Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00347-2014-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.2.3.; 1.2.4.3.;

2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

2016 m. vasario 19 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. gynėjos advokatės Irenos Sabaitienės skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 14 d., apie 22.30 val., Lazdijų r. sav., Veisiejų sen., Kalvelių k. teritorijoje, kelio (duomenys neskelbtini), sėdėdamas automobilio „RENAULT ESPACE“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) (Baltarusijos Respublikos registracija), vairuotojo vietoje, kilusio tarpusavio konflikto metu, tyčia, mažiausiai 2 kartus metaliniu svarmeniu, kurio svoris 3,7 kg, smogė priekinėje keleivio vietoje sėdinčiai T. V., su kuria bendrai gyvena įregistravę santuoką, į galvą bei kairę ranką, tuo padarydamas jai muštinę dešinio momens srities žaizdą, atvirą dešinio momenkaulio lūžimą, galvos smegenų sukrėtimą, kairės plaštakos IV delnakaulio lūžimą, tai yra sunkiai sužalojo savo šeimos narį, nes dėl atviro dešinio momenkaulio lūžimo T. V. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas

Apeliaciniu skundu prašoma pakeisti 2015 m. lapkričio 12 d. Kauno apygardos teismo nuosprendį – D. V. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 136 str. ir paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi D. V. veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. Teigiama, kad veika buvo padaryta labai susijaudinus dėl itin įžeidžiančio nukentėjusiosios poelgio, t. y. fizinės neištikimybės, dėl to D. V. veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 136 str., juolab kad ir duomenų, jog jis būtų turėjęs tikslą tyčia sunkiai sužaloti nukentėjusiąją, byloje nėra. Pati nukentėjusioji jokių pretenzijų D. V. dėl sužalojimo nereiškė, jam atleido, patikindama, kad neteisingai pasielgė su savo vyru ir nori, kad jam nebūtų skirta laisvės atėmimo bausmė.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad D. V. neneigė, jog smogė žmonai svarmeniu, kuris buvo automobilyje tarp sėdynių. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, davė nuoseklius, vienodus parodymus apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, parodydamas, kad įvykio dieną iš Minsko važiavo per Lietuvą į Lenkiją ir prieš pat išvykimą sužinojo, kad žmona bendrauja su kitu vyriškiu. Žmona jam patikino, kad bendravimas vyksta tik platoniškai. Visą kelią jis galvojo, analizavo situaciją dėl žmonos ir jo santykių, taip pat važiuodamas su žmona kalbėjo buitiniais reikalais, nesibarė, nekonfliktavo, klausė radijo. Lietuvos teritorijoje, nuo sienos nuvažiavus 30-40 km, po patikrinimo, sugretinęs visus faktus, norėdamas įsitikinti ar žmonos ir kito vyriškio santykiai buvo vien tik platoniški, sustabdęs automobilį, ėmė žmonos, kuri sėdėjo keleivio vietoje šalia jo, klausinėti, kad pasakytų teisybę, o pastarajai nurodžius, kad buvo neištikima, tiek susijaudino, kad nesuprato ką daro. Atsipeikėjo po to, kai pamatė sukruvintas rankas. Supratęs ką padarė, jog svarmeniu sudavė žmonai, nutarė skubiai vykti į gydymo įstaigą. Žmona buvo sąmoninga, kalbėjo kažką apie šeimą. Važiuodamas, priekyje pamatė greitosios medicinos pagalbos automobilį, kurį susistabdė. Medikams pasakė, kad sumušė žmoną ir jai reikia pagalbos. Žmona buvo nuvesta į greitosios pagalbos automobilį, o jis važiavo paskui. Ligoninėje paprašė, kad jam iškviestų policiją, nes suprato, kad padarė nusikaltimą. D. V. labai gailėjosi, jog sunkiai sužalojo žmoną, kad nesugebėjo suvaldyti savo emocijų.

Apeliaciniu skundu sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. V. suduotais smūgiais nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau teigiama, kad apygardos teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėjo įvykio situaciją ir jos aplinkybes, neišsamiai ištyrė kaltinamojo kaltės turinį ir neteisingai nustatė tyčios formą – esminius požymius, lemiančius D. V. veikos kvalifikavimą. Ginčijamos apygardos teismo išvados, jog nagrinėjamu atveju, sutuoktinės neištikimybė nelaikytina neteisėtu elgesiu (nenustatytas tyčinis ar demonstratyvus neištikimybės aktas), o buvusi nuteistojo emocinė būsena (apie žmonos neištikimybę sužinojo dar prieš du mėnesius, šaukimo ir žmonos purtimo išdavoje, gavęs iš jos patvirtinimą apie neva fizinę neištikimybę) nėra psichikos sutrikimas, o tik stiprus emocinis susijaudinimas, kuris nesiekia psichikos patologijos, ir yra trumpalaikė afektinė būsena, nurodant, kad tokios išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Skunde pažymima, kad tiek iš nuteistojo, tiek iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog iki įvykio jų tarpusavio santykiai buvo normalūs. Smurtas niekada nebuvo vartojamas. Nukentėjusiajai prisipažinus dėl platoniškų santykių su kitu vyriškiu, bendru sutarimu, nutarta tęsti gyvenimą šeimoje, susitaikyta. Tai, kad santykiai buvo normalūs, pasak apelianto, patvirtina ir aplinkybė, jog į Lenkiją pirkti automobilio išvažiavo kartu. Tik tuo metu, kai buvo sustabdytas automobilis ir nukentėjusiosios pareikalauta pasakyti tiesą, bei pastarajai prisipažinus, D. V. susinervino ir net neprisiminė, kaip sužalojo nukentėjusiąją, o pamatęs kruvinas savo rankas, puolė ieškoti pagalbos. Akcentuojama, kad D. V. veiksmai (du smūgiai svarmenimis) buvo greitas atsakas į nukentėjusiosios įžeidžiantį poelgį, teigiant, kad nukentėjusiosios itin įžeidžiantis poelgis, pasireiškęs tyčiniais veiksmais, iš esmės yra prieštaraujantis moralės bei dorovės principams. Taip pat apeliuojama į teisme išsakyta ekspertės V. J. teiginį, kad D. V. nusikaltimo padarymo metu buvo stipraus emocinio susijaudinimo būklėje, kuri sutrikdė gebėjimą pilnavertiškai suvokti savo veiksmus ir juos valingai kontroliuoti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tyčios forma sprendžiama atsižvelgus ir į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu ir jiems pasibaigus. Nagrinėjamu atveju, bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis pats skubiai ieškojo medicininės pagalbos, net užtvėrė kelią pro šalį važiuojančiam greitosios pagalbos automobiliui. Liudytojai A. Z., R. B. patvirtino, kad D. V. buvo susijaudinęs, pasakė, kad nužudė žmoną. Lazdijų ligoninėje išvežus nukentėjusiąją į Kauno klinikas pats paprašė iškviesti policijos pareigūnus ir jiems papasakojo apie įvykį, nebėgo. Nurodytų aplinkybių pagrindu mano, kad nukentėjusiosios T. V. neteisėtas poelgis (prisipažinimas apie fizinę neištikimybę) nuteistajam sukėlė staigaus fiziologinio afekto būseną, kurios veikiamas jis ir padarė sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai. Tuo tarpu pati nukentėjusioji nuteistojo parodymus patvirtino, suprasdama, kad nukentėjo dėl savo paties neteisėto elgesio. Dėl šių priežasčių teigia, kad nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 136 str. Be to, atsižvelgus į minėto straipsnio sankcijoje numatytas bausmes (areštas arba laisvės atėmimas), pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, numatytas BK 54 str. 2 d. ir į tai, kad nusikalstama veika padaryta veikiant afektine tyčia, esant ribotoms galimybėms valdyti savo veiksmus ir nukentėjusiosios poziciją neskirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmės, mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, pritaikant BK 75 str.

Tuo pačiu, skunde pažymima, kad skirdamas bausmę pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., pirmosios instancijos teismas nepilnai atsižvelgė į visas lengvinančias aplinkybes, į tai, kad nuteistojo atžvilgiu buvo galima taikyti BK 75 str. Teismui nepatenkinus apeliacinio skundo dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, prašo švelninti D. V. paskirtą bausmę, nuteistojo atžvilgiu pritaikyti BK 75 str. nuostatas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo gynėja prašė patikslinti apeliacinį skundą, nurodant, jog teismui nepatenkinus apeliacinio skundo dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, švelninti D. V. skirtą bausmę taikant ne BK 75 str., kaip nurodyta skunde, o BK 54 str. 3 d. nuostatą. Prokurorė prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nuosprendį nepakeista.

Nuteistojo D. V. gynėjos advokatės Irenos Sabaitienės apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu keliamas D. V. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. pagrįstumo klausimas, nesutinkant su jo veiksmų teisiniu vertinimu, teigiant, kad veika turi būti kvalifikuota pagal BK 136 str., nes sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai T. V. buvo padarytas labai susijaudinus dėl itin įžeidžiančio jos poelgio. Teisėjų kolegija, su tokiais skundo argumentais nesutinka.

Kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam D. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 2 d. 3 p., padarymo aplinkybes, įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Apygardos teismas teisingai taikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama D. V. kaltė, tinkamai realizavo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti padarytomis išvadomis. Tuo pačiu, teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymai ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad byloje ištirtų įrodymų vertinimas neatitinka gynybos pusės lūkesčių, savaime negali būti traktuojama, kaip apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės.

Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu D. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo savo šeimos narį. Šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatytos tokios faktinės aplinkybės: D. V. 2014 m. lapkričio 14 d., apie 22.30 val., sėdėdamas automobilio Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini), vairuotojo vietoje, kilusio tarpusavio konflikto metu, tyčia, mažiausiai du kartus metaliniu svarmeniu, smogė priekinėje keleivio vietoje sėdinčiai savo žmonai T. V. į galvą ir kairę ranką, tuo pastarajai padarydamas specialisto išvadoje Nr. G 1161/14 (06) nustatytus sužalojimus, kurie dėl atviro dešinio momenkaulio lūžimo vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Bylos proceso metu nuteistasis D. V. apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes davė parodymus, neneigė sužalojęs savo žmoną, tačiau teigė, kad dėl pastarosios prisipažinimo jam apie fizinę neištikimybę, įvykio metu jis buvo sunkioje psichologinėje situacijoje, kurios veikiamas negalėjo adekvačiai vertinti savo veiksmų ir to išdavoje padarė sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas D. V. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, tokius jo parodymus vertino ir analizavo kartu su kitais byloje esančiais įrodymais – nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, teisme duotais ekspertės paaiškinimais bei bylos rašytiniais įrodymais, ko pagrindu, visų byloje surinktų įrodymų analizės rezultate konstatavo, kad D. V. atlikti veiksmai nukentėjusiosios T. V. atžvilgiu atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 2 d. 3 p. požymius.

Pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. kaltininkui atsakomybė kyla dėl sunkaus savo šeimos nario sužalojimo. Šio nusikaltimo būtini objektyvieji požymiai yra pavojinga kito žmogaus sveikatai veika, žalingi padariniai ir priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Veika gali būti padaroma tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia. Tyčia gali būti ir neapibrėžta. Pažymėtina, jog kiekvienu atveju apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir pan. Tuo tarpu kaltininko padaryta veika pagal BK 136 str. (sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus) kvalifikuojama, kai nukentėjusysis sunkiai sužalojamas kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Be to, pripažįstama, jog sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus padaromas tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio, kaip greitas atsakas į jį. Taigi, veika, padaryta staiga labai susijaudinus, gali būti pripažįstama tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka BK 136 str. dispozicijoje aprašytas sąlygas ir tik esant jų visumai kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas labai susijaudinus. Šio straipsnio prasme, neteisėtu asmens poelgiu laikomas bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą, kitas teises ir teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, iš esmės prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką, kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną. Ar poelgis yra itin įžeidžiantis, kiekvienu atveju sprendžia teismas.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju kaltininko D. V. tyčią laikyti afektine bei veiką perkvalifikuoti iš BK 135 str. 2 d. 3 p. į BK 136 str. pagrindo nėra. Byloje nebuvo nustatyta, jog nukentėjusioji būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus nuteistojo atžvilgiu (kėsinosi į nuteistojo gyvybę, sveikatą, sudavė smūgius ir pan.), o nukentėjusiosios prisipažinimą dėl neištikimybės, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą negalima priskirti prie nuteistąjį įžeidžiančio poelgio. Nors baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistojo D. V. veiksmus (smūgių sudavimą svarmeniu) paskatino nukentėjusiosios T. V. prisipažinimas dėl tariamos neištikimybės, tačiau tiek iš nukentėjusiosios, tiek ir paties nuteistojo parodymų matyti, kad dar iki aptariamo įvykio šioje byloje, tarp sutuoktinių jau buvo įvykęs konfliktas dėl T. V. bendravimo su kitu vyru, kurio išdavoje buvo aiškinamasi ne tik dėl tarpusavio santykių, bet ir sprendžiamas tolimesnis šeimos likimas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad prieš įvykį, t. y. vykimą į Lenkijos Respubliką pirkti automobilio, nuteistasis sužinojo, jog nukentėjusioji toliau bendrauja su kitu vyriškiu, dėl ko tarp sutuoktinių buvo kilęs konfliktas, kurio metu buvo kalbama ir apie fizinę neištikimybę. Pats nuteistasis pripažino, jog kelionės metu su žmona jis kalbėjo buitiniais reikalais, nekonfliktavo (tai patvirtino apygardos teisme apklausta ir pati nukentėjusioji), tačiau visą laiką galvojo apie žmonos neištikimybę, analizavo situaciją dėl žmonos ir jų santykių, bei suvedęs visus faktus, suprato, jog žmonos ir kito vyro santykiai nebuvo vien tik platoniški. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistajam D. V. apie nukentėjusiosios T. V. bendravimą su kitu vyru buvo žinoma jau iki nagrinėjamo įvykio šioje byloje, todėl tokia žinia negalėjo būti itin netikėta. Taigi ši aplinkybė negali būti vertinama kaip esminė, galėjusi staiga sukelti kaltininkui labai didelį susijaudinimą. Be to, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog nuteistasis įvykio metu konfliktą pradėjo pirmas, t. y. sustabdęs automobilį, šaukė ant žmonos, sakė ką galvoją, ką prisiminė, purtė ją reikalaudamas pasakyti teisybę, ir išgirdęs patvirtinimą apie fizinę neištikimybę, automobilyje buvusiu svarmeniu sudavė nukentėjusiajai smūgius. Įvertinus aukščiau minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nukentėjusioji T. V., neatliko jokių neteisėtų ar itin įžeidžiančių veiksmų nuteistojo atžvilgiu. Gi, kaip teisingai skundžiamame procesiniame sprendime pažymėjo apygardos teismas, smurtą prieš nukentėjusiąją išprovokavo ne koks nors konkretus jos elgesys ar veiksmas, o paties nuteistojo elgesys (nuolatinės mintys apie žmonos neištikimybę, santykių analizavimas, faktų suvedimas ir išvadų darymas, fiziniais ir psichologiniais veiksmais išreikalautas pageidaujamas žmonos atsakymas). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog nuteistojo nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusiąją sąlygojo staiga kilusi afektinė tyčia, kaip greitas atsakas į neteisėtus ar itin įžeidžiančius nukentėjusiosios veiksmus.

Kaip jau minėta anksčiau, fiziologinio afekto būsena pasireiškia kaip staigus atsakas į asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį, t. y. vienkartinį traumuojantį poveikį, tuo tarpu nagrinėjamu atveju matyti, kad nuteistojo susijaudinimas ir emocinė įtampa kilo palaipsniui, pradedant nuo to, jog prieš kelis mėnesius jis sužinojo apie nukentėjusiosios bendravimą su kitu vyru ir dėl to labai išgyveno, vėliau sekęs konfliktas dėl tęsiamo pastarosios bendravimo su tuo pačiu vyriškiu, ir baigiant mąstymu apie sutuoktinės neištikimybę, tokių santykių analizavimu ir savų išvadų darymu, dėl ko, nuteistojo susikaupusių minčių ir išreikalauto atsakymo rezultate, kilus emocinės įtampos proveržiui, nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi, kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas, tokia nuteistojo reakcija nėra momentinė į kokį nors nukentėjusiosios įžeidžiantį poelgį, o jo susikaupusių minčių ir vaizduotės pasekmė. Be to, abejonės dėl galimo nuteistojo D. V. buvimo fiziologinio afekto būsenoje įvykio metu šioje byloje paneigtos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės, bei apygardos teisme duotais ekspertės V. J. paaiškinimais. Tiek ekspertizės aktu Nr. 75U-I-14/2015, tiek ekspertės duotais paaiškinimais, stiprus emocinis D. V. susijaudinimas įvykio metu iš esmės buvo apibūdinamas kaip trumpalaikė afektinė būsena, kuri kilo kaip atsakas į jį psichotraumuojančią situaciją, pasireiškė dėl traumuojančių poveikių atsiradusios bei susikaupusios emocinės įtampos iškrovos forma ir turėjo esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai. Nors apeliaciniu skundu apeliuojama į teisme ekspertės V. J. išsakytą teiginį, kad nuteistasis D. V. nusikaltimo padarymo metu buvo stipraus emocinio susijaudinimo būklėje, kuri sutrikdė gebėjimą pilnavertiškai suvokti savo veiksmus ir juos valingai kontroliuoti, tačiau pažymėtina, jog ekspertė taip pat nurodė, kad D. V. įvykio metu nustatytos stipraus emocinio susijaudinimo būsenos pripažinti fiziologinio efekto būsena negalima.

Tokiu būdu darytina išvada, kad visuma aplinkybių, reikalingų D. V. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 136 str., byloje nebuvo nustatyta. Apygardos teismas pagrįstai nurodė ir motyvavo, kad nuteistasis D. V. įvykio metu veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia (kai veikiama nesiekiant konkrečių padarinių). Pažymėtina, kad neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų. Priežastinis ryšys tarp nuteistojo D. V. veiksmų (smurto panaudojimo prieš T. V.) ir atsiradusių padarinių (T. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo) pagrįstai konstatuotas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir išsamiai aptartas kartu su kitais nusikaltimo, numatyto BK 135 str. 2 d. 3 p. sudėties požymiais. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, kitaip įvertinti nuteistojo D. V. padarytą nusikalstamą veiką ir ją iš BK 135 str. 2 d. 3 p. perkvalifikuoti į BK 136 str. nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, kad nuteistojo D. V. veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., nėra teisinio pagrindo svarstyti ir paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimo, nes BK 75 str. nuostatos netaikomos asmenims, padariusiems labai sunkius nusikaltimus.

Tuo pačiu, kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistasis po smūgių sudavimo nukentėjusiajai ieškojo medicininės pagalbos, taip aktyviais veiksmais bandydamas išvengti sunkesnių pasekmių, nuo pareigūnų nesislapstė, neginčijo sutuoktinės sužalojimo fakto, galėjosi, jau buvo įvertinti skundžiamame nuosprendyje, kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Aplinkybės, kad nuteistasis su nukentėjusiąja susitaikė, ji jam jokių pretenzijų nereiškė, pati gailėjosi dėl savo veiksmų, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visumą, nelaikytinos sudarančios pagrindą kitokio procesinio sprendimo priėmimui.

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nuteistajam D. V. paskirta bausme, teigiant, kad nuteistojo atžvilgiu buvo galima taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti jam švelnesnę, negu BK 135 str. 2 d. 3 p. sankcijoje numatytą bausmę.

Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes. Bausmės paskyrimu siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.). Taigi, bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų esant baudžiamajame įstatyme numatytiems pagrindams.

BK 54 str. 3 d. įtvirtinta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 str. 3 d. pagrindu skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pažymėtina ir tai, kad BK nuostatų dėl švelnesnės nei numatyta straipsnio sankcijoje bausmės skyrimo taikymas net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje numatytų sąlygų visumai, yra teismo teisė, bet ne pareiga.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. nuteistojo asmenybę (neteistas, duomenų apie administracines nuobaudas byloje nėra, charakterizuojamas teigiamai, dirbantis), atsakomybę lengvinančias aplinkybes (suteikė nukentėjusiajai pagalbą, aktyviais veiksmais bandė išvengti ir galimai išvengė sunkesnių pasekmių, pripažino padaręs veiką ir nuoširdžiai gailėjosi) sunkinančių aplinkybių nebuvimą, neapibrėžtos tyčios kaltės formą, padaryto nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą visuomenei, tai, jog veika buvo padaryta esant stipraus emocinio susijaudinimo būsenoje dėl susiklosčiusios situacijos šeimoje, taip pat atsižvelgus į tai, jog nukentėjusioji atleido ir jokių pretenzijų kaltininkui nereiškė, paskyrė D. V. baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo D. V. parinkta vienintelė BK 135 str. 2 d. 3 p. sankcijoje numatyta bausmės rūšis (laisvės atėmimas) ir jos dydis (dveji metai) yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Aukščiau paminėtos aplinkybės apie D. V. asmenybę ir jo padarytos veikos pavojingumą, leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistajam minėto baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę ir parinkdamas jos dydį, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Nors bylos duomenimis nuteistasis charakterizuojamas teigiamai, o aukščiau paminėtos aplinkybės apie nuteistojo asmenybę sudaro pagrindą teigti, kad D. V. asmenybė nėra itin pavojinga, tačiau jo padaryta bei šioje byloje jam inkriminuota veika (pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką – kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už kurią baudžiamajame įstatyme numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas), jos padarymo būdas, įrankis (ne mažiau dviejų smūgių sudavimas svarmeniu), nukentėjusioji prieš kurią ši veika buvo nukreipta (sutuoktinė), nukentėjusiosios žalojimo lokalizacija ir padariniai (smūgių sudavimas į galvą ir kairę ranką, ko išdavoje nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas) parodo nuteistojo padaryto nusikaltimo sunkumą ir didelį pavojingumą. Tuo pačiu atmestinas nuteistojo gynėjos skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nepilnai atsižvelgė į visas lengvinančias aplinkybes. Kaip jau minėta, į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat visas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, apygardos teismas atsižvelgė ir jas vertino visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumoje. Tuo tarpu aplinkybės, kad D. V. anksčiau neteistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, kurioje auga mažametis vaikas, nelaikytinos išimtinėmis, suteikiančiomis pagrindą taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog į kaltininko asmenybę, šeimines ir asmenines aplinkybes teismas atsižvelgia skirdamas bausmę bei nustatydamas jos rūšį ir dydį, tačiau vien šios aplinkybės savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokiu būdu, kolegijai įvertinus nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, darytina išvada, kad D. V. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta. Teisėjų kolegijos nuomone, švelninti nuteistajam ir taip pakankamai švelnią pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 str. nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistajam bausmę, atitinkančią BK 135 str. 2 d. 3 p. sankcijos minimumą, tinkamai įvertino D. V. asmenybę ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą, pagrindų taikyti BK 54 str. 3 d. ir skirti švelnesnę, negu numatytą įstatymo, bausmę, kolegija nenustatė.

Be to, kaip jau buvo minėta, nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai. BK 75 str. nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymą asmenims, padariusiems labai sunkų nusikaltimą, todėl negali būti tenkinamas ir D. V. gynėjos advokatės I. Sabaitienės apeliacinio skundo prašymas atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. V. gynėjos advokatės Irenos Sabaitienės apeliacinį skundą atmesti.