Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodijos Povilaitienė, sekretoriaujant Anai Cilinkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui A. D., atsakovo Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato atstovui Leandrui Pociui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuotojo asmens Policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos atstovei Aleksandrai Rostovcevai, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovams Vilniaus apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie LR vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Policija yra finansuojama iš valstybės biudžeto (LR policijos veiklos įstatymo 28 str. 1 d.). Vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr.A10-1054/2004 konstatuota, kad „už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjo darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje“.

Nors pareiškėjo darbo užmokestį apskaičiuoja ir moka Policijos komisariatas, bet valstybės biudžetą Seimas. Todėl mano, jog Lietuvos valstybė turėjo pareigą savo biudžete numatyti teisingam apmokėjimui už policijos pareigūnų atliktą darbą reikalingas lėšas.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. įtvirtina, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagristi teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

LR darbo kodekso (toliau - DK) 27 str. 2 d. yra įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti negautą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. gruodžio mėnesį bei 2008 m. sausio, kovo ir rugsėjo mėnesius, pareiškėjas kreipėsi 2009 metų gruodžio mėnesį, taigi nepasibaigus trejų mėtų ieškinio senaties terminui. Dėl to sprendimai (bendrąja prasme) dėl darbo užmokesčio dalies, viršijančios 70 procentų pareiginės algos, jam neišmokėjimo laikytini neįvykdytais ir todėl keliamiems reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo turi būti taikomas Konstitucinio teismo 2009-12-11 nutarimas. Aukščiau nurodyta Lietuvos valstybės pareiga (numatyti ir Policijos departamentui pervesti tikslines lėšas) yra išlikusi ir turi būti įgyvendinta. Todėl, mano, jog vienu iš atsakovų šioje byloje turėtų būti įtraukta Lietuvos valstybė.

LR civilinio kodekso (toliau - CK) 6.273 str. 1 d. nurodyta, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, jai atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra keliamas ne žalos atlyginimo, bet negauto darbo užmokesčio priteisimo klausimas. Tačiau kadangi teisės aktai tiesiogiai nenumato tokio pobūdžio ginčuose Lietuvos valstybę atstovaujančio subjekto, manau, jog nagrinėjamu atveju pagal CK 6.273 analogiją Lietuvos valstybės atstovu turėtų būti traukiama LR Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Tokia išvada darytina ir remiantis Lietuvos teismų praktika j (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-P-187/200; LVAT nutartys Nr.A143-63/2010; Nr.A756-59/2010; Nr.A756-5 6/20107)

Pažymi, jog LR Ministro Pirmininko 2010-01-14 potvarkiu Nr.13 „Dėl įgaliojimų atstovauti teismuose“, atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (valstybei) teismuose nagrinėjant administracines bylas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (priedų, priemokų) priteisimo policijos įstaigų valstybės tarnautojams buvo įgalioti konkretūs Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos valstybės tarnautojai. Todėl mano, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovo, Lietuvos valstybės, atstovu turėtų būti traukiama aukščiau nurodytu LR ministro pirmininko potvarkiu LR Vyriausybės įgaliota institucija - Policijos departamentas.

Remiantis LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str., valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga (pagrindinis atlyginimas), priedai ir priemokos (papildomi uždarbiai). Nagrinėjamo straipsnio 2 d. buvo įtvirtinta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Šioje byloje kilo ginčas dėl 70 procentų taikomo apribojimo.

Policijos komisariatas apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui taikė LR valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Konstitucinio Teismo 2004-11-13 nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu. Įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-11-13 nutarimas byloje Nr. 51/01 -26/02-19/03-11/03-26/03-27/03).

Be to, tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento, patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A5-264/2003). Policijos komisariatas, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Kadangi Policijos komisariatas nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Policijos komisariato veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės.

Svarbia laikytina aplinkybė, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas byloje Nr.51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03). Policijos komisariatas įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Tačiau, remiantis LR biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 d., 5 str., 7 str., LR biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str., Policijos komisariatui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytoju yra Policijos departamentas, kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2010-01-07 Policijos departamentas raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų“, todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą.

Be to, policijos pareigūnas yra valstybės tarnautojas, kuris yra valstybės tarnybos teisinių santykių dalyvis. Vadovaujantis LR konstitucinio teismo išaiškinimu 2004-12-13 nutarime byloje Nr.51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03, valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Dėl šios priežasties, būtų tikslinga į šią bylą atsakovu įtraukti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Valstybė, kaip valstybės tarnautojo darbdavys, klausimą dėl lėšų grąžinimo turėtų spręsti atskiru sprendimu kaip analogiją imant 2006-07-14 LR Vyriausybės nutarimą Nr.720 „Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“.

Taip pat bylą skundo reikalavimus dalyje dėl 681,04 Lt (reikalaujamos sumos už 2006 m.) priteisimo nutraukti taikant ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdžio metu Policijos komisariato atstovas prašė patikslinto skundo reikalavimus atmesti.

Teismo posėdžio metu Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento ir trečiojo suinteresuotojo asmens Policijos departamento atstovė prašė skundo reikalavimus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad A. D. einant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus m. 1-ojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojo pareigas laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėnesio apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, t.y. visų mokėtinų priemokų sumą ribojant ne didesniu negu 70 proc. dydžiu.

Iš byloje esančių suvestinių atsiskaitymo lapelių (b. l. 6-9) matyti, kad nurodytu laikotarpiu dėl priemokų ribojimo pareiškėjui buvo neišmokėta viso 3829,79 Lt priemokų ir priedų.

Dėl A. D. skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pagrįstumo bei teisėtumo

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja LR valstybės tarnybos įst. VI skyriaus 23-26 str. nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

LR valstybės tarnybos įst. (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.

LR valstybės tarnybos įst. 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.

LR valstybės tarnybos įst. (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 d. 2, 3 ir 4 p. nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 d. nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal LR valstybės tarnybos įst. 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

LR valstybės tarnybos įst. 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 str. pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431, str. ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas LR valstybės tarnybos įst. 23 str., kurio 2 d. numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.

LR vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23., 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad LR valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus, todėl LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštaravo Konstitucijos 23 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003-04-29 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas pareiškėjų ginčytą teisinį reguliavimą kartu su minėtuose Vidaus tarnybos statuto straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priedų ir priemokų ribą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

Byloje konstatuota, kad nei ginčytame LR valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus “Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo LR valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.

Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo motyvais, Policijos komisariato vadovybė įstaigos darbą turi organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant LR valstybės tarnybos įst. 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tačiau nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam 2007-2008 metais nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas.

Tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Ta aplinkybė, jog A. D. prašomo priteisti darbo užmokesčio dalis buvo neišmokėta dar 2006m., tačiau įtraukta į 2008m. darbo užmokesčio apskaitą (b.l. 8) ir vėlgi neišmokėta remiantis 70 proc. nustatytu ribojimo viršijimu, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą yra teisiškai nereikšminga, nes ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio, t.y. nuo to momento kai pareiškėjas aiškiai suvokė, kad jam priklausanti ir apskaičiuota darbo užmokesčio dalis nebus išmokama. Taigi, LR darbo kodekso 27 str. 2d. nurodytas trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Pareiškėjo nurodytas laikotarpis už kurį prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, yra trumpesnis nei treji metai ir tai atitinka LR darbo kodekso 298 str. nuostatas.

Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą.

Be to teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant ginčus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartyje (adm.b. Nr.A5-264/2003) pateiktais išaiškinimais nesivadovautina, nes ši byla tiek pagal savo faktines aplinkybes tiek pagal keliamų reikalavimų pobūdį nėra analogiška darbo ginčo byloms.

Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, sprendžiama, kad A. D. skundo reikalavimai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies tenkintini, ir pareiškėjui priteistina 3829,79 Lt darbo užmokesčio nepriemoka iš jo darbovietės – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Dėl skundo reikalavimų, kuriais prašoma įpareigoti Lietuvos valstybę iš biudžeto skirti bei pervesti priteistos darbo užmokesčio dalies lėšas Policijos departamentui, o Policijos komisariatą išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, pagrįstumo bei teisėtumo

LR administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d. sakoma, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o 23 str. 2 d. 5p. nurodoma, kas yra prašymo (skundo) dalyku šio įstatymo prasme - konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, bei jo įvykdymo (priėmimo) data. Pagrindas kreiptis teisminės gynybos yra tuomet, kai pažeidžiama teisė ar teisėtas interesas ir šis pažeidimas pasireiškia konkrečiais viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu) ar aktu.

Atsižvelgus į minėtuose straipsniuose įtvirtintas nuostatas, skundo reikalavimu turėtų būti formuluojamas asmens prašymas teismui priimti tokį patvarkymą, kuris tiesiogiai pakeistų tarp ginčo šalių esantį materialinį teisinį santykį. Skundo reikalavimu gali būti tik toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai, o tuo pačiu nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t.y., pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius pareiškėjų materialinio teisinio suinteresuotumo, skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A822-187/2009, Nr.A11-443/2005, A143-898/2008, A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131).

Minėtais A. D. teismui formuluojamais skundo reikalavimais pareiškėjas siekia ne pakeisti tarp šalių susiklėsčiusį teisinį santykį, o pradeda ginti savo teises nuo galimo pažeidimo ateityje, t.y. darant prielaidą, kad jam teismo sprendimu priteista neišmokėto darbo užmokesčio dalis dėl Lietuvos valstybės ar Policijos komisariato veiksmų (neveikimo) nebus išmokėta ir tokiu būdu nebus vykdomas teismo sprendimas.

Teismas konstatuoja, kad LR administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos nenumato galimybės ginti teisės nuo galimo pažeidimo ateityje, todėl darytina išvada, jog A. D. tokio reikalavimo teisės, remiantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d., neturi.

Esant tokiai teisinei ir faktinei situacijai sprendžiama, kad A. D. skunde teismui formuluojami reikalavimai įpareigoti Lietuvos valstybę iš biudžeto skirti bei pervesti priteisto darbo užmokesčio lėšas, o Policijos komisariatą įpareigoti gautas lėšas išmokėti pareiškėjui, neatitinka skundo dalykui keliamiems reikalavimams ir negali būti laikomi skundo dalyku LR administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 5 p. prasme, todėl šie pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir atmestini.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87str., 88str. 1,4p., 127 str., 129str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. D. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3829,79Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt devynis litus 79 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Kitoje dalyje A. D. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.