Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, dvasinėmis ir fizinėmis kančiomis. Prašė skundą patenkinti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2012-06-24 iki 2020-07-16. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčą kildina dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN 11 būryje, antrame sektoriuje, kuriame jis buvo kalinamas tik iki 2020-07-14 (b. l. 25). Duomenų, kad šiame būryje pareiškėjas buvo laikomas ir nuo 2020-07-14 iki 2020-07-16, byloje nėra.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovės atstovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012-06-24, o skundą teismui pateikė tik 2021-05-26 (b. l. 12). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas.

Atsižvelgiant į minėtas nustatytas aplinkybes, ginčas nagrinėtinas už laikotarpį nuo 2018-05-27 iki 2020-07-14.

Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

Byloje nustatyta (b. l. 25, 27), kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas 11 būrio 4 brigadoje, šios patalpos plotas – 67,41 kv. m, joje įrengta 15 miegamųjų vietų, taigi, esant visoms užpildytoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui teko 4,4 kv. m ploto.

Nors skunde pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad jam tekdavo apie 2,3 kv. m ploto, nepaaiškino šių aplinkybių išsamiau, nedetalizavo, kiek asmenų gyveno kartu su juo, nenurodė šių asmenų vardų, neteigė, kad minėtoje patalpoje buvo gyveno daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo oficialiai pateiktais duomenimis ir konstatuoja, kad pareiškėjui minimalaus ploto norma buvo užtikrinta.

Pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai kenkėjai (tarakonai, pelės, blakės).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Byloje esantys duomenys (b. l. 30-47) patvirtina, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Ši bendrovė reguliariai atlikdavo vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose.

Nepaisant to, iš į bylą pateiktų Atliktų darbų aktų (b. l. 30-39) matyti, kad kas kartą atlikus gyvenamųjų patalpų patikrinimą, buvo nustatomas kenkėjų buvimo faktas. Taigi, atliekami naikinimo darbai nebuvo pakankami ir pareiškėjo teiginys, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, yra pagrįstas. Konstatuotina, kad Pravieniškių PN nebuvo laikomasi Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyto reikalavimo, jog laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.

Dėl sanitarinių įrenginių.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 (toliau – Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos), nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta: po 1 praustuvę ir po 1 klozetą penkiolikai asmenų (7.4 ir 7.6 p.).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo įrengta 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės ir 4 kojų plautuvės (b. l. 27). Byloje nėra šiuos duomenis paneigiančių įrodymų, todėl teismas jais vadovaujasi, konstatuodamas, kad padalijus pareiškėjo nurodomą nuteistųjų skaičių (maksimaliai 90 asmenų) iš atitinkamų sanitarinių įrenginių kiekio, vienas unitazas arba pisuaras ir viena praustuvė teko dešimčiai asmenų. Pažymėtina ir tai, jog net ir vadovaujantis pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais, kad prausykloje buvo įrengtos tik 6 praustuvės, 6 unitazai ir 3 pisuarai, padalijus minėtą nuteistųjų skaičių iš pareiškėjo nurodomų įrenginių kiekių, viena praustuvė ir vienas unitazas arba pisuaras vis tiek teko ne daugiau kaip penkiolikai asmenų. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Skunde nurodoma, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė laiku išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius.

Higienos normos HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Atsakovės atstovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų paneigti pareiškėjo nusiskundimus, jog jis ne visada turėjo galimybę išsiskalbti drabužius, taip pat neturėjo vietos juos džiauti. Atsakovės atstovo pateikta Turto valdymo skyriaus pažyma, kurioje deklaratyviai nurodyta, kad antrajame Pravieniškių PN sektoriuje buvo įrengta skalbykla ir džiovykla, nelaikytina objektyviai paneigiančia pareiškėjo skundo argumentus. Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų.

Kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005-03-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007-03-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Pravieniškių PN turi pareigą laikytis nuteistųjų ir suimtųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Pravieniškių PN nepateikus objektyvios informacijos dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių šioje dalyje (pvz. skalbyklos ir džiovyklos fotonuotraukų, higienos sąlygų atitiktį įgaliotos tikrinti institucijos patikrinimo aktų ar kt.), jos vertintinos pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui galėjo būti neužtikrinama galimybė skalbti ir džiovinti drabužius, kas neatitinka Lietuvos higienos normos HN134: 2015 40 punkto reikalavimų.