Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. D.:

pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pripažintas kaltu pagal BK 245 straipsnį ir nuteistas areštu 30 (trisdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis – viešaisiais darbais ir bauda, bausmes visiškai sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 20 (dvidešimčiai) dienų ir 4 MGL (150,64 eurų) bauda. Laisvės atėmimo bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo suėmimo dienos. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais į atliktos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. lapkričio 3 d. iki 2014 m. lapkričio 5 d.

A. D. pagal BK 146 straipsnio 1 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 2 d., apie 16.00 val. (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu, sugriebęs rankomis už kaklo smaugė savo artimą šeimos narį – motiną An. D., tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, bei sudavė kumščiu į dešinį šoną, veidą, galvą ir mediniu pagaliu sudavė į nugarą, tuo mažiausiai keturiais smūgiais padarydamas A. D. poodines kraujosruvas krūtinėje, veide, gilius nubrozdinimus apatinėje lūpoje, tuo jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir, suduodamas ranka į veidą savo artimam šeimos nariui – tėvui R. D., sukėlė R. D. fizinį skausmą.

A. D. nuteistas už tai, kad jis, esant Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutarčiai įpareigotas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), nesiartinti prie An. D. ir nebendrauti, neieškoti ryšių su ja, šiems įpareigojimams galiojant iki baudžiamosios bylos Nr. 82-1-0887-14 nagrinėjimo pabaigos, nevykdė šio nesusijusio su bausmėmis teismo sprendimo, laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 5 d. iki 2014 m. lapkričio 25 d., t. y. 2014 m. lapkričio 5 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, 2014 m. lapkričio 6 d., apie 8 val. ir apie 13 val., 2014 m. lapkričio 11 d., apie 8.30 val., 2014 m. lapkričio 25 d., apie 7 val., taip pat ir kitu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nenustatytą skaičių kartų neteisėtai lankėsi teismo nutartyje nurodytu adresu ir artindamasis prie An. D., ieškojo ryšių su ja.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo sušvelninti jam Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 26 d. nuosprendžiu skirtą bausmę ar taikyti BK 75 straipsnį ir jam skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis jo gynėjas ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai A. D. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei paskyrė teisingas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai) yra pažymėjęs, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą. Nusikalstamų veikų pavojingumą lemia inter alia vertybės, į kurias šiomis veikomis yra kėsinamasi. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. D. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę nuteistajam A. D., teismas atsižvelgė į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir gailisi nusikaltęs), nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad jis teisiamas šeštą kartą, padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą ir vieną nesunkų nusikaltimą, nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą, po šių nusikalstamų veikų padarymo jis padarė daug kitų nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas Jurbarko rajono ir Šiaulių apylinkės teismų baudžiamaisiais įsakymais – viešaisiais darbais ir baudomis, bausmių nėra atlikęs, nedirba, smurtavo prieš savo artimiausius žmones – tėvus, jie jo bijo, jis buvo įpareigotas teismo išsikelti iš tėvų namų iki šios bylos išnagrinėjimo, įpareigojimo nevykdė, nepaisant iškeltos jam už tai baudžiamosios bylos, grįžo gyventi pas tėvus nesibaigus bylai, ir tai rodo jo visišką nenorą taisytis ir įstatymų ignoravimą.

Ir nors nuteistasis A. D. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad A. D. būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, padarė tyčinį baudžiamąjį nusižengimą ir nesunkų smurtinį nusikaltimą, kad nedirba, yra registruotas darbo biržoje, yra nevedęs, praeityje teistas 3 kartus, po šioje byloje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo buvo nuteistas dar 2 kartus, kad smurtavo savo tėvų atžvilgiu, kad jam už BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą skirta arešto 30 parų bausmė yra šiek tiek didesnė už sankcijoje numatytos arešto bausmės vidurkį (27,5 paros), kad jam už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta laisvės atėmimo 1 metams bausmė yra mažesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (1 metai 1 mėnuo 15 dienų) konstatuoja, jog nuteistajam skirtos bausmės nėra per griežtos ir jų švelninti nėra pagrindo, jos savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.

BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, kurią galima taikyti tik byloje esant įstatymo nurodytoms trims laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygoms ir teismui padarius motyvuotą išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai konkrečiam nuteistam asmeniui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atlikti individualų konkrečių bylos aplinkybių, susijusių tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, teisinį vertinimą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad A. D. praeityje buvo teistas tris kartus, jam buvo atidėtas bausmės vykdymas, taip pat skirtos laisvės atėmimo bausmės, šioje byloje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo praėję vieneri metai po to, kai jis buvo paleistas iš pataisos įstaigos atlikęs laisvės atėmimo bausmę, kad po šioje byloje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo padarė naujas nusikalstamas veikas, daro išvadą, kad nuteistasis iš jam skirtų bausmių išvadų nepadarė, savo nusikalstamų polinkių nekeičia ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas. Be to, kolegija atsižvelgia į tai, kad A. D. smurtavo savo brandaus amžiaus tėvų atžvilgiu, nedirba, gyveno pas tėvus ir neturi kitos gyvenamosios vietos. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, daro išvadą, jog šiuo atveju bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui.

Apeliantas teigia, kad teismas jam skirdamas bausmę neatsižvelgė į nukentėjusiųjų ir prokurorės prašymus skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, taip pat neatsižvelgė į tai, kad jo sugyventinė, su kuria jis gyvena, 2015 m. birželio 23 d. pagimdė vaiką, kad jai yra sunku vienai auginti ir išlaikyti naujagimę. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo preorogatyva, todėl prokurorės prašymas atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir nukentėjusiųjų teiginiai, kad jie atleidžia A. D., nesaisto bausmę skiriančio teismo. Nors pirmosios instancijos teismas ir neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis A. D. susilaukė dukters, tačiau ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, taip pat nesudaro pagrindo švelninti bausmės, kuri ir taip nėra per griežta. Tai, kad nuteistasis pablogino savo ir savo šeimos padėtį yra tik netinkamo jo elgesio rezultatas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes konstatuoja, jog apylinkės teismas nagrinėdamas A. D. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, skirdamas bausmę atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų aplinkybes ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė teisingas savo rūšimi ir dydžiu bausmes, dėl to švelninti jų ar atidėti paskirtos bausmės vykdymo ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.