Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjo J. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo seneliui C. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė 2922 kv.m. žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), Kaune. 2001 m. balandžio 26 d. ir 2003 m. balandžio 24 d. prašymais J. J. išreiškė valią grąžinti laisvą išlikusią žemę natūra. Kauno miesto savivaldybės administracija 2007 m. birželio 15 d. sprendimu Nr.40-2-1103 perdavė Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui laisvo, neužstatyto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą, jame pažymėdama laisvos žemės plotą – 540 kv.m. Pareiškėjas, nesutikdamas su nurodytu laisvos žemės sklypo dydžiu, ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka kreipėsi į Kauno apskrities viršininko administraciją, kuri 2007 m. spalio 5 d. sprendimu Nr.11-J-722-949 pareiškėjo skundo netenkino. J. J. skundo reikalavimų netenkino ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, kuri 2007 m. lapkričio 14 d. sprendime Nr.3B-(7.5)-J-983;983/2-1337 pažymėjo, kad nurodyto žemės sklypo, kuriame yra tvora aptverta išasfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, statusas, t. y. ar jis yra laisvas, ar valstybės išperkamas, gali būti nustatytas tik po to, kai bus išspręstas šio statinio įrengimo teisėtumo bei teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre klausimas.

Teismas nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymo) 12 straipsnio 3 punktą žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimas natūra nėra absoliutus. Jei pretenduojama susigrąžinti natūra žemė užimta tenkinti tokiems poreikiams kaip tai numatyta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto pirmoje dalyje, atitinkant ir kitas aptariamos taisyklės sąlygas, nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas. Todėl šiuo atveju būtina nustatyti, ar siekiama susigrąžinti žemė iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatytuose tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A11-263-2003 pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį, o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas 12 straipsnio 3 punkte. Teismas pažymėjo, kad detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta).

Bylos duomenimis nustatyta, kad teritorija, į kurią patenka ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, dar tik planuojama. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 18 d. įsakymu Nr.A-201 „Dėl žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) detaliojo planavimo organizavimo“ (b.l. 60) nuspręsta organizuoti žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) detalųjį planavimą, tikslu suformuoti žemės sklypą, nustatyti privalomuosius teritorijos tvarkymo režimus, numatyti automobilių stovėjimo vietas. Teismas padarė išvadą, kad žemės grąžinimas natūra į ginčo žemės sklypą nėra galimas, kol nebus patvirtintas sklypo prie (duomenys neskelbtini) detalusis planas su nuorodomis į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes. Pareiškėjo nuoroda į savivaldybės miesto plėtros departamento urbanistikos skyriaus 2008 m. gegužės 19 d. pateiktą informaciją (b.l. 115, 117) nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, kadangi detaliojo planavimo sąlygos nurodytai teritorijai dar nėra parengtos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad iki teritorijos planavimo dokumentais bus išspręstas ginčijamos teritorijos statusas, nėra pagrindo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus - suformuoti L. C. Kauno mieste (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo ribose 1750 kv.m. laisvos žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Netenkinus šio pareiškėjo reikalavimo, teismas atmetė ir reikalavimus dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2007 m. birželio 15 d. sprendimo Nr.40-2-1103, Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 5 d. sprendimo Nr.11-J-722-949 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2007 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr.3B-(7.5)-J-983;983/2-1337 panaikinimo.

Žemesnės instancijos teismas

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. kovo 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-7-276-04, konstatavo, kad aiškinant Piliečių nuosavybės teisią į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu — įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams.

2. Teismas neteisingai nustatė aplinkybę, kad teritorija, į kurią patenka ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, dar tik planuojama. Vadovaujantis Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. Dl-239, 37 punktu detaliojo teritorijų planavimo procesas laikomas pradėta, išdavus planavimo sąlygų sąvada. Kadangi ginčo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, detaliojo plano rengimui planavimo sąlygos nėra išduotos, todėl jis nėra ir negali būti vertinamas kaip planuojamas; atitinkamai, detaliojo teritorijų planavimo procesas šiuo metu dar nėra pradėtas, todėl ir per protinga terminą negali būti atliktos teritorijų planavimo procedūros.

3. Nors Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-201 „Dėl žemės sklypo prie Laivės al. detaliojo planavimo organizavimo“ buvo priimtas 2006 m. sausio 18 d., iki šiol Kauno miesto savivaldybės administracijoje nėra imtasi kokių nors priemonių ir veiksmų, skirtų nurodytam savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymui įgyvendinti. Toks atsakovo neveikimas teismo turėjo būti įvertintas ne kaip teritorijos planavimas, bet kaip neteisėtas atsakovo elgesys, tiesiogiai patvirtinantis faktą, jog aptariamos žemės Kauno miesto savivaldybės administracija neketina ir neturi tinkamai išreikšto intereso panaudoti kokiems nors konkretiems tikslams, ypač susijusiems su visuomenės poreikių patenkinimu.

4. Teritorijų planavimo procesą reglamentuojantys teisės aktai nustatyto trijų metų terminą per kurį planavimo procesas turi būti užbaigtas. Pagal Detaliųjų planų rengimo taisyklių 37 punktą, detaliojo plano rengimo terminas neturi viršyti planavimo sąlygų sąvado galiojimo termino. Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-262, 10 punktas nustato, kad detaliojo plano rengimo planavimo sąlygų sąvadas galioja visą teritorijų planavimo dokumento rengimo laikotarpį, bet ne ilgiau kaip 3 metus. Taigi, net ir padarius prielaidą, kad ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, yra detaliai planuojamas, tai šiuo metu nuo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. A-201 priėmimo dienos yra praėję daugiau kaip du su pusę metų, ir abejotina, kad planavimo procedūros (projekto rengimas, viešas svarstymas, derinimas, tikrinimas ir tvirtinimas) bus baigtos per teisės aktuose nustatytą terminą.

5. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2008 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 40-2-823 informavo, kad šiuo metu Kauno miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius baigia rengti Laivės al. rekonstrukcijos projekto sąlygų sąvadą, kuriame numatyta, kad detalusis planas bus rengiamas tik tų (duomenys neskelbtini) dalių, kur numatomas poleminis parkavimas, bei pažymėjo, kad viena iš numatomų požeminio parkavimo vietų yra Nepriklausomybės a. Ir (duomenys neskelbtini) atkarpa iki Vytauto prospekto.

Pats atsakovas (duomenys neskelbtini) inventorinio plano brėžinyje lokalizavo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. A-201 pagrindu planuojama teritorija grafiškai, t. y. nužymėjo planuojamo rengti detaliojo plano zoną, į kurią ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini) Kaune, nepatenka.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-502-1061-06, išaiškino, kad net tuo atveju, kai yra atliekama teritorijų planavimo procedūra, kurios pagrindu atitinkamą konkrečią teritoriją detaliuoju planu numatoma priskirti įstatyme nurodytiems objektams, savaime dar nelemia tos teritorijos priskirtinumo valstybės išperkamai. Teismas akcentavo, kad tokiu atveju būtina papildomai įvertinti teritorijos būtinumą visuomenės reikmėms, t. y. vertinti, ar jis gali būti įžvelgiamas ne tik iš planuojamo rengti, rengiamo ar jau parengto detaliojo plano (jis, kaip minėta, gali ir nebūti patvirtintas) sprendinių, o taip pat ir, pirmiausia, iš kitų reikšmingų duomenų (kitų teritorijų planavimo dokumentų, faktinio teritorijos naudojimo pobūdžio, kt.). Norint žemę priskirti prie valstybės išperkamos, būtina konstatuoti visų aptartų sąlygų, kylančių iš pačios Konstitucijos, egzistavimą. Todėl šiuo atveju, būtina įvertinti bendrojo plano sprendinius, faktine situaciją, parengto detaliojo plano sprendinius ir kitas aplinkybes ir padaryti išvadas, ar visai teritorijai: 1) yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; 2) ar tie visuomenės ar jos dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir 3) ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra.

7. Kol nėra parengtas detalusis planas, apie konkretų visuomenės poreikį žemės sklypui turėtų būti sprendžiama pagal Kauno miesto bendrąjį miesto planą - tokia teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė buvo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-64/2002. Tačiau šiuo atveju pagal Kauno miesto bendrojo plano sprendinius, ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Kaune, nėra būtinas visuomenės reikmėms, nes patenka į multifunkcinę teritoriją, kurioje dominuoja komercinė teritorija, skirta komercinės paskirtis ir smulkaus verslo objektams, ir galimos gyvenamosios bei visuomeninės teritorijos. Ši faktinė aplinkybė buvo nustatyta įsiteisėjusius teismo sprendimu Kauno apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. 1-283-414/2006.

8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais nuosavybės teisių į žemę, esančią miestų teritorijoje, atkūrimo suvaržymų konstitucingumo aspektu, akcentavo, kad ne tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei reiškia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant tam tikrą konkretų nuosavybės objektą (LVAT 2006 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-415-60-07). Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir netyrė aplinkybių, kad ginčo žemė (duomenys neskelbtini), Kaune, reikalinga visuomenės poreikiams, ar turėtų tokių požymių.

9. Aplinkybes, kad ginčo žemės sklypas nėra reikalingas visuomenės poreikiams patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų iš viso netyrė ir dėl jų sprendime nepasisakė.

10. Teismo išvados apie tai, kad ginčo žemės sklypas yra užimtas statiniais, vertintinos kaip akivaizdžiai nepagrįstos. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ginčo žemėje (duomenys neskelbtini), Kaune, nėra jokių statinių, kurie būtų įregistruoti minėtame Nekilnojamojo turto registro įraše, o taip pat ir daiktinių teisių, kas ir reiškia, jog jokių nekilnojamųjų daiktų, kurie yra pagrindas pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį žemę priskirti valstybės išperkamai žemei nėra.

11. Teismas neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, patvirtinančias faktą, jog žemės sklype (duomenys neskelbtini), Kaune, esantis statinys yra pastatytas neteisėtai. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų išasfaltuotos aikštelės statybos teisėtumą ir atsakovo ar kitu trečiųjų asmenų nuosavybės ar naudojimo teisės įgijimo (turėjimo) faktą.

12. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Pagal Civilinio kodekso 1.98 straipsnio 2 dalį, pastatai, kaip civilinių teisių objektai, yra priskiriami nekilnojamiesiems daiktams. Civilinio kodekso 4.253 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas ir daiktinės teisės į jį yra registruojamos nekilnojamojo torto registre, bei nustatyta tokių nekilnojamųjų daiktų įregistravimo sąlyga - daiktai turi būti suformuoti įstatymo nustatyta tvarka. Todėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas priskirti žemę valstybės išperkamai žemei gali būti konstatuojamas tik esant sąlygų visetui - (i) žemėje yra nekilnojamasis daiktas, nepriklausantis pretendentui, (ii) tas nekilnojamasis daiktas yra civilinių teisių (daiktinių teisių) objektas, t. y. jis suformuotas įstatymo nustatyta tvarka ir (iii) tas daiktas ir daiktinės teisės į jį yra įregistruotos viešame registre - Nekilnojamojo turto registre.

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę (1999 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/1999), kad tam tikro asmens nuosavybės teisei į tam tikrą turtą atsirasti turi būti konkretus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą gali būti įgyjama tame tarpe ir statybos procese pastatant naują statinį ar pastato rekonstrukcijos rezultate padidinant rekonstruojamo turto verte. Tačiau įgyti nuosavybe į statinį ir tuo pačiu įgyti visas savininko teises bei savininko teisių garantijas yra galima ne bet kokio statybos proceso išdavoje, bet tik tokiu atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančiu norminiu aktu reikalavimu, t. y. jei statybos procesas buvo teisėtas. Taigi, esminė aplinkybė, kurią turėjo konstatuoti teismas yra ta, ar aikštelė jos statybos momentu atitiko statybos procesą reglamentuojančių įstatymų ir kitų statybos normatyvinių techninių dokumentų reikalavimus, t. y. nuosavybės teisė į nurodytą ginčo aikštelę galėjo atsirasti tik tuo atveju, jei aikštelė nėra savavališka statyba.

14. Ginčo aikštelės statybos metu (1983 metais), tam, kad tokia aikštelė galėtų būti laikoma pastatyta teisėtai ir tam, kad į ją galima būtų įgyti nuosavybės teisę, ši aikštelė turėjo būti statoma turint statybos leidimą, ir ją galima būtų laikyti pastatyta teisėtai esant išduotam statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktui. Taip pat tam, kad tokia aikštelė galėtų būti suformuota ir įregistruota nekilnojamojo turto kadastre, nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui savininkas privalo pateikti ir aikštelės statybos teisėtumą patvirtinančius dokumentus - statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, ir tik tokio akto pagrindu įregistravus aikštelę Nekilnojamojo turto registre ir daiktines teises į ją atsirastų pagrindas konstatuoti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas aplinkybes. Teisinės registracijos nebuvimo faktas patvirtina faktą, kad aikštelė nėra nekilnojamasis daiktas, galintis būti savarankišku civilinių teisių objektu, kurios eksploatavimui reikalingas žemės sklypas, maža to ir faktą, jog net pačios aikštelės eksploatavimas yra draudžiamas. Taigi, nepagrįstas teismo sprendimo motyvas, jog teisinės registracijos nebuvimas neva nepaneigia nuosavybės ir naudojimo aikštele teisės.

15. Teismas, nurodydamas jog žemės sklypas yra užstatytas nekilnojamuoju daiktu, nepagrįstai remiasi Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. 1-283-414/2006 priimtu sprendimu, nes būtent aplinkybės, kad aikštelė yra sukurta 1981-1982 metai tiesimo, statybos, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbais, naudojant statybines medžiagas, gaminius dirbinius, produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Šias faktines aplinkybes patvirtina gatvės - laisvės alėjos techninis pasas, žurnalo „Kapitalinis remontas, kapitalinė statyba“ išrašas, liudytojo J. A. B. parodymai (b.l. 57-61, 120, 159-160, adm. b. Nr. 1-16-442/05, 1t.) buvo konstatuotos tada, kai buvo atlikta aikštelės teisinė registracija, tačiau po šių bylu išnagrinėjimo tokia faktinė aplinkybė pasikeitė - pareiškėjas įstatymu nustatyta tvarka aikštelės teisinę registraciją nuginčijo ir teisinė registracija šiuo metu yra panaikinta.

16. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad vienas iš statinių formavimo būdų yra statinio suformavimas suformuojant naują nekilnojamąjį daiktą. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, tai reiškia, jog yra taikomos Statybos įstatymo nuostatos naujai formuojant nekilnojamuosius daiktas, ir jog statiniai statomi turint statybos leidimus, o teisiškai suformuojami juos pripažinus tinkamais naudoti. Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalis nustato, kad statinį galima naudoti tik įvykdžius Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies reikalavimus - pripažinus statinį tinkamu naudoti. Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad statinio pripažinimas tinkamu naudoti yra nustatyta tvarka sudarytos komisijos atliekamas patikrinimas ir patvirtinimas, kad statinys pastatytas pagal privalomųjų statinio projekto rengimo dokumentų reikalavimus, pagal statinio projektą ir atitinka Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas esminius statinio reikalavimus. Analogiškos nuostatos galiojo ir iki Statybos įstatymo įsigaliojimo.

17. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro 7 straipsnio 4 dalimi, nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti, t. y. statinys yra pripažintas tinkamu naudoti, ir šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar toks sprendimas yra priimtas iki Statybos įstatymo įsigaliojimo, ar jau įsigaliojus statybos įstatymui, svarbu, kad apskritai toks sprendimas būtų priimtas ir jis atitiktų statinio statybos metu galiojusius įstatymų reikalavimus. Nesant valstybinę statybos priežiūrą vykdančių institucijų dokumentų apie ginčo aikštelės žemės sklype (duomenys neskelbtini) statybos teisėtumą, jos (aikštelės) teisinis statusas yra savavališka statyba (CK 4.103 str. 1 d.), o savavališkai pastatyti statiniai Nekilnojamojo turto registre yra neregistruojami, dėl ko ir žemė, kuri užstatyta tokiais statiniais, negali būti laikoma užimta žeme, nes nėra aplinkybių apie teisėtą tokį žemės užstatymą.

18. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu, žemės dangos atskirais nekilnojamojo turto kadastro objektais negali būti.

Žemesnės instancijos teismas

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl visuomenės poreikio nebuvimo ginčo teritorijai. Miesto infrastruktūros raida yra viena iš savivaldybei priskirtų funkcijų, o automobilių saugojimo aikštelės - vienas iš infrastruktūros elementų. Žemės sklypas, į kurį apeliantas pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra užstatytas automobilių saugojimo aikštele, skirta viešam miesto gyventojų ir svečių naudojimui. Aikštelė yra bendro naudojimo objektas, šiuo metu eksploatuojama ir naudojama visuomenės reikmėms. Aplinkybę, jog automobilių stovėjimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), Kaune skirta bendriems visuomenės poreikiams patvirtina ir tai, kad ši aikštelė Kauno miesto valdybos 1997 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 469, 2001 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 292 bei Kauno miesto savivaldybės tarybos 2002 m. vasario 21d. sprendimu Nr. 35 yra įtraukta į Kauno miesto vietų, kuriose renkama vietinė rinkliava už naudojimąsi nustatytomis vietomis automobiliams statyti, sąrašą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 14 d. nutartyje adm. byloje Nr. A-6-64/2002 apibrėžė, jog automobilių saugojimo aikštelė atitinka statinio sąvoką, todėl sklypas laikytinas užstatytu ir priskirtinas prie valstybės išperkamos žemės, pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovą grąžinti minėtą sklypą natūra nepagrįstas. Sklypas gali būti laikomas užstatytu, jei jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas ir yra naudojamas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, jog ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiu sprendimu Kauno apygardos administracinėje byloje Nr. 1-283-414/2006. Apeliantas klaidingai teigia, kad po šios bylos išnagrinėjimo pasikeitė faktinės aplinkybės - panaikinta aikštelės teisinė registracija. Tačiau aikštelės teisinė registracija panaikinta 2005 m. birželio 13 d., taigi, iki minėtos administracinės bylos išnagrinėjimo.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002 m. konstatavo, jog automobilių aikštelė, kurią tam tikroje teritorijoje sudaro asfalto danga su aplinkui įrengta tvora, atitinka įrenginio sąvoką ir yra statinys.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas ir jo atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.