- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-04
- Bylos Nr.
- I-223-244/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03381-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- G. T., S. S., D. T., L. B., S. B., A. M., E. R., M. M., D. P., I. M., L. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
- 1.16.5Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. T., S. S., D. T., L. B., S. B., A. M., E. R., M. M., D. P., I. M. ir L. D. skundus atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja G. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 67 064,81 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d.
Pareiškėja S. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d. ir panaikinti atsakovės 2013-09-17 sprendimą Nr. 17.10-1378.
Pareiškėja D. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir panaikinti atsakovės 2013-09-20 sprendimą Nr. 17.2-17491.
Pareiškėja L. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. ir panaikinti atsakovės 2013-09-19 sprendimą Nr. 17.20-17379.
Pareiškėja E. R. prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką – 5837,42 Lt, susidariusią nuo 2010 m. spalio 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Pareiškėjos S. B., A. M., M. M., D. P., I. M. ir L. D. prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį; panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimus Nr. 17.2-17472, Nr. 17.2-17473, 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimus Nr. 17.2-17551, Nr. 17.2-17549, Nr. 17.2-17550, Nr. 17.2-17606, Nr. 17.2-17607.
Pareiškėjai skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009-07-17 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 3 str. sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus bei minėto įstatymo 1 straipsniu pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sumažinimas 2013-07-01 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjams nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Pareiškėjai pažymėjo, kad skundžiamais sprendimais atsakovas atsisakė išmokėti pareiginės algos skirtumą.
Pareiškėja G. T. 2016-06-07 pateikė teismui patikslintą skundą, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 19 423,31 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d.
Pareiškėja G. T. patikslintame skunde paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Tačiau Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra lygi sumai grąžintinų dydžių, nurodyto laikotarpio mėnesį, kurį asmeniui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos mokėtos nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, taikant formulę (toliau – Formulė): G = A x Pk – B, kur G – mėnesio grąžintinas dydis; A – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, kurie būtų buvę apskaičiuoti taikant iki šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusias atitinkamų įstatymų nuostatas ir atitinkamais laikotarpiais buvusį aukščiau minėtą bazinį dydį (450 ir 475 Lt); Pk – tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientas, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 m. yra 0,98, o už 2010–2013 m. – 0,955; B – asmens mėnesinis darbo užmokestis (atlyginimas) ir (ar) kitos tą mėnesį nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamos išmokos, apskaičiuoti taikant šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytų įstatymų nuostatas ir atitinkamais laikotarpiais buvusį aukščiau minėtą bazinį dydį (450 ir 475 Lt). Pareiškėja mano, kad Formulės dėmuo „A“ neteisingas, tokia formulė matematiniu požiūriu yra netaikytina, nes atlyginimai turėjo būti perskaičiuoti pagal naujus bazinius dydžius, iš šios sumos atimant faktiškai išmokėtus pinigus ir grąžinant dirbantiesiems. Formulės dėmeniui „A“ yra taikomas dar net 2009–2013 m. sumažinimams apskaičiuoti naudotas jau sumažintas pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis – 475 ir 450 Lt (Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad Formulėje dėmeniui „A“ taikant sumažintą pareiginės algos bazinį dydį (šiuo atveju 475 ir 450 Lt), seka paprasta matematinė ir loginė išvada, kad taikant mažesnį, t. y. jau sumažintą dėmenį yra daromas ne „patirtų praradimų grąžinimas“, kaip kad deklaruojama „Grąžinimo“ įstatyme, tačiau pakartotinis – antrą kartą – sumažinimas, nes toks sumažintas pareiginės algos bazinis dydis (475 ir 450 Lt) jau buvo pritaikytas 2009–2013 m. – pagal tokius sumažintus pareiginės algos bazinius dydžius buvo apskaičiuotas sumažinimas tiek pareiginės algos koeficientams, tiek priedams už kvalifikacinę klasę bei tarnybos stažą. Taigi, antrą kartą taikant Formulėje 2009–2013 m. jau panaudotą sumažintą pareiginės algos bazinį dydį yra daroma ta pati klaida, nes ir vėl pakartotinai, ir vėl neproporcingai yra mažinami jau patirti praradimai (neproporcingai sumažinti), kurie ir susidarė būtent dėl neproporcingai sumažintos pareiginės algos atitinkamos dalies dydžių – koeficientų visoms pareigybių kategorijoms ir priedų už klases bei stažus – nes šie dydžiai Grąžinimo įstatyme vėl skaičiuojami pagal jau sumažintą pareiginės algos bazinį dydį. Tai, kad neišmokėta atlyginimų dalis buvo reikalinga valstybei ekonominės krizės metu, yra pažymėta ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime, tačiau visuotinai yra žinoma šiandieninė situacija, kad pagal Statistikos departamento Oficialiosios statistikos portale pateiktus pagrindinius šalies rodiklius nuo 2014 m. valstybėje nebėra ekonominės krizinės situacijos, ir kad tiek valstybės biudžeto pajamos, tiek Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) nuosekliai ir nuolat didėja, todėl kyla klausimas – jei valstybėje nebėra ekonominės krizinės situacijos ar kitokios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, kokiu pagrindu įstatymų leidėjas, „Grąžinimo“ įstatyme taikydamas matematiškai bei logiškai nepagrįstus ir 2009–2013 m. jau sumažintus dėmenis (sumažintus bazinius dydžius 475 ir 450 Lt), dar kartą sumažina jau patirtus praradimus, kurie atsirado būtent dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų, priemokų ir priedų dydžių.
Pareiškėja mano, kad jai turėtų būti išmokėta neproporcingai sumažinta dalis pareiginės algos, kurios dydis apskaičiuotas teismui pateiktoje pažymoje Nr. 17.2-15704, t. y. būtent 19423,31 Eur (t. y. 67064,81 Lt), tačiau ne pažymoje Nr. 17.9- 3321 nurodyta suma, kuri apskaičiuota pritaikius Grąžinimo įstatymo Formulę ir yra ženkliai mažesnė, t. y. neproporcingai mažesnė tiek grąžintiniems dydžiams kitų pareigybių kategorijų atžvilgiu, tiek realiai patirtų kitų didelių praradimų (nuvertėjusių pinigų dėl infliacijos, iš esmės sumažėjusių įvairių asmeninių galimybių gaunant tokias sumažintas pajamas ir tuo pačiu metu turint kitų finansinių įsipareigojimų, taip pat pensijos dydžio ir pan.) atžvilgiu. Pareiškėja teigia, kad jei teismas manys, kad patikslintame skunde išdėstyti pareiškėjos argumentai bei prašymai nepagrįsti, o pažymoje Nr. 17.2-15704 nurodyta suma negali būti pripažinta kaip atitinkanti neproporcingai sumažintą dalį pareiginės algos, t. y. neproporcingai sumažintus koeficientų, priedų už klases ir tarnybos stažą dydžius, pareiškėja prašo teismo išaiškinti ar aptartoje Formulėje naudojamas „A“ dėmuo – 2009-2013 m., sumažinti pareiginės algos baziniai dydžiai ir nustatytas grąžinimo 5 m. laikotarpis – neprieštarauja Konstitucijos reikalavimams užtikrinti visų Lietuvos Respublikos piliečių, o ne tik atskirų socialinių grupių – dirbančiųjų asmenų ir/ar pensininkų – lygybės įstatymui, proporcingumo ir sąžiningumo principų realų įgyvendinimui, t. y. kreiptis į Konstitucinį Teismą arba Lietuvos Respublikos Seimą su prašymu išaiškinti, ar „Grąžinimo“ įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsnių, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime su skundais nesutiko.
Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Motyvuojamoji dalis
Skundai netenkintini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases, priteisimo.
Byloje nėra ginčo, kad atsakovė, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.
Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-911-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjų reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.
Pareiškėja G. T. prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsnių, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1935) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3916) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 straipsnio 2 dalis (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1935; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4305; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7042; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7987) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Esant Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarimo išaiškinimui, nėra teisinio pagrindo pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos G. T. prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjų G. T., S. S., D. T., L. B., S. B., A. M., E. R., M. M., D. P., I. M. ir L. D. skundus kaip nepagrįstus.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.