Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. nutarties G. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. 2015 m. gegužės 29 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis būdamas darbdaviu, t. y., G. K. IĮ savininku, esant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, leido nuo 2015-01-01 iki 2015-05-19 savo įmonėje dirbti R. K. vairuotojo darbą įmonės naudai, nepasirašius su juo šiuo laikotarpiu rašytinės darbo sutarties. Be to, kaip darbdavys neužtikrino, kad apie šio darbuotojo įdarbinimą būtų pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) skyriui prieš vieną diena iki darbo pradžios. G. K. pažeidė LR Darbo kodekso 93 straipsnį, 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 98 straipsnio 2 dalies, 3 dalies reikalavimus ir R. K. leido dirbti nelegaliai. G. K. padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje

G. K. skunde atkreipia teismo dėmesį, jog jis niekada nesiekė ir nesiekia išvengti privalomų valstybei mokėti mokesčių. Tačiau pati institucija, prižiūrinti, kaip yra laikomasi darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų, davė atsakymą, jog sūnus, šiuo atveju R. K., gali padėti tėvui, t. y. pareiškėjui G. K., jo įmonėje.

Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtirtintu nekaltumo prezumpcijos principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

G. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Įrodymų vertinimo taisyklės apibrėžtos ATPK 257 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT nutarimas Nr. N556-1022/2012).

Remiantis teismų praktika, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai; 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Lietuvos teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-19/2013).

Iš operatyvaus patikrinimo pažymos (b.l.8) matyti, kad R. K. nuo 2015-01-01 iki 2015-05-19 G. K. individualioje įmonės atliko funkcijas turinčias darbo santykių požymių, kurie pasireiškė tuo, kad R. K. pildė taksometro kasos operacijų žurnalą, įnešdavo pinigus į G. K. IĮ kasą, pasirašydavo, jog iš kasos gauna pinigų degalams (dujoms). Patikrinimo metu R. K. pateikė Kelių transporto veiklos licencijos kortelę, taksometro patikros sertifikatą, kurioje savininkas nurodytas R. K.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad R. K. nuo 2014-06-16 iki 2014-12-31 dirbo G. K. individualioje įmonėje pagal darbo sutartį. Teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiams asmuo savo paaiškinime (b. l. 25) nurodė, kad darbo sutartį su R. K. nutraukė, nes jam neapsimokėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šie faktai tik patvirtina, kad G. K. suprato, kad leisdamas R. K. dirbti įmonės naudai pažeidžia Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad su individualios įmonės savininko artimaisiais giminaičiais talkinančiais jam savanoriškai be atlygio darbo sutartis nesudaroma, tokie argumentai grindžiami į bylą pateiktu Valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatyme nei Lietuvos Respublikos darbo kodekse nėra įtvirtinta nuostata, kad su individualios įmonės savininko artimaisiais giminaičiai darbo sutartis gali būti nesudaroma. Esminiai darbo santykius apibrėžiantys požymiai yra darbo sutarties požymiai. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 93 straipsnyje yra nurodyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Atsižvelgiantį į tokia Lietuvos Respublikos darbo kodekse pateikiamą darbo sutarties definiciją, vienas iš darbo sutarties požymių yra asmens tam tikros funkcijos atlikimas, kada asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas. Tai reiškia, kad dirbantysis vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją. Nagrinėjamu atveju R. K. teikė taksi paslaugas, kurios pasireiškė taksi automobilio vairavimu tikslu teikti taksi paslaugas, iškvietimų priėmimu, atlygio už asmenų vežimą ėmimu, šio atlygio įnešimu į G. K. individualios įmonės sąskaitą. Be to kelių transporto veiklos licencijos kortelė išduota R. K. vardu. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad R. K. atliko taksi vairuotojo funkcijas ir dirbo G. K. individualios įmonės naudai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra įrodymų, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo būtų mokėjęs G. K. atlyginimą už atliekamą darbą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad darbo atlygintinumas yra vienas iš nelegalaus darbo požymių. Pagal teismų praktiką nustatant atlygintinumo faktą nėra būtinas darbuotojo ar darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Atlygintinumas už darbą gali būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, galima konstatuoti, kad dirbamas atlygintinas darbas, atsižvelgiant į darbo pobūdį, jo trukmę ir pan. (Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas pagirstai nurodė, kad R. K. pagal darbo pobūdį dirbo atlygintiną darbą. Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad R. K. dirbo ilgą laikotarpį (nuo 2015-01-01 iki patikrinimo dienos - 2015-05-19), iš įmonės kasos jam buvo išmokami pinigai degalų įsigijimui, gautus pinigus už suteiktas taksi paslaugas jis įnešdavo į G. K. individualios įmonės sąskaitą, pildė taksometro operacijų kasos žurnalą. Be to paaiškinime (b. l. 6) G. K. nurodė, kad „pragyvenimui savo sūnui duoda kaip tėvas“. Atsižvelgiant į tai kad R. K. yra pilnametis, būtų protinga ir teisinga daryti išvadą, kad būtent taip pasireiškia atlygintinumo už atliekamą darbą požymis. Taigi įvertinus R. K. realiai atliekamų darbinių funkcijų pobūdį, esant atlygintinumo požymiui, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad tarp G. K. ir R. K. anksčiau susiklostę darbo santykiai buvo tęsiami ir nutraukus su juo darbo sutartį, t. y. nuo 2015-01-01 iki 2015-05-19 (operatyvaus patikrinimo dienos). Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nereglamentuoja individualios įmonės savininko darbo santykių su artimaisiais giminaičiais, į teismų praktiką bei į Valstybinės darbo inspekcijos rekomendacijas (b. l. 43,44), darbo sutartis su artimaisiais giminaičiais gali būti nesudaroma tik tuo atveju jeigu tarp asmenų nesusiklosto darbo teisinis santykis pagal darbo sutarties požymius, kitais atvejais darbo sutartis turi būti sudaroma. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tarp G. K. ir jo sūnaus R. K. susiklostė teisiniai santykiais turintys darbo sutarties požymių, todėl teigti kad R. K. talkino tėvui kaip šeimos narys, nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, administracinė nuobauda pažeidėjui individualizuota tinkamai, paskirta nepažeidžiant ATPK 30 straipsnio ir 30² straipsnio reikalavimų ir yra adekvati padarytam administraciniam pažeidimui, todėl apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

Palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. nutarimą nepakeistą ir G. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.