmesį, jog nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į sandėlį niekam neįregistruotos; Zarasų rajono Antalieptės žemės ūkio bendrovei 2005-11-11 yra iškelta bankroto byla; nei bendrovė, nei jos administratorius UAB „Bankrovita“ bendrovės likvidacinės komisijos 1998-06-16 posėdžio nutarimo ir pirkimo-pardavimo sandorio neginčijo, pareiškimo teismui dėl savo teisių į šį sandėlį nepareiškė; kitų suinteresuotų asmenų pareiškimų dėl savo teisių į nurodytą sandėlį nėra. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėja 1998-06-19 nusipirko šakniavaisių sandėlį ir nuo to laiko valdo jį nuosavybės teise bei patvirtino šį faktą.

Apeliaciniu skundu suinteresuoto asmens bankrutavusios Zarasų rajono Antalieptės ŽŪB administratorius UAB „Bankrovita“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apelianto teigimu, nors skundžiamą sprendimą teismas priėmė vadovaudamasis LR CPK 529 str., t.y. bylų dėl valdymo fakto patvirtinimo nagrinėjimo tvarka (LR CPK 526-529 str.), sprendžiant iš sprendimo rezoliucinės dalies darytina išvada, jog teismas patvirtino juridinę reikšmę turintį faktą. Apeliantas pažymi, nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas, kai yra dingę dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo nuosavybės teisę į šį turtą ir pareiškėjas kita, ne teismo tvarka, negali jų gauti. Apelianto manymu, toks faktas gali būti nustatomas tik teismui padarius išvadą, kad šis turtas buvo įgytas teisėtai ir nustatyta tvarka. Jeigu nekilnojamasis daiktas įgytas nesilaikant jį įgyjant galiojusios įstatymo nustatytos tvarkos, juridinio fakto nustatyti negalima. Be to, esant ginčui dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisių negalima įrodinėti liudytojų parodymais. Apeliantas nurodo, kad 1998-06-19 sandėlio perdavimo-priėmimo aktas neatitinka reikalavimų, t.y. notariškai nepatvirtintas ir nustatyta tvarka neįregistruotas nekilnojamojo turto registre, o šių reikalavimų nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (1964 m. Civilinio kodekso 255 str.). Perdavimo-priėmimo aktas nelaikytinas nuosavybės teisės į ginčo sandėlį įsigijimo pagrindu, todėl sandėlys priklauso Antalieptės ŽŪB. Apeliantas taip pat pažymi, jog Antalieptės ŽŪB iškelta bankroto byla, todėl draudžiama atlikti sandorius ar sandorių registraciją su bankrutuojančiai įmonei priklausančiu turtu, o valdyti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu gali tik teismo paskirtas administratorius (Įmonių bankroto įst. 10 str. 7 d. 1-7 p., 14 str. 1 d. 1 p.). Tretieji asmenys, neįregistravę nuosavybės teisių į šį turtą iki nutarties iškelti bylą įsiteisėjimo dienos, turi teisę pareikšti kreditorinius reikalavimus. Pasak apelianto, tokio pobūdžio byla nagrinėtina bankroto bylą iškėlusiame Vilniaus apygardos teisme, kadangi ji susijusi su bankrutuojančios įmonės turtiniais interesais.

Apeliacinis skundas iš esmės netenkintinas, pripažįstant, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau sprendimas keistinas toje dalyje, kuria pripažintas daikto valdymo nuosavybės teise faktas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1-2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, o šios bylos apeliacijos dalyką sudaro vertinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai patvirtino nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktą.

Nagrinėjamoje byloje, pradiniu pareiškimu (b.l.2-3), vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso XXIV skyriaus antrojo skirsnio nuostatomis (Civilinio proceso kodekso 444-448 str.), pareiškėja prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji nuo 1998-06-19 nuosavybes teise valdo šakniavaisių sandėlį, esantį Padusčio k. Antalieptės sen. Zarasų r.. Tačiau, kaip minėta, pareiškėjos prašymu 2007-10-09 teismo posėdyje protokoline teismo nutartimi (b.l. 35, antra pusė) buvo pakeistas pareiškimo teisinis pagrindas ir teismas pareiškimą nagrinėjo nebe dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o kaip pareiškimą dėl valdymo fakto patvirtinimo Civilinio proceso kodekso XXXVI skyriaus nustatyta tvarka (Civilinio proceso kodekso 526-529 str.). Toks pareiškimo teisinio pagrindo pakeitimas yra leidžiamas ir Civilinio proceso kodekso normoms neprieštarauja (Civilinio proceso kodekso 42 str. 1 ir 4 dalys).

Pareiškimo teisiniu pagrindu nurodydama daikto valdymo fakto patvirtinimą reglamentuojančias teisės normas, pareiškėja prašė patvirtinti nekilnojamojo daikto (sandėlio) valdymo faktą, todėl pirmosios instancijos teismas, išeidamas už pareiškimo nagrinėjimo ribų, nepagrįstai patvirtino daikto valdymo nuosavybės teise faktą, dėl to yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą dalyje, kurioje viršyti pareikšti reikalavimai, pakeisti (Civilinio proceso kodekso 329 str. 1 d., 326 str. 1 d. 3 p.).

Visų pirma, teisės objekto (daikto) valdymas yra tik vienas už sudėtinių elementų, kuris, kartu su teise teisės subjektui savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, daiktą naudoti ir juo disponuoti, sudaro nuosavybės teisę (Civilinio kodekso 4.37 str. 1 d.). Taigi valdymo teisė yra nuosavybės teisės sudedamoji dalis, kuri kartu gali būti ir savarankiška daiktinė teisė (Civilinio kodekso 4.22 str.). Daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, pripažįstamas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (Civilinio kodekso 4.22 str. 1 d.). Tam, kad asmuo, kuris teisėtai valdo daiktą, galėtų šia teise visavertiškai naudotis (taip pat ir prieš trečiuosius asmenis), jis šią teisę turi įregistruoti nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 str.1 d. 3 p., 4 str.). Asmuo, teisėtai valdantis daiktą, bet neturintis valdymo faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, turi galimybę kreiptis į teismą su pareiškimu dėl valdymo fakto patvirtinimo (Civilinio proceso kodekso 526 str. 3 d.).

Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog nekilnojamojo daikto (pastato, žemės ar miško) valdymo nuosavybės teise faktas gali būti patvirtinamas (nustatomas) išimtinai remiantis Civilinio proceso kodekso 444 str. 2 d. 5 punktu, t.y. nustatant tokį juridinę reikšmę turintį faktą. Tačiau nagrinėjamu atveju, netgi pareiškėjai nepakeitus savo pareiškimo juridinio pagrindo, toks juridinis faktas taipogi negalėjo būti nustatytas, kadangi nebuvo visų būtinų sąlygų tokio fakto nustatymui. Siekiant atriboti daikto valdymo fakto patvirtinimą nuo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, kolegija laiko būtinu plačiau pasisakyti dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise, nustatymo (Civilinio proceso kodekso 444 str. 2 d. 5 p.).

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) senato 2005-12-29 nutarime Nr. 56 apibendrinta teismų praktika, pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui būtinos šios sąlygos: 1) pareiškėjas buvo įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir kt.) įgijęs nuosavybės teisę; 2) pareiškėjas turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę. Sandėlio perleidimo pareiškėjai sandoris buvo sudarytas 1998 metais (b.l. 6-8), todėl reikalavimai šio sandorio formai ir nuosavybės teisės atsiradimo pagrindui nustatyti taikytinos tuo metu galiojusio 1964 m Civilinio kodekso normos (LR civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įst. 43 str.). 1964 m. Civilinio kodekso 255 str. 1 d. numatė, jog nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o šių taisyklių nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu (to paties straipsnio 2 d.). Vadinasi, notariškai nepatvirtinus šakniavaisių sandėlio perleidimo (pirkimo-pardavimo) sandorio ir per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą jo neįregistravus registro įstaigoje, pareiškėja nuosavybės teisės į sandėlį pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu negalėjo įgyti ir neįgijo, kadangi nebuvo įvykdytos visos būtinos sąlygos nuosavybės teisei šiuo pagrindu atsirasti. Pareiškėjai neįgijus nuosavybės teisės į pastatą (šakniavaisių sandėlį), net ir spręsdamas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas neturėtų teisės nustatyti pastato valdymo nuosavybės teise juridinio fakto, kadangi, kaip minėta, nuosavybės teisė neatsirado, nes nebuvo faktinės sudėties, kurios pagrindu atsiranda nuosavybės teisė, elementų – notarinio sandorio patvirtinimo ir sandorio registracijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2002-04-11 konsultacija Nr. A3-66). Kartu pažymėtina, jog, nors 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 58 str. 3 d. bei 255 str. 2 d. numatė, kad įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį, to paties kodekso 58 str. 5 d. numatė galimybę, vienai iš sandorio šalių, visiškai įvykdžiusiai sandorį, kreiptis į teismą dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, t.y. įstatymas numatė ir formos neatitinkančio sandorio patvirtinimo teisinę galimybę, jeigu vienos šalies jis yra pilnai įvykdytas. Nors šioje byloje nėra sprendžiamas sandorio pripažinimo galiojančiu klausimas, remiantis byloje esančiais įrodymais, yra pagrindas konstatuoti, jog pirkėja M.K. sandorį yra įvykdžiusi- ji sumokėjo pardavėjo nustatytą kainą, o pardavėjas jai faktiškai perdavė daikto valdymą perdavimo- priėmimo aktu. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindų būtų galimybė nustatyti, kodėl sandoris nebuvo patvirtintas nustatyta forma (notariškai, po to atliekant jo teisinę registraciją), bet iš aplinkybių, kad tik pareiškėjai pradėjus sandėlį valdyti, buvo atlikta jo inventorizacija, o teisinė registracija nėra atlikta iki šiol, yra pagrindo manyti, jog sandorio neįforminimo notariškai priežastimi ir buvo tai, kad daiktas nebuvo suformuotas kaip nekilnojamais objektas, o šios aplinkybės buvo priklausomos ne nuo pirkėjos (pareiškėjos), o nuo pardavėjo (Antalieptės ŽŪB) valios ir veiksmų. Remiantis šiais argumentais, negalima pripažįsti pagrįstais apelianto motyvus, jog vien dėl to, kad sandoris nebuvo sudarytas reikalaujama forma, jis yra absoliučiai negaliojantis ir jokių teisinių pasekmių nesukėlė.

Nors ginčo pastato valdymo nuosavybės teise faktas pareiškėjai negalėjo būti nustatytas, o dėl sandorio pripažinimo galiojančiu 1964 m. redakcijos Civilinio kodekso 58 str. 5 d. numatyta tvarka M.K. į teismą nesikreipė, konstatavus, jog nuosavybės teisė valdytojui (pareiškėjai) neatsirado, pripažįstama, kad pareiškėja turėjo teisinį pagrindą savo civilinę teisę įgyvendinti prašydama patvirtinti šio nekilnojamojo daikto valdymo faktą, kaip savarankišką daiktinę teisę (LAT 2008-01-28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-32/2008), nes akivaizdu, jog šakniavaisių sandėlis 1998-06-19 perdavimo-priėmimo aktu (b.l. 8) buvo perduotas pareiškėjos žinion.

Teismas valdymo faktą gali patvirtinti tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Civilinio proceso kodekso 526 str. 3 d.). Remiantis Civilinio kodekso 4.27 str. 2 d., nekilnojamojo daikto valdymas formaliai atsiranda tik nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Sprendžiant iš VĮ Registrų centro Utenos filialo sprendimo (b.l. 4) turinio, ginčo sandėlis ir nuosavybės teisės į jį nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos. Daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, tame tarpe ir valdymas, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai nekilnojamojo turto registre gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas (Nekilnojamojo turto registro įst. 13 str. 1 d.). Akivaizdu, kad sandėliui nesant įregistruotam nekilnojamojo turto registre, negali ir negalėjo būti įregistruota daiktinė teisė į jį – valdymas. Kartu darytina išvada, jog pareiškėja negali kitokia, ne teismo, tvarka gauti sandėlio valdymo faktą patvirtinančių dokumentų, suteikiančių teisę jai visa apimtimi pasinaudoti teisėmis, kurias, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms sąlygoms, suteikia daikto valdymas, pvz. įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį. Taigi, apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja esant Civilinio proceso kodekso 526 str. 3 d. numatytą sąlygą sandėlio valdymo fakto patvirtinimui teismo sprendimu.

Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (Civilinio kodekso 4.23 str. 2 d., 4.47 str.). Tačiau valdymas gali atsirasti ir užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę. Valdymas visais atvejais atsiranda kai daiktas yra fiziškai užvaldomas, ir kuomet tik užvaldęs daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią bei išreiškia valią tą daiktą turėti kaip savą (Civilinio kodekso 4.25 str. 1-2 d.). Be to, nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir kai perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jeigu nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti (Civilinio kodekso 4.27 str. 1 d.).

Sprendžiant iš pareiškėjos atstovės paaiškinimų (b.l. 42a), byloje esančių rašytinių įrodymų (Zarasų raj. Antalieptės ŽŪB likvidacinės komisijos posėdžio protokolo, kasos pajamų orderių (kvitų), perdavimo-priėmimo akto, b.l.6-8), ginčo sandėlis faktiškai pareiškėjai buvo perduotas 1998-06-19; nuo to laiko pareiškėja tuo sandėliu naudojosi ir valdė jį kaip savą. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir tai, jog 2000 metais pareiškėja yra kreipusis į VĮ Registrų centro Utenos filialą dėl sandėlio inventorizavimo (b.l. 9-14), o vėliau – 2006-12-07 kreipėsi į tą pačia įstaigą dėl jos nuosavybės teisių į sandėlį įregistravimo. Suinteresuotas asmuo Antalieptės ŽŪB bankroto administratorius UAB „Bankrovita“ (apeliantas), teigdamas, jog pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neįgijo nuosavybės teisių sandėlį, neginčijo faktinės aplinkybės, jog pareiškėja nuo pastato perdavimo jai momento teisėtai valdė šį pastatą. Duomenų, jog tretieji asmenys būtų turėję teisių į ginčo pastatą, byloje nėra. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėja sandėlio perdavimo jai momentu ir po jo būtų žinojusi ar maniusi, jog yra kitų asmenų, turinčių daugiau teisių į sandėlį ar jos valdymas būtų buvęs neteisėtas (Civilinio kodekso 4.23 str. 3 d.). Civilinio kodekso 4.26 str. 2 d. numatyta valdymo sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta, todėl laikytina, jog valdymas atsiradęs sąžiningai (Civilinio kodekso 4.26 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nėra įstatyme numatytų kliūčių pareiškėjos prašomam valdymo faktui, jog ji nuo 1998-06-19 valdo šakniavaisių sandėlį, esantį Padusčio k. Antalieptės sen. Zarasų r., patvirtinti.

Kadangi ginčo pastato nuosavybės klausimas šioje byloje nesprendžiamas, o apeliantas nėra pateikęs bankrutuojančios įmonės nuosavybės teises į ginčo pastatą patvirtinančių įrodymų, atmestinas apelianto argumentas, esą ši byla nagrinėtina bankroto procesą reglamentuojančių teisės normų nustatyta tvarka Zarasų Antalieptės ŽŪB bankroto byloje.

Nagrinėjamu atveju nustačius, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nustatyti nekilnojamojo daikto (pastato) valdymo nuosavybės teise fakto (Civilinio proceso kodekso 444 str. 2 d. 5 p.), tačiau egzistuoja sąlygos šio daikto valdymo fakto patvirtinimui Civilinio proceso kodekso 526-529 str. nustatyta tvarka, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas patvirtinant faktą, jog pareiškėja nuo 1998-06-19 valdo šakniavaisių sandėlį, (duomenys neskelbtini).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str., teismas

nutarė:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir jį išdėstyti taip:

Pareiškimą patenkinti.

Patvirtinti faktą, jog pareiškėja M.K., a.k. (duomenys neskelbtini) , nuo 1998-06-19 valdo šakniavaisių sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) .

Priteisti iš M.K. 16,20 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.