Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu padaręs plėšimą įsibrovus į patalpą, t. y. nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje ir jam skirtas laisvės atėmimas 3 (trims) metams 8 (aštuoneriems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme nuo 2013 m. lapkričio 20 d. 13.50 val. iki 2013 m. lapkričio 22 d. 11.55 val. išbūtas 2 (dvi) paros, ir suėmime išbūtas laikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. lapkričio 13 d., apie 19.00 val., veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, per langą įsibrovė į patalpą – A. Z. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą A. Z. ir E. B. atžvilgiu, tai yra ranka sudavė ne mažiau kaip tris kartus E. B. į veidą ir nenustatytą skaičių smūgių A. Z. į veidą, taip sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą, reikalavo atiduoti pinigus, po to E. B. atidavė jam 20 Lt, taip D. A., atėmęs galimybę nukentėjusiesiems E. B. ir A. Z. priešintis, plėšimo būdu pagrobė nukentėjusiojo E. B. turtą pinigus 20 Lt, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.

Be to, E. B., teisėjo paklaustas, kodėl pareiškimą parašė praėjus 7 paroms, atsakė, kad pas jį ir A. Z. atėjęs M. B. šventė ir pritrūko pinigų, tada M. B. pasiūlė rašyti pareiškimą „ant jo“ (D. A.), kad jis atėmė 20 Lt iš E. B.. Jis tariamai nukentėjusiųjų buvo šantažuojamas sumokėti 1000 Lt. Teismo posėdyje E. B. parodė, kad jį mokė M. B., kad parašius pareiškimą gaus pinigų už tariamai padarytą plėšimą.

Teigia, kad pareiškimas buvo parašytas po 7 parų, nukentėjusieji nebuvo apžiūrėti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis, jo gynėjas ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais, ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai išnagrinėjo ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisėtai ir pagrįstai D. A. pripažino padarius plėšimą, t. y. panaudojus smurtą pagrobus svetimą turtą, tačiau nepagrįstai nustatė, kad plėšimą padarė įsibrovus į patalpą, dėl to nepagrįstai kvalifikavo jo veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, dėl to priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu ir yra keistinas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina tai, kad D. A. 2013 m. lapkričio 13 d., apie 19.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir įėjo į A. Z. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą A. Z. ir E. B. atžvilgiu, tai yra ranka sudavė ne mažiau kaip tris kartus E. B. į veidą ir nenustatytą skaičių smūgių A. Z. į veidą, taip sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą, reikalavo atiduoti pinigus, po to E. B. atidavė jam 20 Lt, taip D. A., atėmęs galimybę nukentėjusiesiems E. B. ir A. Z. priešintis, plėšimo būdu pagrobė nukentėjusiojo E. B. turtą pinigus 20 Lt, t. y. padarė plėšimą. Šias aplinkybes patvirtina: nukentėjusiųjų E. B., A. Z., liudytojo M. B., iš dalies paties nuteistojo D. A. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kiti ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teisme įrodymais pripažinti duomenys. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis E. B. parodė, kad A. Z. namuose su ja gėrė alų, pro duris užėjo D. A. ir M. B.. D. A. A. Z. priekaištavo dėl jos duodamų parodymų kitoje byloje, sudavė kelis kartus jai į veidą. Po to kibo prie jo, prašė „ant alaus“ ir sudavė 3 kartus per veidą, jis supratęs, kad irgi bus sumuštas, iš striukės rankovės kišenės ištraukė ir padavė 20 Lt, kuriuos gavęs D. A. su M. B. išėjo. Nukentėjusioji A. Z. parodė, kad 2013 m. lapkričio 13 d. vakare (duomenys neskelbtini), D. A. išdaužė langą ir įlipo, ėmė jai prikaišioti dėl parodymų prieš jį kitoje byloje. 5–6 kartus sudavė kumščiu į veidą ir galvą. Nematė, ar sudavė E. B., nes buvo užsidengusi veidą, D. A. reikalavo iš jo pinigų, o E. B. padavus – išėjo. Jos veide buvo mėlynė. Po savaitės, policijos pareigūno paraginta, parašė pareiškimą. Liudytojas M. B. parodė, kad su D. A. ėjo pas E. B., manė, kad išgerti, pakeliui D. A. kalbėjo apie kažkokią bylą. Priėjus A. Z. namus, jis paėjo į šoną nusišlapinti, išgirdo dūžtantį stiklą, atėjęs viduje pamatė išdužusį lango stiklą, A. Z. ir E. B. rėkė ant D. A. dėl išdaužto lango. D. A. priekaištavo A. Z. dėl jos parodymų, sudavė jai į veidą 5–6 kartus. Ėmė stumdytis su E. B., kad šis kišasi, po to D. A. pareikalavo iš E. B. pinigų, šis iš kišenės padavė 20 Lt, mano, būtų sumuštas, jei būtų pasakęs, kad neturi. Jam niekas nebuvo skolingas, D. A. prisibijo. Šie įrodymai patvirtina tai, kad D. A. sudavęs smūgius A. Z. ir E. B., palaužė E. B. pasipriešinimą, atėmė galimybę jam priešintis ir pagrobė nukentėjusiajam E. B. priklausantį turtą – 20 Lt. Iš byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad nuteistasis D. A. nereikalavo pinigų iš A. Z., pinigų iš jos nepagrobė, todėl iš kaltinimo šalintina aplinkybė, kad buvo atimta galimybė priešinti nukentėjusiajai A. Z..

Nuteistojo D. A. pateiktos versijos, kad jis kartu su M. B. ėjo pas E. B. atsiimti jo skolos M. B., nepatvirtina jokie bylos duomenys, priešingai, nukentėjusysis E. B. nurodė, kad jis M. B. skolingas nebuvo, tai patvirtino ir liudytojas M. B..

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nukentėjusiųjų A. Z. ir E. B. parodymai dėl D. A. patekimo į jų gyvenamąją vietą iš esmės skiriasi, kad nuteistasis D. A. nurodė, jog jis į patalpą pateko per duris, kad liudytojas M. B. nenurodė, kokiu būdu D. A. pateko pas A. Z. ir E. B., kad kiti bylos duomenys nepatvirtina ir nepaneigia šios aplinkybės, ir jos objektyviai nustatyti nebėra galimybių, vadovaudamasis in dubio pro reo principu, daro išvadą, kad byloje neįrodyta, jog D. A. į A. Z. gyvenamąjį namą pateko išdaužęs langą ir per jį įlindęs, ir ši aplinkybė iš kaltinimo šalintina. Atsižvelgiant į tai, kad iš kaltinimo pašalinta plėšimą kvalifikuojanti aplinkybė – įsibrovimas į gyvenamąją patalpą, nuteistojo D. A. veika perkvalifikuotina iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių kaltinimas D. A. keistinas jį išdėstant taip: D. A. 2013 m. lapkričio 13 d., apie 19.00 val., veikdamas sunkinančiomis aplinkybėmis – apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įėjęs į A. Z. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą A. Z. ir E. B. atžvilgiu, tai yra ranka sudavė ne mažiau kaip tris kartus E. B. į veidą ir nenustatytą skaičių smūgių A. Z. į veidą, taip sukėlė nukentėjusiesiems fizinį skausmą, reikalavo atiduoti pinigus, po to E. B. atidavė jam 20 Lt, taip D. A., atėmęs galimybę nukentėjusiajam E. B. priešintis, plėšimo būdu pagrobė nukentėjusiojo E. B. turtą pinigus – 20 Lt, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesiremti nukentėjusiųjų A. Z. ir E. B., liudytojo M. B. duotais parodymais, kuriuos iš dalies patvirtina ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad M. B. pasiūlė rašyti pareiškimą „ant D. A.“, kad jis atėmė 20 Lt iš E. B., kad jis nukentėjusiųjų buvo šantažuojamas sumokėti 1000 Lt, kad teismo posėdyje E. B. parodė, jog jį mokė M. B., kad parašius pareiškimą gaus pinigų už tariamai padarytą plėšimą, tokių jo argumentų nepatvirtina jokie bylos duomenys. Nukentėjusysis E. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kreipėsi į policiją, nes norėjo atgauti 20 Lt. Nukentėjusioji A. Z. parodė, kad pareiškimą parašė paraginta policijos pareigūno. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. Z., E. B. ir M. B. būtų susipykę su nuteistuoju ar būtų kitaip suinteresuoti nepagrįstai jį apkalbėti ar siekti, kad jis būtų nuteistas, tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis. Apeliacinės instancijos teismas nesiremia nukentėjusiojo E. B. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, kadangi jie iš esmės prieštarauja jo pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrmi metu duotiems parodymams, taip pat byloje surinktų įrodymų visumai.

Dėl bausmės skyrimo

Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo D. A. veika perkvalifikuojama iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį, t. y. iš sunkaus nusikaltimo į apysunkį nusikaltimą, būtina nuteistajam bausmę skirti iš naujo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija skirdama bausmę nuteistajam D. A. įvertina tai, kad yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taip pat įvertina, kad D. A. praeityje baustas administracine tvarka, teistas 8 kartus, nusikaltimą padarė neišnykus teistumui ir BK 27 straipsnio prasme yra recidyvistas, kad padarė vieną apysunkį, smurtinį, nusikaltimą, kad nukentėjusiesiems nebuvo padaryti sveikatos sutrikdymai, pagrobto turto vertė yra nedidelė, kad dėl nusikaltimo nekilo sunkų padarinių, ir daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam skyrus laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už šios bausmės vidurkį, numatytą sankcijoje už padarytą nusikaltimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidėjus bausmės vykdymą, todėl taikyti BK 75 straipsnio nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas D. A. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, tačiau padarė išvadas neatitinkančias byloje nustatytų aplinkybių, dėl to buvo netinkamai kvalifikuota nuteistojo padaryta veika ir paskirta neteisinga bausmė, taigi Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojon proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendį pakeisti:

D. A. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 2 dalies, į BK 180 straipsnio 1 dalį ir D. A. nuteisti laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.