Panevėžio apygardos teismo nutartis

Baudž.byla Nr. 1A-134-581/2015 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2 (S) Teisminio sprendimo Nr. 1-76-1-00422-2014-0

2015 m. balandžio 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Meidaus ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-18 nuosprendžiu paskirta ir Panevėžio apygardos teismo 2013-12-13 nuosprendžiu pakeista bausme ir L. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2013-07-18 iki 2013-07-19 (viena diena); nuo 2013-10-18 iki 2013-12-13 suėmime išbūtą laiką (pagal 2013-10-18 nuosprendį), nuo 2014-07-09 iki 2014-07-10 (dvi dienos); nuo 2015-01-06 iki 2015-02-12. Bausmės pradžia – nuo nuosprendžio priėmimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 8 d. apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), kieme terorizavo savo buvusią žmoną D. M., grasindamas padegti jos namus, jai priklausančią daržinę ir kieme stovėjusį automobilį „VW Golf“ valstybinio numerio ženklai (duomenys neskelbtini), esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, nes po kiemą nešiojosi talpą su benzinu, iš kaimynės M. Ž. pasiėmė degtukus ir kieme ant žolės, šalia stovėjusių automobilių, pripylęs benzino, padegė žolę.

Teismo posėdyje nuteistojo L. M. gynėja prašė skundą tenkinti, o prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas skunde ginčija tik jam skirtą bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, byloje tikrina tik bausmės skyrimo klausimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso – (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, nepagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų, be pagrindo netaikė bausmės vykdymo atidėjimo, o taip pat nepagrįstai jį laikė recidyvistu. Išnagrinėjus bylą, nustatyta, jog šie apelianto argumentai nepagrįsti.

Teismas, parinkdamas apeliantui bausmės rūšį ir trukmę, teisingai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalies numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, susijusius su kaltininko padarytų nusikalstamų veikų pavojingumu ir jo asmenybe.

BK 27 straipsnio 1 dalyje, nurodyta, kad asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, laikomas recidyvistu. Apeliantas tyčinį nusikaltimą padarė, laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-18 nuosprendžiu, kuris pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2013-12-13 nuosprendžiu, už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, vykdymo atidėjimo metu, taigi, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą. BK 27 straipsnio prasme, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, L. M. yra recidyvistas.

Apeliantas skunde prašo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Sprendžiant, ar bausmės vykdymas nuteistajam gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir nuteistojo asmenybe. Nuteistojo asmenybė įvertinama ne tik pagal BK 54 straipsnio reikalavimus, bet ir sprendžiant, kad bausmės paskirtis bus pasiekta be realaus paskirtosios bausmės atlikimo. Nors baudžiamasis įstatymas neįtvirtina reikalavimo, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos lemia išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais (kasacinė nutartis Nr. 2K-149/2011).

Byloje nustatyta viena apelianto atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikaltimas padarytas, apsvaigus nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė - prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas iki šio nusikaltimo padarymo jau buvo teistas du kartus, veikos įvykdytos prieš nukentėjusiąją D. M.. Pažymėtina, jog L. M. teistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-03-12 nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, tačiau L. M. per minėtu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nusikalto ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas 2013-10-18 nuosprendžiu laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas Panevėžio apygardos teismo 2013-12-13 nuosprendžiu buvo dar kartą atidėtas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, tačiau ši neigiama patirtis – ankstesni teistumai bei teisių suvaržymas ankstesnių nuosprendžių vykdymo metu, L. M. teigiamos įtakos neturėjo, jis ir toliau elgėsi neatsakingai ir vėl nusikalto, kas rodo, jog L. M. linkęs pažeisti įstatymą, jokių išvadų nedaro dėl susiformavusios neigiamos asmenybės. Apelianto sistemingai daromi nusikaltimai rodo jo pasirinktą nusikalstamą gyvenimo būdą ir nenorą jį keisti.

Apeliantas atitinka tik formaliąsias BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas - jis nuteistas už tyčinius nesunkų ir apysunkį nusikaltimus subendrinta vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme. Tačiau šiame sprendime jau aptarta, kad apeliantas apysunkį nusikaltimą padarė bausmės, paskirtos už analogišką nusikaltimą, vykdymo atidėjimo metu, anksčiau teistas, bausmės vykdymo atidėjimas taikytas du kartus, apelianto padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinio pobūdžio, todėl nėra pagrindo manyti, jog paskirtosios bausmės tikslai numatyti BK 41 straipsnyje gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Esant tokioms aplinkybėms, atidėti bausmės vykdymą apeliantui trečią kartą nėra jokio pagrindo. Teismas apeliantui už nusikaltimą skyrė laisvės atėmimo bausmę, žymiai švelnesnę už BK 145 straipsnio 2 dalyje sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad apeliantui skirtos bausmės savo rūšimi ir dydžiu atitinka jo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir jo asmenybę, nėra aiškiai per griežta, todėl nešvelnintina. Paskirta galutinė subendrinta bausmė apeliantui yra teisinga ir todėl nekeistina.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad jis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailėjosi, jo atžvilgiu turėjo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir galutinę bausmę sumažinti vienu trečdaliu, tačiau bylos medžiaga rodo, jog tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti.

Nuo 2013-07-13 įsigaliojo 2013-07-02 įstatymas Nr. XII-499, kuriuo BK buvo papildytas 64¹ straipsniu. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

Taigi, minėtas straipsnis taikomas tik esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, ar priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu.

Nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas bei nebuvo baigta teismo baudžiamuoju įsakymu, t. y. baudžiamoji byla, kurioje L. M. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, todėl nesant visų būtinų sąlygų, nėra teisinio pagrindo L. M. atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas.

Kolegija, įvertinusi nuosprendyje išdėstytus bausmių skyrimo motyvus, taip pat pirmiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantui už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, todėl laikyti per griežta, švelninti ar kitaip keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Tenkinti apelianto skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam teisingai skirtą bausmę nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. M. apeliacinį skundą atmesti.