Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-762-227/ 2014

SPRENDIMAS

kričio 13 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-4317-837/2014 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui A. L. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas prašė priteisti iš atsakovo 19110,00 Lt žalos gamtai atlyginimą, 5,00 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą skaičiuojamas nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 22 d. apie 8.30 val. medžiodamas Panevėžio r., Berželių miške, sumedžiojo trečiametį tauriojo elnio patiną, tuo pažeisdamas 2010-06-27 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.40 punkto reikalavimą draudžiantį medžioti suaugusių elninių žvėrių patinus, išskyrus tauriųjų elnių antramečius patinus varant. Atsakovas padarė Administracinį teisės pažeidimą numatytą LR ATPK 85 str. 3 d. už ką Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija nubaudė atsakovą 500 Lt bauda. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014-03-02 nutarimu panaikino Inspekcijos nutarimą administracijoje byloje ir administracinę bylą nutraukė, tačiau 2014 m. gegužės 7 d. Panevėžio apygardos teismas panaikino 2014-03-03 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimą ir paliko galioti Inspekcijos nutarimą, kuriuo atsakovui paskirta administracinė bauda. Ieškovas, vadovaudamasis tuo, kad atsakovas pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo 14 str. ir 32 str. bei Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2010-08-12 įsakymu Nr. D1-695 (2013-01-02-įsakymo Nr. D1-5 redakcija) patvirtinta Žalos padarytos laukinių gyvūnų rūšims ir jų buveinėms skaičiavimo metodika“ paskaičiavo gyvajai gamtai padarytą žalą 19110 Lt ir pateikė atsakovui pretenziją dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsakovas gera valia žalos neatlygino, todėl ieškovas pareiškė ieškinį teisme dėl padarytos žalos gamtai priteisimo.

Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, nesivadovavo teismine praktika, nepagrįstai, remdamasis ekspertizės aktu ir eksperto paaiškinimu, sprendė, kad elnias buvo ligotas ir turėjo būti sumedžiotas, todėl žala gamtai nepadaryta. Ekspertas gali nustatyti tik žvėries amžių, o ne įvertinti žalos gamtai faktą. Medžioklės taisyklių 58.36 p. įtvirtinta nuostata draudžianti pasisavinti rastus nugaišusius, sužalotus gyvūnus ir nepranešus apie žuvusius žvėris- turi būti atlyginta žala gamtai. Pagal teismo sprendimą sektų, kad neteisėtai sumedžiotas žvėris su „galimai“ atrankiniais požymiais yra mažiau vertas, nei nugaišęs ar užmuštas. Pažymėtina, kad gamtosauginiu požiūriu elniai, turintis atrankinius požymius, yra naudingi gamtai, t.y. gali daugintis, puošti laukinės gyvūnijos fauną ir t..t. Atsakovo kaltė ir neteisėti veiksmai nustatyti administracinėje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino prejudicinio fakto ir sprendė, kad nėra pagrindinės sąlygos civilinei žalai atsirasti – žalos padarymo neteisėtais veiksmais. Tai, jog atsakovas sumedžiojo trimetį elnią draudžiamu laiku- 2013 m. lapkričio 22 d. ir draudžiamu būdu- šiurkščiai pažeidė Medžioklės taisyklių 74.4 p ir 74.5 p. Atsakovas nuo 2000 m. turintis medžiotojo selekcininko kvalifikaciją medžiojo komercinės medžioklės metu, žinodamas, kad medžioti tokiu laikotarpiu ir tokiu medžioklės būdu neleistina, veikė pažeisdamas teisės aktus ir atliko tyčinius veiksmus (CK 6.282 str. 3 d), nors atlikdamas tyčinius veiksmus nesiekė tiesiogiai padaryti žalos, bet vykdoma medžioklė neleistinu būdu , sumedžiojus trečiametį patiną medžioti uždraustu laiku rodo jo tyčia ir ši aplinkybė neleidžia mažinti atlygintinos žalos dydį(CK 6.282 str. 2 d). Atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį ir įrodymais nepaneigė kaltės- kad elnias buvo ligotas ar sužeistas. Atsakovo neteisėti veiksmai yra tiesiogiai susiję su padaryta žala, kuri paskaičiuota pagal metodiką. Ieškovas žalos faktą ir dydį įrodė administracinio teisės pažeidimo protokolu, nutarimu, pretenzija, ekspertizės aktu. Tuo atveju, jei teismas manė, kad nėra atsakomybės pagal CK 6.245 str., 6.249 str., vadovaudamasis teismų praktika privalėjo taikyti atsakomybę dėl nevykdymo ar aplaidaus įstatymu nustatytos pareigos nevykdymo. Rūpestingo žmogaus standarto, pažeidimą padarė dėl nerūpestingumo, neįsitikinęs kokio amžiaus ir požymių turi nušautas elnias, todėl civilinės atsakomybės prasme yra kaltas dėl žalos atsiradimo. Ieškovas įrodė žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas papildomai nurodė, kad žvėris sumedžiotas ne atrankinės žvėreliams, o komercinės medžioklės metu, šiurkščiai pažeidus Medžioklės taisyklių 74.4, 74.5, 58.40 p.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimas už akių naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.

Lietuvos Respublikos įstatymai reguliuoja visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, įtvirtina asmenų pareigą tausoti, saugoti aplinką bei gamtos išteklius, o neteisėta veikla padarius žalos aplinkai, pareigą padarytąją žalą atlyginti (LR Aplinkos apsaugos įstatymas). Asmeniui, padariusiam žalą gamtai, CK ir CPK nustatyta tvarka turi būti taikoma civilinė atsakomybė. Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 2 dalis nustato, kad gamtos išteklių naudotojai bei asmenys, vykdantys ūkinę veiklą, privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų asmenų turtui bei interesams, o padariusieji žalos privalo atkurti aplinkos būklę, esant galimybei, iki pirminės būklės, buvusio iki žalos aplinkai atsiradimo, ir atlyginti visus nuostolius. Pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas, pareikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala gamtai nebuvo padaryta, nes atsakovas nušovė atrankinius požymius turintį tauriojo elnio trimetį patiną, kurį būtina sumedžioti, o už tai, kad jis sumedžiojo tam neskirtu laiku ir būdu jau buvo nubaustas administracine tvarka.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2013 m. lapkričio 22 d. apie 8.30 val. Panevėžio r., Berželių miške varyminės komercinės medžioklės metu sumedžiojo trečiametį tauriojo elnio patiną. Tuo pažeidė 2010-09-15 Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-768 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.2 ir 58.40 punktų reikalavimus, draudžiančius medžioti suaugusių elninių žvėrių patinus, išskyrus tauriųjų elnių antramečius patinus, varant. Už šių Taisyklių nuostatų nesilaikymą atsakovas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal LR ATPK 85 straipsnio 3 dalį( laukinių gyvūnų, nepriskiriamų medžiojamiems gyvūnams, medžiojimas arba gyvūnų, kuriuos galiojantys teisės aktai medžioti draudžia) ir Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos 2014-01-06 nutarimu Nr. AM 087748 nubaustas 500 Lt bauda. Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gegužės 7 d. nutarimu. Jame pažymėta, kad atsakovo paaiškinimai apie suklydimą, nepalankias oro sąlygas ir kt. ,bei aplinkybė, jog nušautas žvėris turėjo atrankinius požymius, nagrinėjamu atveju nepaneigia pažeidimo fakto ir neleidžia tvirtinti, kad tokiu atveju A. L. galėjo nesilaikyti Taisyklių nuostatų. Konstatavus pažeidimo faktą ir atsakovo kaltę, ieškovas, pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo 14 ir 32 straipsnius, bei Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2010-08-12 įsakymu Nr. D1-695 (2013-01-02-įsakymo Nr. D1-5 redakcija) patvirtintą „ Žalos padarytos laukinių gyvūnų rūšims ir jų buveinėms skaičiavimo metodika“, paskaičiavo gyvajai gamtai padarytą žalą ir pateikė atsakovui pretenziją dėl žalos atlyginimo (19110 Lt), su kuo nesutinka atsakovas. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 7 d. sprendimu už akių ieškinį dėl žalos priteisimo iš atsakovo atmetė. Šį sprendimą apskundė ieškovas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad pažeidimo faktas ir neteisėti atsakovo veiksmai nustatyti administracinėje byloje įsiteisėjusiu 2014 m. gegužės 7 d. Panevėžio apygardos teismo nutarimu ir todėl laikyti prejudiciniu faktu (CPK 182 str. 2 p). Su šia išvada sutinka tiesėjų kolegija, nes atsakovas dalyvavo administracinėje byloje: skundė paskirtą jam baudą, kuri teismo nutarimu palikta galioti.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žala gamtai nepadaryta. Tokį sprendimą teismas argumentavo tuo, kad atsakovas, sumedžiodamas tauriojo elnio patiną, turintį ryškius atrankinius požymius, padarė administracinį teisės pažeidimą, už ką buvo nubaustas pinigine bauda. Tačiau šiais savo veiksmais nesukėlė jokių neigiamų padarinių gyvajai gamtai, t.y. nepadarė jai žalos, nes, nepriklausomai nuo sumedžiojimo būdo ir laiko, elnias buvo su atrankiniais požymiais ir kurį pagal galiojančias atrankinės medžioklės taisykles reikėjo sumedžioti. Pažymėjo, kad atsakovas turi tokią teisę, nes yra medžiotojas selekcininkas.

Sutiktina su apeliantu, kad laukinės gyvūnijos išteklių sunaikinimas visada reiškia žalos gamtai padarymą. Tačiau tuo atveju, jeigu žala daroma teisėtai, įstatymas atleidžia nuo padarytos gamtai žalos atlyginimo.

Byloje ginčas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kuomet jis draudžiamu laiku -2013 m. lapkričio 22 d. ir draudžiamu būdu- varyminės komercinės medžioklės metu sumedžioto trečiamečio tauriojo elnio patino su atrankiniais požymiais. Ginčo dėl to, kad atsakovas, kaip medžiotojas- selekcininkas turi teisę medžioti tokius žvėris, nėra. Tačiau, priešingai pirmosios instancijos teismui, ne visi žvėrys su atrankiniais požymiais privalomai turi būti sumedžioti, nes gamtoje veikia natūrali atranka. Tačiau kai kuriais atvejais taikoma dirbtinė atranka, kuri apibrėžta Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2002 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 124(galioja nuo 2002m. birželio 1 d.). Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 įsakymu Nr. 258 „ Dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje patvirtinimo“ patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 15.2.2 punktą elnio patinai (išskyrus antramečiai) medžiojami nuo rugpjūčio 15 d. iki lapkričio 15 d, o antramečiai patinai-nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 31 d.(tik medžiotojams selekcininkams).

Bylos esmė ar padaryta žala aplinkai ir kokio dydžio. Dėl žalos aplinkai fakto kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008). Tai atitinka bendrąją žalos sampratą, įtvirtintą Civiliniame kodekse. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, kai yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui); 3) žemei, t. y. žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę arba po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms, kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žalos dydis, kaip ir žalos faktas, nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas. Tuomet, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų ir aplinkai, žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios taikytinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymo 14 ir 32 straipsniais, bei Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2010-08-12 įsakymu Nr. D1-695 (2013-01-02-įsakymo Nr. D1-5 redakcija) patvirtinta „Žalos padarytos laukinių gyvūnų rūšims ir jų buveinėms skaičiavimo metodika“ paskaičiavo, kad gyvajai gamtai padaryta žala už 19.110 Lt.

Minėta, byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas draudžiamu būdu- varyminės medžioklės metu ir draudžiamu laiku -2013-11-22 nušovė trečiametį tauriojo elnio patiną, turintį atrankinius požymius. Pagal pirmiau nurodytas Atrankinės medžioklės taisykles žvėris su atrankiniais požymiai gali būti sumedžiotas, tačiau neprivalomai. Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatai, patvirtinti LR aplinkos apsaugos ministro 2002-03-20 nutarimu Nr. 124 „Dėl medžioklės trofėjų apžiūros ir medžioklės trofėjų ekspertų tarybos“ reglamentuoja laisvėje gyvenančių elninių žvėrių (briedžių, tauriųjų elnių, danielių, stirnų) patinų atrankinį medžiojimą, siekiant pagerinti šių žvėrių bandos kokybę ir jų išauginamus ragus. Pagal šių nuostatų 2.1 punktą atranka tai žvėrių sumedžiojimo eiliškumo nustatymas, atliekamas medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojų, siekiant užtikrinti, kad, nesant natūralios atrankos ar jai susilpnėjus, būtų tinkamai atrenkami ir laiku sumedžiojami silpni bandos individai, o jauni bei viduramžiai gerai besivystantys žvėrys – saugomi. Pagal nuostatus yra išskiriamos atrankos grupės: labai perspektyvūs, perspektyvūs ir medžiotini žvėrys. Pagal nuostatų 2.8. punktą medžiotini žvėrys – tai žvėrys, kurie dėl jų reikšmės populiacijai (ligoti, traumuoti, silpnai, nenormaliai besivystantys, pasiekę trofėjinę brandą arba nusenę) turi būti arba gali būti sumedžioti. Medžiotini žvėrys skirstomi į atrankinius, brandžius ir elitinius brandžius. Atrankiniais (selekciniais) žvėrimis laikomi žvėrys, nepasiekę trofėjinės brandos, kurie savo amžiaus klasėje yra mažesnio nei vidutinio svorio arba turi smulkesnius už vidutinius atitinkamoje amžiaus klasėje ragus. Į šią grupę skiriami ligoti ar traumuoti žvėrys. Vadovaujantis nuostatų 4 punktu akivaizdžiai ligoti, sužeisti ar traumuoti (ypač su galūnių bei galvos traumomis), su bet kokio stiprumo ragų kelmelių pažeidimais, nenormaliais ragais žvėrys skiriami prie atrankinių, nepaisant jų amžiaus ir kitų tai rūšiai nustatytų atrankos požymių. Atrankiniais tauriaisiais elniais laikytini silpnai besivystantys arba turintys ragus, atitinkančius požymius pagal nuostatų 5 lentelės grafą „Atrankiniai“. Atrankos tikslas yra atrinkti selekciniu požiūriu ydingus pagal aukščiau minėtų nuostatų reikalavimus atrankiniams priskirtinus žvėris bei išsaugoti perspektyvius žvėris. Vadovaujantis Medžioklės taisyklių 15.2.2 puntu tauriųjų elnių patinus (išskyrus antramečius) galima medžioti medžiotojams selekcininkams nuo rugpjūčio 15 d. iki lapkričio 15 d.

Nagrinėjamu atveju vyko ne atrankinė, o komercinė medžioklė lapkričio 22 dieną, t.y. nurodytam terminui pasibaigus. Įvertintina, kad minėtas tauriųjų elnių patinų sumedžiojimo laikotarpis yra nustatytas pagal žvėrių reikšmę populiacijai, atsižvelgiant į rują, o vadovaujantis Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatų 5.1 punktu, atrankiniai žvėrys yra medžiotini prieš rują. Kadangi tauriojo elnio trimetis patinas buvo sumedžiotas jau po rujos, negalima teigti, kad toks žvėris galėjo pakenkti populiacijai, būsimų palikuonių savybėms bei kad medžioklės metu jį buvo būtina sunaikinti siekiant, kad gamtoje išliktų sveikiausi, be vystymosi trūkumų elniai. Tuo pačiu įvertintina, kad gamtoje vyksta natūrali atranka, neteisėtai nušautas elnias, jeigu jis buvo ligotas, galėjo būti sumedžiotas kitų žvėrių. Kaip pagrįstai nurodė apeliantas pagal Medžioklės taisyklių 58.36 punktą draudžiama be Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento ar departamento rajono (miesto) agentūros leidimo pasisavinti net medžioklės plotų vienete rastus nugaišusius, per susidūrimą su transporto priemonėmis, žemės ūkio technika ar dėl kitų priežasčių žuvusius medžiojamuosius gyvūnus ar jų dalis, o paėmus tokį gyvūną pripažįstama, kad jis paimtas neteisėtai, jį paėmęs asmuo privalo atlyginti žalą gamtai. Todėl šiuo atveju atsakovui neteisėtai nušovus atrankinius požymius turintį elnią, būtų neteisinga pripažinti, kad žala gamtai nepadaryta.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, dėl ko nepagrįstai sprendė, kad žalos – neigiamo poveikio aplinkai padarymo faktas - byloje esančių įrodymų visuma nebuvo nustatytas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala gamtai, pasireiškianti neigiamu gamtos elementų pokyčiu, todėl egzistuojant visoms civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iš atsakovo priteisti gamtai padarytą žalą, kurios dydis apskaičiuotas pagal LR Aplinkos ministro patvirtintus įkainius bei tvarką.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą, priežastinį ryšį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad padaryti nuostoliai gamtai turi būti visiškai atlyginami (CK 6.251 str. 1 d.). Todėl iš atsakovo priteistina 19.110 Lt gamtai padarytos žalos atlyginimui. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl reikalavimas dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.). Iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis valstybei, nuo kurio mokėjimo ieškovas tiek paduodamas ieškinį, tiek paduodamas apeliacinį skundą buvo atleistas (CPK 80,93, 96 str.), viso iš atsakovo priteistina 1146,60 Lt žyminio mokesčio. Taip pat iš atsakovo priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, kurios sudaro 18,50 Lt..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. sprendimą už akių panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Ieškinį tenkinti.

19.110 Lt (5534,64 eur) žalos gamtai atlyginimo, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą skaičiuojamas nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2014-05-27) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui, įmonės kodas 190742529;

1.146,60 Lt (332,08 eur) žyminio mokesčio ir 18,50 Lt (5,36 eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 banke ,,Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660, ir pateikiant įrodymą Panevėžio miesto aplinkės teismui.