Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės S. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria tenkintas bankrutuojančios A. S. firmos administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos administratorių biuras“ prašymas leisti nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą civilinėje byloje Nr. B2-293-485/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno skuba“ ieškinį atsakovams A. S. firmai, A. S., S. S. dėl bankroto bylos A. S. firmai iškėlimo, tretieji asmenys Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, Kauno teritorinė muitinė, uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, ribotos atsakomybės bendrovė „Waller“, uždaroji akcinė bendrovė „Transit card International“, uždaroji akcinė bendrovė „Aris Baltija“, ribotos atsakomybės bendrovė „Aris Polska“, uždaroji akcinė bendrovė „Infomedia“, G. D. individuali įmonė „Ratai visiems“, akcinė bendrovė „Swedbank“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovai A. S. ir S. S. atsiliepimo į administratoriaus prašymą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, turinčių reikšmės išieškojimui iš individualios įmonės savininkų turto. Apeliantė nurodo, kad santuokiniai santykiai tarp jos ir A. S. pasibaigė 2007 m. vasario 1 d., jiems pradėjus gyventi skyrium, nuo tada S. S. nedalyvavo A. S. firmos valdyme, todėl mano, jog negali atsakyti už šios įmonės prievoles. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. S. ir S. S. vedė bendrą gyvenimą ir gyveno bendrai iš įmonės pajamų iki kol individuali įmonė bankrutavo. Šiuo metu apeliantės ieškinys dėl santuokos nutraukimo yra nagrinėjamas Kauno miesto apylinkės teisme.Kauno apygardos teismas 2011 m. liepos 1 d. yra priėmęs sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1680-605/2011, kurioje bankroto administratorius reiškė reikalavimus A. S.. Bankroto administratorius yra nesąžiningas, nes tam tikras įmonės skolas prašo priteisti tik iš A. S., o išieškoti prašo iš abiejų.Teismo nutartyje nurodyta, kad teismas leidžia nukreipti išieškojimą į A. S. vardu registruotą kilnojamąjį turtą, tačiau kaip ir kam transporto priemonės priklauso, nutartyje neįvardija.

Apeliantė ir A. S. yra bendraatsakoviai A. S. firmos bankroto byloje, jiems buvo žinoma, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjamas administratoriaus prašymas leisti nukreipti išieškojimą į jiems priklausantį turtą, tačiau šie asmenys nepateikė nei atsiliepimų, nei įrodymų, kurie paneigtų administratoriaus prašymo pagrįstumą. Nesant byloje įrodymų, kad santuokiniai A. S. ir S. S. santykiai yra pasibaigę, kad sutuoktiniai nevedė bendro ūkio bankroto bylos įmonei iškėlimo metu, kad individuali įmonė įsteigta už asmenines A. S. lėšas, kad apeliantė neprisidėjo prie įmonės valdymo nuo to laiko, kai jie pradėjo gyventi skyrium (2007-02-01), teismas pagrįstai sprendė, kad abu sutuoktiniai turi atsakyti už individualios įmonės prievoles. Tuo labiau, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-10-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006 yra išaiškinęs, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami liudytojų parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė.Kauno apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1680-605/2011, kurioje 2001 m. liepos 1 d. priimtą teismo sprendimą apeliantė prašo išreikalauti, buvo sprendžiamas klausimas ne dėl skolų išieškojimo iš įmonės savininko ar jo sutuoktinės turto, o dėl žalos atlyginimo įmonei, todėl ratio decidendi nagrinėjamoje ir civilinėje byloje Nr. 2-1680-605/2011 nesutampa.Tai, kad teismo nutartyje nėra įvardinta, kam priklauso transporto priemonės, registruotos A. S. vardu, neturi teisinės reikšmės, nes bet kokiu atveju teismas privalo nukreipti išieškojimą į šį turtą, nepriklausomai nuo to, ar jis priklauso A. S. asmeninės nuosavybės teise, ar sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Be to, Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-19925-717/2011 dėl santuokos nutraukimo pati apeliantė nurodo, kad transporto priemonės yra asmeninė A. S. nuosavybė.Apeliantė nepagrįstai mano, kad pirmiausia turėtų būti sprendžiamas ginčas dėl santuokos nutraukimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-06-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2007 yra nurodęs, kad sutuoktinių turto dalinimas, neišsprendus kreditorių reikalavimo patenkinimo įmonių bankroto įstatymų nustatyta tvarka, negalimas, nes tik išsprendus nurodytus klausimus bus aiški sutuoktiniams dalintino turto dalis. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada, kai yra baigiama individualios įmonės bankroto procedūra ir atsiskaitoma su kreditoriais, turi spręsti likusio turto padalinimo sutuoktiniams klausimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta leisti bankrutuojančios individualios įmonės administratoriui nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininkų – sutuoktinių turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, taip pat absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių 2011 m. rugsėjo 26 d. Kauno apygardos nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. S. ir S. S. susituokė 1989 m. gegužės 20 d., santuoka įregistruota Kauno miesto Civilinės metrikacijos biure, akto įrašas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 21). Individuali įmonė A. S. firma LR Juridinių asmenų registre įregistruota 1997 m. kovo 3 d. (b.l. 22), taigi, įsteigta santuokos metu. Sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, santuokos metu įgyto turto teisinį režimą reglamentuoja CK trečiosios knygos Šeimos teisė normos. CK nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: pagal įstatymą ir pagal sutartį (CK 3.81 straipsnis). CK įtvirtinta sutuoktinių teisė išvengti sutuoktinių turto bendrumo teisinio režimo, sudarant vedybų sutartį. Sutuoktiniai vedybų sutartimi gali pasirinkti jiems priimtiną turto teisinį režimą ir kartu reglamentuoti savo civilinės atsakomybės pagal prievoles klausimus. Nagrinėjamoje byloje esančiais duomenimis, sutuoktiniai nėra sudarę sutarties dėl jiems priklausančio turto teisinio režimo, todėl jų turtiniams santykiams taikytinos CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Įmonė yra turtinis kompleksas ir kaip toks yra nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 straipsnis; 4.38 straipsnis). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, todėl, jei įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako ir jos dalyviai savo turtu. Dėl individualios įmonės priklausymo nuosavybės teise turi būti taip pat sprendžiama vadovaujantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Nustačius, kad įmonės turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti, išieškojimas gali būti nukreiptas į savininkų turtą pagal bankrutuojančios individualios įmonės kreditorių reikalavimus įstatymų nustatyta tvarka (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3.91, 3.109 straipsniai). Tai leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus, drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje sutuoktinių turto – individualios įmonės A. S. firma– bendrumo prezumpcija nėra paneigta. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad sutuoktiniai gyvena skyrium nuo 2007 m. vasario 1 d., apeliantės teigimu, nuo tada S. S. nedalyvavo A. S. firmos valdyme, jie negyveno bendrai iš įmonės pajamų iki kol individuali įmonė bankrutavo, tačiau jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų byloje nėra pateikta. Taip pat į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių kad sutuoktiniai nevedė bendro ūkio bankroto bylos įmonei iškėlimo metu, kad individuali įmonė įsteigta už asmenines A. S. lėšas ar kitų įrodymų, kurie galėtų paneigti santuokos metu įsteigtos įmonės priklausymo abiem sutuoktiniams prezumpciją. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Byloje yra duomenys, kad atsakovai buvo informuoti apie teisme gautą A. S. firmos bankroto administratoriaus prašymą leisti nukreipti išieškojimą iš savininkų turto, teismas informavo atsakovus apie jų pareigą pateikti atsiliepimą į pareikštą administratoriaus prašymą (b.l. 15 – 19), tačiau nei A. S., nei S. S. atsiliepimų, argumentų, įrodymų, galinčių paneigti administratoriaus prašymo pagrįstumą, nepateikė. Apeliantė, turėdama teisę į apeliaciją, su atskiruoju skundu taip pat nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties nepagrįstumą. Pažymėtina ir tai, kad santuokos nutraukimo byla inicijuota jau po to, kai bankroto byloje pradėtas nagrinėti klausimas dėl išieškojimo nukreipimo į savininkų turtą. Byloje esančiais duomenimis, bankrutuojančios A. S. firmos administratoriaus prašymo leisti nukreipti išieškojimą iš savininkų turto kopija ir teismo pranešimas dėl atsiliepimų į šį prašymą pateikimo atsakovams buvo įteiktas 2011 m. rugpjūčio 25 d. (b.l. 18-19). Vieningos teismų sistemos LITEKO duomenimis, santuokos nutraukimo byla Kauno miesto apylinkės teisme inicijuota 2011 m. spalio 21 d. Todėl darytina prielaida, kad atsakovai, sužinoję apie gręsiantį išieškojimo pagal bankrutuojančios A. S. prievoles nukreipimą į jų turtą, inicijavo santuokos nutraukimo bylą, siekdami vilkinti šio klausimo sprendimą ir išvengti išieškojimo iš jiems priklausančio turto. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino individualios įmonės veiklos ir iš šios veiklos kilusių prievolių bendrumą abiem sutuoktiniams. Todėl atskirojo skundo argumentas, kad teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, turinčių reikšmės išieškojimui iš individualios įmonės savininkų turto, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atskirojo skundo argumentas, kad teismas, leisdamas nukreipti išieškojimą į A. S. vardu registruotą kilnojamąjį turtą – transporto priemones, nutartyje neįvardijo, kaip ir kam transporto priemonės priklauso, šioje byloje nėra teisiškai reikšmingas ir nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį naikinti. Bylos duomenimis, automobiliai FORD SIERRA, gamybos metai 1985, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir FORD SIERRA, gamybos metai 1988, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra registruoti A. S. vardu (b.l. 23). Teismui leidus nukreipti išieškojimą į atsakovų turtą, atliekant konkrečius išieškojimo veiksmus, vadovaujantis CK 3.113 straipsniu, pirmiausia nukreipiamas išieškojimas į bendrą sutuoktiniams priklausantį turtą, o jo nepakakus – į asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą.

Atskiruoju skundu apeliantė taip pat prašo išreikalauti Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1680-605/2011. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šiuo teismo sprendimu teismų informacinėje sistemoje LITEKO, sprendžia, kad apeliantės nurodomas teismo sprendimas nėra susijęs su nagrinėjama byla. Kauno apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-1680-605/2011 buvo nagrinėjamas bankrutuojančios A. S. firmos administratoriaus pareikštas ieškinys A. S. dėl žalos, kurią, administratoriaus teigimu, savininkas padarė įmonei, atlyginimo. Ieškinys buvo atmestas nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų. Nagrinėjamoje byloje, siekiant patenkinti bankrutuojančios A. S. firmos kreditorių reikalavimus, sprendžiamas leidimo nukreipti išieškojimą į įmonės savininkų turtą klausimas. Reikalavimų šiose bylose dalykai bei įrodinėtinos aplinkybės nesutampa, tad teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno apygardos teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1680-605/2011 neturi įtakos šios bylos nagrinėjimui.

Atsakovas A. S. atskirojo skundo nepateikė. Atsiliepime į atskirąjį skundą pateikė prašymą atskirojo skundo nagrinėjimą sustabdyti iki Kauno miesto apylinkės teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. 2-19925-717-2011 dėl S. S. ir A. S. santuokos nutraukimo, vadovaujantis CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintu privalomu bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindu – kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline tvarka. Atsižvelgdama į procesinę šio prašymo prigimtį, teisėjų kolegija pasisako ir dėl jo. A. S. firma, kuriai iškelta bankroto byla, kaip minėta, pripažintina bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės taip pat pripažintos bendromis sutuoktinių prievolėmis, todėl yra tenkintinos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Todėl sutuoktinių turto dalinimas, neišsprendus kreditorių reikalavimų patenkinimo įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, negalimas, nes tik išsprendus bankrutuojančios individualios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimo klausimus, bus aiški sutuoktiniams dalintino turto dalis (CK 3.118 straipsnio 4 dalis). Be to, kaip minėta, santuokos nutraukimo byla inicijuota vėliau negu pradėtas nagrinėti klausimas dėl išieškojimo nukreipimo į savininkų turtą. Todėl visos reikšmingos aplinkybės, susijusios su individualios įmonės ir jos prievolių bendrumo prezumpcijos paneigimu turėtų būti įrodinėjamos šioje byloje. Tik išsprendus klausimus, susijusius su kreditorių reikalavimų tenkinimu, spręstinas likusio turto sutuoktiniams dalinimo klausimas. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta atsakovų A. S. ir S. S. santuokos nutraukimo byla, nėra.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas bankrutuojančios A. S. firmos administratoriaus prašymą leisti nukreipti išieškojimą į A. S. ir S. S. priklausantį turtą, prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis paliekama nepakeista, o atsakovės S. S. atskirasis skundas netenkinamas.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankrutavusios A. S. firmos bankroto administratorius prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau į bylą nepateikė šias išlaidas patvirtinančių dokumentų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.