Kauno apygardos teismo nutartis

2018-05-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-347-810/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-05-11Alytaus apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-05-14Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-14
Bylos Nr.
1A-347-810/2018
Teisminio proceso Nr.
1-79-1-00055-2014-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Edita Dambrauskienė, Giedrius Endriukaitis, Jurgis Kiškis
Nuteistasis
S. Ž., R. G.
Civilinis ieškovas
VĮ Valstybinių miškų urėdijos
Advokatai
Rasa Malinauskienė, Rita Petručionytė, Gintautas Malaveckas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-347-810/2018Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00055-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1; (S) 1.2.29.1.1; 2.1.7.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.4.6.1; 2.4.7
Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 14 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedriaus Endriukaičio ir Jurgio Kiškio,

sekretoriaujant Vidai Butiškienei,dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei,nuteistajam S. Ž., jo gynėjai advokatei Rasai Malinauskienei,nuteistojo R. G. gynėjai advokatei Ritai Petručionytei,

civilinio ieškovo VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio (buvusi VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdija) atstovui advokatui Gintautui Malaveckui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. Ž. ir R. G. apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo

R. G. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį - 30 MGL dydžio bauda.

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį - 20 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 40 MGL, t. y. 1506,40 eurų, dydžio bauda.

S. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 35 MGL, t. y. 1318,10 eurų, dydžio bauda.

VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir solidariai iš R. G. ir S. Ž. priteista 1654,30 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Iš R. G. ir S. Ž. priteista po 500 eurų atstovavimo išlaidų VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. sausio 30 d. laikotarpyje nuo 5.44 val. iki 6.30 val., dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotoje (duomenys neskelbtini), miškovežio vairuotojo pareigose, veikdamas bendrininkų grupėje su toje pačioje bendrovėje transporto vadovo pareigose dirbančiu S. Ž., iš VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) šilo 30 kv. miško sandėlio, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu automobiliu „MAN 26.402“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagrobė ir išvežė 6 metrų ilgio pušies rąstų, iš viso 23,94 kietmetrius medienos, kurio vieno kietmetrio vertė 69,22 eurų (239 litai), bendroje sumoje 1654,30 eurų (5712 litų), kurią jis, surašęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2014 m. sausio 30 d. krovinio važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) tikrovės neatitinkančią informaciją, šį važtaraštį pasirašė, kuo patvirtino disponavimo mediena teisėtumą, žinodamas, kad dokumentas yra suklastotas, jį pateikė B. M., kuri už pristatytą ir perduotą medieną jam sumokėjo apie 1158,48 eurų (4000 litų), tiksli suma ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, tokiu būdu VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijai padarė 1654,30 eurų turtinę žalą. S. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. sausio 30 d. laikotarpyje nuo 5.44 val. iki 6.30 val., dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotoje (duomenys neskelbtini), transporto vadovo pareigose, veikdamas bendrininkų grupėje su toje pačioje bendrovėje miškovežio vairuotojo pareigose dirbančiu R. G., iš VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) šilo 30 kv. miško sandėlio, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu automobiliu „MAN 26.402“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagrobė ir išvežė 6 metrų ilgio pušies rąstų, iš viso 23,94 kietmetrius medienos, kurio vieno kietmetrio vertė 69,22 eurų (239 litai), bendroje sumoje 1654,30 eurų (5712 litų), kuri buvo parduota B. M., tuo VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijai padarė 1654,30 eurų turtinę žalą. Apeliaciniame skunde R. G. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, netinkamai vertino byloje surinktus duomenis, neatliko išsamaus įrodymų tyrimo, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi prielaidomis, todėl prašo Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. sausio 31 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują nuosprendį – R. G. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Skunde nurodoma, jog byloje nenustatytas vagystės padarymo laikas. Iš 2014 m. vasario 3 d. R. T. apklausos protokolo matyti, jog R. T. medieną paskutinį kartą matė 2014 m. sausio 28 d., vagystės faktą pastebėjo 2014 m. sausio 30 d. apie 11 val. Taigi niekas negali patvirtinti medienos buvimo fakto (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) šilo miško sandėlyje laikotarpyje nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. sausio 30 d. 11 val. Nagrinėjant bylą nenustatyti asmenys, kurių liudijimu remiantis R. T. sprendė, jog vagystė įvykdyta būtent 2014 m. sausio 30 d. Įvykio vietos apžiūrų protokoluose nebuvo nustatyti bei užfiksuoti transporto priemonės ratų padangų protektoriaus lyginamieji pėdsakai. 2014 m. vasario 3 d. R. T. nurodė, jog miškovežio, kuriuo buvo išvežta mediena, požymių nebuvo galima nustatyti, tuo tarpu 2016 m. kovo 2 d. papildomame apklausos protokole liudytojas tvirtino matęs įvykio vietoje paliktus šviežius miškovežio pėdsakus, tai yra ant kelio besimėtančias šviežios medžio žievės nuolaužas, kurios nebuvo suvažinėtos. Tačiau tai negali patvirtinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio miškovežio buvimo miško sandėlyje fakto, kadangi teisiamajame posėdyje R. T. parodė, jog 2014 m. sausio mėn. mediena buvo skersuojama ir kraunama į rietuves, todėl natūralu, kad žievės pėdsakai liko kraunant medieną į rietuves. Skunde nurodoma ir tai, kad byloje nenustatyta, jog mediena, pateikta B. M., yra mediena pavogta iš VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) šilo miško sandėlio, neatlikti jokie jos atpažinimo veiksmai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti M. C. ir B. M. aiškiai nurodė, kad pirko 15,01 m³ medienos, kuri buvo žymėta raudonais dažais, tuo tarpu liudytojai J. P., A. L., R. T. apklausiami parodė, jog buvo pavogta 23,94 m³ žalios spalvos dažais ženklintos medienos. Apeliantas taip pat teigia, jog teismas neteisingai vertino 2014 m. sausio 30 d. krovinio važtaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) turinį ir paskirtį. Šis važtaraštis buvo skirtas jam skirtai medienai gabenti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu transportu. Pažymėtina ir tai, jog Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatyta vagystės įvykdymo diena, nebuvo surinkta duomenų, kad būtent ta pati mediena buvo pavogta iš (duomenys neskelbtini) girininkijos ir parduota B. M., be to, R. T. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad medienos rąstus pažymėjo žaliai, o liudytojas M. C. parodė, kad pirko raudona spalva pažymėtus rąstus. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą, jokios naujos aplinkybės nepaaiškėjo, jokie nauji įrodymai šioje byloje nebuvo gauti. Apeliaciniame skunde S. Ž. nurodo, jog skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, juos nepagrįstai pripažino įrodymais, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, kas vertintina kaip esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, taip pat rėmėsi duomenimis, kurie buvo gauti pažeidus BPK reikalavimus, todėl prašo Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. sausio 31 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti naują nuosprendį – S. Ž. pagal BK 178 straipsnį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.Apelianto manymu, byloje buvo netinkamai užfiksuotas pats vagystės faktas. Teismas konstatavo, kad medienos vagystės faktą patvirtina nuoseklūs ir išsamūs liudytojų R. T., J. P., A. L., V. B. parodymai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi minėti liudytojai, išskyrus policijos pareigūną V. B., yra VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos darbuotojai ir yra suinteresuoti bylos baigtimi. Surašant 2014 m. sausio 30 d. komisijos aktą, kuriame užfiksuotas medienos trūkumas, nedalyvavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar kiti pašaliniai asmenys. Be to, pastebėjus vagystės faktą, apie tai nebuvo pranešta policijai, į ją kreiptasi tik po kelių dienų. Tokiu būdu girininkijos darbuotojai galimai slėpė dėl jų pačių kaltės atsiradusį medienos trūkumą. 2014 m. vasario 3 d. atlikta įvykio vietos apžiūra nelaikytina įrodymu, kadangi byloje nėra duomenų, kad nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 3 d. pro tariamą nusikaltimo vietą niekas daugiau nevažiavo, nepravažiavo, neužklimpo ar pan. Liudytojas A. L. teisme patvirtino, kad medienos grobimo faktą pastebėjo, nes matėsi grobimo žymės - buvo prikritę spyglių, smulkių medienos drožlių, žievių, šakų, matėsi transporto priemonės vėžės bei tai, jog žemė suplūkta. Pastebėtina, kad pušies rąstai buvo laikomi miške, kuriame natūraliai nuo medžių krinta spygliai, o medienos drožlių, šakų prikrinta ir sukraunant rąstus į rietuves, ne tik juos iš ten paimant. Liudytojas R. T. taip pat nurodė, kad įvykio vietoje matėsi palikti švieži miškovežio pėdsakai, tačiau tai nėra užfiksuota BPK nustatyta tvarka. Be to, tai, kad vagystė įvykdyta 2014 m. sausio 30 d., grindžiama tik liudytojo R. T. parodymais. Visiškai neaišku kokie žmonės paliudijo R. T., jog 2014 m. sausio 30 d. rytą jie girdėjo mašinos ūžimą, ko pagrindu buvo nuspręsta, kad vagystė įvykdyta būtent 2014 m. sausio 30 d., ką jie veikė nusikaltimo vietoje, kur jie gyvena, kokiu atstumu jie girdėjo ūžimą ir ar apskritai galėjo girdėti jį nuo savo gyvenamosios vietos ir pan. Pažymėtina ir tai, kad pagal B. M. parodymus jai 2014 m. sausio 30 d. buvo atvežta lygiai 15 m³ medienos, tačiau civilinio ieškovo tvirtinimu buvo pavogta 23,94 m³ medienos, todėl iškyla abejonės dėl pačios vagystės padarymo datos, aplinkybių bei pavogtos medienos kiekio.Apeliantas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį S. Ž. atžvilgiu grindė bei nusikaltimo dalyką iš esmės įrodinėjo tik R. G. 2014 m. gegužės 13 d. duotais parodymais bei jo parodymų patikrinimo vietoje protokolu. Kadangi R. G., nesant BPK 140 straipsnyje numatytos bent vienos laikino sulaikymo sąlygos, buvo neteisėtai sulaikytas savo namuose, jo sulaikymas bei visi su juo 2014 m. gegužės 13 d. atlikti veiksmai pripažintini neteisėtais. Liudytojas V. J. teisme patvirtino, kad iki įtarimo pateikimo atliko su R. G. veiksmus primygtinai klausinėdamas apie tariamą medžių vagystę, tačiau teismas visiškai nevertino R. G. daryto poveikio. Pažymėtina, kad pateikus įtarimą R. G. kaltu neprisipažino, todėl liudytojos R. I. parodymai, jog tą pačią dieną, kai buvo pranešta apie įtarimą, R. G. prisipažino padaręs ją ir labai išsamiai bei detaliai nurodė savo veiksmus, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Faktą, kad pirmojo įtariamojo apklausos protokolas surašytas ne iš paties R. G. žodžių, patvirtina jo apklausos teisme, kurių metu jo duodami parodymai į nuoseklius bei išsamius visiškai nepanašūs, priešingai, jie nerišlūs ir padriki. Specialisto išvada Nr. 11-2515(16) kategoriškai patvirtina, kad R. G. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų „savo“ parodymų parašu nepatvirtino. Nors teismas nurodė, kad R. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina liudytojų V. J. ir R. I. parodymai, tačiau kokią apklausą atliko tyrėjas V. J., ar jos metu buvo išaiškinta teisė R. G. neduoti parodymų prieš save, neužduoti jam menamų klausimų ir pan., patikrinti BPK numatytais veiksmais nėra jokios galimybės. S. Ž. skunde taip pat atkreipia dėmesį, jog jo, kaip įtariamojo, duoti parodymai nėra vienas kitam prieštaraujantys, teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo juos vertinti tik kaip jo gynybinę versiją. Teismas S. Ž. ir R. G. nurodytas aplinkybes apie tai, kad 2014 m. sausio 29 d. buvo sugedęs miškovežis, dėl kurio gedimo nebuvo įmanomi krovimo darbai, paneigė liudytojo G. G. parodymais, kuris tvirtino, jog, net ir nesant hidromanipuliatoriaus cilindro, krovimo darbai buvo įmanomi. Tačiau teismas, vertindamas šio liudytojo parodymus, neatsižvelgė į tai, kad jis pats remonto darbų neatlieka, yra įgijęs tik vidurinį išsilavinimą ir neturi specialių žinių tokios kategoriškoms išvadoms teigti. Be to, S. Ž. parodymai teismo vertinti kaip tarpusavyje prieštaraujantys motyvuojant tuo, kad R. G. nurodė, jog gautus pinigus grąžino direktorei, vėliau nurodė, kad perdavė S. Ž.. Apeliantas nurodo nepatvirtinęs, jog šiuos pinigus gavo, todėl prieštaringus parodymus davė ne jis, o R. G.. Anot apelianto, tai kad teismas jo atžvilgiu buvo šališkas ir nesiekė išsamiai ištirti visų nusikaltimo padarymo aplinkybių, patvirtina tai, kad remiantis informacija, gauta iš ūkio subjektų teikiančių telekomunikacijų tinklus bei paslaugas apie retransliaciniuose bokštuose užfiksuotus telefoninių pokalbių sujungimus, nusikaltimo vietoje buvo ir kiti asmenys – J. V., A. M., R. G., G. B., tačiau nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei teismui jokių abejonių jų buvimas žiemos metu miške, netoli įvykio vietos, nesukėlė. Išanalizavus minėtą informaciją taip pat konstatuota, jog galimos nusikalstamos veikos padarymo vietoje veikė ir prie telekomunikacinių antenų jungėsi judriojo ryšio numeriai: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Vienu iš šių telefonų naudojosi E. S., tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, kad tuo metu ji iš Kauno niekur išvykusi nebuvo, todėl informacija, gauta iš ūkio subjektų teikiančių telekomunikacijų tinklus bei paslaugas apie retransliaciniuose bokštuose užfiksuotus telefoninių pokalbių sujungimus, jokios įrodomosios reikšmės neturi.Pažymėtina, jog teismo posėdyje nebuvo peržiūrėtas, t. y. ištirtas, prie bylos pridėtas kompaktinis diskas su įvykio vietos ir R. G. parodymų patikrinimo vietoje nuotraukomis. Tuo tarpu teismas šį kompaktinį diską laikė įrodymu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, ir atkreipė dėmesį, kad įvykio vietoje esančių rąstų galai pažymėti žalios spalvos dažais ir parodymų patikrinimo vietoje B. M. ir M. C. sodyboje rastos išpjautos medienos galai taip pat pažymėti žalios spalvos dažais, dėl ko neatmetė galimybės, kad tai gali būti tos pačios rūšies dažai ir statybinės medžiagos išpjautos iš pagrobtos medienos. Iš įvykio vietos nuotraukų akivaizdu, kad iš įvykio vietoje likusio 21 rąsto tik keturių rąstų galai yra pažymėti žaliai, ištisiniu brūkšniu, labai arti rąsto žievės. Pas B. M. rasta išpjauta statybinė medžiaga be žievės, ant kurios matosi žalia spalva, tačiau jai atvežti medžio rąstai buvo sužymėti per vidurį ir kiekvienas rąstas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. G. parodymų patikrinimo metu rodė visai ne tą vietą, kuri buvo užfiksuota įvykio vietos apžiūros metu: įvykio vietoje užfiksuota 18 rąstų, o žymėti rąstai išdėstyti iš kraštų, tuo tarpu parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuoti tik 7 rąstai, iš kurių trys sužymėti rąstai yra viduryje. Liudytojas J. P. parodė, kad rąstai buvo purkšti žaliais dažais, skaičiai ant rąstų buvo pažymėti juoda kreida. Iš įvykio vietos apžiūros fotonuotraukų yra akivaizdu, kad trūksta rąstų iš rietuvės vidurio. Taigi, jeigu pavogti rąstai buvo nuvežti B. M., tai jie turėjo būti pažymėti žalia spalva, ant jų turėjo būti juoda spalva pažymėti skaičiai. Tačiau ant B. M. sodyboje rastos paruoštos medienos nėra juodos spalvos žymių. Akcentuotinas ir tas faktas, kad parodymų patikrinimo vietoje metu darytoje nuotraukoje, kurioje yra nufotografuota statybinė medžiaga su žalios spalvos likučiais, nėra paties R. G., todėl ji negali būti vertinama kaip įrodymas. Kitoje nuotraukoje R. G. rodo visai kitą sodybos vietą.Skunde taip pat pažymima, jog Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo nutrauktas. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą jokios naujos aplinkybės nepaaiškėjo, nauji įrodymai nebuvo gauti. Atsiliepime į S. Ž. apeliacinį skundą civilinio ieškovo VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regiono padalinio atstovai J. P. ir advokatas Gintautas Malaveckas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti civiliniam ieškovui iš S. Ž. bylinėjimosi išlaidas - 360 eurų, patirtas apeliacinės instancijos teisme.Atsiliepime teigiama, jog apeliantas neteisus, sakydamas, kad byloje nenustatytas vagystės faktas. Mediena prieš vagystę ir po jos buvo išmatuota - liudytojai A. L. ir J. P. nurodė, kad dalyvavo matuojant medienos likutį kartu su R. T., buvo nuimta apie 24 m³ medienos. Vagystės dieną buvo girdimas transporto priemonės, atitinkančios miškovežį, garsas, matėsi grobimo žymės - buvo šviežiai prikritę spyglių, smulkių medienos drožlių, šakų, matėsi transporto priemonės vėžės, suplūkta žemė, provėžos. Medžių skersavimas vyko prieš savaitę, skersuojant kita drožlių ir žievių sandara. Šiuos parodymus patvirtina ne tik urėdijos darbuotojų J. P., A. L., bet ir kitų liudytojų - R. B., V. J., R. I. - parodymai, pirminiai nuteistojo R. G. parodymai, parodymų patikrinimas vietoje, kita byloje surinkta medžiaga. Be to, visi liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės duodant melagingus parodymus. Tuo tarpu įvardinti asmenis, girdėjusius miškovežio ūžimą 2014 m. sausio 30 d., nebuvo būtinybės - data ir vagystės faktas buvo nustatytas pagal aukščiau pateiktus duomenis.Civilio ieškovo atstovų nuomone, gauta informacija apie retransliaciniuose bokštuose užfiksuotus telefoninių pokalbių sujungimus paneigia nuteistųjų versijas apie jų buvimo vietą vagystės metu bei leidžia daryti išvadą, kad įvykio vietoje jie lankėsi dieną prieš vagystės faktą su tikslu apsižiūrėti ir pasiruošti vagystei. Tuo tarpu kiti asmenys - G. B., R. G., A. M., J. V., vagystės dieną buvę retransliacinių bokštų veikimo zonoje, neturėjo nieko bendro su vagyste - jie buvo toli nuo įvykio vietos, buvo atvykę lengvuoju automobiliu, visų parodymai visiškai sutampa.Atsakant į skundo argumentą, jog pas B. M. rasta mediena nebuvo pažymėta juodos spalvos žymėmis, civilinio ieškovo atstovai pažymi, jog pas B. M. rasta mediena jau buvo supjauta, todėl negalėjo būti pažymėtas kiekvienas ruošinys. Atsiliepime taip pat teigiama, jog apklausiant R. G. procesinės normos pažeistos nebuvo - parodymus jis davė geranoriškai, parodė, kur nuvežė ir iškrovė vogtą medieną, kieno nurodymu vykdė vagystę, pats pasirašė ant protokolų, jo parodymai atitinka vagystės aplinkybes, kurių negalėjo žinoti tyrimą atliekantys pareigūnai ar urėdijos darbuotojai. S. Ž. versiją, kad R. G. pirminiuose procesiniuose veiksmuose neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką paneigia įtariamojo apklausos protokolas, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, liudytojų R. B., V. J., R. I. parodymai, kita bylos medžiaga. Atsiliepime į R. G. apeliacinį skundą civilinio ieškovo VĮ Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regiono padalinio atstovai J. P. ir advokatas Gintautas Malaveckas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti civiliniam ieškovui iš R. G. bylinėjimosi išlaidas - 240 eurų, patirtas apeliacinės instancijos teisme.Atsiliepime į R. G. apeliacinį skundą, be argumentų, nurodytų atsiliepime į S. Ž. apeliacinį skundą, civilinio ieškovo atstovai taip pat pažymi, jog R. G. neteisus, sakydamas, kad byloje nebuvo atlikti medienos atpažinimo veiksmai. Pirminės apklausos metu ir parodymų patikrinimo metu R. G. parodė kada, kaip, į kur, t. y. į B. M. sodybą, nuvežė pavogtą medieną. Atsakant į R. G. argumentą dėl medienos žymėjimo raudona ir žalia spalvomis, atsiliepime pažymima, jog visi urėdijos darbuotojai apklausiami parodė, kad nėra nustatyta, kokia spalva privaloma žymėti medieną, kokia spalva buvo žymėta vogta mediena negali pasakyti, mano, kad buvo žalia spalva. Iš R. G. parodymų patikrinimo vietoje metu darytų fotonuotraukų matyti, kad ant B. M. namuose esančios medienos galų matosi žalia spalva, o ne raudona ar oranžinė, kaip teigė apeliantai. Vizualiai palyginus įvykio vietoje ir parodymų patikrinimo vietoje darytas fotonuotraukas matyti, kad ir įvykio vietoje likusi mediena ir pas B. M. supjauta mediena pažymėta žalia spalva, žalios spalvos dažų atspalvis vienodas.Atsiliepime pažymima ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu R. G. prisipažino, kad Ž. išrašytą važtaraštį kitą dieną perrašė pats, užpildydamas visas grafas, o prie Ž. pavardės pasirašė pats S. Ž., taip pat patvirtino, kad pirminis važtaraštis buvo surašytas jo. Nors S. Ž. teigė, kad važtaraštyje yra vienas parašas ties S. Ž. ir R. G. pavarde, tačiau akivaizdu, kad jo parodymai neteisingi, nes specialisto išvadoje Nr. 11-816(16) nurodyta, kad 2014 m. sausio 30 d. važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) rankraštinius įrašus parašė ir eilutėje „medieną perdavė:“, šalia įrašo „S. Ž.“, pasirašė vienas asmuo - R. G.. Taip pat minėtoje išvadoje nurodyta, kad nustatyti ar važtaraštyje, eilutėje „Medieną priėmė:“, šalia įrašo „R. G.“, pasirašė R. G. ar kitas asmuo negalima, kadangi parašas netinkamas identifikavimui. Iš to galima spręsti, kad buvo du parašai, o ne vienas, kaip teigia S. Ž., o tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, kad R. G. suklasto dokumentą - važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini).Civilinio ieškovo manymu, atnaujinus ikiteisminį tyrimą, buvo atlikta daugybė procesinių veiksmų, surinkta papildomų įrodymų, atlikta ekspertizė.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis S. Ž. ir jo gynėja advokatė Rasa Malinauskienė pritarė S. Ž. apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. G. gynėja advokatė Rita Petručionytė prašė savo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų R. G. ir S. Ž. apeliaciniai skundai atmetami. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateiktų apeliacinių skundų turinio matyti, kad abu nuteistieji iš esmės neigia savo kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi duomenimis, kurie buvo gauti pažeidus BPK reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įvirtintais reikalavimais, išsamiai išnagrinėjo teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo R. G. pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, S. Ž. pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, turėjusių reikšmę renkant ir tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.

Dėl R. G. ir S. Ž. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje

Nors nuteistieji R. G. ir S. Ž. savo kaltės dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, nepripažįsta, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad jų kaltė yra įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. liudytojų R. I., V. J., R. T., A. L., J. P., V. B., G. G., B. M., M. C. parodymais, byloje esančiais rašytiniais duomenimis – 2014 m. sausio 30 d. VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos pranešimu, apvalios medienos taškavimo lapais Nr. 711, 14-1, 14-2, 2014 m. sausio 30 d. VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos komisijos aktu, 2014 m. gegužės 14 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais, ūkio subjektų, teikiančių telekomunikacijų tinklus bei paslaugas, pateikta informacija, 2017 m. vasario 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2515(16), tarnybiniais pranešimais. Abiejų nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teigiama, jog byloje netinkamai užfiksuotas pats vagystės padarymo faktas, nenustatytas jos padarymo laikas bei pavogtos medienos kiekis. Apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais sutikti negali.Tai, jog mediena buvo pavogta iš VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) šilo 30 kv. miško sandėlio kaltinamajame akte nurodytu laiku – 2014 m. sausio 30 d. laikotarpyje nuo 5.44 val. iki 6.30 val., patvirtina ne tik liudytojo R. T. parodymai, kaip apeliaciniame skunde teigia S. Ž., tačiau ir kitų liudytojų – J. P., A. L., V. B., R. I., V. J., parodymai apie įvykio vietoje buvusias šviežias medienos krovimo, miškovežio žymes bei ūkio subjektų, teikiančių telekomunikacijų tinklus bei paslaugas, pateikta informacija apie R. G. ir S. Ž. naudojamų telefonų jungimąsi kaltinime nurodytoje vietoje ir metu. Iš R. T. parodymų duotų teisiamojo posėdžio metu matyti, jog jis vagystę pastebėjo 2014 m. sausio 30 d., įvykio vietoje matėsi akivaizdžios medienos krovimo žymės – prikritusios žievės, taip pat palikti automobilio pėdsakai, kurie fiksuoti iki (duomenys neskelbtini) sankryžos, iš jų matyti, jog automobiliu buvo važiuota link (duomenys neskelbtini), tačiau automobilis užklimpo ir tuo keliu pravažiuoti nepavyko. Nors tuo metu buvo prisnigta, ant likusių nepavogtų rąstų sniego nebuvo. Analogiškus parodymus, kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, apie įvykio vietoje buvusias nusikaltimo padarymo žymes R. T. davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Apklausiamas 2015 m. balandžio 14 d., minėtas liudytojas parodė, jog atvykęs į įvykio vietą rado miškovežio pėdsakus, vienoje vietoje matėsi užklimpimo žymės, be to, bendravo su vietoje buvusiais žmonėmis, kurie teigė 2014 m. sausio 30 d. rytą girdėję automobilio ūžimą. Tai, jog įvykio vietoje 2014 m. sausio 30 d. buvo matyti grobimo žymės paliudijo ir liudytojai A. L., J. P., kurių parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 5 dalimi, buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje. A. L. parodė, kad įvykio vietoje buvo prikritusių spyglių, smulkių medienos drožlių, ko neturėtų būti. J. P. parodė, jog ties įvykio vieta buvo pabirusios žievės, aplinkinės rietuvės buvo apsnigtos, o rietuvė, kurią matavo, buvo be sniego. Iš BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pagarsintų liudytojo V. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis įvykio vietoje matė šviežias plačias vėžes, kurios galimai galėjo būti miškovežio, matė, kad automobiliu buvo pasišalinta (duomenys neskelbtini) kryptimi, nes buvo paliktos transporto priemonės slydimo – ratų kasimosi žymės. Tai, jog įvykio vietoje buvo palikti galimai miškovežio pėdsakai, iš kurių matyti, jog transporto priemonė judėjo (duomenys neskelbtini) kryptimi, buvo užklimpusi, patvirtino ir liudytojas V. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, bei paaiškino, jog mano, kad tai galėjo būti būtent miškovežio pėdsakai, kadangi žemėje buvo įsispaudęs gilus protektoriaus ir plačių ratų raštas. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmos apklausos metu įtariamuoju apklaustas R. G. nurodė visas esmines aplinkybes, susijusias su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, kartu su policijos pareigūnais R. I. ir V. J. vyko į VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) šilo 30 kv. miško sandėlį, kuriame buvo atlikti R. G. parodymų patikrinimo vietoje veiksmai. Teisiamojo posėdžio metu apklausiami abu policijos pareigūnai nurodė, kad R. G. paaiškino jiems, kad važiuojant miško keliukais buvo užklimpęs, kas tik patvirtina aukščiau aptartus R. T., V. B. parodymus apie tai, jog įvykio vietoje buvo matyti švieži miškovežio pėdsakai, jo užklimpimo žymės. Iš ūkio subjektų, teikiančių telekomunikacijų tinklus bei paslaugas, gautos informacijos matyti, jog nusikalstamos veikos padarymo metu įvykio vietoje veikė ir prie UAB „Bite“ telekomunikacinių ryšio antenų (retransliacinių bokštų/celių), esančių adresais (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), jungėsi judriojo ryšio numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), priklausantys UAB „(duomenys neskelbtini)“, jais realiai naudojosi R. G., S. Ž. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė E. S.. Analizuojant gautą informaciją, nustatyta, kad 2014 m. sausio 30 d. 5.19 val. pokalbio tarp nuteistųjų metu S. Ž. telefonas jungėsi prie antenos, esančios (duomenys neskelbtini), t. y. įvykio vietoje veikiančios telekomunikacinių ryšių antenos. Prie tos pačios antenos 2014 m. sausio 30 d. 5.32 val. jungėsi ir R. G. naudojamas judriojo ryšio telefonas. Laikotarpiu nuo 5.34 val. iki 5.43 val. nuteistieji jungėsi prie tos pačios antenos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), o laikotarpiu nuo 5.44 val. iki 06.32 val. jungėsi prie antenos, esančios (duomenys neskelbtini), t. y. šioje vietoje R. G. išbuvo apie 48 min. 2014 m. sausio 30 d. 06.52 val. R. G. telefonas jungėsi prie antenos, esančios (duomenys neskelbtini), 9.53 val. prie antenos, esančios (duomenys neskelbtini) gatvėje, 10.28 val. prie antenos, esančios (duomenys neskelbtini), nuo 10.33 val. jungėsi prie antenų, esančių (duomenys neskelbtini) rajone ir (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu S. Ž. telefonas 2014 m. sausio 30 d. 7.01 val. jungėsi prie antenos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), nuo 9.44 val. jungėsi prie antenų, esančių (duomenys neskelbtini) mieste. Šie duomenys, be kita ko, atitinka pirminės R. G. apklausos metu jo duotus parodymus, jog 2014 m. sausio 29 d. S. Ž. skambino R. G. ir pasakė, kad kitą dieną, anksti ryte, apie 5.30 val., reikės medieną pervežti iš (duomenys neskelbtini) rajono į (duomenys neskelbtini), kadangi R. G. kelio nežinojo, tai kartu lengvuoju automobiliu „Subaru“ važiavo ir S. Ž., o pasikrovus medieną į (duomenys neskelbtini) važiavo tik R. G.. Abu nuteistieji apeliaciniuose skunduose teigia, kad įvykio vietoje aptiktos medienos drožlės, žievės nepatvirtina medienos grobimo fakto. Grįsdamas tokį skundo argumentą, R. G. pažymėjo, jog 2015 m. balandžio 14 d. teisiamajame posėdyje R. T. paliudijo, kad 2014 m. sausio mėnesį mediena buvo skersuojama ir kraunama į rietuves, todėl natūralu, kad medienos žievės liko kraunant ją į rietuves. S. Ž. taip pat nurodė, jog medžio drožlės galėjo prikristi ne tik išimant rąstus iš rietuvių, tačiau ir juos ten sukraunant. Atsakant į šį skundo argumentą, pažymėtina, kad 2015 m. balandžio 14 d. vykusiame teisiamajame posėdyje R. T., iš tiesų, parodė, kad 2014 m. sausio mėnesį mediena VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) šilo 30 kv. miško sandėlio 16 sklype buvo skersuota. Tačiau R. T. minėto posėdžio metu taip pat parodė, jog 2014 m. sausio 28 d. sumatavo skersuotą medieną. Iš to seka, jog mediena buvo suskersuota dar iki jos sumatavimo laiko, t. y. 2014 m. sausio 28 d. Iš liudytojo R. T. parodymų matyti, jog įvykio dieną buvo prisnigta, taigi iš karto po medienos skersavimo likusios jos drožlės, žievės turėjo būti užsnigtos, tačiau jos buvo aiškiai matomos liudytojams R. T., J. P. ir A. L., kas leidžia daryti išvadą, jog medienos drožlės prikristi turėjo būtent vagystės metu, medieną išimant iš rietuvės. Abiejuose apeliaciniuose skunduose taip pat atkreipiamas dėmesys, jog miškovežio pėdsakai, kuriuos teigia matę liudytojai, nebuvo užfiksuoti BPK nustatyta tvarka. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu apklausiamas policijos pareigūnas V. B. patvirtino, kad, apžiūrint įvykio vietą, neturėjo sąlygų padaryti joje paliktų transporto priemonės ratų įspaudų išliejų, kadangi ratai buvo labai platūs, be to, tuo metu neturėjo reikalingų techninių priemonių. Tačiau vien tai, kad, atliekant įvykio vietos apžiūrą, nebuvo paimti lyginamieji transporto priemonės padangų protektoriaus pėdsakai, kuriuos būtų galima palyginti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio „MAN 26.402“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) padangų protektoriaus pėdsakais, nepaneigia nusikalstamos veikos padarymo fakto, kadangi ir be šio papildomo tyrimo veiksmo byloje, surinkus ir ištyrus kitus duomenis, įrodytos visos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. S. Ž. apeliaciniame skunde taip pat nurodo tai, kad 2014 m. vasario 3 d. atlikta įvykio vietos apžiūra nelaikytina įrodymu, kadangi byloje nėra duomenų, jog nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. vasario 3 d. pro tariamą nusikaltimo vietą niekas daugiau nevažiavo, nepravažiavo, neužklimpo ar pan. Aukštesnės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas įrodymas, kaip ir beje įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, yra vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, juos lyginant, analizuojant, tokiu būdu padarant išvadą dėl tam tikrų nusikalstamos veikos aplinkybių įrodytinumo. Tiek S. Ž., tiek R. G. taip pat akcentuoja ir tai, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyti asmenys, kurie R. T. paliudijo, jog 2014 m. sausio 30 d. rytą girdėjo automobilio ūžimą. Šiame kontekste pažymėtina, jog nusikalstamos veikos tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolesnės tyrimo eigos. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog nusikalstamos veikos padarymo laikas buvo nustatytas pagal aukščiau aptartus duomenis, papildomai nustatyti ir apklausti asmenis, kurie R. T. paliudijo, jog 2014 m. sausio 30 d. rytą jie girdėjo automobilio ūžimą, ko pagrindu R. T. sprendė, kad vagystė įvykdyta iš 2014 m. sausio 29 d. į 30 d., nebuvo tikslinga. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su S. Ž. nuomone, jog iš ūkio subjektų, teikiančių telekomunikacijų tinklus bei paslaugas, gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės. S. Ž. tokį manymą iš esmės grindžia tik tuo, kad išanalizavus šią informaciją buvo konstatuota, kad nusikalstamos veikos padarymo vietoje veikė ir prie telekomunikacinių antenų jungėsi judriojo ryšio numeris, kuriuo naudojosi E. S., nors tyrimo metu nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu iš (duomenys neskelbtini) ji išvykusi nebuvo. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos R. I. 2014 m. liepos 4 d. tarnybiniame pranešime (b. t. 1, b. l. 58-62), išanalizavus ūkio subjektų, teikiančių telekomunikacijų tinklus bei paslaugas, pateiktą informaciją, iš tiesų, konstatuota, jog nusikalstamos veikos padarymo vietoje veikė ir prie telekomunikacinių antenų jungėsi judriojo ryšio numeriai, kuriais naudojosi S. Ž., R. G. ir E. S.. Tačiau šiame pranešime, kaip ir skundžiamame nuosprendyje, taip pat konstatuota, kad E. S. visada jungėsi prie antenų, esančių (duomenys neskelbtini). Iš tarnybiniame pranešime pateiktos susistemintos R. Ž., R. G. ir E. S. įeinančių ir išeinančių skambučių bei SMS suvestinių informacijos matyti, jog telefonas, kuriuo 2014 m. sausio 30 d. laikotarpiu nuo 04.46 val. iki 06.31 val. naudojosi E. S., bandydama susisiekti su. S. Ž. (kurio naudojamas telefonas tuo metu jungėsi prie telekomunikacinių ryšių antenų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) jungėsi prie telekomunikacinių antenų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Ši informacija leidžia daryti išvadą, jog E. S. naudojamas telefonas jungėsi prie telekomunikacinių ryšio antenų, veikiančių įvykio vietoje, iš (duomenys neskelbtini), o ne iš pačios įvykio vietos. Taigi, apelianto nurodoma informacija niekaip nepaneigia iš ūkio subjektų, teikiančių telekomunikacijų tinklus bei paslaugas, gautos informacijos patikimumo. Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, abejones dėl pavogtos medienos kiekio nuteistieji grindžia B. M. ir M. C. parodymais, kad jiems buvo pristatyta ne 23,94 m³, o 15 m³ medienos. Apeliacinės instancijos teismo manymu, vien tai, jog B. M. buvo parduotas mažesnis medienos kiekis, nei nustatytas pavogtas, nepaneigia to, kad iš VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) šilo 30 kv. miško sandėlio S. Ž. ir R. G. pavogė būtent 23,94 m³ medienos. Iš liudytojos B. M. parodymų matyti, jog ji 2014 metų pradžioje internete rado skelbimą, kad bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)" gali parduoti medienos, telefonu susisiekė su minėtos bendrovės atstovu ir užsisakė apie 15-16 m³ pušinių rąstų, 6 m ilgio, konkrečios medienos atvežimo datos UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas nenurodė. Tai, jog iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, paskambinę telefonu, užsisakė 15-16 m³ pušinių rąstų patvirtino ir M. C.. Atsižvelgęs į šiuos liudytojų parodymus, teismas sprendžia, jog 15 m³ medienos B. M. buvo pristatyta ne todėl, kad tik toks jos kiekis buvo pavogtas nusikalstamos veikos padarymo metu, o todėl, kad tik dėl tokio iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perkamos medienos kiekio buvo sutarta dar prieš ją pristatant. Tuo tarpu tai, jog nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pavogtas kaltinamajame akte nurodytas medienos kiekis - 23,94 m³, patvirtina liudytojų R. T., A. L. parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai – apvaliosios medienos taškavimo lapai, surašyti prieš ir po vagystės, 2014 m. sausio 30 d. komisijos aktas. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu R. T. parodė, jog urėdijoje surašius tarnybinį pranešimą apie pastebėtą medienos vagystės faktą buvo sudaryta komisija, susidedanti iš vyr. inžinieriaus J. P., inžinieriaus A. L. ir jo paties, kuri turėjo sumatuoti likusį medienos kiekį, kadangi 2014 m. sausio 28 d. jis buvo sumatavęs to sandėlio medienos likutį. Gautas 23 m³ medienos trūkumas. Analogiškas aplinkybes apie tai, jog pavogtos medienos kiekis buvo nustatomas urėdo sudarytos komisijos, susidedančios iš J. P., A. L. ir jo paties, atliekant medžių taškavimą ir gautus rezultatus sulyginus su taškavimo lapu, kuriame užfiksuotas 2014 m. sausio 28 d. atliktas viso sandėlio taškavimas, R. T. nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Tai, jog po vagystės likusios medienos likutis įvykio vietoje buvo skaičiuojamas urėdo sudarytos komisijos, prieš vagystę mediena taip pat buvo suskaičiuota, skaičiavimo metu buvo rašomi taškavimo lapai, patvirtino ir liudytojai A. L. ir J. P., kurių parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 5 dalimi, buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu. Iš apvaliosios medienos taškavimo lapo Nr. 711 matyti, jog prieš vagystę, t. y. 2014 m. sausio 28 d., VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos kvartalo Nr. 30 sandėlyje buvo 40,74 m³ medienos. Iš apvaliosios medienos taškavimo lapo Nr. 14-1 matyti, kad po vagystės, t. y. 2014 m. sausio 30 d., minėtame sandėlyje rasta 16,80 m³ medienos. Palyginus 2014 m. sausio 30 d. ir 2014 m. sausio 28 d. užfiksuotus duomenis, nustatytas pavogtos medienos kiekis – 23,94 m³, ir tai patvirtinta 2014 m. sausio 30 d.. aktu, kurį pasirašė komisija, susidedanti iš urėdijos vyriausiojo inžinieriaus J. P., miškotvarkos inžinieriaus A. L., (duomenys neskelbtini) girininkijos girininko R. T.. S. Ž. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad medienos vagystės faktą patvirtina liudytojų R. T., J. P., A. L., V. B. parodymai, tačiau šie liudytojai, išskyrus V. B., yra VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos darbuotojai, kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, bei galimai slepia dėl savo pačių kaltės atsiradusį medienos trūkumą. Apeliantas taip pat pažymėjo, jog surašant 2014 m. sausio 30 d. komisijos aktą, kuriame užfiksuotas medienos trūkumas, nedalyvavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar kiti pašaliniai asmenys, o pastebėjus vagystės faktą, apie tai nebuvo pranešta policijai, į ją kreiptasi tik po kelių dienų. Nors R. T., J. P., A. L., nusikalstamos veikos padarymo ir jos tyrimo metu, iš tiesų, buvo VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos darbuotojai, tačiau vien tai nesudaro pakankamo pagrindo netikėti ir nesivadovauti jų duotais parodymais ar surašytais taškavimo lapais bei 2014 m. sausio 30 d. komisijos aktu. Pažymėtina, kad šie asmenys davė parodymus įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai dėl esminių bylos aplinkybių buvo nuoseklūs, vieni kitus papildantys, sutampantys tarpusavyje bei neprieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams. Deklaratyviu ir nepatvirtinančiu R. T., J. P., A. L. parodymų nepatikimumo fakto laikytinas ir argumentas, jog minėti asmenis galimai slepia dėl savo pačių kaltės atsiradusį medienos trūkumą, kadangi jis grindžiamas spėlionėmis, o ne konkrečiomis objektyviomis aplinkybėmis. Tuo tarpu skundo teiginį, jog, pastebėjus vagystės faktą, apie tai nebuvo pranešta policijai, į ją kreiptasi tik po kelių dienų, paneigia byloje esantis VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos 2014 m. sausio 30 d. raštas (b. t. 1, b. l. 6), iš kurio matyti, jog dėl medienos vagystės į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariatą buvo kreiptasi 2014 m. sausio 30 d., taip pat policijos sistemos informacinis lapas (b. t. 1, b. l. 7) iš kurio matyti, jog VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos urėdo R. J. pranešimas apie vagystę Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariate užregistruotas 2014 m. sausio 30 d. 15.26 val.R. G. apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nebuvo nustatyta, jog mediena pateikta B. M., yra ta pati, kuri buvo pavogta iš VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) šilo miško sandėlio, kadangi neatlikti jokie jos atpažinimo veiksmai, be to, M. C. ir B. M. nurodė, kad pirko raudonais dažais žymėtą medieną, tuo tarpu liudytojai J. P., A. L., R. T. apklausiami parodė, jog mediena buvo ženklinta žalios spalvos dažais. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į tokį apelianto skundo argumentą, pažymi, jog ši gynybos versija buvo išsamiai išanalizuota ir paneigta skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai B. M. ir M. C. parodymus šioje dalyje vertino kritiškai, kadangi B. M. ir R. G. sieja giminystės ryšiai, be to, jie prieštarauja kitų liudytojų parodymams bei R. G. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotiems duomenims. Liudytojai R. T., A. L. ir J. P. nurodė, kad jų mediena dažniausiai buvo žymima žalia spalva, o pavogta mediena buvo pažymėta ryškiai žalia spalva, žali dažai matėsi laibgalyje. R. G. parodymų patikrinimo vietoje metu darytose spalvotose fotonuotraukose akivaizdžiai matyti, kad ant supjautos medienos, esančios B. M. namų valdoje už ūkinio pastato, galų matosi žalia, o ne raudona ar oranžinė spalva. Teismas negali sutikti su S. Ž. nuomone, jog parodymų patikrinimo vietoje daryta fotonuotrauka, kurioje užfiksuota supjauta mediena, pažymėta žalios spalvos dažais, negali būti vertinama kaip įrodymas, kadangi joje nėra paties R. G.. Tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo tvarką numato BPK 179 straipsnis. Procesinio veiksmo - parodymų patikrinimo vietoje – atlikimo tvarką reglamentuoja BPK 196 straipsnis. Pažymėtina, kad nei BPK 179 straipsnis, nei 196 straipsnis imperatyviai nenumato, kad atliekant parodymų patikrinimą vietoje būtina daryti garso ir/ar vaizdo įrašą, o, nusprendus veiksmų metu fotografuoti, kiekvienoje nuotraukoje fiksuoti ir patį asmenį, kurio parodymai yra tikrinami. Be to, teisiamojo posėdžio metu pats R. G. neišreiškė jokių pastabų dėl fotografavimo parodymų patikrinimo metu, nenurodė, jog fotonuotrauka, kurioje užfiksuota supjauta mediena, pažymėta žalios spalvos dažais, buvo padaryta kitu, nei jo parodymų patikrinimo vietoje, metu. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad minėta fotonuotrauka negali būti vertinama kaip įrodymas. Be to, tai jog fotonuotraukose užfiksuota B. M. namų valdoje už ūkinio pastato supjauta mediena yra ta pati, kurią 2014 m. sausio 30 d. jai atvežė R. G., patvirtino ir liudytojai B. M., M. C., nurodę, jog R. G. už ūkinio pastato iškrautą medieną jiems atvežė pirmą kartą, anksčiau jiems medienos vežęs nėra. Apygardos teismas papildomai pažymi, jog tai, kad pas B. M. už ūkinio pastato rasta mediena yra ta pati, kuri buvo pavogta iš VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) šilo miško sandėlio, patvirtina ir liudytojos R. I. teisiamojo posėdžio metu pagarsinti parodymai, kad jai kartu su R. G. ir V. J. atvykus į B. M. sodybą ir radus supjautą medieną už R. G. nurodyto pastato, R. G. tvirtai teigė, jog tai būtent iš VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos miško sandėlio pavogta mediena. Apeliaciniame skunde S. Ž. teigia, jog liudytojas J. P. parodė, kad rąstai buvo purkšti žaliais dažais, skaičiai ant jų buvo pažymėti juoda kreida, taigi ir ant B. M. pristatytų rąstų turėjo būti juoda spalva pažymėti skaičiai, tačiau ant B. M. sodyboje rastos medienos nėra juodos spalvos žymių. Kaip matyti iš BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu teisiamajame posėdyje pagarsintų J. P. 2015 m. balandžio 22 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, J. P. parodė, jog juoda kreida plongalio matmens paskutinis skaitmuo buvo rašomas ant įvykio vietoje rastų rąstų. Iš BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu teisiamajame posėdyje pagarsintų liudytojo A. L. 2015 m. balandžio 22 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad apklausiamas A. L. parodė, jog 2014 m. sausį, mėnesio pabaigoje, gavo urėdo nurodymą pamatuoti rąstų likučius, juos matuojant juoda kreida kelmo laibgalyje rašė skaičius. Įvertinus šiuos liudytojų parodymus, darytina išvada, jog juoda kreida buvo žymimi tik tie rąstai, kurie buvo rasti rietuvėje jau po vagystės įvykdymo. Todėl S. Ž. apeliaciniame skunde keliama versija, kad ant B. M. sodyboje rastos supjautos medienos turėjo būti juodos spalvos žymių, atmestina kaip nepagrįsta. Apelianto S. Ž. manymu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu nepagrįstai grindė R. G. 2014 m. gegužės 13 d. duotais parodymais bei jo parodymų patikrinimo vietoje protokolu. Tokį skundo argumentą S. Ž. grindžia argumentais dėl neteisėto R. G. sulaikymo, V. J. R. G. daryto poveikio bei specialisto išvada Nr. 11-2515(16), kuri, anot apelianto, kategoriškai patvirtina, kad R. G. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų parodymų savo parašu nepatvirtino. Su šiuo skundo argumentu apeliacinės instancijos teismas taip pat negali sutikti. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog S. Ž. nepagrįstai teigia, kad R. G. 2014 m. gegužės 13 d. buvo laikinai sulaikytas, kadangi byloje nėra jo laikino sulaikymo protokolo ar kitų tokį faktą pagrindžiančių duomenų. Priešingai, iš policijos pareigūno V. J. parodymų matyti, jog jokios procesinės prievartos priemonės, tarp jų ir laikinas sulaikymas, R. G. atžvilgiu nebuvo taikytos, kadangi R. G. sutiko liudyti, savanoriškai parodė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, ką patvirtino ir policijos pareigūnė R. I.. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog abejonių dėl jo neteisėto sulaikymo savo apeliaciniame skunde nekelia ir pats R. G.. Be to, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, kuriuos R. G. laikė neteisėtais, jis turėjo teisę skųsti ikiteisminio tyrimo metu, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šia teise jis būtų pasinaudojęs. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs policijos pareigūnų V. J., R. I. duotus parodymus, teigti, jog R. G. pirminės apklausos metu ar parodymų patikrinimo vietoje atlikimo metu buvo daromas neteisėtas policijos pareigūnų poveikis, o parodymų patikrinimo vietoje protokolas surašytas ne iš paties R. G. žodžių, neturi jokio pagrindo. R. I. teisiamojo posėdžio metu patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad pirminės apklausos metu R. G. parodymus davė savanoriškai, jokio smurto jo atžvilgiu naudota nebuvo, jai ir V. J. kelią iki įvykio vietos, įvykio vietą R. G. parodė pats, parodymų patikrinimo vietoje protokolas taip pat buvo pildomas pagal jo parodymus. Iš esmės analogiškai, kad R. G. kelią iki įvykio vietos ir kitas nusikalstamos veikos tyrimui reikšmingas aplinkybes rodė pats, savanoriškai, jam nebuvo daromas joks psichologinis ar fizinis spaudimas, parodė ir liudytojas V. J.. Iš teisiamojo posėdžio, kurio metu buvo apklausiamas minėtas liudytojas, protokolo matyti, jog R. G. ir policijos pareigūnas V. J., iš tiesų, dar iki R. I. atliktos R. G. pirminės apklausos, tarpusavyje bendravo. Šio pokalbio metu R. G. prisipažino, kad vyko į įvykio vietą, medieną krovė, galimai žinojo, kad mediena yra vagiama. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų V. J. parodymų, priešingai nei nurodo S. Ž., negalima teigti, jog pokalbio metu V. J. R. G. primygtinai klausinėjo apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Pažymėtina, kad tokio pokalbio metu liudytojas V. J. neveikė kaip ikiteisminio tyrimo subjektas, neatliko jokių procesinių veiksmų, tarp jų ir apklausos, R. G. atžvilgiu, pokalbio metu gauta informacija nebuvo fiksuojama protokole, kuriuo vėliau byloje būtų įrodinėjama kaltinamųjų kaltė padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tikrinti, ar R. G. V. J. išaiškino teisę neduoti parodymų prieš save, neuždavė jam menamų klausimų ir pan., nėra jokio pagrindo. Teismas nesutinka, jog specialisto išvada Nr. 11-2515(16) kategoriškai patvirtina, kad R. G. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų parodymų savo parašu nepatvirtino. Iš 2017 m. vasario 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-2515(16) matyti, kad joje nurodyta, jog 2014 m. gegužės 14 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole, paskutiniame lape, eilutėje „Įtariamasis", rankraštinį įrašą „R. G.“ parašė R. G., tačiau nustatyti, ar, eilutėje „Įtariamasis“, šalia rankraštinio įrašo „R. G.“ pasirašė R. G., nebuvo galima dėl trumpo, paprastos sandaros tiriamojo parašo. Taigi specialisto išvadoje kategoriškai, kaip teigia S. Ž., netvirtinama, jog 2014 m. gegužės 14 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo paskutiniame lape, eilutėje „Įtariamasis", šalia rankraštinio įrašo „R. G.“ pasirašė ne R. G., o nurodoma, jog šios aplinkybės nustatyti tyrimo metu nebuvo galima. Tai, jog ant 2014 m. gegužės 14 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo pasirašė R. G. patvirtino jį surašiusi tyrėja R. I. ir procesinio veiksmo atlikimo metu kartu buvęs tyrėjas V. J.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad, atsižvelgus į minėtų liudytojų parodymus ir 2017 m. vasario 21 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2515(16) padarytą išvadą, kad R. G. pats parašė rankraštinį įrašą „R. G.“, pagrįstai manytina, kad ir šalia šio įrašo esantis parašas yra būtent R. G.. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti su S. Ž. apeliacinio skundo argumentu, jog teisiamojo posėdžio metu nebuvo ištirtas prie bylos pridėtas kompaktinis diskas su įvykio vietos ir R. G. parodymų patikrinimo vietoje nuotraukomis. BPK 290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymų tyrimo metu teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbia išvardydamas ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Kai tai būtina bylos aplinkybėms išsamiai ištirti, nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu ar teismo iniciatyva šie dokumentai ar jų dalys paskelbiami perskaitant ir apžiūrimi. Pagal BPK 290 straipsnio 2 dalį teismas gali, bet neprivalo įrodymų tyrimo teisme metu perklausyti ir peržiūrėti garso ar vaizdo įrašus, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą. Šios įstatymo nuostatos taikytinos ir protokolo dėl tyrimo veiksmų atlikimo priedams. Iš 2017 m. lapkričio 22 d. vykusio teismo posėdžio protokolo matyti, kad bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusi teisėja klausė proceso dalyvių nuomonės dėl prie baudžiamosios bylos pridėtų dokumentų, garso ar vaizdo įrašų tyrimo tvarkos, tačiau S. Ž. gynėja advokatė R. Malinauskienė, pats S. Ž. bei kiti proceso dalyviai nurodė su baudžiamosios bylos medžiaga esantys susipažinę, prašymų peržiūrėti minėtame kompaktiniame diske patalpintą informaciją nereiškė, todėl teismas nutarė visų įrodymų išsamiai neskelbti, apsiribojo tik jų išvardijimu. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad atlikdamas įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teismas BPK 20, 242 ir 290 straipsnių reikalavimų nepažeidė ir, kaip to reikalaujama BPK 301 straipsnio 1 dalyje, apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisme.S. Ž. skunde taip pat nurodo, jog teismas neturėjo jokio pagrindo jo duotus parodymus vertinti kaip prieštaraujančius vienas kitam, tik kaip jo gynybinę versiją. Šiame kontekste apeliantas ginčija ir S. Ž. ir R. G. iškeltos versijos apie miškovežio gedimą, dėl kurio nebuvo įmanomi krovimo darbai, atmetimą. Priešingai nei nurodo apeliantas, aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog nuteistojo parodymai tiek apie miškovežio hidraulinio cilindro gedimą, dėl kurio nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo įmanomi krovimo darbai, tiek parodymai, susiję su važtaraščio pildymu rankraštiniu būdu, nusikaltimo padarymo metu jo buvimu savo gyvenamojoje vietoje, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Sutikdamas su skundžiamame nuosprendyje nurodytais S. Ž. parodymų apie aukščiau minėtas aplinkybes atmetimo motyvais, teismas jų nekartoja ir pasisako tik dėl S. Ž. ir R. G. iškeltos versijos apie miškovežio gedimą, dėl kurio nebuvo įmanomi krovimo darbai, atmetimo pagrįstumo, kadangi tik tai apeliaciniame skunde akcentuoja ir pats S. Ž.. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, nuteistųjų versiją, kad 2014 m. sausio 29 d. vakarą sugedo miškovežio hidraulinis cilindras, dėl ko nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neįmanomi medienos krovimo darbai, pirmosios instancijos teismas atmetė remdamasis liudytojo G. G. parodymais, jog iš 2014 m. sausio 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitos faktūros ir atliktų darbų kvito matyti, kad buvo remontuojamas ne pagrindinis cilindras, jis pagal diametrą yra per mažas, per plonas būti pagrindiniu, todėl krovimo darbai iš esmės buvo galimi. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog minėta PVM sąskaita faktūra išrašyta 2014 m. sausio 30 d., o liudytojas G. G. parodė, kad jų įmonė dirba nuo 8 val. iki 17 val., toks remontas pagal išrašytą sąskaitą galėjo užtrukti nuo 2 val. iki 2 dienų, sąskaita dažniausiai išrašoma tą pačią dieną, nebent klientas nori išankstinės sąskaitos, todėl jokių objektyvių duomenų, kad hidraulinis cilindras sugedo ne 2014 m. sausio 30 d. po vagystės, o būtent 2014 m. sausio 29 d. ir, kad dėl to miškovežis negalėjo būti naudojamas būtent vagystės metu, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su S. Ž. nuomone, jog teismas liudytojo G. G. parodymus turėjo vertinti kritiškai atsižvelgdamas į tai, kad jis pats remonto darbų neatlieka, yra įgijęs tik vidurinį išsilavinimą ir neturi specialių žinių tokios kategoriškoms išvadoms teigti. Kaip matyti iš liudytojo G. G. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurie, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, liudytojas G. G. iki tapdamas įmonės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, priešingai nei nurodo apeliantas, miškovežio remonto darbus atlikdavo ir pats, tiesiogiai su tuo susidurdavo, taigi, pagrįstai manytina, kad minėtas liudytojas turi pakankamai specialių žinių, reikalingų įvertinti, ar nagrinėjamu atveju miškovežis „MAN 26.402“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) esant hidraulinio cilindro gedimui, 2014 m. sausio 30 d. galėjo atlikti medienos krovimo darbus. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kuria remiantis atmesta vien tik apeliantų savaip pateikiama, tačiau jokiais objektyviais duomenimis neparemta nagrinėjamo įvykio versija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.Nuteistųjų kaltės padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nepaneigia ir jų nurodoma aplinkybė, jog Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo nutrauktas, o jį atnaujinus jokios naujos aplinkybės nepaaiškėjo, nauji įrodymai nebuvo gauti. Visų pirma, pažymėtina, jog 2015 m. rugsėjo 11 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2015 m. spalio 9 d. nutarimu, taigi jis neįsiteisėjo. Kita vertus, įrodymų pakankamumo vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva, baudžiamojo proceso įstatymas nenustato kiek ir kokių įrodymų byloje turi būti surinkta, juo labiau atnaujinus ikiteisminį tyrimą, kad teismas galėtų padaryti išvadą dėl asmens kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija plačiau šio apeliacinių skundų argumento neanalizuoja. S. Ž. apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, S. Ž. teismo šališkumą sieja su neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ką, jo manymu, patvirtina tai, kad remiantis informacija, gauta iš ūkio subjektų, teikiančių telekomunikacijų tinklus bei paslaugas, nusikaltimo vietoje buvo ir kiti asmenys – J. V., A. M., R. G., G. B., tačiau nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei teismui jokių abejonių jų buvimas žiemos metu miške, netoli įvykio vietos, nesukėlė. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. proceso metu turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, S. Ž. nurodytos aplinkybės niekaip nepatvirtina išankstinio ar tendencingo pirmosios instancijos teismo teisėjos nusistatymo dėl S. Ž. ar R. G. kaltės padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nusikaltimo vietoje veikė J. V., G. B. ir T. L. telefonai, tyrė aplinkybes, susijusias su J. V., A. M., R. G. ir G. B. buvimu įvykio vietoje, teisiamojo posėdžio metu apklausdamas liudytoją G. B., bei, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagarsindamas J. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Šių liudytojų parodymus teismas vertino, motyvuotai pasisakė dėl jų patikimumo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia kad byloje nėra faktų, liudijančių Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų suinteresuotumą priimti nepalankų sprendimą S. Ž. ar R. G. ar tendencingą proceso organizavimą.

Dėl R. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio1 dalyje

R. G. taip pat ginčija savo kaltę ir dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Apeliaciniame skunde dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis R. G. abstrakčiai nurodė, jog 2014 m. sausio 30 d. krovinio važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skirtas gabenti jam skirtai medienai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu transportu, tačiau nenurodė jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų vertinant bylos duomenis, kurie, jo manymu, turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio šioje dalyje priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad ginčijamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog R. G. suklastojo 2014 m. sausio 30 d. krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), nes į jį įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją, o būtent: nurodė, kad medienos pakrovimo vieta – (duomenys neskelbtini), nors nustatyta, kad krovėsi VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijoje; nurodė negaliojančius miškovežio numerius, nors nustatyta, kad miškovežiui numeriai buvo pakeisti daugiau kaip prieš mėnesį (2013 m. gruodžio 12 d.) iki važtaraščio surašymo (2014 m. sausio 30 d.); nurodė, kad gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors pristatė medieną B. M.; nurodė, kad medieną perdavė S. Ž. ir už jį pats pasirašė, ir jį panaudojo, t. y. patalpino į teisinę apyvartą, perduodamas kartu su pagrobta mediena, siekdamas patvirtinti disponavimo mediena teisėtumą.Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje R. G. neneigė, jog 2014 m. sausio 30 d. krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) išrašė, užpildė reikiamas grafas, pasirašė ir atidavė B. M. jis pats, tačiau teigė įvykio dieną medieną savo reikmėms vežęs iš (duomenys neskelbtini), į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir tik vėliau sugalvojo medieną parduoti B. M.. Nuteistasis taip pat nurodė, jog vairavo automobilį „MAN“, kurio valstybinio numerio nepamena, tačiau važtaraštyje turėjo būti nurodytas galiojantis jo valstybinis numeris. Iš tokių nuteistojo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, bei apeliacinio skundo motyvų darytina išvada, kad R. G. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog jis važtaraštyje pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją - medienos pakrovimo vietą, miškovežio valstybinius numerius, medienos gavėją. R. G. iškeltą gynybos versiją, jog 2014 m. sausio 30 d. medieną jis vežė iš (duomenys neskelbtini) kaimo, o ne VĮ (duomenys neskelbtini) urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos, skundžiamame nuosprendyje išanalizavo ir motyvuotai, pagrįstai atmetė pirmosios instancijos teismas. Teismas nurodė, jog šią versiją paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai bei R. G., S. Ž. telefonų įeinančių, išeinančių skambučių ir SMS suvestinių duomenys. Minėtų suvestinių duomenų analizė parodė, jog 2014 m. sausio 30d. laikotarpiu nuo 5.34 val. iki 06.32 val. tiek S. Ž., tiek R. G. jungėsi prie telekomunikacijų ryšių antenų, esančių adresais (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai konstatavo, jog nuteistieji 2014 m. sausio 30 d. 6.00 val. (važtaraštyje nurodytas medienos krovimo laikas) fiziškai negalėjo būti geografiškai nuo (duomenys neskelbtini) nutolusiame (duomenys neskelbtini) kaime, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone. Be to, kaip matyti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų buhalterinių dokumentų, 2014 m. sausio 30 d. pirmas medienos krovimas fiksuotas tik 14.10 val. (duomenys neskelbtini), duomenų apie medienos krovimą (duomenys neskelbtini) kaime 2014 m. sausio 30 d. nėra. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų - Kelių transporto priemonės registracijos žurnalo pagal valstybinį numerį (b. t. 1, b. l. 73) ir 2013 m. gruodžio 12 d. prašymo dėl transporto priemonės registracijos (b. t. 8, b. l. 6-9) - matyti, kad 2014 m. sausio 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio miškovežio, kuriuo B. M. buvo gabenama pavogta mediena, valstybinis numeris buvo (duomenys neskelbtini) Tuo tarpu krovinio važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios transporto priemonės „MAN“ valstybinis numeris yra (duomenys neskelbtini) (t. y. iki 2013 m. gruodžio 12 d. galiojęs šios transporto priemonės valtybinis numeris). Tai, jog mediena buvo skirta R. G. asmeniniams tikslams, ir tik parsivežus ją į savo namus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), R. G. nutarė ją parduoti B. M. (medienos gavėjai) paneigia liudytojų M. C., B. M., V. J. parodymai. Kaip jau minėta, tiek B. M., tiek M. C. apklausiami parodė, jog jie apie 15-16 m³ pušinių rąstų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo užsisakė dar 2014 m. pradžioje telefonu, konkrečios medienos atvežimo datos UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas nenurodė. Liudytojas V. J. parodė, kad R. G. jų pokalbio metu minėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo užsakymą, tačiau tuo metu reikiamos medienos užsakovui jie neturėjo, o po kurio laiko R. G. paskambinęs vadybininkas informavo, kad užsakovui reikalinga mediena atsirado, nurodė laiką ir vietą, kurioje ji turės būti pakrauta. Iš šių liudytojų parodymų galima spręsti, jog medieną pagal užsakymą pristatyti B. M. buvo nuspręsta dar prieš surašant krovinio važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad šiame važtaraštyje nurodyta medienos pristatymo vieta – (duomenys neskelbtini), yra būtent B. M., o ne R. G. gyvenamoji vieta. Be to, jei R. G. mediena buvo atiduota jo asmeniniams tikslams naudoti, ką nurodė ir E. S., lieka visiškai neaišku, kodėl už jos pardavimą B. M. gautus pinigus R. G., kaip pats nurodė, grąžino UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorei E. S.. Iš liudytojų B. M., M. C. parodymų matyti, jog jie už pateiktą medieną sumokėjo apie 4000 litų, tačiau išanalizavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus matyti, jog Kasos knygos Nr. 4 (sausio mėnesio) registre grynųjų pinigų – 4000 litų, įnešimas į bendrovės kasą nefiksuotas, nebuvo rašytas pinigų priėmimo kvitas, kasos pajamų orderis, taigi gauti pinigai nebuvo įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, kaip to reikalauja buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai. Esant šioms aplinkybėms, pagrįstai manytina, jog tokiu būdu buvo siekiama nevesti pavogtos medienos apskaitos. Aukščiau išdėstyti argumentai ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kurioms visiškai pritaria apeliacinės instancijos teismas, leidžia konstatuoti, kad R. G. krovinio važtaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini), iš tiesų, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie medienos pakrovimo vietą, miškovežio valstybinius numerius bei medienos gavėją, ir pateikdamas jį B. M., patalpino į teisinę apyvartą, t. y. panaudojo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. sausio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.Atsiliepimuose į R. G. ir S. Ž. apeliacinius skundus civilinio ieškovo Valstybinės įmonės Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio (buvusi VĮ (duomenys neskelbtini) miškų urėdija) atstovai J. P. ir advokatas Gintautas Malaveckas prašė civilinio ieškovo naudai iš nuteistojo R. G. priteisti 240 eurų, iš nuteistojo S. Ž. priteisti 360 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir į bylą pateikė sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 305 360 eurų sumai ir sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 304 240 eurų sumai. Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog apeliacinį procesą iniciavo tik nuteistieji, į apeliacinių skundų išnagrinėjimo rezultatą, tokį prašymą tenkina, bei vertina, jog prašomos priteisti sumos, atsižvelgiant į tai, jog byloje buvo pateikti atsiliepimai į apeliacinį skundą, advokatas Gintautas Malaveckas atstovavo civilinio ieškovo interesus dalyvaudamas Kauno apygardos teisme vykusiame teisiamajame posėdyje, atitinka advokato darbo sąnaudas, yra proporcingos jo atliktiems veiksmams, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl jos priteistinos iš nuteistųjų civiliniam ieškovui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų R. G. ir S. Ž. apeliacinius skundus atmesti.

Civilinio ieškovo Valstybinės įmonės Valstybinių miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) regioninio padalinio naudai priteisti iš R. G. 240 eurų, iš S. Ž. 360 eurų proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Edita DambrauskienėGiedrius EndriukaitisJurgis Kiškis